Šio sekmadienio liturgijoje skaitomas Viešpaties Jėzaus palyginimas apie besibraunančius į pirmąsias vietas išpuikėlius, kurie savo gėdai buvo paprašyti pasislinkti iš pirmų vietų į paskutines, ir apie kukliuosius, kurie buvo paprašyti iš paskutiniųjų vietų pasislinkti į garbingesnes. Tai tema apie žmonių nesveiką konkurenciją.

Stumdymaisi dėl aukštesnės vietos vyksta visur, ne tik versle, visuomenėje, politikoje, bet ir Bažnyčioje, ir net mirštančių ligonių tarpe. Kažkas iš besidarbuojančių ligoninėje pasakojo apie du sunkia liga sergančius ir savarankiškai judėti negalinčius ligonius, kurie buvo patalpinti vienoje palatoje. Vienas iš jų gulėjo prie lango, kitas – prie durų. Prie durų esantis turėjo mygtuką pagalbai iškviesti. Gulintis prie lango žmogus pasakojo, kokius nuostabius vaizdus mato, keldamas pavydą savo kaimynui, nes ir jis norėjo būti arčiau lango ir matyti tai, ką anas mato. Atsitiko, kad prie lango gulintis ligonis pasijuto blogai ir paprašė gulinčio prie durų iškviesti pagalbą mygtuko paspaudimu, tačiau tas to nedarė, tikėdamasis greitos ano mirties ir vaizdų pro langą. Taip ir atsitiko, tačiau atsidūręs prie lango jis išvydo tik pilką sieną ir duobėtą aikštelę prieš ją. Paaiškėjo, jog velionis gyrėsi ir blefavo. Net sunkioje ar mirtinoje ligoje žmonės konkuruoja tarpusavyje dėl geresnės vietos, pavydi vienas kitam tikro ar tariamo gėrio, žaidžia keistus žaidimus: kas aukštesnis, geresnis, pirmesnis, kieno viršus ir t.t.

Stumdymasis dėl vietų kur kas dažniau vyksta aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir taip pat žemiausiuose. Konkuruoja ne pirmasis ir paskutinysis, tačiau pirmasis su antruoju ir paskutinysis su priešpaskutiniuoju. Politikai, verslininkai, turtuoliai, menininkai ir atlikėjai kovoja baisias nervų, apkalbų, įtakų ir net smurtines kovas, siekdami būti pirmais. Panašiai varguoliai ir paprastieji vieni kitus šmeižia ir kenkia, nes niekas nenori būti paskutiniuoju ir blogiausiu.

Gyvenimas pilnas kovų už pirmas ir priešpaskutines vietas. Pavydo, gobšumo ir puikybės pažeisti asmenys lipa kitiems per galvas: Kainas užmušė savo brolį Abelį, Judas pardavė Jėzų, kompozitorius Salieri kenkė Mozartui, pasaulietinė kairiųjų užvaldyta valstybė kovoja su Bažnyčia ir t.t. Visi trokšta būti karaliais arba turėti kvailesnių už save. Bet kai per lavonus ir niekšybes pasiekiamos „aukštesnės“ vietos, žmogus pamato ne daugiau kaip pilką beprasmio gyvenimo be vertybių, be tiesos ir meilės sieną.

