Mėnesio archyvas: gruodžio 2016

Kalėdos su čili

Ar Kalėdos, Kristaus užgimimo iškilmės, yra rimtos ar linksmos? Kad atsakytume į šį klausimą, pirma reikia aptarti du tikėjimo būdus: vaikišką ir suaugusiojo.

Vaikiškos Kalėdos yra linksmos, naivios, su švieselėmis ir blizgučiais, norisi šokinėti, ploti rankomis. Tai tikėjimas į karamelinį Jėzuliuką, apsuptą avinėlių ir angeliukų. Kita vertus, naivaus tikėjimo atgarsiai (eksploatuojant Kalėdų nuotaiką) pasireiškia keistais  komerciniais ir televiziniais Kalėdų variantais, kur vietoj Jėzuliuko propaguojami senio šalčio (tokio panašaus sovietinį stabą Marksą), nykštukų, elnių, snaigių ir kiti naivumo personažai, skatinant nekritiško, emocionalaus pirkimo įpročius.

Sakysit, smagu šiuo laiku mums pabūti naiviais ir keistais, apsiseilėjusiais vaikiščiais, niekam nereikia į kalėdinį sirupą kritikos čili maišyti. Bet tikrosios Kalėdos turi dramatizmo apraiškų, jos nėra saldžios ir naivios.

Vaikus galima suprasti, vaikiškos Kalėdos turi savo metą, tačiau matant suvaikėjusius suaugusius, darosi liūdna. Vaikiškas tikėjimas neveda į išganymą, nepadeda įveikti gyvenimo sunkumų, neduoda atsakymų į esminius klausimus. Jei suaugęs turi vaikišką tikėjimą, reiškia jis yra bedievis arba tokiu netrukus taps. Suaugęs turi turėti brandų, stiprų, aiškų tikėjimą, kadangi pasaulis yra baisus ir žiaurus, velnias – klastingas, žmonės – pikti ir naivūs.

Prie mažų vaikų mėgstama paploninti balsą, kalbėti mažybiškai, maždaug, – „utiutiu, koks gražutis, koks saldutis, koks gerutis”. Bet nevalia užmiršti, kad vaikų gerumas – tai tik iliuzija, kurią sukuria jų silpnumas, nes gimtoji nuodėmė juose veikia ir su amžiumi jų blogumas vis labiau išryškėja  bei stiprėja, ir tik rūpestingo auklėjimo dėka ir su Dievo malonės pagalba tai galima sumažinti. Matant mažą vaiką negali apie jį pasakyti, kas jis toks yra savo genais, charakteriu, gimtosios nuodėmės paveldėjimu, todėl neaišku, kas ir koks jis bus ateityje. Šiais laikais atsisakius klasikinės pedagogikos, didžiąja dalimi galima tikėtis tik sugyvulėjusio socliberalistinio išgamos.

„Utiutiu Jėzuliukui“ seilėjimasis čia visiškai netinkamas, kadangi apie kūdikėlį Jėzų mes žinome beveik viską: paliko Dangaus ir Tėvo artumo laimę, gimė kaip šviesa iš šviesos, be nuodėmės, iš tyros mergelės Marijos, tamsią ir žvarbią naktį kažkokioje pašiūrėje tarp gyvulių; atėjo pasiaukoti už kitus. Jėzus buvo vargšas nuo pat pradžių, persekiojamas ir nuolatiniame mirties pavojuje nuo pat kūdikystės, skelbdamas Evangeliją, kentėdamas ir savo kraują paliedamas mūsų nuodėmių atleidimui. Žinant tai, prie prakartėlės norisi verkti, todėl tie idiotiški ir perkreipti šypsniai čia netinka.

Džiaugsmas čia turi tik tą prasmę, jog Kristus atėjo manęs gelbėti iš nuodėmės, melo ir  blogio, iš šėtono nagų, nuo amžinosios pražūties pragare. Jo gimimas turi aiškų tikslą ir prasmę – žmogaus išgelbėjimą. O kaina – Jėzaus Kryžius.

