Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Kristaus priekaištą, jog žmonės labiau sureikšmina žmogiškus padavimus, o Dievo įsakymus niekais verčia. Ši mintis atsikartoja pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kur jis priekaištauja, kad prekeiviai vyną skiedžia vandeniu.

Liturgijoje per atnašų paruosimą įlašiname tris lašus vandens, simbolizuojančio žmogiškąją prigimtį, į vyną,  simbolizuojantį Kristaus dievystę. Prieš tai vanduo yra palaiminamas kryžiaus ženklu, reiškiančio atgailą ir atsivertimą, kad būtų nors kažkiek vertas ir tinkamas atsidurti vyne.

Simboliką galima suprasti, bet dideliais kiekiais skiedžiamas vandeniu vynas, alus, kuras reiškia apgaulę, klastojimą, vagiliavimą. Panašiai žmogiškais padavimais  atskiedžiamas Dievo duotasis tikėjimas reiškia erezijas, melą Dievo vardu, pilnos tiesos nesakymą arba vengimą. Taigi, kai kada ir mūsų samprotavimai yra toks vandenėlis, kuriame nerasi peno ir džiaugsmo širdims, priešingai nei  sakoma psalmėje, jog Viešpats duoda vyno, kuris džiugina širdis.

Tiesos vynas subrandinamas kantraus ir nuolankaus studijavimo trimis kryptimis: krikščioniškos dogmatikos, objektyvaus mokslo ir žmogiškos išminties, pasireiškiančios kasdienybėje, mene ir tautosakoje. Pseudo religinio ir mokslinio vandenėlio pavyzdžiu ypač yra horoskopai, kuriuose pilstoma iš tuščio į kiaurą. Panašiai esame skandinami komunizmo ideologijos, sektų mokymų, politikų svaisčiojimų ir televizinį išsilavinimą turinčių piliečių samprotavimų jūroje.

Pamenu kažkada reikėjo išklausyti psichologijos įvadą, kurį dėstė atsitiktinis žmogus, visiškai nieko neišmanantis toje srityje, nes nebuvo kam daugiau. Tai buvo toks vandenėlis, kad graudu. Bet, kaip sakoma, nešaudykite muzikanto – jis groja kaip moka… Bet iš nesąmonių gauti 10 reikia turėti savigarbos, tai ir toks asmuo pats yra nesąmonė. Panašiai kadaise iš marksizmo gauti 10 yra tolygu tapti kvalifikuotu aukščiausio laipsnio kvailiu.

Daug kur susiduriame ne su tiesos, bet klastočių specialistais. Juk klastojami ne prasti dalykai, bet geri. Neteko girdėti, kad kas nors klastotu geležį arba cinką, bet auksą – taip. Tarybinių laikų sportbačių kinai  neklastoja, bet ecco firmos batų klastočių – pilna. Negirdėta, kad būtų klastojamas komunizmas, o krikščionybė – visokiais būdais.

Pasak Vatikano II „Gaudium er spes”, tiesos ir gėrio elementų galima rasti ir kitose religijose, suprask, kad ir įvairiose ideologijose, kaip antai komunizme, liberalizme, ir gal net – satanizme?.. Tai taip ir gavosi šiais laikais, kad ėmėme košti pasaulio vandenėlį, absurdus su viltimi rasti jei ne auksinį, tai bent rudą grudelį, o Dievo žodį palikome gromuliuoti lefebristams, ortodoksams ir kitiems autentiškumą vertinantiems „radikalams”.

Taigi, svarbiausia yra esmė, tiesa, Dievo valios pažinimas, neiškraipyta religija, objektyvus tikrovės pažinimas. Atsiverčiame šv.Raštą, Bažnyčios katekizmą ir šventųjų biografijas, kad suprastume tikrąją Jėzaus žodžių prasmę, ir siekdami tai įgyvendinti darbu, kančia ir kova.

Jėzus buvo drąsus ir radikalus savo pažiūromis ir elgesiu: ką norėjo, tą pasakė ir padarė, nepaisydamas žmonių nuomonės. Jo teiginių nustebinti apaštalai pastebėjo, jog „kieti jo žodžiai, nedaug kas gali jų klausytis”. Ne tik fariziejai juo piktinosi, tačiau ir mokiniai. Rašoma, jog nemažas būrys nuo jo pasitraukė.

