Mėnesio archyvas: birželio 2015

Gydantis prisilietimas prie Jėzaus. XIII eil.sekmadienis

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama pagrindinė mintis, jog Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia kūrinijos nykimu. Vienintelė sukūrimo priežastis ir motyvas buvo Dievo meilė. Tokią tiesą atskleidžia apreiškimas. Tai reiškia, jog visa, kas yra sukurta, turi tęstis ir būvoti amžinai.

Bet kiekvieno mūsų asmeninė patirtis byloja ką kita: kūrinija ir mes patys nykstame ir galų gale mirštame. Ir šv.Raštas paaiškina, iš kur tai, kas prieštarauja Dievo valiai, atsirado: per velnio veikimą ir nuodėmę mirtis atėjo į kūriniją.

Evangelijos skaitiniai perteikia Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, reakciją, požiūrį ir veikimą ligos ir mirties atžvilgiu. Pas jį atėjo sinagogos vyresnysis prašyti pagydyti jos sunkiai sergančią dukrą. Išmanydamas Bibliją jis žinojo, jog Dievas viską sukūrė savo žodžiu, o žmogų – rankomis, todėl prašo Jėzaus uždėti ant mergaitės rankas, kad kas rankomis buvo sukurta, rankomis būtų ir atkurta. Taip ir atsitiko. Neatsitiktinai daugelyje pasakojimų perteikia Jėzaus ir jo apaštalų gydymą rankų uždėjimu ant galvos.

Šis gestas turi sakramentinę ir liturginę reikšmę, todėl jo nedera naudoti pasauliečiui, jis rezervuotas tik kunigams. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, kunigo rankų uždėjimas visada turės tą pačią prasmę, nes per kunigystės sakramentą jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu, o pasauliečio rankų uždėjimo ant galvos reikėtų vengti, nes tai nėra vienareikšmiška: jei jis yra sunkioje nuodėmėje arba apsėstas, tai gali būti būdas persikraustyti demonams.

Gretimas pasakojimas perteikia kitą išgydymo atvejį, kai prie Jėzaus rūbo kraštelio prisilietė ir pagijo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujoplūdžio, išeikvojo visą turtą gydymuisi ir daug prisikentėjo nuo įvairiausių gydytojų. Tokių ligonių tenka sutikti ir šiandien: jie kenčia ir nuo ligos, ir nuo gydytojų, ir nuo gydymo. Kai žmogiški būdai nepadėjo, ją išgelbėjo nuolankus ir stipraus tikėjimo lydymas prisilietimas prie gyvybės šaltinio – prie įsikūnijusio Dievo.

Apie šį įvykį rašoma, jog Jėzų iš visų pusių spaudė minia, jog prie jo spūstyje lietėsi daug žmonių, tačiau tik viena išgijo. Pasirodo, kūniško prisilietimo neužtenka, reikia ir dvasinio, o tai įvyksta per tikėjimą. Dėl šios priežasties Jėzus yra sakęs apie kai kuriuos, kad jie regės, bet nematys, klausys, bet neišgirs, panašiai – liesis prie jo, tačiau nebus jo paliesti.

Šis įvykis mums paaiškina, kodėl šv.sakramentai yra žodžiu ir prisilietimu pagrįsti, nes jų metu prisiliečiame prie Kristaus per kunigo asmenį. Mokymas apie šv.Komunijos priėmimą išskiria tuos du lygmenis, jog priimant Komuniją neužtenka kūniško priėmimo, tačiau dar turi būti dvasinis troškimas, vadinamas dvasine Komunija.

Bet gali būti, jog ta pati minia stumdosi prie Jėzaus, jį užkabindama, tačiau nėra nuolankumo ir tikėjimo, todėl nėra ir Dievo malonės veikimo, nėra atgimdančios ir gyvybę, amžiną gyvenimą teikiančios malonės.

Didis šv.Jonas Krikštytojas

Sakoma „didis žmogus“ – visuomenės veikėjas, meno kūrėjas, atlikėjas, mokslininkas, pamokslininkas ir pan. Kuo didis Jonas Krikštytojas, kad Jėzus Kristus jį vadina „didžiausiu tarp gimusių iš moters“.

Didis žmogus, nes giminė garbininga. Jo tėvai Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir Elžbieta, kuri buvo Jėzaus motinos Marijos giminaitė.