Kartais galvojame, jog tikras gyvenimas vyksta tik ten „aukštai“, pirmose vietose, kažkur centre, tarsi kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas ten, kuris jis yra ir kas jis yra, būtų mažiau vertingesnis, tarsi paprastoje kasdienybėje Dievo nebūtų ir nereikėtų jo valios pildyti. Istorija pilna pavyzdžių, jog paprasti žmonės turėjo didesnės reikšmės nei valdovai, vyskupai, turtuoliai, kurie tebuvo statistais istoriniame kontekste. Dievas mėgsta pasirinkti paprastuosius, kad sugėdintų didžiūnus, todėl pagrindinį vaidmenį suteikdavo ne karaliams. M.Marijos apsireiškimai paskutiniaisiais amžiais buvo adresuoti vaikams. Rašytojas Siękiewicz aprašė Romos imperatoriaus Nerono ir apaštalo Pauliaus prasilenkimą: daug buvo įvairių imperatorių Romoje, bet realus Romos valdovas nuo tų laikų buvo popiežius Vatikane. Šv. Joana Arkietė nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau išvedė pulkus į mūšį lemtingu momentu. Panašiai tikrasis Lenkijos lyderis komunistinės Lenkijos laikais buvo ne partija, bet kardinolas Wiszynski. Šv. Tėvas Pijus iš Pietrilčinos arba motina Teresė iš Kalkutos darė ir tebedaro kur kas didesnę įtaką negu šimtai gyvenusių ar dabar gyvenančių vyskupų. Tėvas Tedeusz Rydzyk Lenkijoje yra kur kas svaresnė figūra nei kai kurie ministrai ar vyskupai, o jo milijoninė paprastų žmonių auditorija yra veiksmingiausia visuomeninė ir politinė grupė. Kunigas Alfonsas Svarinskas arba tėvas Stanislovas Dobrovolskis padarė kur didesnę moralinę įtaką negu pagrindiniu pogrindžio veikėju skelbiamas tuomet kunigas Sigitas Tamkevičius, kuriam amžininkai prikiša brovimąsi į pirmąsias vietas ir manipuliavimą kitais.

Jėzus savo palyginimu išaiškino, jog krikščionių bendruomenėje neturėtų būti pirmųjų ir paskutiniųjų, stumdymosi dėl geresnių vietų, nes kam daugiau duodama, iš to bus daugiau pareikalauta, ir daugiau gavęs yra pašauktas labiau kitiems pasitarnauti. Katalikiškasis tikėjimas skatina bendruomeniškumą, solidarumą, tarpusavio pagarbą ir pagalbą. Tai geriausia matome šv.Mišiose, kuriose kaip lygūs dalyvauja įvairiausi žmonės. Šv.Augustinas yra sakęs, jog „su jumis esu brolis, bet jums esu vyskupas“.

Jei nelieka tokios nuostatos, tuomet puikybė nužudo gerą vietą laimėjusio asmens moralę. Tai vadinama Nobelio apdovanojimo sindromu, reiškiniu. Kai tik kas gauna Nobelio prizą, liaujasi kūręs, siekęs, atradinėjęs. Kitaip sakant, jei nori sužlugdyti žmogų, duok jam prizą, pirmą vietą. Todėl gan dažnas dalykas, jog prasibrovę į pirmąsias vietas ima stagnuoti, pasidaro primityvūs, tingūs ir neatsakingi. Iš to ir pažinsi žmogų, kad yra karjeristas.

Kažkuris šventasis yra pataręs, jog norint gyventi laimingai, geriau laikytis šešėlyje. Žinoma, pirmiausia – Dievo šešėlyje, jo globoje, bet taip pat ir visuomenine prasme: nelįsti į centrus, į aukštumas, prie pirmų sostų, nes ten verda intrigos, niekšybės, nusikaltimai, vyksta sunkios nuodėmės, siaučia velniškos pagundos. Pasaulį galima keisti darant gera ir nebūvant svarbiame poste. Žinoma, jei tik yra galimybė, reikėtų padėti į svarbius postus ateiti padoriems asmenims, kurie galėtų nuveikti daugiau bendram labui ir užkirsti kelią tautos ir visuomenės demoralizavimui, supriešinimui.

Apaštalas šv. Baltramiejus yra tylusis, istorijoje pradingęs apaštalas. Kartais laikraščiuose būna skyrelis apie dingusius be žinios asmenis. Į tą skiltį reikėtų įdėti ir Baltramiejų, nes šv.Rašte randame labai negausias žinias apie jį. Senoji tradicija ir padavimai teigia, jog jis iškeliavo skelbti evangelijos į Armėniją, paskui į Indiją, kur ir žuvo kankinio mirtimi.

