Mieli broliai ir seserys, šiandien dalyvaujame metiniame Kristaus Gimimo, Kalėdų, palaiminime, kuris suteikiamas tiems, kurių širdyse Kristus gimsta. Nes jei Kristus gimtų tūkstančius kartų, ir negimtų tavo širdyje nors kartą, nieko tai nereikštų. Jis atėjo į žemę tik tam, kad galėtų ir tavo širdyje apsigyventi.

Kalėdų evangelijos pasakojimas pristato ne tik įvykius ir aplinkybes, bet yra ir tikėjimo bei gyvenimo simboliai, nurodantys gilesnę tikrovę. Buvo ne tik tvartelis oloje, kur gimė Išganytojas. Tvartelis gali reikšti ir tavo širdį: siaurą, tamsią, purviną ir dvokiančią, kur sunku atrasti kažką vertingo, kur nėra vietos Dievui, net jei jis yra Kūdikis.

Šiandien visi skubame iš pasaulio, iš gatvių į šventoves, tarsi šv.Šeima iš Galilėjos, iš praeinančio pasaulio, į Judėją, į tikrojo tikėjimo šalį. Skubame į bažnyčias prie Betliejaus, kurio pavadinimas reiškia duonos namus, ir į kurį nužengė gyvoji duona iš Dangaus. Mūsų bažnyčios išlieka amžinu Betliejumi, nes jose pasilieka Eucharistijos duona, nuolatinis Jėzaus būvimas su mumis. Ir mūsų širdys tampa duonos namais, kai priimame šv.Komuniją.

Dievo Sūnus, taikos kunigaikštis, gimsta Augusto gerovės ir taikos metu, kad visiems jį sekantiems parodytų taikos ir meilės kelius. Ir angelų gausybė tą naktį skelbė garbę Dievui ir taiką geros valios žmonėms, nes tik tokie yra verti taikos, ją gali pasiekti šiame konfliktų ir karų varginamame pasaulyje.

Imperatoriaus Augusto įsakymu privalėjo būti surašyti visi imperijos gyventojai, todėl Juozapas ir Marija skubėjo iš Galilėjos į Judėją, į Dovydo genties ir savo kilmės miestą Betliejų, deklaruoti savo priklausymo giminei bei  susimokėti mokesčius. Panašiai ir mes šiandien skubame į bažnyčias deklaruoti savo priklausymo išrinktajai Dievo tautai, kurią subūrė Dovydo palikuonis.

Imperatorius Augustas siuntė savo pavaldinį Ciriną surinkti mokesčius. Panašiai tikrasis Visatos imperatorius ir valdovas Kristus siunčia savo apaštalus rinkti tikėjimo ir gerų darbų mokesčio, kad nei vienas neliktų skolingas Dievui to, kas žmogui jo atžvilgiu priklauso.

Šią šventę būtų neteisinga, jei neatneštume Dievui aukos. Kai priimame svečius, karalius ar prezidentus, kažką duodame dovanų. Dangaus Dovana – Jėzus Kristus – moko mus, kad ir mes išsižadėtume egoizmo ir save duotume kaip dovaną Dievui, artimui ir Bažnyčiai, atnašaudami savo laiko, maldos, kūrybingumo, darbo ir kančios, kūrinijos atnašas. Imkime pavyzdį iš Rytų Išminčių, kurie sveikino užgimusį Karalių savo dovanomis. Ir mes prie Betliejaus prakartėlės ateikime kaip rytų karaliai ir išminčiai, turėdami jų pagarbą, dėkingumą ir dosnumą.

Kristus gimsta kelyje, kad ir mums parodytų kelią į tiesą, į Dangų. Gimsta menkose ėdžiose, nuogas ir bejėgis, suvystytas palaikiais vystyklais, kad atvertų mums savo Karalystės horizont, kad suteiktų malonės ir išganymo rūbą, Dievo vaikų galią daryti gerus darbus.

Užgimimo šventėje pažvelkime į savo tvartelių tikrovę ir išmeskime iš ten tai, kas Dievui nepatinka: netyrumą, šykštumą, vagystes, apgaules, šmeižtą ir apkalbas, smurtą ir neteisybes. Dievo Sūnus priėmė mūsų kūną, laikyseną ir papročius, kad ir mes priimtume Dievo laikyseną ir papročius.

