Dienos archyvas: 2016-07-13

Biurokratija (1d.)

Nesenai Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenys atskleidė faktą, jog mažėjant gyventojų Lietuvoje, savivaldybių biurokratinis aparatas auga http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paradoksas-gyventoju-mazeja-o-savivaldybiu-administracijos-pleciasi.d?id=71793160 . Bet tai buvo akivaizdu jau prieš dešimt metų, kai netekus pusės milijono gyventojų, Seimo narių skaičius nesumažėjo. Netekus ir vieno milijono gyventojų, tas skaičius išliko toks pats.

Žmonijos istorija mena įvairias valdžios formas: monarchų, teokratinę-pranašų, dvasininkų, teisėjų, liaudies. Išbandytos beveik visos galimos versijos, apart vaikų valdžios (efebokratija), kurios bruožai ima ryškėti. Mums atrodo, jog dabar gyvename demokratijos laikais, tačiau nepastebime, jog iš esmės tai yra biurokratinės valdžios epocha, kuri prasidėjo po prancūzų revoliucijos, stipriai įsišaknijo toje šalyje ir jos modelis tapo permestas į Europos Sąjungos institucijas. Apskritai, visos pro ar post socialistinės šalys turi tą patį biuroktiškumo ir per daug išsiplėtojusios biurokratijos bruožą.

Kas yra biurokratija? Tai valstybės tarnautojai (ypač turintys sprendimų ir reguliavimo galią), privilegijuota visuomenės dalis, kuri turi kur kas geresnes socialines ir darbo sąlygas bei teises, pradedant uždarbiais, pensijomis, baigiant priedais, komandiruotėmis, viršvalandžiais ir t.t., negu asmeniniu verslu užsiimantys ar jame įdarbinti piliečiai. Maža to, tai grupė, kuri turi stiprų polinkį į susireikšminimą, savitiksliškumą, korupciją, vis didesnę visuomenės kontrolę, sprendimų uzurpavimą, sustabarėjimą ir augimą. Apie tai, jog biurokratija kuria valstybę valstybėje ar perima valstybę, ir visais įmanomais būdais gina vien savo interesus, parašyta nemažai. Dėl šios priežasties biurokratinį aparatą reikia ypatingai akylai kontroliuoti ir riboti.

Iš esmės, biurokratijos filosofinės prielaidos slypi ypač kairiųjų, neomarksistinėje ideologijoje. Tai amžinojo, prigimtinio įstatymo ir žmogiškosios teisės santykio klausimas. Ne visada žmogiškoji-valstybinė-biurokratinė teisė atspindi ir gina prigimtinį įstatymą. Matome tendenciją vis labiau atmesti amžinąją, prigimtinę, dieviškąją teisę, ir vis labiau įtvirtinti nepastovią, nuolat besikeičiančią, tačiau pretenzingą ir agresyvią žmogiškąją  teisę. Kitaip sakant, biurokratija ima uzurpuoti Dievo ir gamtos vietą.

Žmogiškoji teisė ir yra biurokratijos erdvė, kurioje ji tarpsta. Ypač socialistinė biurokratija pasižymi dideliu nepakantumu kitoms valdžios formoms, todėl stengiasi susilpninti ar pašalinti religinę, tėvų, šeimos, iš nuosavybės teisių kylančią, tautinės tradicijos, bendruomenių ir kitas valdžios apraiškas, įvesdama vis daugiau nereikalingo reguliavimo, versdama priimti visuotinai smerkiamus dalykus ir kišdamasi į visas gyvenimo sritis.

Napoleonas yra sakęs, jog kas penkeri metai reikėtų pusę visų valdininkų sušaudyti be teismo, siekiant sumažinti jų skaičių iki realių poreikių (biurokratija sugeba padvigubėti, kadangi per daug nori aprėpti, tačiau yra per daug tingi), kad būtų apribojama jų įtaka, ir kadangi biurokratai neabejotinai įvykdę įvykdę tiek korupcinių nusikaltimų, jog neapsimoka net vykdyti teismo proceso. Žinoma, tokiam jo pasiūlymui pritarti negalima, bet perspėjimas yra teisingas, jog nusimetusi visuomenės ir prigimtinio įstatymo kontrolę, biurokratija paskandina sveiko proto ir elementaraus teisingumo sąvokas, piliečių ir valstybės interesus  įstatymų, instrukcijų, potvarkių ir savo interesų pelkėje.

Nesenai viena pažįstama pasidalino vienos institucijos atsakymu į jos užduotą klausimą, kuris iliustruoja biurokratinio pasaulio savitas taisykles, savitą kalbą ir ceremonijas, kurį paprastam žmogui sunku suprasti ir prie jo prisitaikyti:

„Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 p. nustato, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą. Asmenų prašymai, pateikti elektroniniais ryšiais nesilaikant Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, per 2 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje grąžinami asmeniui ir nurodoma tokio prašymo grąžinimo priežastis (Taisyklių 42 p.). Šiuo atveju 2016  m. liepos 5 d. iš  …………….@gmail.com  elektroninio pašto siųstas asmens prašymas neatitinka Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, todėl vadovaujantis Taisyklių 42 p. yra nenagrinėjamas“.

Šis atsakymas liudija, jog biurokratų pasaulis atitrūksta nuo kasdienės kalbos, žmonių poreikių, tampa nesuprantamas ir neįveikiamas eiliniam žmogui, todėl atsiranda tarpininkų (teisininkų ir advokatų) poreikis, be kurių žmogus tampa tiesiog valstybinio-biurokratinio gyvenimo autsaideriu. Nebent jis disponuoja pakankamomis lėšomis, kad galėtų pasisamdyti tuos tarpininkus. Antraip jo laukia antrarūšio piliečio likimas, tuščias susirašinėjimas ir bėgiojimas nuo vieno langelio prie kito.

Lietuva yra šalis, kuri turi biurokratų perteklių, bet kuriai trūksta valstybininkų. Neatmestina, jog kai kurie biurokratai turi ir sąžinę, ir padorumą, ir valstybinį mąstymą, t.y. gali būti vadinami valstybininkais, bet bendra patirtis rodo, jog daugumas biurokratų nėra užaugę iki tokio laipsnio, todėl Lietuvos respublika skęsta problemose ir nesimato jai optimistiškos ateities.

Valstybės ir valdininkų egzistavimas turi prasmę tuomet, kai jų pirmasis tikslas ir svarbiausia užduotis – tarnauti piliečiams ir bendram gėriui, kai padedama piliečiui būti atsakingam už savo gyvenimą ir veiklą, kai pasitikima bendru pagrindu, kurį gauname užgimdami, kurį perduoda tautinė ir religinė kultūra – prigimtinį įstatymą, įspaustą gamtoje, protuose ir sąžinėje. Valstybės aparatas neturėtų naikinti visuomenės, kaip vyksta dabar Lietuvoje, bet ją vystyti ir gausinti. Ir naujoji D.Britanijos premjerė Teresė May savo programoje paminėjo siekį, kad valstybės institucijos gyventų ne sau, bet piliečiams.

biurokratija