Sveikindamas su Kristaus Užgimimo švente kviečiu būti suaugusiais žmonėmis, kurie turi brandų tikėjimą, džiaugtis su pagarba ir išmintingai, nepulti į naivių Kalėdų miražą. Mes sugebame džiaugtis su rimtumu ir protingai, priešingai nei pasaulis, kuris juokiasi ar liūdi ne laiku ir ne vietoj. Džiūgaukime kaip karaliai Dovydas ir Saliamonas, kaip pranašai Izaijas ir Jeremijas, kurie skelbė ir laukė gelbėtojo atėjimo.

Ženklas. IV Advento sekmadienis

Paskutinį Advento sekmadienį skaitomas paslaptingas pranašo Izaijo knygos tekstas apie ženklą iš aukštybių ir iš žemybių. Pranašas ragina karalių Achazą prašyti to ženklo, bet šis atsisako jo. Nepaisant jo nenoro, pranašas jį paskelbia. Ženklo esmė – mergelė motina pagimdo sūnų Emanuelį, atėjusį pas mus Dievą.

Kad galėtume geriau suprasti šį pasakojimą, dera susipažinti su istoriniu kontekstu. Judėjos karalių Achazą galima pavadinti tikru problemų karaliumi: karalystė buvo apsiausta priešiškų Izraelio ir Sirijos armijų, šalis skendo moraliniame ir visuomeniniame chaose. Nenuostabu, kadangi ir pats karalius buvo atsimetęs nuo tikrojo tikėjimo, praktikavo pagonišką kultą, garbino stabus. Jo atvejis patvirtina taisyklę, kad kas praranda tikrąjį tikėjimą, tas praranda ir protą, ir išmintį, ir sąžinę. Savo nuodėmę, kvailumą ir beviltiškumą jis bando paslėpti ir pateisinti uolia bei kraštutine stabmeldyste: stabams paaukojo netgi vieno iš savo sūnų gyvybę. Nusirito taip žemai, kad nebuvo daugiau kur.

Ne tik Biblijoje, tačiau ir apskritai žmonijos istorijoje, ne išimtis – ir mūsų laikais, svarbus yra ženklo reiškinys, kurio dėka buvo patvirtinami arba paneigiami pranašai ar magai, tikslai ir sprendimai. Antgamtinės kilmės, neįprasti ar net nenatūralūs reiškiniai buvo laukiami, iššaukiami, būtini, siekiant įsitikinti, ar Dievas, įsivaizduojamos dievybės, demonai, paslaptingosios jėgos išreiškia palankumą norimiems įgyvendinti dalykams ir asmenims. Šiais laikais tų palankių ženklų prasmių ieškoma, pavyzdžiui, žvaigždžių, delnų skaitymu, kortų simboliuose, sapnuose ir t.t. Biblijoje aprašomi tikri ženklų iššaukimo konkursai, kai pranašas stoja prieš pagonių krivius ir įrodo gyvojo Dievo būvimą ir viršenybę. Ir Naujojo Testamento laikais apaštalų mokymą, kaip liudijama apaštalų darbuose, lydėjo stebuklingi ženklai ir stebuklai, patvirtindami jų skelbiamą Jėzaus Kristaus asmenį, tiesą ir iš jo gautą kunigystės galią.

Pranašas Izaijas tuo stebuklingu ženklu pateikia mergelę ir jos sūnų. Aramėjų kalboje mergelė vadinama „alma“. Jos sūnaus Emanuelio vardo prasmė yra „Dievas su mumis“. Tai vienas iš daugelio biblinių fragmentų, kuris pagrindžia katalikų dogmą apie Marijos nekaltą prasidėjimą ir jos mergaitišką motinystę, iš kurios gimsta žmogaus prigimtį priėmęs antrasis Švč.Trejybės Asmuo – Dievas Sūnus.

Švč. M.Marijos asmuo, pašaukimas ir vaidmuo, Dievo Sūnaus įsikūnijimo mokymas yra toks aiškus ir tvirtas katalikų ir stačiatikių mokyme, jog nėra jokios vilties suderinti jį su žydišku ir protestantišku skeptiškumu. Pastarųjų poziciją galima pavadinti tikru išsisukinėjimo meistriškumu. Bet pamaldžiam žydui galima pasakyti: tu gi geriau skaitai ir supranti aramėjų kalbą, tuomet kodėl Izaijas vadina ją „alma“, kuri gimdo „Dievą su su mumis“? Ir protestantams, kurie taip giriasi „sola scriptura“ (vien tik Biblija) taisykle, derėtų patarti geriau skaityti Bibliją ir neapsimetinėti aklais ar lesinėti pageidajamų fragmentų trupinėlius.

