Baigiantis Velykų laikui skaitome Jėzaus paskutinius atsisveikinimo su apaštalais žodžius ir jo paskutinius nurodymas bei įgaliojimus. Palikti savo atsakomybei ir savarankiškumui apaštalai iš karto imasi darbų. Pirmasis jų – jie išrinko į Judo apleistą vietą kitą Jėzaus mokinį, kuris kartu su apaštalais jį sekė, matė stebuklus ir regėjo jį prisikėlusį iš mirties.

Ar Jėzus padarė klaidą, pasirinkdamas Judą? Iš tikrųjų Judas mylėjo Dievą. Bet mylėjo ir pinigus. Pagundos akimirką jis pasirinko pinigus ir atmetė, išdavė Dievą, sąžinę ir padorumą. Bet būtų neteisinga manyti, kad tai tik Judo klaida. Judo geną turime visi.

Šv.Raštas ir gyvenimas yra pilnas pavyzdžių, kaip turtingas žmogus pamaži nutolsta nuo Dievo. Antai Saliamonas jaunystėje matė ir bendravo su Dievu, prašė ir gavo išminties malonę. Jis pastatė didingą pirmąją Dievo šventovę, kurioje Dievas išklauso maldas ir jo akys atmerktos joje dieną ir naktį. Saliamono valdymo metu tauta klestėjo, į ją plūdo tautų turtai. Juokaujama, kad auksas tuomet kainavo tiek pat kiek ir varis, o varis – kiek ir akmenys.

Sulaukęs senatvės Saliamonas netenka proto, sanguliauja su pagonėmis moterimis, pasiduoda jų įtakai ir ima garbinti pagonių dievukus. Dėl ko? Ogi gerbūvis, galia ir neribotos galimybės jį sugadina, išpaikina, padaro silpną.

Akivaizdu, kad būdami Saliamono vietoje, ir mes sugestume. Ir dabar gerbūvio šalių gyventojai yra sugadinti gerbūvio, turtų ir pinigų, neteko tikėjimo ir pasidavė stabams. Judo genas plėtojasi visur, kur tik auga turtai.

Šv.Apaštalas Paulius apkeliavo daug miestų ir steigė bendruomenes. Visgi jam labiausiai rūpėjo išbandyti jėgas Korinte, kuris tuomet buvo turtingas, pilnas palaidumo gerbūvio miestas. Jis manė, kad jei ten pavyks paskelbti Evangeliją, tai Dievo malonė tikrai yra su juo. Pabuvojęs ten jis ėmė teigti, kad visų blogybių priežastis yra godulystė. Kuo daugiau turto, tuo daugiau palaidumo, tuo daugiau neapykantos Dievui.

Panašiai šių dienų Bažnyčia Europoje yra atsidūrusi Korinto sąlygomis, kai gerbūvio sugadinti žmonės tampa abejingi Dievo ir išganymo klausimams, todėl Evangelijos žodžio skelbimas lieka be atsako tarp žmonių, kuriems nebetinka Kalno palaiminimo adresato apibrėžimas: vargdienis dvasia, liūdintis, gailestingas, tyraširdis ir t.t.

Neatsitiktinai vienuoliai atsižada prabangos ir stengiasi gyventi kuo kukliau, nes taip lengviau išlikti Dievo artumoje. Neatsitiktinai išmintingi tėvai nelepina savo vaikų, bet padeda pažinti ir patirti paprasto gyvenimo, darbo ir kančios skonį, nes kur gerbūvis, turtai ir išlepimas, ten Judo genas vystosi, ten ritasi Dievo išdavystės banga.

40 dieną po Velykų, ketvirtadienį tarp VI ir VII Velykų sekmadienių, krikščionys švenčia Kristaus Dangun Žengimo iškilmę, pas mus vadinamą Šeštinėmis, kadangi šešios savaitės po Velykų. Atlikęs savo misiją, antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo Dievas Sūnus, įsikūnijęs Dievo Žodis, tikras Dievas ir tikras žmogus, apaštalų akivaizdoje žmogiškąją prigimtį įveda į Dievo tikrovę.

Jis ir vėl grįš laikų pabaigoje kaip teisėjas ir kūrinijos darbo galutinio atbaigimo autorius ir įvykdytojas, parodydamas tuo pačiu ir mūsų tikslą, kryptį ir ateitį, egzistenciją – Dangų, Dievo amžiną artumą. Šeštinių šventės mums dar labiau atskleidžia žemiškąją ir dangiškąją perspektyvas, esame mokomi vienyti tas dvi tikroves į vieną, rasti bendrą prasmę, kai žemiškus įvykius pakylėjame į dvasinį aukštį.

