Dienos archyvas: 2015-04-11

II Velykų sekmadienis: tikėjimas ir gailestingumas

Antro Velykų sekmadienio Evangelijos fragmente pasakojama apie du įvykius: apaštalo Tomo netikėjimą ir Dievo gailestingumo perdavimą apaštalams. Du akibrokštai, kuriais sunku patikėti: apaštalas, kitaip sakant vyskupas, gali būti netikintis, ir kad nuodėmių atleidimas patikėtas apaštalams ir jų įpėdiniams, kuriais yra pirmiausia vyskupai ir kunigai.

Vyskupų ir kunigų netikėjimo skandalai tęsiasi per visą istoriją, tačiau jų tarpe yra kur kas daugiau nuostabių tikėjimo liudytojų. Deja, praėjusiais metais vykusiame vyskupų sinode Vatikane, kuriame buvo diskutuojama šeimos klausimais, kai kurie vyskupai siūlė dalykus, kurie buvo aiškus jų tikėjimo silpnumo arba net netikėjimo liudijimas. Vokiečių kardinolas Marksas nesenai pasakęs, jog Vokietijoje esanti katalikų bažnyčia nėra Vatikano filija, tuo pareikšdamas tikėjimo susvyravimą visuotine Bažnyčia ir popiežiaus primato dogma.

2003 m. kunigas Adam Gardyasz Katalikiškajame Lublino universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją, kurioje įrodinėjo, jog garsus filosofas ir Lublino arkivyskupas Józef Życiński, beje, šio universiteto didysis kancleris, savo pažiūromis ir laikysena yra labiau ateistas nei tikintis. Nors kurija bandė visais būdais sutrukdyti šios disertacijos sėkmei, tačiau darbas buvo patvirtintas ir laipsnis suteiktas. Išties, tai buvo precedento neturintis įvykis, jog arkivyskupo netikėjimas tapo filosofinių tyrinėjimų pagrindu, nagrinėjant jo raštus, pasisakymus ir elgesį, ir vainikuojant drąsiu teiginiu, jog Bažnyčiai vadovauja netikintis vyskupas. Tokių disertacijų būtų galima parašyti ir daugiau.

Šie įvykiai parodo, jog ne visada tie, kurie turėtų budėti ir ginti tikėjimo grynumą ir jį nešti į pasaulį, šią pareigą deramai atlieka, kad kartais vyksta priešingai, ir kad kur kas dažniau tikėjimą saugo ir perduoda eiliniai katalikai. Daugumas garsių vyskupų ar kunigų tikėjimo dovaną gavo būtent iš savo močiučių ar mamų, kaip antai šv. Augustinas, šv.Pijus X, kardinolas Martini ir daugybė kitų.

Vyskupų ir kunigų tikėjimo susvyravimai atnešė daugybę Bažnyčios tragedijų ir papiktinimų. Užtenka prisiminti vienuolio ir kunigo, bažnytinės teisės daktaro Martyno Liuterio sukeltą protestantizmo ereziją, kuri buvo artikuliuota į komunizmą, nacionalsocializmą, darvinizmą, kapitalizmą, liberalizmą, postmodernizmą, gender, feminizmą ir kitas šių dienų pavojingas ideologijas. Liuterio idėjos sudavė smūgį katalikiškam tikėjimui ir per Vatikano II susirinkimo vardu neštą reformą. Paskutiniai keli metai Lietuvai buvo kunigų netikėjimo metai, kai vienas po kito savo pašaukimą, įžadus Dievui paneigė būrys iškunigių.

Tikėjimas yra svarbus tuo, jog, kaip moko apaštalas Paulius, per tikėjimą turime priėjimą prie Dievo malonės, prie jo gailestingumo. Be tikėjimo žmogus negali patikti Dievui ir būti išganytas, todėl Kristus liepė savo mokiniams eiti į pasaulį ir nešti tikėjimo dovaną.
Tikėjimas ir Dievo gailestingumas yra esminiai susiję, nes per tikėjimą ateina ir pasigailėjimo malonė. Neatsitiktinai šios dienos evangelinis pasakojimas perteikia juos drauge.

Pamokyti Kristaus ir jo apaštalų mes išpažįstame „tikiu nuodėmių atleidimu“, kurį gauname kaip dovaną, nenusipelnę. Dėl šios priežasties galima teigti, jog Dievas yra labiau gailestingas negu teisingas, todėl mes dar turime šansą. Žmonės baisiai ir daug nusideda, o Dievo gailestingumas laukia ir toleruoja. Kai kas nors visgi atsiverčia ir atgailauja, Dievo gailestingumas nedelsia gelbėti iš pražūties, nors Kristui tai kainuoja kančią ir gyvybę, jo krauju nuplaunamos kaltės.

Nuodėmių atleidimas remiantis teisingumu būtų visiška pražūtis kiekvienam iš mūsų. Pamačius tą buhalteriją beliktų galvą susiėmus šaukti „Oj, Jėzau, mes prapuolę”. Bet su tikėjimu šaukiant „Jėzau“ – jau prasideda gailestingumo ir atleidimo įvykis, dar belieka ateiti pas apaštalus, kad jiems duotąja atleidimo malone būtume sutaikyti su Dievu, kad užčiauptume burną visiems kaltintojams, kurie netiki nuodėmių atleidimu.