Iš Kristaus mokymo ir laikysenos aiškumo ir tvirtumo semia Bažnyčios mokymas, išreikštas dogmomis ir dogminiais apibrėžimais. Neigiama prasme, iš to mokymo klastojimo radosi daugybė erezijų ir sektų, nemaži būriai pasitraukė ieškoti lengvos ir atsakymų neduodančios religijos arba užsimiršimo.

Šv.Ambraziejus, kurio pamokslų klausydamas Aurelijus Augustinas atsivertė iš manichėjizmo erezijos ir tapo kataliku, sakęs, jog tiesa – tai Jėzaus Kristaus asmuo, ir kad ne žmogus ieško tiesos, bet tiesa jo, leidžiasi atrandama. Priešingai nei daugelis galvotų, ne logika yra tiesos šaltinis ir matas, nes kiekvienas filosofas kūrė savo logiką, todėl tiek daug „tiesų” buvo siūloma žmonėms.

Juokingas žmogiškosios logikos atvejis pasitaikė visai nesenai. Atsitiktinai įsijungęs televiziją pamačiau epizodą filmo, kuriame vaidino daugiau raumenų nei smegenų turintis Švarcnegeris. Jis savo priešininkui pasakęs, jog kas negerbia logikos, to ir jis negerbia. Paskui vožtelėjo kumščiu tam žmogeliui į paširdžius ir nokautavo. Taip bandė parodyti „jėgos logiką”. Akivaizdu, kad Jėzaus dogmatika yra visai kitokio pobūdžio.

Išganytojas mėgo kalbėti vietose, kur susirenka žmonės: miesto aikštėse, sinagogose, prie vartų. Taip elgėsi todėl, jog turėjo norą būti išgirstas ir patraukti žmones. Tačiau kai jo mokymo nepriėmę mokiniai pasitraukė, jis nebėgo paskui juos derėdamasis, kad gal kai ką sušvelnins, kitaip apibrėš, nebus toks radikalus. Taip yra todėl, jog Kristaus slėpinys yra vienas ir nedalomas, todėl jis priimamas visas arba jis nepriimamas apskritai.

Jėzaus žodžiai yra sunkūs daugelyje sričių, ne tik mokymas apie Eucharistiją, tačiau ir apie santuoką, priešų meilę, neturtą, gailestingumą, apaštalų tarnystę, Petro primatą, Bažnyčią ir t.t. Dievas ir jo duotoji katalikų religija  žmogaus atžvilgiu turi daug pagrįstų pretenzijų, nesitaiksto su jo nuopoliu ir netobulumu. Net jei žmogui nesiseka, trūksta jėgų įgyvendinti pilnai Jėzaus mokymą, svarbu gerbti pačius principus, jų neklastoti pagal nuodėmės logiką. Net jei vyskupas ar kunigas suklysta moralės srityje, tačiau laikosi Bažnyčios Mokymo savo nuodėmėms nepalankiu būdu, jo tarnystės patikimumas išlieka nesusvyravęs.

Nelengvas yra Jėzaus duotasis mokymas ir tikėjimas, kuris reikalauja dvasingumo, atsivėrimo gyvybę teikiančiai Dvasiai ir mirtį nešančio kūniškumo sudvasinimo. Kas tai priima, turės amžinąjį gyvenimą.

Katalikiškasis tikėjimas pristato aiškias ir radikalias tiesas: sielos nemirtingumas, kūnų prikėlimas, Dangun įvedimas ir amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Šios dienos šventė apie tai ir byloja, jog M.Marija yra pirmoji išgelbėtoji, pirmoji Dievo Karalystės gyventoja. Kiti išgelbėtieji jungiasi prie jos.

Dangun ėmimo reiškinys nėra originalus ir naujas Biblijoje ir M.Marijos atveju. Dar prieš ją teisusis Enochas (Pradžios knyga 5, 18-24), o paskui ir pranašas Elijas (2 Karalių knyga, 2) buvo paimti į Dangų su kūnu ir siela. Todėl sunku būtų atmesti galimybę, jog toji, iš kurios gimė Dievo Sūnus, prisikėlęs ir žengęs į Dangų Viešpats, būtų Jo užmiršta ir palikta mirties bei kapo glėbyje.