Tikrasis šio šventojo apaštalo ir kankinio vardas yra Natanaelis, o „Baltramiejus“ yra tėvavardis, reiškiantis „Timiejaus sūnus“. Bet ir „Timiejus“ reiškia ne vardą, bet pravardę, profesijos pavadinimą – artoją. Šį šventąjį reikėtų vadinti Natanaeliu – artojo sūnumi. Ši aplinkybė liudija, jog apaštalas priklausė žemdirbių šeimai. Taip buvo pradėta iš kaimo kilusių kunigų tradicija, kildinusi Bažnyčiai daug garbingų popiežių, vyskupų, kunigų ir vienuolių.

Evangelijose randame ne vieną palyginimą, paimtą iš žemdirbystės srities, kai žmogaus širdis prilyginama dirvai, kurią reikia „arti“, kad taptų tinkama tikėjimo šimteriopam derliui. Natanaelis, artojo sūnus, gerai suprato šią tikrovę, kur vienas sėja, kitas laisto, kur Dievas augina, kur reikia laiko ir kantrybės.

Jėzus Baltramiejų-Natanaelį apibūdino žodžiais, kurie išreiškė jo moralę, būdą ir pašaukimą: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Kai Natanealis paklausė, iš kur Jėzus jį pažįsta, Jėzus atsakęs, jog regėjo jį sėdintį po figmedžiu. Ką jis ten veikė? Figmedžių lapų pavėsyje žmonės mėgdavo pasikalbėti apie tikėjimą, gyvenimo reikalus, figmedžio pavėsis buvo to meto vaikų mokykla, kurioje jie mokėsi skaityti ir rašyti, pažinti Bibliją. Taigi, galima sakyti, jog Baltramiejus – Natanaelis – artojo sūnus – buvo apsišvietęs ir religingas žemdirbys, kaimo politikierius ir kaimo inteligentas.

Jėzus jį pagyrė, jog esąs tikras izraelitas, kitaip sakant, pamaldus tikintysis, kuris uoliai laikosi Dievo įsakymų ir priesakų. Tuomet tai buvo sunkus dalykas, kad kažkas tobulai išpildytų Mozės įstatymą. Apskritai, gyvenimas pagal tikėjimą yra sunkus dalykas, sunkesnis už bet kokį fizinį darbą. Lengviau krauti anglis iš vagono, negu gyventi tikru tikėjimu, lengviau būtų už pinigus boksuotis ringe, negu kontroliuoti save, kovoti su nuodėme. Tikėjimas reikalauja tabu, siauro kelio į išganymą: reikia kontroliuoti mintis, jausmus, veiksmus, žodžius; vietoj 10 žodžių pasakyti 2, vietoj 10 dešrelių suvalgyti tik dvi, vietoj 10 moterų galima turėti tik vieną kaip žmoną, vietoj 10 poilsio valandų miegoti – tik 7 ar 8 ir t.t. Pabandyk tai sukontroliuoti. Todėl matome, jog kai kurie žmonės visokioms kvailystėms atranda arkliškų jėgų, bet kai reikia ką nors dėl Dievo padaryti – tampa bejėgiai kaip kūdikiai. Net ir tikinčiųjų tarpe pastebime, jog pamaldumą ir tikėjimą yra lengviau suvaidinti, negu iš tikrųjų jo laikytis.

Bet nėra kitos išeities, kadangi pažinus Dievą, reikia tikėjimą puoselėti. Geriau būtų buvę Dievo nepažinti, negu pažinus jį atmesti, jam likti nedėkingu. Tikėjimas yra dovana, tačiau reikalauja pastangų, tarsi kreditas, kurį gavus, reikia darbuotis, kad jį išmokėtum ir duotum procentus. Kas  tikėjimo nepraktikuoja, tas jį ilgainiui ima prarasti.

Bandydami išvengti tikėjimo reikalo, kai kurie ima tegti, jog užtenka būti geru žmogumi, nebūtina tikėti. Gerumas čia reikštų moralės užlaikymą, kai žmogus žino, kas yra gera ir bloga, ir nedaro blogio, bet stengiasi vykdyti gėrį. Bet tai suvokti galima tik krikščionybės dėka. Būti geru be Kristaus – yra neįmanoma, vis tiek kažkokia krikščioniška įtaka turi žmogų lydėti. Pavyzdžiui, tėvai labai tikėjo, jų vaikai šiek tiek, anūkas – jau nėra aiškiai tikintis, bet dar išlieka savo senelio ir tėvo įtakoje, dar kažkokie moraliniai principai, gauti iš tėvų, jame atsiliepia. Vadinamų gerų netikinčių žmonių mes sutinkame todėl, jog jie yra kilę iš krikščioniškų giminių, juos dar įtakoja nematomas praeities pasaulis.

