Mėnesio archyvas: lapkričio 2015

Šviesieji ir juodieji izraeliai. Kristaus Karaliaus iškilmė

Šios dienos evangelijoje nuskambantis Kristaus Karaliaus titulas atkreipia mūsų mintis į valdžios slėpinį. Ir šv. Paulius mokė, jog kiekviena valdžia yra nuo Dievo. Ne kartą girdėjau klausimą, ar Stalino, Hitlerio, komunizmo valdžia irgi buvo nuo Dievo? Ir taip, ir ne. Atsakymas glūdi Kristaus asmenyje ir jo mokyme.

Valdžia yra kovos tikrovė, kurią nusako biblinio žodis „Israel”: – „kovojantis su Dievu”. Tai galima suprasti dvejopai: kovojantis drauge su Dievu jo pusėje arba kovojantis su Dievu, t.y. prieš jį. Pavadinkime juos baltuoju ir juoduoju izrealiais, kurie kovoja ir tarpusavyje. Kadangi mes nesame dievai, todėl būti su Dievu, tarpininkauti jam, išreikšti jo autoritetą ir palaimą, yra tikrasis valdžios pašaukimas. Dievo tarnų, tų šviesiųjų izraelių šlovingu vardu galima vadinti ir tėvus, ir valdovus, ir karius, ir dvasininkus. Staliną, Hitlerį ir kitus panašius reikėtų pavadinti juodaisiais izraeliais, per kuriuos valdė pats šėtonas.

Pasaulyje yra daug įvairių valdžios rūšių, turinčių skirtingą mastą, nors dažniausiai pabrėžiama tik trejopa valstybinė. Tai ir tėvo bei motinos valdžia savo vaikams, tai ir religinė, ir kultūrinė, ir nerašyta kaimo bendruomenės ar tautos, ir vaikų ar paauglių grupių, lyderio klasėje ar kieme valdžia, tai ir verslo ar nusikaltėlių struktūrų valdžia, susiduriame su valdžios valdžioje ir „ant valdžios” (pasaulinės vyriausybės) požymiais, pilkųjų ir kitokios spalvos „kardinolų“ reiškiniu ir t.t. Bet šiandien verta pamąstyti, ar formalių ir neformalių galių painiavoje dar pastebime Dievo valdžios viršenybę? Juk ji yra autentiškos valdžios šaltinis.

Žmogus yra hierarchinės tikrovės būtybė, negali gyventi be organizavimosi, vertybių, be lyderių, solidarumo ir subordinacijos, todėl valdžia yra neišvengiamas dalykas ten, kur atsiranda daugiau nei du asmenys. Šia prasme valdžia yra nuo Dievo. Ar kiekvienu atskiru atveju valdantieji vykdo Dievo valią ir įgyvendina tikruosius valdžios tikslus – reikia aiškintis.

Krikščioniui yra ir paprasta, ir nepaprasta, nes Dievo autoritetas jam yra aukščiausias, todėl kitų valdžių nesveikos pretenzijos jam nėra ne tik absoliučios, bet kartais ir niekinės. Dėl šios priežasties juodųjų izraelių, priešiškų Dievui valdžių pavydas ir konkurencija pasireiškė Kristaus ir jo išpažinėjų persekiojamais bei naikinimu.

Beje, niekur nerandame, kad Kristus mokytų ir ragintų daryti politines revoliucijas bei perversmus, nes jis pasirinko ištikimybės Dangiškajam Tėvui ir tiesos liudijimo bei įgyvendinimo kelią. Tai yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nes siekiama ne valdžią sunaikinti, bet ją keisti, bendradarbiaujant ir priimant jos autoritetą visais pozityviais aspektais. Maža to, neklusnumas teisėtai ir teisingai valdžiai visada laikomas amoraliu ir netvarkingu dalyku, nuodėme, iš kurios reikia kuo greičiau atsiversti.

Svarbiausias dalykas – tai Dangiškojo Tėvo, viso ko Kūrėjo, Palaikytojo ir Teisėjo liudijimas, nes bet kuri žemiška valdžia yra linkusi ne tik klysti, bet taip pat susireikšminti ar net susidievinti. Senovės valdovai, imperatoriai vadinti dieviškais, jų atžvilgiu buvo atliekamas religinis kultas, į juos melstasi, jie garbinti tarsi dievybės, todėl jų valia buvo tapatinama su dievybių valia.

Senovės egiptiečių kultūroje tai buvo stipriai įdiegta paprastų žmonių sąmonėje, jie šventai tikėjo, kad jei, tarkime, lyja, tai tik faraonui paliepus, pavyzdžiui, paleidus į dangų paukštį ar strėlę su pririštu įsakymo papirusu. Jei upė patvinsta, tai tik todėl, jog faraonas įmetė į ją rašytinį paliepimą.