Juozapui nėščios Marijos ženklas pradžioje buvo nesuprantamas, maža to, jis jį priėmė kaip nuodėmę ir išdavystę. Angelui atskleidus dvasinę prasmę, Juozapas tapo ištikimu  Marijos ir Jėzaus ženklo priėmėju ir gynėju. Šis ženklas reiškia išgelbėjimą, išeitį iš beviltiškos padėties. To liudijimus randame ir gausiose šventovėse, Marijos apsireiškimo įvykiuose. Bažnyčia seka šv.Juozapo pavyzdžiu, kai abejonė ir natūralistinis interpretavimas yra įveikiami angelo mokymu.

 

 

Našlaitis pranašas. III Advento sekmadienis

Trečią Advento sekmadienį psalmistas kviečia dykumas pradžiugti ir sužaliuoti, nes prisiartino Viešpaties šlovė. To džiaugsmo skelbėjas yra dykumos gyventojas – šv. Jonas Krikštytojas ir jo atliktas darbas. Jis yra svarbiausias Advento šauklys, kuris Viešpaties atėjimą paskelbė, jo atėjimui paruošė tautą, jį atėjusį parodė. Bet kad tas džiaugsmas ateitų, jis pats turėjo labai kentėti.

Jono pašaukimas buvo didingas, tačiau ir negailestingas. Gimė seniems tėvams, vėliau tapo ir pasiliko vienišu dykumų našlaičiu, skelbdamas žmonijos vienišumą be Dievo. Gyveno skurdžiai vienuolyne ir paskui kaip laukinis dykumoje, sulaukęs 30 metų ėmė skelbti atsivertimą, susikirto su valdžios „elitu“ ir dėl intrigų tapo įkalintas bei  nukirsdintas. Taip trumpai galima apibūdinti jo trumpą ir dramatišką gyvenimą.

Kaip liudija šv. Raštas, Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir jo žmona Elžbieta susilaukė vienintelio sūnaus stebuklingai, iš Dievo malonės jau būdami seni. Žodinė tradicija patikslina, jog jiems galėjo būti apie 80 metų, kai žmogiškai yra nebeįmanoma vaiko pradėti ir išnešioti.

Gimus Kristui išėjo Erodo potvarkis išžudyti visus izraelitų pirmagimius, kadangi sužibusi žvaigždė ir išminčių liudijimas sukėlė Erodo nerimą dėl gimusio žydų karaliaus konkurencijos. Juozapas ir Marija su kūdikiu pabėgo į Egiptą. Kas atsitiko su Jonu? Juk jis irgi turėjo būti užmuštas su kitais kūdikiais. Kaip teigia žodinė tradicija, Jono tėvas Zacharijas atsisakė išduoti savo sūnų, todėl pats buvo užmuštas kareivių. Motina Elžbieta pabėgo su kūdikiu į dykumą, tačiau dėl senyvo amžiaus, gimdymo ir streso mirė palikdama savo vaiką našlaičiu.

Iš visko sprendžiant, Jonas buvo atiduotas Kumrano esėnų bendruomenei, kuri gyveno netoli Negyvosios jūros esančiuose kalnuose. Toji bendruomenė priimdavo žydų našlaičius, kuriais niekas nebegalėjo pasirūpinti. Bendruomenė laukė Mesijo atėjimo, gyveno griežtai ir pamaldžiai, atsidavė šv. Rašto studijoms ir jo perrašinėjimui. Taip Jonas krikštytojas buvo paruoštas misijai, užgrūdintas sunkiam gyvenimui.

Išgyventi dykumoje – sudėtingas dalykas. Biblijoje minima, jog Jonas maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais, vilkėjo kupranugario kailiu. Akivaizdu, jog šis maistas yra sezoninis ir apsirengimas nepakankamas, todėl Jonas turėjo palaikyti ryšius su Kumrano bendruomene ir dykumos pakraščių gyventojais, kad galėtų gauti maisto ir išgyventi žiemos metu.