Kur išnyksta Dangaus perspektyva (panašu Vakarų šalys ją praranda, ją bando pakeisti gerbūvio ir pramogos patirtimi), ten pamaži nyksta ir žmogaus antgamtiški siekiai, patirtis ir tikrovė. Būtent katalikiško tikėjimo lūkestis ir sunkumas yra tame, jog jis reikalauja iš pakrikštytojo būti antgamtišku. Koks yra pagoniškas, žemiškas ir kūniškas žmogus, mes žinome iki skausmo, koks yra antgamtiškas, kvepiantis Dangumi – vos vienas kitas atvejis, sutinkant tradiciškai maldingus ir dorus tikinčiuosius.

Pasak Kristaus palyginimų, Dangaus lobis ir perlas perkamas parduodant žemiškumą, Dangaus Karalystė plėšiama smarkiųjų, apsisprendusiųjų, atsidavusiųjų ir ištvermingųjų. Tai siauras kelias, kuriuo keliauja nedaugelis, ir kurį Vakarų žmonės baigia užmiršti. Dangaus patirtį taip nuostabiai skelbė tradicinė katalikybė, vis labiau išstumiama žemiškojo žmogaus šėlsmo ir paviršutiniškumo.

Šv.Pilypas Neris mėgo niūniuoti dainelę „Preferisco paradiso” – „noriu Dangaus”, kuri tapo jo veikimo, linksmumo ir gailestingumo šūkiu. Su savo globojamais našlaičiais ją padainavo popiežiui vietoj iškilmingo himno ir sulaukė jo pripažinimo bei palaiminimo. Tegul šis šūkis įkvėps ir mus Dangaus ilgesiui ir patirčiai.

https://www.youtube.com/watch?v=FL7hk4mXFqI

Evangelijos skaitinys perteikia Jėzaus palyginimą, kuriame jis save pristato kaip medį, o mus, krikščionis, – jo šakelėmis, įskiepytomis per Krikštą ir Eucharistiją į jo gyvenimą. Kaip atkirstos nuo medžio šakelės sudžiūna, taip atsiskyręs nuo Dievo žmogus  ima visokeriopai merdėti.

Tačiau šį sekmadienį išpuola ir Motinos dienos minėjimas. Kiekvienas gimęs yra savo mamos šakelė. Atskirtas nuo mamos vaikas taip pat ima merdėti ir dvasine, ir kultūrine, ir socialine prasme. Motinos artumas ir meilė padeda pagrindą pagrindinėms dorybėms ir žmogiškumui.

Karts nuo karto girdime minimą Rusijos pajėgų dalinį Spetsnaz (specialiųjų uždavinių būrys). Kaip teigė vienas karininkas, į šį būrį dažniausiai parenkami vaikinai iš vaikų namų, iš kalėjimų, iš asocialių šeimų, kurie išaugo be mamos meilės. Tai žmonės, kurie nepatyrė meilės ir nemoka mylėti, todėl pasitelkiami juodžiausiems darbams atlikti, kur nėra žmogiškumo ir pasigailėjimo.

Namuose augęs, nuo mamos neatskirtas, mylinčią mamą, močiutę turėjęs berniukas bus kitoks, turės kitokią kultūrą ir požiūrį į žmogų. A.a. tėvas Stanislovas, garsusis vienuolis ir dvasios tėvas, paklaustas, iš kur gavo tokį šviesų, taikų ir linksmą būdą, atsakęs, jog iš savo švelnios motinos per jos pieną. Todėl galima teigti, jog atsiskyrę nuo motinos ir motinystės mes nieko nebegalime visuomenei padėti, ji ima ristis į žiaurumus ir absurdus.

Motinos ir močiutės yra labai svarbios tikėjimo perdavime. Daug garsių krikščionių tikėjimo dovaną yra gavę iš savo motinų ir močiučių. Antai Kijevo Rusios didysis kunigaikštis šv. Vladimiras Krikštytojas tikėjimą priėmė grynai savo močiutės Olgos paskatintas. Jis sakė: „Jei jau mano močiutė Olga, toji išmintgoji ir pamaldžioji moteris, patarė priimti krikščionių tikėjimą, tai verta taip ir pasielgti”. Kardinolas Martini močiutės teologiją citavo visą savo gyvenimą, kaip antai: „Prašyk, vaikeli, Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo”.

Jei tad moteris nėra atsiskyrusi nuo Dievo, ji tampa gyvybinga šakele,  kuri gimdo ne tik kūniškas būtybes pasauliui, tačiau sielas Dangui kaip Švč.M.Marija. Dievo medyje šakele esanti motina jo syvais maitina ir savo vaikus, todėl jie irgi bus gyvybingi, neš daug gerų vaisių.