Dienos archyvas: 2014-11-16

XXXIII eilinis sekmadienis. Jėzus – gerasis bankininkas

Dažniausiai skaitydami Evangeliją esame linkę murmėti ir nepritarti, nes daug kas ten atrodo yra neįmanoma ir prasilenkia su gyvenimo patirtimi. Ir šį sekmadienį skaitomas fragmentas pasakoja apie tarną, kuris buvo nubaustas „neteisingai“. Kiek gavo talentų, tiek ir gražino iki cento. Juk niekam nepadarė nei žalos, nei blogo. Čia atsiskleidžia esminė mintis, jog neužtenka nedaryti blogio, dar reikia vykdyti gėrį. Tinginys nebūtinai kenkia, tačiau prarasdamas laiką ir galimybes padauginti gėrio, tampa vertas pasmerkimo.

Jėzaus laikais talentas buvo didelis pinigas – tai 34 kg aukso arba sidabro. Dievas kiekvienam davė daug, tačiau ne visiems vienodai. Net ir gaudamas vieną talentą, žmogus turėjo galimybę veikti ir uždirbti.
Dievo teisingumas pasireiškia tuo, jog kiekvienam duoda pagal jo galimybes, nereikalauja iš žmogaus virš jėgų. Dėl šios priežasties yra beprasmiška pavydėti turintiems daugiau, nes nežinia, ar jų vietoj būdamas sugebėtumei tiek pakelti. Kam duota daugiau, iš to bus ir pareikalauta daugiau, tas ir kenčia daugiau.

Kaip matome, Dievas nekenčia silpnadvasiškumo, nusiminimo, nevilties, užsidarymo ir nieko neveikimo. Tai yra nepakeliama ir ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime. Tik iniciatyvūs, išradingi ir darbštūs žmonės turi vertės ir ateitį. Viešpats myli žmones su iniciatyva. Žinoma, ne su nuodėminga, ne su neurotine ar obsesine, ne su eretiška, nes ir tokių būna, bet su dieviška iniciatyva, kai pasitikėdamas Dievu ir pažindamas jo valią žmogus atlieka tai, kas teisinga. Jėzus yra sakęs, jog tik smarkuoliai jėga laužiasi į Dievo Karalystę.

Užkasantis savo talentą žmogus atsisako veiklaus kūrybingumo, noro vystyti gėrį savyje ir kituose. Savo pasyvumą jis pateisina baime, bejėgiškumu, abejingumu, todėl ir pats slepiasi, ir savo talentus. Sakytum lyg yra gyvas, bet nebegyvena, nevaldo savo gyvenimo, lyg ir mąsto, tačiau nieko nesupranta, lyg ir turi valią, jėgas, tačiau nenori apsispręsti ir veikti. Jo fantazija kuria nerealius sumanymus ir svajones, tačiau nėra pajėgus ką nors nuveikti. Jis gyvena saviapgaulėje ir nekęsdamas savęs. Tai tipiškas, kaip pasakytų Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, acedininkas. Ar toks žmogus yra reikalingas visuomenei, šeimai ir Bažnyčiai? Ar toks yra vertas Dangaus?

Vienas ispanų kilmingasis susilaukė neteisėto vaiko su buvusia verge. Deja, ji ir jos mažas sūnus buvo jo atstumti. Vieniša motina buvo pasmerkta skurdui ir negalėjo duoti sūnui daiktų ar gero išsilavinimo, bet davė kur kas daugiau – gerą išauklėjimą: meilę maldai, dėkingą širdį, dorybingumą ir užuojautą vargstantiems žmonėms. Tas berniukas buvo vardu Martin de Porres, tapęs garsusiu Peru šventuoju.

Kartą motina paprašė jį už paskutinį pinigėlį nupirkti duonos. Grįždamas namo Martynas sutiko išbadėjusį neregį, kuriam ir atidavė tą duoną. Namo grįžo tuščiomis, bet motina pagyrė už tai. Tą vakarą nuėjo miegoti alkani, tačiau laimingi. Maži geri darbai, maži pasiaukojimai juk ir lemia kasdienybėje daug ką.

Būdamas paaugliu Martynas tapo visų graibstomu barzdaskučiu, kuris tais laikais atliko ir gydytojo, felčerio funkcijas. Dieną jis dirbo ir studijavo žolynų gydomąsias savybes, vakarais mėgdavo melstis. Vėliau jis įstojo į domininkonų vienuoliją, kurioje su meile imdavosi pačių paprasčiausių darbų, atrasdamas tame tarnavimo Dievui ir artimui džiaugsmą.

Mirė sulaukęs 59 metų, visų mylimas ir gerbiamas, garsėdamas šventumu. Net ir po mirties jis darė gerus darbus, išmelsdamas sunkiems ligoniams sveikatos dovaną.

Ši istorija liudija, jog Dievas žmogui duoda pakankamai daug gėrio talentų, kad galėtų juos padauginti ir gražinti keliagubai. Svarbiausias talentas – tai jo širdis, moralinis ir dvasinis veidas.

Tingiam, negabiam, silpnam tarnui buvo papriekaištauta, kad jis neleido į apyvartą savo talento, kad nedavė jo ir tiems, kurie mokėjo investuoti ir gauti naudos. Čia Jėzus netiesiogiai kalba apie save, prisitatydamas tarsi bankininku, kuris moko ir padeda gėrį padauginti, leisti į apyvartą. Taip išsipildo jo žodžiai, jog be jo mes nieko gero nesugebame padaryti, kad be jo pagalbos talentai užkasami ir naikinami. Tai jis suteikia mums gerų sumanymų, iniciatyvos, jėgų ir rezultatų. Tą paliudijo daugybė šventųjų ir geros valios dorybingų tikinčiųjų.