Didis, nes gimė vien iš Dievo malonės. Tėvai buvo senyvo amžiaus ir bevaikiai. Angelas Gabrielius praneša apie šio kūdikio gimimą. Kūdikis kaip ypatinga Dievo dovana, kuris yra ne tik tėvų meilės, tačiau ir tikėjimo, kantrybės vaisius. Priešingai nei šiandien, kai kūdikiai viena vartus nelaukiami, kita vertus „priverčiami“ gimti medicininėmis priemonėmis.

Šiais laikais posakis „Dievui nėra negalimų dalykų“ pertvarkytas į „mokslui nėra negalimų dalykų“, tačiau tai tik pagyros. Blogio ir mirties žmogus mokslu neįveikė. Priešingai, mokslo dėka blogis įgavo kur kas didesnę griaunamąją ir naikinančią galią.

Kūdikis ypatingas ir tuo, kad Dievo malonė jį palietė dar įsčiose. Susitikus nėščiosioms Elžbietai ir Marijai Jonas Krikštytojas pajaučia savo išganytoją Jėzų, jį aplanko Dievo malonė, jis iš džiaugsmo šokteli įsčiose.

Ypatingas tuo, kad jam vardą duoda pats Dievas. Tėvas paslaptingu būdu tampa nebylys, todėl giminačiai imasi iniciatyvos pavadinti pirmagimį tėvo vardu. Ir motina, ir tėvas pasipriešina ir pavadina jį Jonu. Sm 1,27.

Didi žmogus, nes pas jį plaukė daugybė žmonių paklausyti pamokslų ir priimti atgailos krikšto. Jis kalbėjo apie tiesą ir teisingumą, apie religijos svarbą asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Štai kirvio ašmenys jau pridėtos prie šaknų“ – taip jis kalba apie gresiančią amoralaus ir bedieviško gyvenimo nešamą grėsmę. Jei neatsiversi – pražūsi.

Didis jis yra tuo, kad parodė į Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir duoda naują gyvenimą, kurį jis gavo kaip vienas iš didžiausių šventųjų Danguje.

Jis didis, nes buvo tiesos tarnas ir Dievo pranašas, mokantis pildyti Dievo valią, juo pasitikėti ir atsiversti.

Su tikėjimu ir drąsa. XII eil. sekmadienis

Evangelijos pasakojimas perteikia miegančio Kristaus audroje pasakojimą. Apaštalai persigandę budina jį priekaištaudami dėl demonstratyvaus abejingumo didelio pavojaus akivaizdoje.

Miegantis Dievas. Toks abejingas ir tolimas, jog kai kuriems filosofams pasirodė, jog jis yra miręs. Dievas nedalyvaujantis mūsų gyvenime ir nelaimėse. Kodėl? Šis klausimas buvo keliamas po karų baisumų, po žydų holokausto, armenų genocido, sovietiniuose lageriuose nukankinus dešimtis milijonų žmonių, šimtus milijonų nužudžius abortų kabinetuose. Išties, lyg Dievo nebūtų… Jonas Paulius II į klausimą, kur buvo Dievas, vykstant tokiems baisumams, atsakė klausimu apie žmogų: kur buvo žmogus ir jo sąžinė, kai tos tragedijos prasidėjo.

Dievo nedalyvavimo mūsų tragedijose patirtis liudija, jog taip darosi tuomet, kuomet Jis tampa nesvarbus žmonių gyvenime, tarsi Jis neegzistuotų. Kristaus miego paveikslas nurodo į žmogaus užsimiršimą, tikėjimo praradimą ir sąžinės mirtį.

Bibline mintimi, ypač Jono Apokalipsėje, šėlstanti jūra yra pragaro ir blogio simbolis. Kai Dievas miega žmonių širdyse, tuomet ateina velnias ir jo audra, chaoso, sunaikinimo, pavojaus ir mirties siaubas. Įvairios audros aplanko žmones: karai, konfliktai, šeimos problemos, bankrotai, ligos, nelaimės. tuomet atrodo, jog žūvame ir nėra jokios vilties.

Būtent tokiais atvejais reikia prisiminti miegantį Kristų. Jį reikia žadinti savo širdyje, apaštalų pavyzdžiu malda ir prašymu, nes tik jis tramdo velniškas audras ir atneša vėl ramybę.

