„Su Naujais Metais, su nauja laime” – milijonai žmonių ištarė sveikinimus ir linkėjimus civilinių metų pradžios proga. Bet ar visi susimasto apie šio pasveikinimo ir progos prasmę? Jei naujas, tai vadinasi naujas iš esmės, o ne naujai apipavidalintas, užmaskuotas senas dalykas. Ar tikrai ir kas naujo naujuose metuose?

Koheleto knygos autoriaus mintimi, nieko naujo nėra po saule, nes kas yra, tas jau buvo, tik kai kurie dalykai buvo primiršti, bet ir vėl prisiminti. Su didžiausiu pesimizmu jis kalba apie žemiškus pasiekimus, turtus ir žemišką laimę, vadindamas tai tuštybe ir vėjų vaikymusi, nes iš esmės tai nieko nekeičia ir neduoda, yra tas pats per tą patį per visas kartas. Sakytum, jog Nauji Metai yra iliuzijų šventė, proga pabaliavoti, kai, pasak liaudies tautosakos, „užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios“ visi seni dalykai, kurie buvo žinomi nuo pat pradžių: turto siekimas, visuomeninis ir šeimos gyvenimas, linksmybių ir patogumų ieškojimas ir t.t.

Čia vartojamas žodis „naujas“ pasaulietinėje perspektyvoje yra tuščias, pridengiamas tuščiais pažadais, reformomis ir įsivaizdavimais. Pasaulis nėra pajėgus duoti kažką naujo, nes tai yra tik krikščioniškos religijos galimybė. Visa nauja prasidėjo ir yra įmanoma tik dėka Naujojo Testamento, kai Dievo veikimu Mergelė Marija tapo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kai pradėjo iš Šventosios Dvasios ir pagimdė žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kuris atnešė tiesos ir malonės šviesą, nugalėjo nuodėmę ir mirtį savo prisikėlimu, kai įsteigė Bažnyčią ir davė jai sakramentus. Kristus atėjo, kad iš esmės atnaujintų nuodėmės sugadintą kūriniją, ypač žmogų. Visa atnaujinti Kristuje – štai tikro naujumo esmė.

Kur dar nėra Naujojo Testamento tikrovės, ten tebesitęsia senasis testamentas su savo senais dalykais, žinomais iki skausmo ir nuobodumo: bedievybė, neapykanta, godulystė, neklusnumas, puikybė, palaidumas ir t.t. Visa tai toliau tęsis sekančiais metais, todėl netinka jų vadinti naujais, kadangi tai besitęsiantys senųjų laikų seni reikalai.

Nauji pirkiniai, naujas verslas, sportas, tvarkymasis, susipykimai ir susitaikymai, nauji mokesčiai ir nauji vagystės būdai – tai nėra nauja, nes tik evangelija yra nauja, todėl naujumą ir atsinaujinimą galima pastebėti tada, kai per tikėjimą atsinaujina žmonės ir jų gyvenimas, kai atsivertę ateina į bažnyčią, kai atšalę atnaujina savo tikėjimą.

Kristus atnešė tą esminį naujumą ir pavadino Dievo karalyste, pradėjo naują dangų ir naują žemę, naują žmogų, kurio pavyzdžiai šviečia šventuosiuose. Į tą naują tikrovę tapome pakviesti. Tačiau milijonai žmonių dar nežino, jog Kristus yra karalius ir nepriima jo tokiu. Net ir tarp katalikų randame uoliai praktikuojančių, bet netikinčių, negyvenančių atnaujintu gyvenimu pagal naująjį įstatymą. Pasaulietiniai visokio plauko karaliai ir karaliukai jiems yra didesni autoritetai nei vienintelis valdovas – Kristus.

Egzistuoja Dievo karalystė, naujas pasaulis ir gyvenimas Kristuje, kuris reikalauja, kad užbaigtume sena. Tam tepadeda malda ir naujų civilinių metų programa, prašant Kristų paimti iš mūsų tai, kas yra sena, ir duoti tai, kas yra nauja. Praėjus dar vienam laiko etapui belieka Dievui padėkoti už visa, kas buvo teisinga, ir atsiprašyti už klaidas, prašant, kad eitume atsinaujinimo keliu ir plėstume Dievo karalystę savo širdyje ir aplinkoje.