Jonas nebuvo keliaujančiu pamokslininku, tai pas jį keliavo minios pasiklausyti. Pradėjo skelbti atsivertimą švenčių metu ties ta vieta, kur Jordano upė ribojasi su dykuma ir kur vykdavo masiniai ritualiniai apsiplovimai. Jonas krikštijo žmones Jordano upėje, savitai pritaikydamas mikvos ritualą. Panardinus žmogų vandenyje ir jam išlipus kunigas tyrinėdavo vandens paviršių, ar neplaukia koks plaukas, nešvarumas ar riebalų dėmė, ir taip konstatuodavo ritualinį švarumą. Jonas fizinio švarumo apeigai suteikė moralinio atsivertimo prasmę.

Kaip liudijama šio sekmadienio evangelijos ištraukoje, Jonas pažinojo savo giminaitį Kristų, tačiau tarp pranašo ir mesijo pasekėjų buvo atsiradusi trintis. Jau būdamas kalėjime Jonas siunčia savo mokinius pas Kristų, kad jie įsitikintų mesijo atėjimu ir prisijungtų prie jo. Kaip žinome, dalis Kristaus apaštalų ir mokinių buvo būtent iš jų tarpo.

Kristus įvardija Joną Krikštytoją kaip didžiausią tarp moters pagimdytųjų, tačiau nurodo, jog ir mažiausias Dangaus karalystėje yra už jį didesnis. Čia tinka toji taisyklė, jog didžiausias tarp mažiausių yra mažesnis už mažiausią tarp didžiausiųjų. Kitaip sakant, Krikšto sakramentą gavęs kūdikis yra didesnis už Joną Krikštytoją, nes priklauso Dievo karalystei. Didingiausi Senojo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos yra menkesni nei Naujo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos. Tai reiškia, jog Kristaus atneštasis tikėjimas bei vertybės yra aukščiau ir vertingiau nei Mozės bei pranašų.

Su Jono Krikštytojo misija baigiasi svarbus istorinis ir tikėjimo laikotarpis. Tai drastiškai simbolizuoja jo nukirsdinimas. Kaip nuo kūno visumos atidalinta galva  reiškia mirtį, taip atėjęs Mesijas išpildė ir atėmė iš judaizmo religijos prasmę.

Jėzus Kristus yra žmonijos dykumai skelbiamas džiaugsmas.

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų”.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Į Adventą – su Nojaus arka

Pradedame Adventą, kuris nurodo du Kristaus atėjimus: jau įvykusį kūne ir dar laukiamą laikų pabaigoje. Vis dažniau šį laiką prieš Kalėdas imama vadinti „džiaugsmingu Kristaus atėjimo laukimu”, tačiau vis menkiau suvokiama, jog ne visiems tas atėjimas bus džiaugsmingas.

Pirmojo Advento sekmadienį cituojami Jėzaus palyginimai ir perspėjimai įmeta mus tarsi į šaltą vandenį, prisimenant Nojaus laikų tvaną. Išganytojas nurodė, jog pasaulio pabaiga užklups kaip ir Nojaus laikais, kaip vagis, kai niekas nesitikėjo, kai žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo, apie jokią pabaigą, apie jokį tvaną negalvojo. Nojus įėjo į arką, durys buvo uždarytos ir  tvano vanduo visus paskandino. Pasaulietinis nerūpestingumas ir neatsakingumas tapo sugriautas netikėtos pabaigos.

Nojus statė laivą gan keistomis aplinkybėmis: ne prie jūros, upės ar ežero, bet dykumoje, jis nebuvo inžinierius, jo projektas buvo nestandartinis – kažkokia gigantiška, belangė skrynia.  Tai Dievas davė jam išgelbėjimo planą ir laivo brėžinius. To meto žmonėms tai kėlė nuostabą ir juoką, bet juokdamiesi iš Dievo, jie žlugo per savo išbujojusią puikybę kaip kad ir dabartiniais laikais: Titaniko, lėktuvų, atominio ginklo ir gamtos stichijų nelaimėse.