Matome tam tikrą nuoseklumą, kurį nusako mums Biblija, jog žmogus, negerbiantis Viešpaties vardo, bus prakeiktas per keturias kartas. Tarkime, senelis buvo šventasis, gyveno dorai, darbščiai, buvo pamaldus, naudojosi sakramentų malone, užlaikė visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Jo sūnus, dėl laikmečio įtakos, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, jau nebebuvo toks pamaldus, bet dar neprarado teisumo, t.y. krikščioniškos moralės ir gyvenimo būdo. Anūkas jau nebėra nei šventas, nei teisus, tik geras ta prasme, jog nėra agresyvus ir atvirai neniekina Dievo ir kitų žmonių, bet nei pamaldumo, nei krikščioniškos moralės jis nebeturi. Matome, jog proanūkiai jau nebebus nei šventi, nei teisūs, nei geri, jie jau bus pražuvę kaip pagonys ir žvėrys, gyvenantys bet kaip, be jokio atsižvelgimo į Dievo įsakymus, į krikščioniško tikėjimo reikalavimus.

Tas degradavimas atsiranda dėl to, jog šeimoje nesirūpinama ugdyti žmogų, jog nededamos asmeninės pastangos, nėra nuoširdaus ir gyvo tikėjimo. Nors jis klausosi pamokslų, kažką paskaito iš krikščioniškos literatūros, tačiau jis panašus į kiaurą maišą, iš kurio viskas išbyra, kadangi priimdamas vien protu nededa to į savo širdį. Asmeninės pastangos viską atnaujina, atgimdo tikėjimą, o per tai šventumą, teisumą ir gerumą. Nors senelis buvo bedievis ir nedorėlis, panašiai gal  ir tėvas, bet jei jų sūnus atsivertė ir stangėsi šventai gyventi, jis pradeda giminėje naują erą, jis tampa gyva ir gera šaknimi, iš kurios ima augti gera giminė. Ir atvirkščiai, per keturias kartas prarandamas tikėjimas, nudžiūva geroji šaknis, proanūkiai pasirodo kaip Dievo bausmė ir prakeikimas tėvams, kurie ėmė nebegerbti Viešpaties vardo.

Dabar baigiame išlaidoti šventųjų kartą. Šventaisiais čia suprantame tuos, kurie, nors ir būdami netobuli, gaivino ir šventino savo sielas sakramentų ir maldingumo jėga. Tuokiame dabar tuos, kurie dar nėra tapę visiškais pagonimis ir žvėrimis, bet jų anūkai jau tokie bus. Kai kuriose giminėse, šeimose tas procesas atsitiko anksčiau. Dar 25 metai ir tikėjimas gali visiškai numirti, o su tikėjimu ir visa tai, prie ko mes buvome pripratę: draugiškumas, taika, užuojauta, pasidalijimas, tarpusavio pagalba, ištikimybė šeimose, vaikų ir senų tėvų globa, sąžiningumas ir t.t. Nelikus tikėjimo, ima merdėti moralė, krikščioniškasis gyvenimo būdas.

Ateis laikas, kai bus nebesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, reikia atleisti: „tu mane įžeidei, tai dabar tave aš nužudysiu“. Arba, užsimanys kaimyno žmonos, ateis ir papjaus jį, žmoną išprievartaus. Bus laikai, kai niekas nebesupras, jog negalima žudyti. Kai kas nors sakys, jog negalima žudyti, visi nustebę klaus: „kas tai pasakė, kodėl negalima“? Kai bus pranešta, jog Dievas neleidžia, visi labai stebėsis kaip negirdėtu dalyku.

