Yra nemalonių profesijų, kuriose reikia susipažinti su blogio apraiškomis ir galimybėmis. Pavyzdžiui, kriminalinių nusikaltimų tyrėjas yra šiapus blogio, kol netampa nusikaltėliu. Viena yra pažinti, kita yra patirti. Pradžios knygoje skaitome, jog Dievas Adomui uždraudė ragauti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių. Negalima sakyti, jog Adomas nežinojo, kas yra blogis, visgi jis neturėjo nuodėmės patirties.

Dievas prašė, kad Adomas tikėtų jo žodžiu apie nuodėmės nešamą sunaikinimą. Deja, netikėjimas ir jį sekęs nusikaltimas Adomą pražudė. Padariniai buvo tokie baisūs ir sunkūs, jog buvo apibūdinti kaip dvigubas mirties salto: „mirte mirsi”. Vėlesnė Adomo ir jo vaikų egzistencija tėra merdėjimas, todėl juokingai atrodo šio pasaulio gyvų numirėlių raudos per tikinčiųjų laidotuves. Juk jie jau pasiekė išganymą ir gyvybės tikrovę, o mes liekame merdinčiųjų pasaulyje.

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Lozoriaus prikėlimą.  Jėzus šaukė: „Lozoriau, išeik!”. Kai jis atgijo ir išėjo, liepė atraišioti jį, nes buvo apviniotas įkapiniais aprišalais ir drobėmis. Tai nuodėmės tikrovės ir žmogaus išvedimo iš tokios būsenos paveikslas. 

Lozorius buvo Jėzaus mokinys, kurio jis verkė atėjęs prie kapo. Didįjį Penktadienį išgyvensime paties Jėzaus įžengimą į mirties ir kapo tikrovę, išgirsime, kaip Jėzus šauks Adomui ir visiems jo vaikams pragaruose – išeikite iš mirties ir kapo tamsos.

Kaip Adomą pražudė netikėjimas, taip dabar tikėjimas Jėzumi gelbėja, atsiranda gyvas ryšys su Kūrėju ir Atpirkėju, jo galybės veikimas. Tikėjimas atgaivina – tokia yra Gavėnios mintis ir viso krikščioniško gyvenimo tikrovė.

Lozoriaus ir Jėzaus kapo tikrovę dabar atpindi krikštyklos ir klausyklos. Tikėjimo paskatintas atsivertimas, atgaila ir nuodėmių atleidimas prikelia žmogų malonės gyvenimui ir praneša būsimąjį amžiną prisikėlimą. Jėzus vėl šaukia prie kiekvieno mūsų širdies kapo, mirtinoje nuodėmės tamsoje – išeik. Kai kurie išeis.