Kad M.Marija yra Danguje, patvirtina šv.apaštalo ir evangelisto Jono regėjimas, kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Šiam apaštalui nukryžiuotas Jėzus paveda savo Motiną, ir Joną paveda jos globai. Jonas buvo Marijos tolimesnio gyvenimo ir jos Dangun Ėmimo liudininkas. Skaitome, jog Danguje pasirodė didingas ženklas – moteris apsisiautusi saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku, po kurios kojomis buvo mėnulis. Iš Apreiškimo konteksto tampa aišku, jog kalbama apie M.Mariją, Įsikūnijusio Dievo Motiną.

Tos dangiškosios Moters paveikslas Apreiškimo Jonui knygoje pristatomas su karališko didingumo ženklais. Neatsitiktinai Marija vadinama Dangaus ir Žemės karaliene, nes negali būti kitaip vadinama Karaliaus Motina, kuri buvo pašaukta su juo karaliauti. Marijos Karalienės titulo šventė švenčiama baigiant Žolinių oktavą, t.y. rugpjūčio 22 d.

Švč.M.Marijos išaukštinimas yra ir kiekvieno Kristaus mokinio pažadas ir pavyzdys. Marijos asmuo tampa labai svarbus, kad galėtume ne tik savo pašaukimo išsipildymą matyti, bet ir turėti užtarėją, kuri padeda išlaikyti ryšį su Jėzumi.

Pjūties metu, kai žemdirbiai kulia javus, sekmadienių šv.Rašto skaitiniai toliau tęsia duonos temą. Šįkart į temą įpinama ir pranašo Elijo persekiojimo istorija: jis priverstas bėgti į dykumą nuo karalienės Jezabelės įsiūčio, gręsiančio jam mirtimi. Iki paskutiniųjų jėgų kovodamas už tikrojo Dievo šlovę ir tikėjimą, pavargęs nuo persekiojimų pranašas netenka vilties, jį apvaldo depresija. Bet Dievas nepalieka savo ištikimojo vieno ir atneša paguodą, sustiprina jo jėgas dangiškąja duona.

Hebraiškas vardas „Izebel“ reiškia skaistumą, nesusitepimą, nuolankumą, tačiau kaip ir Liuciferio vardas (šviesos nešėjas), taip ir šis vardas nurodo puolusius angelus ir jų apvaldytus žmones, kurie paneigė Dievo duotąjį prigimties kilnumą. Jezabelės demonas taip vadinamas todėl, jog labiausiai apsireiškė karalienės Jezabelės asmenyje. Ji yra viena iš niekingiausių piktųjų dvasių, kovojančių prieš tikėjimą, šeimą, dorą, dvasininkiją ir Bažnyčią. Teko realiai susidurti su viena verslininke, kurią, egzorcistų teigimu, buvo apvaldžiusi Jezabelės demonas, skatinęs ją „vyskupauti“, t.y. užvaldyti bažnytines struktūras, primesti savo teologinius kliedesius.

Karalienė Jezabelė gyveno IX am. p.Kr., buvo Sidono karaliau Etbaalo I duktė, ištekėjusi už Izraelio karaliaus Achabo. Ji garbino pagoniškus giedros ir vaisingumo dievukus Baalą ir Ašerą, įkalbino Achabą bei privertė jo dvariškius atsisakyti tikrojo Dievo ir pereiti į jos tikėjimą. Ilgainiui daugiamilijoninė tauta, išskyrus kelis tūkstančius ištikimųjų, perėmė atkritėlio karaliaus pagonybę. Jezabelė įsakė išžudyti visus Dievo pranašus ir pakeitė juos Baalo pranašais. Gyvųjų tarpe liko tik pranašas Elijas, kurį surasti ir nužudyti buvo išsiųsti kareivių pulkai.