Nereikia juoktis iš vargšų egiptiečių, nes tas pats vyksta ir dabar: parlamentų nariams atrodo, jog balsavimu galima įsakyti saulei patekėti ir nusileisti, t.y. nuspręsti, kada žmogus jau, dar ar nebėra žmogus, kas yra šeima, lytis ir t.t. Apsvaigimas nuo savo pačių tariamos galios tamsiuosius izraelius dažniausiai priveda prie nesiorientavimo tikrovėje. Tai ypač pasimatė Europą krečiančios bankų, demografinės, karinės krizių, o dabar ir imigracijos įvykių kontekste.

Valdantieji turi didelę pagundą pradėti galvoti lotyniškos sentencijos nusakytu būdu: quod licet Iovi, non licet bovi (kas leidžiama Jupiteriui (suprask – dievybėms), tas neleidžiama jaučiui (suprask – gyvuliams)), kai save jie ima laikyti aukštesnės rasės ir galių atstovais, o eilinius žmones tik antrarūšėmis būtybėmis. Tokia puikybė pagimdo abejingumą ir šaltumą, todėl visuomenė priversta nuolat kentėti nuo gailestingumo ir teisingumo neturinčios valdžios, kuri nebenori suprasti paprastų žmonių padėties ir darbuotis dėl jų gerovės. Iš to ir galima atpažinti krikščionišką ir demonišką valdžią.

Kiekvienoje visuomenėje yra reikalingi sąžinės, tiesos ir teisingumo liudytojai. Jie vadinami visuomenės sąžine. Nors jie yra persekiojami ir žudomi, tačiau tik jie ir yra didžiausi visuomenės ir tos pačios valdžios geradariai, padedantys išgyti nuo įvairių pagonybės formų, saviapgaulės, tyčinio melo, kai visa visuomenė tampa įkalina klaidų labirinte.

Jėzus nusakė valdžios prasmę ir esmę: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Vadinasi, kiekviena valdžia, kuri ne tik pripažįsta, bet ir įgyvendina Dievo ir tiesos taisyklę, siekia įsiklausyti į prigimties, sveiko proto, tikėjimo argumentus, tie ir padaro valdžią autentišką, vertingą, prasmingą, turinčią ateitį.

Valdžios idealu mums išlieka Kristus, apie kurį šios iškilmės Mišių malda sako, jog jis yra „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos karalystės“ Karalius. Šios šešios gairės ir kriterijai yra kiekvienos valdžios esmė, šio prieštaringo pasaulio lauke kovojančios Dievo ir jo Evangelijos pusėje, žengianti su Aukščiausiojo palaima.

Mosulo arkivyskupas: Jūs Vakaruose taip pat tapsite islamo aukomis

Mūsų kančios šiandien yra įžanga į jūsų, Europos ir Vakarų krikščionių,  būsimas kančias. Aš praradau savo vyskupiją. Mano fizinė buveinė tapo okupuota islamistinių radikalų, kurie norėjo mus atversti arba priešingu atveju nužudyti. Bet mano bendruomenė dar gyvuoja.

Prašau, bandykite suprasti mus. Jūsų liberalios ir demokratinės taisyklės nieko nebereiškia čia. Turėtumėte vėl atkreipti dėmesį į mūsų tikrovę Vidurio Rytuose, nes kviečiate į savo šalis vis didesnį musulmonų skaičių. Jūs taip pat esate pavojuje. Jūs privalote priimti grie-tus ir atsakingus sprendimus, net jei jie prieštarauja jūsų principams. Jūs galvojate, jog visi -žmonės yra lygūs,  bet tai nėra tiesa: islamas nesako, jog visi žmonės yra lygūs. Jūsų vertybės nėra jų vertės. Jei jūs nesuvoksite to greitai, jūs tapsite aukomis priešų, kuriuos pasikvietėte į savo namus.

Arkivyskupas Amel Nona
Mosulo Chaldėjų Katalikų Arkivyskupija, ištremta į Erbil
2014 m. rugpjūčio 8 d.

mosulo.katedra

Mosulo katedra prieš ir po užėmimo: nulaužto kryžiaus vietoje – islamistų vėliava.

Apokalipsė prancūziškai. XXXIII pabaigos sekmadienis.

Artėjant bažnytinių metų pabaigai ir Adventui, kuomet kaip kasmet grįžtame prie apokaliptinių temų, matome, jog Europoje tvyro apokaliptinės nuotaikos ir darosi dalykai, kurių nepavadinsi normalia gyvenimo tėkme, tačiau akivaizdžia grėsme ir žemynui, ir tautoms, ir valstybėms, ir civilizacijai.