Statybos trūko net 120 metų. Tai galima suprasti, nes po išvarymo iš Rojaus dar ilgai žmonės turėjo natūralų gyvybingumą, gyveno labai ilgai. Pavyzdžiui, Adomas sulaukė beveik pilnų tūkstančio metų. Vėliau Dievas trumpino žmogaus amžių, kad tas blogio kandis mažiau žalos sau ir kitiems darytų.

Šimtmečio statybos reiškė ir Dievo gailestingumo matą: kol buvo statomas išsigelbėjimo laivas, tol buvo skelbiamas ir išsigelbėjimas, tačiau norinčių gelbėtis neatsirado. Nojaus arka yra tikėjimo ir Bažnyčios simbolis: kol Bažnyčia dar yra matoma, kol skelbiamas tikėjimas, tol dar Dievo gailestingumo durys yra atvertos.

Ir tuomet, ir dabar žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi pagal Dievo duotą išgelbėjimo planą: kai mato tikinčiųjų liudijimą, juos einančius į šv.Mišias, gyvenančius neišsidarkius, ne kaip gyvulius ar pagonis, bet pagal Dievo nurodytą tvarką. Jei tik kas ima gyventi pamaldžiai ir šventai, tuoj pat velniai organizuoja savo tarnus, kad žemintų ir išjuoktų teisiuosius. Juokėsi ir Nojaus laikais. Bet kai vanduo patvino, viskas pasikeitė: jie raudojo anapus arkos durų, kurias Viešpats uždarė.

Ilgas arkos statymas nurodo, kaip sudėtinga ir sunku buvo sutelkti medžiagas ir savo šeimą, fizines jėgas. Tai simbolis ir kiekvieno mūsų ilgo bei ištvermingo siekio atsiversti ir save pašventinti. Mes ruošiamės išgelbėjimui, kai tą dieną teisingumo banga nuplaus nuo žemės visus nešvarumus ir nešvariuosius. Esame pašaukti statyti išgelbėjimo arką sau ir kitiems.

Dievas liepė mums gelbėti savo sielas, ruoštis tikrajam gyvenimui, kurio mokykla ir įžanga yra gyvenimas keliaujančioje šiame pasaulyje Dievo tautoje . Bet pasaulis ir jo žmonės pašiepia: kokia dar siela ir koks ten amžinasis gyvenimas, kam čia tas atsivertimas?

Dievas savo ištikimų kunigų ir tikinčiųjų lūpomis kviečia: atsiversk, daryk atgailą, melskis ir gydykis šv. sakramentais, būk ištikimas tarnaujant Dievui ir laikantis krikščioniško gyvenimo. Toji akimirka gali ištikti netikėtai: gal automobilio avarija, gal insultas ar infarktas, gal net užspringimas trupiniu. Žmogus yra toks trapus, silpnas kaip žvakės ugnelė – pūstelėjus užgęsta. Nebus laiko teisintis, jog nepasiruošei, jog nežinojai: bažnyčių pilna kaip grybų, kunigų ir gyvenimo pamokslų – daugybė.

Kai kurie netiki, nemano, jog yra nusidėjėliai. Bažnyčios nelankantis lietuvis taip sako apie lenkų pamaldumą: kadangi jie daug daro nuodėmių, todėl kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Žinoma, dar kunigai yra labai nuodėmingi. „Normalus” lietuvis nuodėmių neturi. Kai (jei) ateina į bažnyčią, jis savo širdyje taria tokia maldą: prisipažįstu, broliai ir seserys, kad esu labai šventas, šventas, šventas…

Ateis tiesos, netolerancijos ir nedemokratijos diena, gerųjų atskyrimo nuo blogųjų diena, kuomet ožiai bus varomi į kairę, o dievobaimingieji avinėliai vedami į dešinę. Vieni bus išgelbėti, kiti ims paklaikę šaukti, kai pragaro bangos juos paskandins.

Jėzus rodo mums Nojaus pavyzdį, kaip reikia Dievo klausyti ir priimti jo duodamą mūsų išgelbėjimo planą, kaip reikia ilgai ir kantriai darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo ir išganymo. Adventas yra ne tik Išgantyjo pirmojo atėjimo prisiminimas, bet ir jo antrojo laukimas, kai pasirodys kaip teisingas teisėjas, kuris atskirs pelus nuo grūdų.