Kai neberūstausi ir nebepavydėsi nei savo draugui, nei priešui, tuomet džiūgauki, nes Kristaus gimimas tavo širdyje arti. Kai nebedžiugins žinia apie kito žmogaus nesėkmes ir nelaimes, netrukus gėris tavo širdyje pasirodys. Kai imsi nešti džiaugsmą ir paguodą nuliūdusiems ir kenčiantiems, tuomet triumfuoki, nes Dievo atėjimas yra netoli. Jei praradęs jėgas, sveikatą, draugus ir artimuosius neimsi piktžodžiauti, bet ramia širdimi priimsi gyvenimo iššūkius, tuomet įvyks Išganytojo gimimo stebuklas tavo širdyje.

Psalmininkas susižavėjęs klausė „Kuo Viešpačiui atsimokėsiu už viską, ką jis man gera padarė?” (115), ir tuomet rado dėkojimo taurę, kurią kėlė Viešpačiui pagarbinti. Taip ir mes, susižavėję Dievo atėjimu ir dosnumu,  duodame išmaldą, maldas, atgailos ašaras ir taikingumą, atleidžiam kaltiesiems. Ir tuomet nebebūsime vieniši, ir  žmogiškoji naktis susitiks su dieviška šviesa, širdis nebebus gyvulių ir nešvarumų tvartelis, nes joje apsigyvens Dievas, ir naktis nušvis tarsi tūkstančio žvaigždžių nušviesta.

Šį sekamdienį pasigirsta kvietimas Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Bet kaip mums džiaugtis, kai aplink tiek neteisybės ir skriaudų? Pažįstu žmonių, kurie atsisakė džiaugtis gyvenimu, nes jis tapo baisus.

Išties, gyvename gilių krizių laikais: politinių, religinės, visuomeninės, ekonominės. Atrodo, kad nebėra išeities. Nebepadeda gražūs šūkiai, ilgos diskusijos, programų ir vizijų kūrimas, naujų įstatymų skelbimas. Prieš pasirodant Jėzui irgi taip buvo, pavydime tiems laikams Jono Krikštytojo, kuris irgi atėjo į didelių sumaisčių laiką.

Vieni pasakytų, jog reikia stiprinti teisėsaugą. Prie kiekvieno piliečio pastatyti po policininką, ir prie kiekvieno policininko pastatyti kitą policininką, o prie pastarojo dar kitą ir t.t. Bažnyčioje išgirsime pigų patarimą – dauginti maldas, bejėgiškai ar abejingai žvelgiant į dangų, kolei ateis Dievo Karalystė. Kiti pasakytų, jog trūksta mums gražių paminklų krepšinio ar alaus gėrimo čempionams. Menininkai pasiūlytų daugiau meno, estetikos, pramogos, nes grožis gelbėja pasaulį. Tačiau ir menas tapo nebegražus performansų ir modernybės gaivale, išreiškia tik gilėjančią dvasinę krizę. Ir visa tai yra niekai.

Mūsų visuomenės didžiausioji bėda – tai visuotinis piliečių nesąžiningumas, godulystė ir vagystės, iš čia kylantis kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo aukščiausių pareigūnų iki eilinių žmonių. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai ir t.t. Vagystės ir pavydo dvasia persmelkia visas sritis.

Lengva apkaltinti krizes, bet iš esmės visų blogybių priežastis yra žmogus, jo sąžinės problema. Ir kol ši problema nesprendžiama, tol nieko neišspręsi, krizė tik gilės. Kas belieka, kai nėra to vienintelio tikrojo policininko ir geriausio teisėjo – sąžinės?

O išeitis yra paprasta, pasiūlyta Jono Krikštytojo: tegul valdininkai būna sąžiningi ir nekombinuoja; mokesčių mokėtojai tegul sąžiningai moka mokesčius ir nevagiliauja; tegul neplėšikauja vyriausybė ir rūpinasi teisingumu; galios turėtojai tegul nepropaguoja ir nevykdo prievartos ir smurto; auklėtojai temyli tiesą; viešumoje nuolat besirodantys tegul laikosi moralės; kiekvienas žmogus tegul turi atjaučiančią ir dosnią širdį labiau stokojantiems.

