Ne kartą buvau klausimas, įdomu teologiškai, ne pirma karta sutinku, kad dvasininkas prakeikia. Vaizdo įraše lenkų kun.Natanek jį persekiojančius žurnalistus palydi smūgiu į kamerą ir prakeiksmu: „Viešpats su jumis! Viešpatie atleisk, pirmą kartą (prakeikiu). Dievo prakeikimas tenužengia ant jūsų dabar ir per amžių amžius”. Tuos žodžius tardamas žegnoja prakeikiamuosius.  Iš internetinių komentarų sužinome, jog šį reportažą organizavusiam TVN televizijos žurnalistui gyvenimas smarkiai susikomplikavo.

https://www.youtube.com/watch?v=f84pXeXVhgs

Jėzus mokęs, jog reikia laiminti, bet ne keikti, mylėti priešus, tačiau tai nereiškia, jog pritariame piktadariams ir kad atsižadame teisingumo. Jis pats Jeruzalei skelbęs prakeikimą „neliks akmens ant akmens”, šventykla bus sugriauta. Taip ir įvyko. Kitu atveju Jėzus prakeikė nevaisingą figmedį, kuris nudžiuvo. Jis daugybę kartų išsakė priekaištų ir prakeiksmo žodžius fariziejams.

Apaštalo Petro pasakytas prakeikimas užmušė du nesąžiningus sutuoktinius, kaip skaitome Apaštalų Darbuose. Apaštalas Paulius sakęs, jog įspėtas ir nenorintis taisytis tikintysis turi būti atiduotas velniui. Buvau susidūręs su atveju, kai vienas apšmeižtas klebonas prakeikė nusikaltusią parapijiečių šeimą, kuri vėliau sulaukė didelių bėdų.

Garsus atvejis, kai 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Dam aikštėje, Templierių ordino magistras Žakas de Mole degdamas ant laužo prakeikė egzekuciją suorganizavusį ir stebėjusį Prancūzijos karalių, kuris dėl turtinių sumetimų apšmeižė ir sunaikino ordiną, ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, šaukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jie stos prieš Dievo teismą. Magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, į jo karstą per bažnyčios langą trenkė žaibas, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga palaužė karalių Pilypą IV Gražųjį. Girdėdamas prakeikimą karalius gailėjosi, kad prieš sudeginimą neišpjovė magistrui liežuvio.

Jėzaus, Petro, Pauliaus ir kiti atvejai liudija, jog prakeikimas gali pasireikšti kaip Dievo galia paremta teisingumo ir atlygio ištarmė. Tą ištarmę gali ir neretai privalo paskelbti Dievo tarnai. Beje, Biblijoje labai vertinamas tėvų palaiminimas, o ne vienerių metų patirtis leidžia tvirtinti, kad tėvų prakeiksmas liūdnais padariniais lydi nusikaltusius tėvams vaikus.

Biblijoje sutinkame tekstų, kurie byloja apie palaiminimo sąlygas. Be abejo, palaiminti yra visi tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Tačiau randame ir kai kurias įdomias aplinkybes. Antai Abraomas priėmė ir vaišino tris angelus, kurie jį palaimino ir pažadėjo sūnaus gimimą, kurio jis per visą gyvenimą troško. Jo sūnus Izaokas senatvėje prieš palaimindamas pirmagimį liepė pagaminti troškintos žvėrienos. Tai nėra tuščias dalykas, nes laiminantis tėvas turi būti geros nuotaikos, patenkintas. Panašiai Abraomas davė kunigui Melchizedekui dešimtinę nuo savo turto ir buvo jo palaimintas.

Tam tikra prasme galima klausti, ko vertas nelaimingo kunigo, tėvo ar motinos palaiminimas atbula ranka? Tenka susidurti su tėvų prakeiktais vaikais, kurių gyvenimas susikomplikavo.

Žmonės intuityviai tai suvokė, todėl stengėsi, kad laiminantysis būtų geros nuotaikos ir  nuoširdus. Lietuviškoje kultūroje išliko paprotys vaišinti ir apdovanoti kalėdojimo metu, per Krikštą ar Santuoką atnešti auką ir vaišių nuo šventinio stalo. Prieš vestuves laiminantys tėvai pasodinami ant kėdės, bučiuojamos jų rankos. Pagarba ir vaišingumas yra svarbios palaiminimo aplinkybės.

Žinoma, galų gale visus palaiminimus ir prakeikimus leidžia Dievas, kuris vienintelis yra teisingas teisėjas. Net jei kunigas būtų  sunkioje nuodėmėje prieš Dievą, kaip moko sakramentinė teologija, jo atliekami bažnytiniai palaiminimai yra tikri. Neteisaus kunigo prakeikimai dėl dalykų, kuriais jis pats kaltas, būtų nesusipratimas, reikštų, jog ir jis save prakeikia. Visgi jei kunigas prakeikia Dievo vardu už neteisybę, daromą blogį, bedievybę, verta susirūpinti, nes tai Dievo bausmės ir atlygio pranašystė, įspėjimas, kuris anksčiau ar vėliau išsipildys.

Daug blogybių liautųsi ar sumažėtų, jei kunigai dažniau pranašautų Dievo atlygį, jo vardu smerktų piktadarius ir jų žodžius patvirtintų Dievo Apvaizda kasdieniame gyvenime. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Daugumas kunigų tikrai yra geros širdies, net ir patys nukentėdami, neskuba tarti prakeikimo maldos, šaukdamiesi Dievo pagalbos ir teisybės.

Kunigas Kristaus galia ir savo malda gali atšaukti ir permaldauti visus prakeikimus, kai atsivertimu, atgaila, atsiteisimu, doru ir pamaldžiu gyvenimu žmogus panaikina prakeikimo priežastį.