Antrojo eilinio laiko sekmadienio bibliniuose skaitiniuose pasakojama apie antrąjį Jėzaus susitikimą su Jonu Krikštytoju. Nors jiedu buvo tolimesni giminačiai iš motinų pusės, tačiau žemiškame gyvenime matėsi tik du kartus. Pirmą kartą susitiko prie Jordano. Antrą – kažkur dykumos pakraštyje. Abu kartus Jėzus ateina pas Joną.

Pirmą kartą susitiko, kad Jėzus priimtų krikštą iš Jono rankų. Antrą kartą Jėzus atėjo pas jį, kad atpažintų jį esant Dievo Sūnumi ir paskelbtų tautai. Jonas prieš tai turėjo kažkokį apreiškimą, regėjimą, kokie ženklai lydės ir kaip pažins Jėzų. Tuo ženklu yra Šventoji Dvasia, kuri balandės pavidalu nužengė ant Jėzaus.

Jėzus ateina pas Joną, nes istorijoje būta daug kristų (pateptųjų), tačiau yra tik vienas tikrasis Kristus. Šventykloje aukota daugybė avinėlių, tačiau tik tas vienas naikina pasaulio nuodėmę. Prie Jordano krikštijosi minios, tačiau tik vienas krikštijosi nė dėl savo asmeninės, bet dėl kitų nuodėmės. Jis buvo tikrasis krikšto davėjas.

Šventoji Dvasia apsireiškė ne todėl, jog Jėzus jos neturėjo, ji visą laiką buvo su Jėzumi, tačiau apsireiškė dėl Jono, kad jis galėtų suprasti, kuris yra Dievo Sūnus. Panašiai be Šventosios Dvasios pagalbos niekas nei vėliau, nei dabar negali pažinti Jėzaus, sulaukti tikėjimo malonės ir patirti vidinio apšvietimo bei tikrumo, jog jis yra Dievo siųstasis Mesijas.

Jonas buvo rūstokas žmogus, teisuoliško, kažkiek neurotiško charakterio, tipiškas nuodėmės pamokslininkas, atvirai ir tiesiai parodęs nuodėmę, skelbęs besiartinančią rūstybę nusidėjėliams, kvietęs atsiversti ir plovęs jų nuodėmes atgailos krikštu. Galiausiai jis nurodė Dievo avinėlį, kuris vienintelis naikina pasaulio nuodėmę. Per savo drąsumą ir teisumą Jonas užkliuvo nuodėmingiesiems, ypač Erodo meilužei, todėl tapo jų pašalintas.

Kažkada tarybinis poetas Gorkis yra sakęs: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“. Erodui irgi tuomet atrodė, jog jo asmuo daug reiškė. Tačiau ir tuomet, ir šiandien nelabai norima pripažinti, jog per nuodėmę žmogus praranda vidinį orumą ir belieka tik povyzos. Tik per atgailą ir atsivertimą, dėka Kristaus ir krikšto žmogus atgauna savo vardo vertę, jo vardas yra įrašomas į gyvenimo knygą Danguje. Gražiausias to pavyzdys yra šventieji.

Jono ir Jėzaus skelbtasis atsivertimas ir nuodėmių atleidimas yra didelės svarbos. Ypač šiais laikais, kai žmonės ima prarasti nuodėmės ir sąžinės jausmą. Po nuopuolio žmogus tapo apvaldytas nuodėmės, vidinio sugedimo, polinkio link blogio, neklusnumo Dievui. Kaip jūra yra pilna vandens, taip žmogus yra pilnas nuodėmės, todėl tas, kuris sako nesąs nusidėjęs, yra melagis ir melagiu daro Dievą. Jei kas sakosi nejaučiąs nuodėmės ir nuodėmingumo, sąžinės priekaištų, ko gero yra užsiauginęs begemoto odą, yra praradęs sąžinės jautrumą, arba kenčia nuo blogos atminties, kuri užsiblokuoja neigiamam savęs vertinimui. Dažnas dalykas, kad ir velnias bei jo tarnai užliuliuoja sąžinę, užblokuoja atmintį. Išties, kai kurių atmintis panaši į balandžių, nes sugeba skaičiuoti iki dviejų nuodėmių: nepavogiau, nenužudžiau. Tuo tarpu kai kurie šventieji ėjo išpažinties kasdien ar net kelis kartus per dieną, nes suvokė tragišką polinkį į blogį ir velnio daromą įtaką.