Lengva tikėti, kai gyvenime ramu ir lengva. Kristus veda apaštalus į auros patirtį, norėdamas juos paruošti būsimoms užduotims ir sunkumams. Istorija liudija, jog Bažnyčios laivą reikėjo laviruoti nuolatinėse sumaištyse ir išbandymuose, todėl jiems reikėjo turėti tikėjimo ir drąsos.

Būti silpnu ir bejėgiu dar nėra tragedija, nes jei žmogus turi tikėjimą ir drąsą, tuomet Dievo malonė labiau pasireiškia. Mūsų atsakas visokiems sunkumams – pagilintas tikėjimas ir išmintinga drąsa.

Šv.Grigalius Nazienzietis apie krikščionis sakė, jog jie panašūs į ėriukus, kai jie mušami per veidą, tačiau tampa panašūs į liūtus, kuomet garbina Švenčiausiąją Trejybę ir darbuojasi jos garbei. Kitaip sakant, jie priima iššūkius ramiai, tačiau nėra ramūs dėl Dievo reikalų: su tikėjimu ir drąsa juos įgyvendina.

Lapių bažnyčia juda į pragarmę

Posovietinės ir vis dar sovietinės Lietuvos Respublikos atstovų socialdemokratiniame Kauno rajone išsidirbinėjimų iliustracija, kai Lapių bažnyčia laikosi vien klebono ir parapijiečių pasišventimu, nepaisant Respublikos melo apie restituciją ir teisingumo nebūvimo. Ši bažnyčia tampa griūvančios į bedugnę Lietuvos simboliu, abejingai stebint jos vertybiškai akliems vadukams.

LapesKRS150617-page-001 LapesKRS150617-page-002 LapesKRS150617-page-003 LapesKRS150617-page-004 LapesKRS150617-page-005 LapesKRS150617-page-006 LapesKRS150617-page-007 LapesKRS150617-page-008

 

Be pasiaukojimo kunigystė yra neįmanoma

Tokios išvados priėjau, kad geriau kunigystės nenorėti, nes tas, kuris nori, nežino, neišmano, ko nori, kadangi didelę atsakomybę ir vargą užsikrauna ant savo galvos. Kas labai nori būti kunigu, ko gero nori kažkokios naudos arba yra naivus. Blaivaus proto ir dievobaimingas vyras bijos ir vengs tapti kunigu, juo labiau vyskupu. Eina gandas, kad naujasis Kauno arkivyskupas Lionginas kelis kartus atsisakė priimti vyskupystę, kol nepareikalauta, ir paskui nenoriai priėmė Kauno metropoliją.

Nuo kunigystės geriau bėgti, nes atsiranda didelė atsakomybė prieš Dievą už daug žmonių: ką pasakei, ką padarei, ir ko nepasakei, ko nepadarei. Kunigas yra tarsi ant kalno stovintis miestas, kuris yra iš visur matomas ir nuolat priešų puolamas. Tai jo gyvenimą padaro neįmanomą.

Jis yra dėl visų, tačiau ir niekieno, kaip sovietinių laikų nuosavybė, be savo šeimos, pasmerktas vienatvei bei vienas kapanotis iš sunkumų, ir tik Dievas bei darbas gali paguosti, ir ne visi pasaulietiniai būdai pailsėti yra tinkami.

Kunigas yra tarp žmonių ir vyskupo tarsi tarp kūjo ir priekalo, iš abiejų pusių spaudžiamas,  jis nėra savas nei čia, nei ten. Tai kunigystę padaro dar sunkesnę, ypač jei kunigas turi tvirtą sąžinės ir tikėjimo stuburą.

Kunigystė turi vytis savo kandidatus per įvykius, šventų kunigų ir vyskupų, pamaldžių žmonių raginimus, gal net per dvasinius regėjimus, stiprias pagavas kaip apaštalo Pauliaus atveju, kad aiškiai ir stipriai pasireikštų Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“.