Didesnės grėsmės tikėjimui, kuris iki šiol buvo sovietiniais laikais ir dabar liberaliuose bei puolusiuose Vakaruose, tikrai nebus, nes kas eina ištikimai Dievo parodytu keliu, tas nei pagundų, nei kankinimų nepabūgsta. Atvykstantys islamo išpažinėjų būriai krikščionybės labiau nesunaikins, kaip kad ją naikino socialistų ir liberalų vyriausybės, žiniasklaida ir materialinės gerovės sugadinti žmonės.

Šv.Rašto skaitiniuose randame aprašytą dabartinę padėtį. Mano galva, gyvename Laodikėjos Bažnyčios laikais, kurios išsamų apibūdinimą randame šv.Jono Apokalipsės knygoje: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ ­ o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum“ (Apr 3).

Štai raktiniai žodžiai, nusakantys gerovės šalių padėtį:
1. „Nei šaltas, nei karštas“ – indiferentiškumas, abejingumas visoms vertybėms, tikėjimui, bendriems reikalams;
2. „Aš esu turtingas ir nieko nestokoju“ – gerovės visuomenės, kurių pragyvenimo lygis ir kokybė prilygsta ar net pranoksta ankstyvųjų viduramžių grafų ir karalių lygiui: šiltas vanduo, namai, maistas, rūbai, sveikatos apsauga, pramogos ir t.t. Užtenka užeiti į elementariausią istorijos muziejų, kad įsitikintum, kaip buvo tada ir yra dabar;
3. „Kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda“ – pornografinės sąmonės apvaldytos visuomenės, kur to net nebeslepiama, tačiau viešai didžiuojamasi ir propaguojama, išjuokiant šeimos vertybes ir prigimtinę moralę;
4. „Esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ – tokia yra dvasinė, moralinė ir kultūrinė Vakarų padėtis;
5. „Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – visomis Dangaus keršto šaukiančiomis ir mirtinomis nuodėmėmis besimėgaujančiai pokrikščioniškai visuomenei skamba Dievo atstūmimo nuo savęs ištarmė.

Šv. Apaštalas Paulius laiške Tesalonikų krikščionims rašo: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs“.

Šio perspėjimo patirtį, žinoma, ne visuotinės apokalipsės, tačiau lokalinės mastu, ką tik išgyveno Paryžiaus gyventojai: penktadienio pavakarę daug kas buvo išėjęs savo papratimu papramogauti, nuodėmiauti, kai netikėtai prapliupo panieka degančiųjų automatai ir pasipylė sprogmenų skeveldros, į Dievo teismą išsiuntusios daugiau kaip šimtą teisę į laisvą ir neatsakingą gyvenimą puoselėjusių asmenų. Krikščionišku supratimu, ar ir kiek iš jų pasieks Dangų? – neverta nė klausti…

Visi šoko apimti, baigėsi saugūs savaitgaliai, visuomenė turės pamažu įsisąmoninti, jog nebebus taip, kaip buvo, gyvenimo stilius keisis. Kur dėsis visos feministės, besididžiuojančios seksualinės mažumos ir visokio plauko laisvūnai, kai sunaikinę savo krikščionišką terpę, nebebus toleruojami agresyvių atėjūnų? O jų plūsta šimtais tūkstančių ir galo nematyti. Švedijoje tai pirmiausia pajautė vietinės moterys: išprievartavimų 2013 buvo virš 1000, 2014 – jau 6000, šiais metais – nenustebintų ir 20 000.

Laukinių tautų, išpažįstančių agresyvią ir beatodairišką religiją imigracija pradėjo Europos apokalipsę. Bet sąlygos jai kuriamos ne kažkur, bet toje pačioje Europoje. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas Leszek Miller prie Prancūzijos ambasados padėjęs vainiką ir išreiškęs užuojautą žuvusiųjų šeimoms pasakė: „Angelė Merkelienė yra didžiausia Europos kenkėja. Savo neapgalvota politikos kryptimi Vokietijos kanclerė užtraukė pavojų visai Europai. Niekas neklausė ES šalių vyriausybių ir visuomenių, ar pageidauja masinio imigrantų antplūdžio, padarė klaidą ir primetė ją visiems nelegaliai“. Kažkada Adolfas Hitleris  sukėlė siaubingą katastrofą Vokietijoje ir pasaulyje, dabar tai padarė Merkelienė. Jos pavardė tapo keiksmažodžiu ne tik Vokietijos piliečiams, tačiau ir europiečiams ilgiems šimtmečiams.

Ką dabar daryti? Šv.Paulius pataria, jei dar kas jo paklausys: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! Mat kas miega, miega naktį, ir kas pasigeria, pasigeria naktį. O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“.