Jonas skelbė nuodėmės buvimą, žmogaus pražūtingą sugedimą. Kai jis tapo likviduotas, tai darė Jėzus. Kai ir jo nebeliko, nuodėmės ir atsivertimo skelbimo pareiga buvo patikėta apaštalams. Ir taip iki šiol Jėzaus bažnyčia skelbia tiesą apie nuodėmę ir atsivertimą, apie Dievo Avinėlį, kuris atėjo naikinti nuodėmės, kadangi per nuodėmę žmogus atsiskiria nuo Dievo ir atsiranda žmonijos priešo – velnio – valdžioje.

Kai tik Jėzus tapo Jono pakrikštytas, patraukė į dykumą, kur praleido 40 dienų ir naktų melsdamasis ir pasninkaudamas. Jis išėjo susigrumti su šėtonu, kuris yra pirmasis nuodėmės šaltinis. Dykumoje Kristus pirmą kartą nugalėjo velnią, jo pagundas, sutraukė nuodėmės grandines ir panaikino jos ideologiją. Iki to meto dar niekam nebuvo pavykę velnio ir jo nuodėmės nugalėti, nes visi buvo jo nugalėti. Tarp žmonių velnias buvo nenugalimas ir nenugalėtas, turėjo žmogui pilną valdžią per nuodėmę. Šėtonas šnibždėjo, o žmonės jo klausė, laikė jį savo dievu. Dykumoje šėtonas pirmą kartą susilaužė dantis, bandydamas savo pagundomis perkrimsti Kristų. Juk iki šiol jo pagundos tokios efektyvios žmonijoje.

Tai buvo Kristaus pirmas, tačiau ne paskutinis laimėjimas. Vėliau jis atmetė šėtono šnabždesį kančioje ir ant kryžiaus, kai nepasidavė netikėjimo, neklusnumo, nusiminimo, nekantrumo, protesto pagaundoms klusnumu, kantrumu, nusižeminimu ir pasitikėjimu dangiškuoju Tėvu. Jis laimėjo ir trečią kartą, kai prisikėlė iš mirties. Dabar belieka laukti jo galutinės pergalė apsireiškimo laikų pabaigoje, kai ateis atskirti gėrio ir gerųjų nuo blogio ir blogųjų.

To dar niekada istorijoje nėra buvę, jog žmogus nugalėtų žmonijos priešą. Nuo to meto Kristaus vardu ir jo galia senasis priešas yra nugalimas ir nugalėtas. Savo pergalės šlovę ir galią Kristus apreiškia ypač per krikštą ir išpažintį.

Tokia yra Dievo valia, kad vaduotų mus iš nuodėmės, kuri yra velnio įtakos žmogui būdas ir tikrovė. Nuodėmę naikinantis Dievo Avinėlis nori apšviesti mūsų protus dėl nuodėmingumo, atgaivinti jautrumą ir atmintį, pažadinti širdis atgailai ir nuodėmių atleidimo priėmimui, kad priklausytume Jam, kuris už mus mirė ir prisikėlė.

„Su Naujais Metais, su nauja laime” – milijonai žmonių ištarė sveikinimus ir linkėjimus civilinių metų pradžios proga. Bet ar visi susimasto apie šio pasveikinimo ir progos prasmę? Jei naujas, tai vadinasi naujas iš esmės, o ne naujai apipavidalintas, užmaskuotas senas dalykas. Ar tikrai ir kas naujo naujuose metuose?

