Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų sutinkame pasikeitusioje tikrovėje: Ukrainoje vyksta karas, kuris vis labiau palies ir visą Europą, Lietuvoje dedamos pastangos stiprinti piliečių karinį ir moralinį pasirengimą, nesenai įvyko savivaldos rinkimai. Už to slypi laiminčios ar naikinamos idėjos.

Sakoma, kad idėjos valdo pasaulį, idėjos sąlygoja padarinius, kiekvieno istorinio įvykio ištakose glūdi jį įtakojusi idėja, ir kad gyvenimas patikrina visas idėjas. Kovo 11-osios akivaizdoje darosi aišku, kokios idėjos atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę, ir dėl kokių jos galime netekti. Idėjos gali kelti pavojų, nes jos gali stipriai sukrėsti ir pakeisti žmones bei visuomenes. Antai perskaitęs brošiūrėlę apie Darvino evoliuciją Stalinas prarado tikėjimą (gal tiek ir teturėjo), metė mokslus stačiatikių seminarijoje ir įsiliejo į dešimtis milijonų gyvybių pareikalavusios marksistinės dialektikos įgyvendinimą.

Nepriklausomybės šventė vyksta su kartėliu širdyje, nes skaudu matyti Ukrainos žmonių kančią, karą Europos žemyne tarp dviejų giminingų tautų, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, sugriauti miestai ir kaimai, milijonai pabėgėlių, ir tai dar – ne pabaiga. Rusijos valdžia bando per žiniasklaidos manipuliacijas ir ginklu primesti ukrainiečių tautai ir pasauliui savo idėjas, kurios neatitinka Vakarų civilizacijos vertybių.
Bet ne tik idėjos kuria įvykius, tačiau ir įvykiai keičia idėjas. Sunku įžvelgti gėrį kare, tačiau jis padeda atrasti, prisiminti ar labiau išgryninti gyvenimo prasmę, teisingumo bei didvyriškumo vertybes. Pavyzdžiui, Ukrainoje jau metai laiko mokyklose kas rytas giedamas šalies himnas, vyksta intensyvus patriotinis ugdymas, tauta ėmė greitai bręsti. Sunku kol kas tai įsivaizduoti Lietuvos mokykloje.

Nėra to blogio, kuris neišeitų į gerą Dievą mylintiems ar bent sveiką nuovoką turintiems. Jei ne Ukrainos karas, ir toliau rymotume apsiblausę, naivūs ir savimi kvailai patenkinti, daugindami ir augindami problemas. Jei ne karas, ar būtume susipratę stiprinti savo šalies karinius pajėgumus, pilietiškumą ir tautiškumą? Kaip pramušti sukietėjusį moralinį pakaušį nerūpestingam, pramogaujančiam ir neatsakingam valdininkui ar eiliniam piliečiui? Žūtų vienas, gal du, dešimt – kas būtų sureagavęs? Rašyk nerašęs, šauk nešaukęs, niekam neįdomu. Užtat turėtų imti jaudinti tūkstantinės aukos. Kol kas ne mūsų. Gal Ukrainos karas, Rusijos opozicionierių gyvybės išgelbės Lietuvą ir Europą nuo ideologinio nihilizmo, aklumo ir kurtumo?

Bibliniais apibūdinamais kalbant, žmogaus širdis gali apaugti taukais, t.y. tapti patenkinta savimi, abejinga ir nejautri. Tai puikybės liga, kuri numarina moralę, žmogiškumą ir dvasią. Vis labiau tokia nuotaika apvaldo ir Europą. Kančia šiuo atveju tampa vaistu, neleidžia išpuikti, tapti abejingu ir prarasti žmogiškumą. Nekentėjęs žmogus nemoka užjausti, nesupranta kito sielvarto. Sausio 13-tosios aukos ir Ukrainos kančia turėtų priminti mums užuojautos ir solidarumo vertybes ne tik kitų, bet ypač savųjų atžvilgiu. Kartais skausmingi išbandymai reikalingi, kad subrandintų mumyse ir apsisprendimą, sutvirtintų valią. Kol kas tai yra Ukrainos išbandymai, o mes išbandymų turime mokytis šauktinių gretose ir gyvenimo kasdienybėje.