Elijas išpranašavo Jezabelei staigią ir gėdingą mirtį. Ji viešpatavo Izraeliui dar 10 metų po karaliaus Achabo mirties. Kruvino sukilimo metu buvo išmesta per rūmų langą, arklių sutrypta ir šunų suėsta. Rado tik jos kaukolę, kojas ir rankas.

Praėjo keli tūkstanmečiai nuo Elijo ir Jezabelės konflikto, tačiau Jezabelės dvasia nežuvo drauge su niekingąja karaliene. Apaštalų darbuose randame paraginimą Bažnyčiai atmesti Jezabelės dvasią, kuri yra maištaujančios, ištvirkusios, iškrypusios, išpuikusios ir netikusios moters simbolis. Žvelgiant į šių dienų tikrovę, ši dvasia labiausia yra apvaldžiusi kraštutiniojo feminizmo išpažinėjas, horoskopų kūrėjas ir būrėjas, liguistai emancipuotas moteris. Net nebūtinai jas,  nes ji gali apsėsti ir vyrus, sumaišydama jiems protus mėgti ne doras, kilnias ir dievobaimingas, tačiau apgailėtinas moteris.

Pranašo persekiojimo priežastis, kurią matome ir Jėzaus, ir jo apaštalų atveju, – tai kalbėjimas apie gėrį ir blogį, tiesą ir melą, dorą ir nuodėmę, Dievą ir velnią. Vienas tikintysis netikėtai pareiškė, jog iš bažnyčios kunigų, kurią lanko sekmadieniais, tikisi aiškaus kalbėjimo, kas yra teisinga, ir kas – ne. Tai visais laikais buvo labai pavojingas dalykas. Kur kas mieliau klausomasi šiltomis, nuotaikingomis mintimis paremtų, politiškai korektiškų postringavimų apie meilę ir gailestingumą…

Elijas persekiojamas, kenčia, lieka vienas dykumoje, neteko jėgų, neturi jokios atramos pasaulyje. Tai sunki, bet ir naudinga patirtis, leidžianti suprasti, jog žmogus yra bejėgis demonų apvaldyto pasaulio atžvilgiu, jog jam reikalinga nepaliaujama Dievo pagalba, kuri ateina dangiškos duonos pavidalu. Angelo Elijui atneštoji duona yra stiprus ir aiškus Eucharistijos simbolis, kuri yra kelionės maistas – viatikas – kelyje link Dievo, stiprybės šaltinis kovoje prieš piktąsias dvasias. Ši tema plėtojama Evangelijos skaitinyje, liudijant, jog Jėzus pasiliko Eucharistijoje, kuri maitina ir stiprina tikinčiuosius.

Turint tam tikras pastabas, nes autorius – protestantas, nuskurdintos dogmatikos  atstovas, šiek tiek apie Jezabelės dvasią galima sužinoti čia – http://www.spauda.lt/bible/extend/isabel.htm

Šio sekmadienio bibliniai skaitiniai tęsia valgio temą. Iš Egipto vergovės išvesta tauta atsiranda dykumoje, kurioje praleis 40 metų. Izraelitai murma, kad bėgdami nuo vilko užšoko ant meškos: iš vergovės, sunkaus darbo ir nuolatinio žeminimo pabėgę taip kaip stovi, pasičiupę, kas po ranka pakliūva, 600 000 ginklą panešti sugebančių vyrų, neskaitant vaikų, moterų ir senelių, atsidūrė negyvoje dykumoje, kur kepina karštis, nėra vandens ir jokios gyvybės. Jie murma, jog teks iš alkio ir troškulio numirti, nors matė, įsitikino, kaip Dievas galinga ranka baudė egiptiečius ir neleido jiems priartėti, paskandino jūros bangose jų kariauną.

Tikrai kyla klausimas, kodėl reikėjo į dykumą išvesti tokią didelę tautą? Atsakymų galėtų būti daug, bet vieną iš jų pateikia murmančių izraelitų žodžiai, kai jie labai ilgėjosi Egipto česnakų… Vietoj jų Dievas jiems rytais krisdino „sausų pusryčių“ maną iš dangaus, o vakarienei siųsdavo „keptų balandžių“, juokais kalbant, t.y. mėsos kurapkų ar varnėnų pavidalu.