Koheleto knygos autoriaus mintimi, nieko naujo nėra po saule, nes kas yra, tas jau buvo, tik kai kurie dalykai buvo primiršti, bet ir vėl prisiminti. Su didžiausiu pesimizmu jis kalba apie žemiškus pasiekimus, turtus ir žemišką laimę, vadindamas tai tuštybe ir vėjų vaikymusi, nes iš esmės tai nieko nekeičia ir neduoda, yra tas pats per tą patį per visas kartas. Sakytum, jog Nauji Metai yra iliuzijų šventė, proga pabaliavoti, kai, pasak liaudies tautosakos, „užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios“ visi seni dalykai, kurie buvo žinomi nuo pat pradžių: turto siekimas, visuomeninis ir šeimos gyvenimas, linksmybių ir patogumų ieškojimas ir t.t.

Čia vartojamas žodis „naujas“ pasaulietinėje perspektyvoje yra tuščias, pridengiamas tuščiais pažadais, reformomis ir įsivaizdavimais. Pasaulis nėra pajėgus duoti kažką naujo, nes tai yra tik krikščioniškos religijos galimybė. Visa nauja prasidėjo ir yra įmanoma tik dėka Naujojo Testamento, kai Dievo veikimu Mergelė Marija tapo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kai pradėjo iš Šventosios Dvasios ir pagimdė žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kuris atnešė tiesos ir malonės šviesą, nugalėjo nuodėmę ir mirtį savo prisikėlimu, kai įsteigė Bažnyčią ir davė jai sakramentus. Kristus atėjo, kad iš esmės atnaujintų nuodėmės sugadintą kūriniją, ypač žmogų. Visa atnaujinti Kristuje – štai tikro naujumo esmė.

Kur dar nėra Naujojo Testamento tikrovės, ten tebesitęsia senasis testamentas su savo senais dalykais, žinomais iki skausmo ir nuobodumo: bedievybė, neapykanta, godulystė, neklusnumas, puikybė, palaidumas ir t.t. Visa tai toliau tęsis sekančiais metais, todėl netinka jų vadinti naujais, kadangi tai besitęsiantys senųjų laikų seni reikalai.

Nauji pirkiniai, naujas verslas, sportas, tvarkymasis, susipykimai ir susitaikymai, nauji mokesčiai ir nauji vagystės būdai – tai nėra nauja, nes tik evangelija yra nauja, todėl naujumą ir atsinaujinimą galima pastebėti tada, kai per tikėjimą atsinaujina žmonės ir jų gyvenimas, kai atsivertę ateina į bažnyčią, kai atšalę atnaujina savo tikėjimą.

Kristus atnešė tą esminį naujumą ir pavadino Dievo karalyste, pradėjo naują dangų ir naują žemę, naują žmogų, kurio pavyzdžiai šviečia šventuosiuose. Į tą naują tikrovę tapome pakviesti. Tačiau milijonai žmonių dar nežino, jog Kristus yra karalius ir nepriima jo tokiu. Net ir tarp katalikų randame uoliai praktikuojančių, bet netikinčių, negyvenančių atnaujintu gyvenimu pagal naująjį įstatymą. Pasaulietiniai visokio plauko karaliai ir karaliukai jiems yra didesni autoritetai nei vienintelis valdovas – Kristus.

Egzistuoja Dievo karalystė, naujas pasaulis ir gyvenimas Kristuje, kuris reikalauja, kad užbaigtume sena. Tam tepadeda malda ir naujų civilinių metų programa, prašant Kristų paimti iš mūsų tai, kas yra sena, ir duoti tai, kas yra nauja. Praėjus dar vienam laiko etapui belieka Dievui padėkoti už visa, kas buvo teisinga, ir atsiprašyti už klaidas, prašant, kad eitume atsinaujinimo keliu ir plėstume Dievo karalystę savo širdyje ir aplinkoje.