Ukrainos karas, jo aukos tegul tepasitarnaus ir tam, kad išsigąstume ir atsikvošėtume ne tik nuo savo abejingumo ir silpnumo, bet ir nuo primityvaus laukinio kapitalizmo. Jei jo  nesustabdysime, jei nebūsime visi už vieną ir vienas už visus, rūpindamiesi bendra mūsų dvasine bei idėjine branda, prarasime ne tik savo geriausius žmones ir eilinių žmonių pasitikėjimą, religiją ir tautinę kultūrą, pražus taip pat ir tie, kurie save laiko geriausiais, nors tokiais nėra. Emigracija, žmonių materialinis ir dvasinis nuskurdimas ypač provincijoje, mažas gimstamumas, nebalsavimas, šešėlinė ekonomika liudija, jog valstybė netarnauja piliečiui, pilietis nėra lojalus valstybei. Tai reiškia, jog valstybė paneigia save pačią.

Lenkų vyskupas Ignas Krašickis kadaise parašė satyrinį eilėraštuką apie ėriuką, kuris nuklydęs į mišką papuolė vilkams. Avinėlis ėmė prieštarauti, girdi, jie neturį teisės jo suėsti. Vilkai išaiškino jam savo įstatymą: „Esi skanus, silpnas ir miške!”. Atrodo, jog šią idėją įgyvendina Rusija, laukinis kapitalizmas, išsigimusi valstybinė biurokratija, kai stumia tautas ir atskirus žmones į avinėlio miške rolę, kuriam belieka bliauti apie teisę gyventi. Turi atsirasti didvyriškumo valia ir poelgiai, kurie formuos dabarties ir ateities kartose idėją, jog Lietuva nėra bailių ir silpnųjų kraštas, kaip 1940-aisiais be šūvio pasiduodant sovietų sąjungai, bet Dievu pasitikinti ir jo globojama, save gerbianti ir už save atsakinga šalis, galinti realiai įtakoti savo ateitį ir turinti daug priežasčių vilčiai.

Į ką panaši mūsų šalis idėjiškai ir materialiai? Į seną, sugedusį, surūdijusį automobilį, iš kurio ėmė byrėti detalės. Kasmet 30 000 emigruoja į Vakarus, kasmet padaroma 20 000 abortų, trūksta idėjų ir investicijų, naujų gamyklų nėra, neturime specialistų (ne vadybininkų ar teisininkų), valdininkai mažai stengiasi dėl šios šalies, pasigirdo piliečių protestai prieš privalomą karinę tarnybą, pusė jų neina balsuoti (Būtų tikrai naudingas ir vertas pagyrimo mokslininkų tyrimas, kas yra tie 50 procentų neinančių balsuoti?).

Atrodo, kad toliau lopome sovietinių laikų palikimą ir mažai teatsinaujinome. Ką tik įvykusių savivaldos rinkimų rezultatai, sovietinių simbolių ant Vilniaus tilto istorija ir kiti dalykai liudija senųjų idėjų klestėjimą ir miestuose, ir kaime. Kai kuriuose rajonuose, labiau primenančiuose surūdijusią rusišką zaporožietį, negu vakarietišką BMW, toliau vairuos tie patys vairuotojai, pagal tas pačias senas nomenklatūrines taisykles. Toliau byrės dalys ir žmonės, ir nežinia, kada tas kledaras galutinai suges ir bus išmestas į istorijos šiukšlyną, ir mes kartu su juo.

Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis praėjo drąskomas primityvaus kapitalizmo idėjos. Tai buvo ir toliau išlieka sunki ir baisi patirtis. Naujieji kapitalistai, primityvaus kapitalizmo bruožų turinti valstybė labiau primena erkę, kuri turi tik siurbimo, virškinimo organus ir tiesiąją žarną, kad galėtų ryti ir tuštintis. Galvos ir širdies nerasta, kitaip sakant kultūra, teisingumas, tauta, religija, šeima, bendruomenė, ekologija yra beveik nereikalingi, nesuderinami su tokio kapitalizmo tikslais ir interesais. Bent tai paguodžia, kad dalis nusikalstomo kapitalizmo atstovų tapo suvaržyti, tačiau liūdna, kad mūsų kapitalistinis jaunimas iškeliavo sotesnės duonos į labiau išsivysčiusias šalis, ir neieškojo, gal nerado, gyvenimo savo šalyje prasmės. Per rinkimus į vietinę savivaldą išsiveržė dalis laukinių kapitalistų, kurių būvimas dar labiau pablogins ir taip prastą būklę. Užtenka paklausyti pralaimėjusio socialdemokratkomunisto Alytaus mero postringavimų apie Lietuvą ir grobiamus milijonus. Sunku suprasti ir milijonierius, kodėl veržiasi į merus…