Iš tikrųjų, tikintis vyras turėtų apsispręsti kunigystei tarsi mirties ir viso gyvenimo aukos nuosprendžiui, turėdamas aiškų paties Dievo paraginimą, garantiją ir malonę, nes šis pašaukimas yra panašus į kietą riešutą, kurio kiautas tvirtas, luobelė karti, o branduolys – saldus, pasiekiamas dažniausiai tik po mirties…

Tokiam pasiryžėliui derėtų patarti, kad geriau prieš seminariją įgyti kurį nors pasaulietinį išsilavinimą ir būti puikiu specialistu kurios nors profesijos srityje, kad esant poreikiui galėtų gyventi iš savo rankų darbo, būdamas nepriklausomas nuo turtuolių ar politikų, nesitikėdamas nieko iš neturtingųjų, galėdamas išvengti ir kitų sluoksnių šantažo.

Pasitaiko atvejų, kad kurį nors studentą atleidžia iš seminarijos. Būna, kad vertai, bet jei ir be reikalo, tai belieka jį padrąsinti: eik ir džiaukis, kad atėmė iš tavęs tokį kryžių, nes jo dar nesupranti, o kai suprasi, dar ir padėkosi. Kaip rodo patirtis, visi iš kunigo reikalauja padidintos atsakomybės. Žinoma, jei kas prarado pašaukimą jį turėdamas, tuomet irgi laimingas nebūna.

Dabar gi tiems, kurie pridėjo ranką prie arklo, kitaip sakant prie altoriaus, nėra ko dairytis atgal, belieka melsti pašaukimo sustiprinimo ir ištvermės, su kantriu pasišventimu priimant kunigystės kryžių.

XI eilinis sekmadienis. Uodega ir galva

Šio sekmadienio Morkaus evangelijos skaitinyje rašoma, jog Jėzus „be palyginimų jiems nekalbėdavo“. Tai buvo jo kalbos stilius, kuris mažumėlę trikdydavo apaštalus ir jo besiklausiusius žmones. Tik kai prieš įžengdamas į Jeruzalę pasakė, jog jo laukia kančia ir mirtis, apaštalai pastebėjo, jog jis kalba tiesiogiai, aiškiai ir nenaudoja palyginimo.

Kodėl Jėzus naudojo palyginimus? Tai tam tikras būdas atsijoti nevertus žmones, nes tiesos pažinimas yra Dievo malonės dovana, reikalauja pastangų, tyros širdies ir geros valios, kad Dangaus karalystės paslaptys būtų paslėptos nuo gudriųjų ir išmintingųjų ir apreikštos mažutėliams.

Jėzaus palyginimuose visada yra žemiškas pasakojimas, kuris turi dvasinę, aukštesnę tiesą, prasmę. Tai tarsi auksinė žuvelė: yra auksinė uodega – tai žemiškoji tikrovė, ir auksinė galva – tai dvasinė tikrovė, prasmė ir tiesa. Pasaulį apčiuopiame, matome, o tiesą ir prasmę nujaučiame, suvokiame. Taigi, palyginime yra suvienijamos dvi tikrovės, parodant, kad kūrinija gali vesti į gilesnį pažinimą.

Dar kitaip sakant, kas nori mokytis, gali mokytis iš visko. Pavyzdžiui, ko gali mus išmokyti traukinys? Pavėlavai į traukinį vieną minutę ir lieki stovėti perone. Dairaisi aplinkui. Ką – jau nuvažiavo? Nuvažiavo. Panašiai galima pavėluoti paskambinti į greitąją, kai ištinka infarktas. Galima pavėluoti atidėliojant atsivertimą, paprašyti ligos patale šv.Sakramentų, ir galų gale – pavėluoti priimti Dievo duodamą išganymą.

Ko gali pamokyti mobilus telefonas? Kalbi čia – o kažkas girdi tave ten toli. Panašiai kaip malda: meldiesi čia, o Dievas girdi tavo maldą ten – Danguje, kur su jokia raketa nenuskrisi. Kaip sakoma šv.Rašte, negi tas, kuris sukūrė ausį, negirdi?

Taigi, palyginimo esmė, jog galva judina uodegą, o uodega laviruoja ten, kur neša galva. Įvykius ir reiškinius paskatina kažkieno galva, įvykiai bei reiškiniai veda ir liudija gilesnę savo prasmę ir tiesą. Ne tik žmogaus, bet dar labiau Dievo išmintis, todėl pasaulis ir įvykiai yra atvira knyga, iš kurios galime skaityti ir mokytis, Dievas per tai kalba ir mus moko. Bet tik tuos, kurie nori mokytis, kurie prašo ir priima supratimo malonę.