Taigi, čia galima paklausti:
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kalėjimo duoną? Kalinys!
Kaip vadinasi žmogus, kuris valgo kareivišką košę? Kareivis.
Kaip vadinasi ta, kuri perkasi duonos už pinigus, gautus parduodant kūną? Kekšė.
Kaip vadinasi izraelitas, kuris valgo Egipto česnakus? Vergas!
Kaip vadinamas žmogus, kuris valgo rūginę duoną? Tikėtina lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo mamos iškeptą pyragą? Sūnus arba dukra.
Kaip vadinasi tas, kuris valgo dangišką maną? Dievo iš nelaisvės išvaduotas izraelitas!
Kaip vadinasi tas, kuris valgo perkeistą Duoną, vadinamą Eucharistija arba švenčiausiu Kristaus Kūnu? Katalikas ar stačiatikis, nes tik jie turi iš Jėzaus gautą duonos perkeitimo testamentą.

Taigi, kieno duoną valgai, tas ir toks esi. Gerai išdresiruotas šuo neima maisto iš svetimų rankų. Save gerbiantis žmogus, pasak psalmės, nesėdi su nepraustaburniais prie vieno stalo, su priešu, su nedorėliu, bedieviu ar pagoniu, nes bendras stalas reiškia vienybę aplink jį esančių.Egipto česnakai ir vergo duona reiškė vienybę su Egiptu, jo kultūra, pagonybe, t.y. vienybę su šėtonu, kurio bibliniu simboliu yra Egiptas. Manos valgymas reiškė vienybę su Dievu. Daugelyje religijų pastebime sakraliojo valgio reiškinį kaip vienybės išraišką.

Per valgio davimą ir priėmimą pasireiškia prisijaukinimo tikrovė. Taip ne tik žvėreliai prisijaukinami, tačiau ir žmonės. Dievas trokšta velnio pavergtuosius išgydyti nuo potraukio nuodingam maistui ir duoti jiems tikro maisto, kuris teikia gyvybę, per kurį tampama Dievo vaiku, gyvenančiu jo artumoje.

Žinoma, žmogus gyvena ne vien duona, bet ir žodžiu, todėl nėra nesvarbu, kokiomis idėjomis, požiūriais, atsakymais jis yra maitinamas. Mums pažįstama komunizmo idelogijos duona, kurią bruko mokykloje, universitetuose, per meną ir žiniasklaidą. Tas sovietinių laikų alkis ir toliau pasireiškia žmonių tarpe, juos traukia rusiški „česnakai“, kadangi rusiškos televizijos programos yra jei ne pirmoje, tai tikrai antroje reitingų pozicijoje.

Atsisakę rusiškos duonos nusprendėme maitintis savo duona, bet kadangi jos nepakako, ji buvo sprangi, daugelis ėmė šlietis prie turtingų Europos šalių. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kuri iš esmės yra ekonominė, t.y. duonos sąjunga. Siaubingi emigracijos mastai liudija sotesnės duonos paieškas. Bet duodantieji duonos turi aiškų ketinimą prisijaukinti (o gal net pavergti?). Gauname jų milijonus, bet ir jų nenormalias idėjas bei nuodėmingus reikalavimus, įspraudžiame sprandus į jų pavalkus.

Kokį pasirinkimą turėjo izraelitai? Egipto nelaisvės duona arba likti laisviems, bet vieniems dykumoje su tikėjimo ir Dievo rūpesčio duona. Kaip matome, biblinės religijos, judaizmas ir krikščionybė, ištvėrė tūkstantmečius, nors ne kartą buvo ujami ir atstumti. Kur visi velnio jungą nešę pasidėjo? Neliko nei vieno: nei šumerų, nei babiloniečių, nei egiptiečių, nei majų, nei komunistų, nei kitų. Lietuvoje įsigalėjo požiūris, jog Europos Sąjunga ir NATO  gelbės. Gal gelbės, gal ir ne, gal nepavyks.  Jei Dievas negelbės, tai ir niekas kitas neišgelbės, todėl čia nieko nereiškia nei mažumas, nei silpnumas, nei vienišumas, bet daug ką reiškia tikėjimas Viešpačiu Dievu.