Pabandykime suprasti, kodėl Jėzus pavadino Timiejų – Baltramiejų, artojo sūnų žmogumi be klastos. Reikėtų laikraščiuose patalpinti skelbimą, jog prapuolė žmogus, kuris neturi klastos… Visais laikais kaime gyvenantys žmonės pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu, buvo be klastos kaip Baltramiejus. Deja, metai iš metų matau, kad žemdirbių nuoširdumas ir paprastumas nyksta, jog žmonės darosi pikti ir veidmainiai. Turbūt mokosi iš seimo, politikų ir verslininkų? Mūsų laikus galima pavadinti ne tik mirties civilizacija, kaip teigė Jonas Paulius II, bet ir melo, klastos, apgaulės ir vagysčių civilizacija. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kurioje valstybė apgaudinėja žmones, bet ir žmonės tuo pačiu atsilygina.

Kas yra paprastumas ir nuoširdumas, tos priešingos klastai vetybės? Galima išskirti kelis dalykus:

1. Kai gyvename pagal paprastas taisykles, nekomplikuojame gyvenimo keistomis filosofijomis ir išvedžiojimais. Dievo įsakymai – tai paprastos ir aiškios taisyklės, be jokių apstatymų. Pasakyta nevok – tai ir nevok. Kiti ima išvedžioti, girdi, nevagiu, tik pasiskolinu negražintinai, tik priglaudžiau pasimetusį daiktą; girdi, visi vagia tai ir aš; nes, girdi, valdžioje esantys vagia daugiau negu paprastas žmogus… Ypač svarbu aiškias ir paprastas taisykles turėti namuose vaikų atžvilgiu: atlikai pareigas, tada gali turėti pramogas; nusikaltai – bus bausmė, už bloga baudžiama, už gera atlyginama, ir viskas visiems aišku.
2. Antras dalykas, kuris reikalingas paprastumui išsaugoti, tai – nelipti per galvas, kad būtum už kitus aukštesnis, nesipuikuoti, nesididžiuoti, nenorėti pasirodyti geresniu už kitus, tuščiai nesigirti ir kitų nežeminti.
3. Trečias dalykas, kuris padeda paprastumą išsaugoti, tai nuoširdus dalijimasis su kitais iš geros širdies, nesiekiant savo interesų ir pasipelnymo. Sudegė kaime kažkieno troba, žiūrėk, visi daro rinkliavą, eina į talką ir pastato naują namą.
4. Ketvirtas dalykas, būtinas paprastumui, tai reikia sutvardyti troškimą daug turėti. Niekas kitas nesugadina žmogaus kaip dideli turtai ir godumas. Dabar soduose lūžta obelų šakos, kadangi neatlaiko vaisių svorio. Panašiai lūžta morališkai žmogus, kuris be saiko siekia turto. O kad galėtumei turto pasiekti, reikia daug neteisybių padaryti, daug pavogti, nusukti, nuskriausti, išeikvoti jėgų ir nervų.
5. Dar kitas dalykas, kad išlaikytume paprastumą ir nuoširdumą – būti dėkingais už viską ką gauname, ką turime Dievui, šeimai ir kitiems žmonėms, ir atsisakyti murmėjimo. Sutikau ne kartą ūkininkų: buvo geri metai, gerai byrėjo grūdai, tai keikėsi, kad mažos kainos. Kitais metai, kaip šie, daug lijo, sugadino derlių, tai keikiasi, kad mažai paims. Klausimas – o tai kada padėkos Dievui? Nelaiminga murmeklių lietuvių tauta…
6. Paprastumas moko mus būti savimi, nusimesti veidmainystės kaukes, moko mus sugebėjimo kalbėti iš širdies, o ne tai, ką reikia. Žinoma, reikia būti išmintingu ir bet ko kitiems nekalbėti.

Taigi, Baltramiejus – artojo sūnus, tikras tikintysis be klastos, kurį Jėzus pasirinko būti apaštalu iš kaimo, tarsi iš po obels. Už jo teisumą ir tiesumą pagonys lupo jam odą. Mažai beliko vyskupų ir kunigų be klastos bei drąsių. Daugumas tapo labiau politikais negu evangelistais, labiau žiūri, iš kur vėjas pučia, ir, esant iššūkiams, pasirenka pabėgimo, tylėjimo, veidmainystės ir ignoravimo taktiką.