Raktiniai žodžiai, nusakantys tai, ko reikia ir ko neturime ne tik amžinybės prasme, tačiau ir laikino gyvenimo krikščioniškos civilizacijos aplinkoje prasme:

1. Krikščioniškoji Europos civilizacija atėjo ne kaip tamsa, bet kaip šviesa, todėl reikia jos laikytis;
2. Būkime blaivūs ir atsakingi sprendimuose, kurie atneša ilgalaikes pasekmes;
3. Užtenka miego, migdymo, migdomųjų ir pasyvumo, kurį duoda prieš savo visuomenes veikiančios vyriausybės ir žiniasklaida, kai reikia ryžtingai veikti šalies ir Europos apgynimo vardan;
4. Būtina apsišarvuoti tikėjimu ir meile (ne ta naiviąja, kurios priedangoje vykdomas Europos naikinimas);
5. Išganymo viltis tiems, kuriems nesvarbu kaip mirs už Jėzų, nes vis tiek eis pas Dievą, bet kurie jaučia atsakomybę, jog praradusi tikėjimą, Europos visuomenė nebeturės nei žemiškos vilties, nei dangiškos.

tolerancija.apatija

„Tolerancija ir apatija yra paskutinės mirštančios visuomenės vertybės” (Aristotelis)

Besibaigiančių metų auditas: tikėjimas ir matematika. XXXII priešpaskutinis sekmadienis

Artėjant bažnytinių metų pabaigai būtina apžvelgti praėjusį laikotarpį, atlikti metų auditą, suvesti rezultatus. Iš ekonominės pusės žvelgiant, parinkti labai netikę šv.Rašto skaitiniai, pasakojantys apie krizę. Pirmas yra apie pranašo Elijo laikais ištikusį badą ir paskutinį duonos kepaliuką bekepančią našlę, kuri su sūnumi yra pasiruošę numirti. Evangelijos tekstas pristato vargšę moterį, turinčią du skatikus, ir vargšę šventyklą, gavusią iš jos auką du skatikus.

Priešpaskutinį bažnytinių metų sekmadienį bažnytinės finansinės naujienos irgi nekokios, skelbiama, kad popiežius ir toliau nesusitvarko su Vatikano finansais, jo iždas yra tuščias, ypač paburnojus prieš turtingų šalių katalikus, o Pietų Amerikos vargšai suneša jam tikrąja to žodžio prasme skatikus, vadinamus Petro skatiku. Ilgaliežuviai popiežiaus pasitikėjimą išdavę kairuoliški bendradarbiai neteisėtai perdavė slaptos medžiagos naujai knygai, iliustruojant kaip ir prie apaštalų kasos braunasi dabartiniai Judai, praryjantys našlių, vyskupijų ar vienuolijų turtus.

Bet skaitinių tikslas yra apžvelgti ne finansinius klausimus, bet atlikti tikėjimo auditą: pasaulį krečiant skandalams, krizėms ir nepritekliams, atsiranda liudytojų, jog pasitikint Viešpačiu – „puodynė neištuštėja“. Evangelijos bobutė su džiaugsmu dėkoja Viešpačiui už neturtą, tikėjimo vedina aukoja ne vieną skatiką iš dviejų, bet abu, nes ji turi autentiškos patirties, kad Apvaizda nepalieka tikinčio žmogaus net ir krizės akimirką.

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose perteikiamą idėją galima nusakyti žodžiais: pasitikėjimas Viešpačiu įveikia matematiką, išskaičiavimus ir ekonomiką. Kaip sename rusiškame multiplikaciniame filme apie Coliukę verslusis kurmis skaičiavo, ar apsimoka vesti (nes būsimoji žmona atneša pusė grūdo per dieną nuostolį), taip ir šių dienų aklieji finansininkai skaičiuoja meilės ir tikėjimo nešamus „nuostolius“: dviejų vaikų šeimoje per daug, tėvus išlaikyti per brangu, mokesčius valstybei mokėti ir Lietuvoje gyventi neapsimoka, turėti daržą ir auginti gyvulių kaime taip pat nebeapsimoka, valstybės pasitikėjimo Apvaizda akto – restitucijos – nėra, bažnytėlei aukojama simboliškai, todėl ir šalis vis labiau tampa simboliška: tušti lopšiai, tušti kaimai, tuščios mokyklos, tuščios bažnyčios, galų gale – tuščia Lietuva, su kvietimu užimti dykai.

Evangelijos bobutė, kurią Jėzus stebėjo prie šventyklos skrynios, atiduodama paskutinius grašius dėkojo Dievui už tai, kad turi kur kas daugiau nei grašiai: Jį Patį. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Tikėjimo auditas bažnytinių metų pabaigoje – tai klausimas apie tai, kuo mes tikime ir pasitikime: Viešpačiu ar ekonomika? Ekonominės krizės priežastis – maža širdis ir siauras protas, nes menkas buvo tikėjimas, skatinantis mylėti Dievą, artimą ir save.