Sakoma, jog pasikeisk pats ir pakeisi pusę pasaulio. Iš esmės norima įrodyti, jog pats žmogus turi būti geresnis. Štai ko mums reikia – paprasčiausio sąžiningumo ir pastangų jį išsaugoti, nes tik tai yra išeitis iš krizės. Kur trūksta moralės, ten nei religijos, nei visuomeninės, nei ekonominės, politinės neišsprendžiamos. Moralinė tvarka yra pirmoji, po jos seka tvarka ir kitose gyvenimo srityse. Jei ją išsaugo dauguma, tuomet galima tikėtis, kad galėsime statyti visuomenę.

Kiekvienas yra atsakingas už savo sąžinės būklę asmeniškai, nes nėra grupinės atsakomybės, tik asmeninė. Sąžiningas gydytojas padės ligoniui, kuris neturi kuo jam atsidėkoti. Mokytojas stengsis atsakingai mokyti ir ugdyti jam patikėtą jaunimą. Sąžiningas statybininkas taip pastatys namą, kad jis tarnaus dešimtmečiais ir nepradės byrėti po kelių metų. Sąžiningos partijos ir politikai negyvens nuo rinkimų iki rinkimų, ir nežiūrės vien savo „mafijinių“ interesų. Sąžiningas darbdavys ar bankininkas nesinaudos paprastų žmonių silpnumu ir jų neapiplėšinės. Štai krizės sprendimo būdas, paprastas ir nesudėtingas, kurį galima pradėti įgyvendinti už minutės, štai džiaugsmo priežastis – kai , pasak liaudyje klajojančio posakio, žmogus žmogui yra žmogus, tai ir žmogus žmogui yra žmogus.

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5).

Atrodytų, kad perskaičius šiuos Šv.Rašto žodžius, beliktų po sekmadienio Mišių šokti į buldozerius lyginti duobių ir kalvų, kreivų kelių… Iš tikrųjų pranašas Izaijas mato žmogaus širdį, jo ir tautos gyvenimo istoriją kaip kelio tikrovę link kito žmogaus ir Dievo. Tai nuodėmės slėniai ir puikybės kalnai, mele pasiklydęs žmogaus protas ir sąžinė padaro tai, jog žmogus yra toli nuo Dievo, negali jo sutikti.

Šis Advento sekmadienis dėkingas tuo, jog yra tarp dviejų švenčių: gruodžio 6-ąją minėjome šv. Mikalojų, o gruodžio 8-ąją švęsime Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę. Vyskupas šv.Mikalojus garsėjo dideliu širdies gerumu, daręs daug gerų darbų, rėmęs ir šelpęs stokojančius ir taip tapęs kalėdinio dovanų papročio svarbiu simboliu, skelbiančiu Dievo dovaną žmonijai – jo Sūnų.

Šv.Mikalojų, dar kitaip vadinamą Santaklausu, pastaraisiais dešimtmečiais bandyta pakeisti neiaiškios kilmės surogatu – seneliu šalčiu, labiau primenančiu pražilusį Marksą ar Engelsą. Tai pavyzdys, kaip apsimelavęs žmogus klastoja kelia link tiesos, neva Mikalojaus nebuvo, tik komunistinis „died maroz”.

Tiesų širdies kelią turėjo Šv.Mikalojus, sutikęs Dievo gerumą ir todėl atradęs kelią į kitų žmonių širdis. Per M.Marijos Nekaltą Širdį Dievas atėjo ir pasiliko mūsų tarpe.

Advento užduotis – griauti užtvaras širdyje ir gyvenime, kad kas turi kalnus gėrybių, pasidalintų su tais, kurie turi tuščius aruodus, pinigines ar šaldytuvus, kad kas sakosi esąs iš aukštuomenės, pažvelgtų į varguomenę, kad tie, kurie laiko save kažkuo, suprastų dalią tų, kurie laikomi niekuo. Nes būtent Dievas iš savo būties aukštumų nužengė į mūsų žemės ir Betliejaus nevilties slėnį.

Bet svarbiausia – paruošti savo širdies ir gyvenimo kelią susitikimui su ateinančiu Viešpačiu, kuris laikų pabaigoje klaus, kodėl statėme užtvaras tarp jo ir savęs, ir kito žmogaus.