Dievas ieško tikinčiųjų iš kaimo, tikrų katalikų be klastos, kurie turėtų gyvą tikėjimą. Gyvuoju mūsų senelių ir tėvų, kunigų ir vienuolių, valstybės vadovų ir tarnautojų tikėjimu laikomės mes patys, mūsų šeimos ir mūsų šalis. Nes tikėjimas kvailius padaro išmintingais, silpnus – stipriais, vaduoja žmones iš tamsos ir veda į šviesą, keičia šalis ir tautas, šykštuolius ir vagis daro dosniais bei teisingais, pijokus – blaiviais; suvienija valdžią ir žmones, turtingus ir vargšus, vyrą ir žmoną, atgaivina ir keičia. Gyvąjį tikėjimą, paprastumą ir nuoširdumą gauname ir iš Šventosios Dvasios, tačiau ir mūsų pačių pastangos yra labai svarbios.

Bus baisu, kai neliks tikrų ir neklastingų tikinčiųjų, kurių gražiausias pavyzdys yra šv.Baltramiejus-Natanaelis.

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derlio jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gerą, kažkam padėti, nesiruošė mirti, bet planvo statytis didesnius sandėlius ir save guodė, jog ilgiems metams turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybė ir teismo, ir jis buvo rastas skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gan dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Kai tai girdi stiprūs, sėkmingi, turtingi vyrai, jie ima manyti, jog krikščionybė yra silpnųjų ir vargšų religija, ir tos religijos teiginiai skamba atgrasiai. Natūralu, jog nesinori tapatintis su silpnaisiais, tačiau krikščioniškas „silpnumas” yra kur kas stipresnis už materialinių turtų galią, kadangi remiasi dalijimusi ir solidarumu.

Kad suprastume, kur slypi Kristaus mokymo apie neturtą tikroji prasmė, reikia pažvelgti į ištakas. Dievas sukūrė žmogų kaip apdovanotąjį, ir visa, ką jis turi, yra gavęs kaip dovaną iš savo Kūrėjo. Tai, pasak šv.Ignaco Lojolos, yra esminis ir prigimtinis žmogaus neturto pagrindas. Užtenka pažvelgti į vaikų ir tėvų santykį, kad pastebėtume tą pačią taisyklę: vaikai gyvybę, meilę, rūpestį ir daiktus gauna iš tėvų kaip absoliučią dovaną, jie negalėjo be tėvų nei atsirasti, nei išgyventi, nei kažką turėti, jie yra visiški vargšai, todėl gan ilgą laiką vaikams yra viskas.

Panašiai Dievas pirmiesiems žmonėms Rojuje buvo viskas, jis buvo vienintelis jų turtas, kuris užpildė jų širdis ir gyvenimą. Ką apdovanotasis galėjo daryti, tai dėkoti Davėjui ir savo ruožtu dalintis su kitais. Tuo ir remiasi katalikiškoji religija, todėl jos pagrindinė ir aukščiausia malda – šv.Mišios – bei elgesio norma yra dovanojimo, dalijimosi ir dėkojimo pasireiškimas.

Biblijoje skaitome, jog žmonijos aušroje pasirodė šėtonas, iš pažiūros labai malonus ir draugiškas gyvenimo žinovas, klastingai pamokęs juos, kaip galima tapti „kaip Dievas“, lygiu Dievui ir nepriklausomu nuo jo. Šių „kursų“ rezultatas buvo tragiškas, nes žmogus atsiskyrė, neteko Dievo. Būdamas iš prigimties neturtingu, tačiau apdovanotas turtingai, kartu su Dovanotoju žmogus neteko ir esminių jo dovanų, tapo dar be to dvasiniu vargšu ir moraliniu skurdžiumi, kurio širdyje ir gyvenime atsivėrė baisi tuštuma ir nuobodulys.

Sunku visą laiką gyventi nuobodžiai, nejausti gyvenimo skonio ir prasmės, todėl kaip pabėgimo, kaip savęs apgavimo ir tuštumos užpildymo būdą žmogus išrado kultūrą: meną, pramogas, technolgijas, virtualybę ir t.t. Viena pažįstama inteligentų pora kadaise yra tai išreiškusi pasispasakojimu, jog sekmadienį praleidžia dvasingai ne bažnyčioje, bet klasikinės muzikos koncerte. Čia esą jie išgyvena grožį, dvasiškai pasiilsi, pasikrauna jėgų. Tikra tiesa, jog koncertų salės tapo bedievių bažnyčiomis, kuriose skambanti sakralinė muzika šlovina ne Dievą, bet su juo kovoja. Su Volteru galima tarti, kad niekas taip nesugadino dabartinių žmonių kaip mokslas ir menas….

Aukščiausią dvasinio subrendimo laipsnį žmonija buvo ir būtent Europa buvo pasiekusi  Viduramžiais, davus pasauliui tiek nuostabių mistikų, teologijos ir tikrovės filosofijos matmenis, meno genijų, teisės, mokslo, švietimo ir ugdymo pagrindus. Nuo to meto, vis labiau vystantis technikai, žmogus be paliovos tik degraduoja, griaudamas savo vidinį ir išorinį pasaulius. Liovėsi jo pastangos praturtinti savo širdį ir gyvenimą Dievu ir jo tiesa, tačiau labiau siekiama viso to, kas būtų vietoj Dievo: besaikių turtų, valdžios, garbės, malonumų, įspūdžių, vaikantis didingų, nerealių efektų ir išgyvenimų, kas atrodytų dieviškai, bet Dievą užgožtų. Tam pasitarnauja ne tik decibelai, bet ir narkotikai, adrenalinas ir t.t.

Evangelijoje minimo turtuolio probema buvo ta, jog jis praturtėjo tik materialiai, bet ne kaip asmenybė, ir ketino plėsti savo aruodus, bet ne širdį. Jis pripildė savo sielą ir gyvenimą tuo, kas nėra Dievas ir ką jis ketino turėti vietoj Dievo, t.y. puoselėjant šėtoniškos pagundos temą būti „kaip Dievas“, t.y. puikybės beprotybę.

Būti apdovanotu ir gyventi dalijantis su kitais reiškia plačią širdį, atvirumą, reiškia statyti bendradarbiavimo, draugystės ir meilės ryšius. Plečiantis savo sandėlius, bet ne širdį turtuolis iš esmės sugadina savo būdą, tapdamas egoistu ir išpuikėliu. Apie tokio tipo žmones antrame laiške Timotiejui rašė šv.Paulius: „Savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Tai skaitant tik gali klausti, kaip toks galės išganyti savo sielą, nebūdamas draugu nei Dievui, nei žmonėms?

Šv.Tomas Akvinietis sakęs, jog „homo – capax Dei“, t.y., jog žmogus yra gabus pažinti, priimti Dievą, būti juo užpildytas. Šia prasme žmogaus siela primena indą, kuris tampa kažkuo užpildytas. Gražiausiu pavyzdžiu išlieka švč.Mergelė Marija, kuri priėmė Dievą ir savo siela, ir kūnu, ir kuri vadinama malonės pilnąja. Deja, dvasios ir gyvenimo erdvę galima užpildyti ir kažkuo kitu, ir dar taip, kad nebelieka vietos nei Dievui, nei šeimai: darbas, sportas, gamta, turtai, virtualus pasaulis, alkoholis (kažkas yra sakęs, jog alkoholikas ieško savo dievo griovyje…), apskritai visa įvairovė nuodėmingo juslingumo.

Gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, tenka palikti šį pasaulį, visus žemiškus turtus, lieka tik dvasinė būklė. Tada pasirodys, jog žmogus neteko ir neturi Dievo, atmetė jo dovanas, kurių didžiausia yra Šventosios Dvasios, todėl prarado amžiną jo artumą, gyvenimą mylinčių asmenų bendruomenėje Danguje. Todėl palaiminti yra visi, kurie trokšta ir alksta Dievo ir jo Karalystės, jie bus pasotinti, o visa kita jiems bus pridėta.