Mėnesio archyvas: kovo 2014

Gender ideologijos vaisiai

Dokumentinis filmas apie vaikystėje iškastruotą ir kaip mergaitę auklėtą bernkiuką, kuriam tėvai atskleidė siaubingą paslaptį. Tai tragiška istorija apie išprotėjusius tėvus, susidievinusį psichologą ir sugadintus dviejų dvynukų gyvenimus, pasibaigusius savižudybe. Gender renka vaisius. Tai liudijimas, kodėl negalima šios ideologijos platinti ir įvesti į švietimą, nes jos padariniai – būriai suluošintų žmonių ir augančios savižudybių statistikos. 

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=9xW8KcvjF_I  su lenkišku vertimu.

http://www.youtube.com/watch?v=MUTcwqR4Q4Y  angliškai

Apreiškimo šventė

Kovo 25 d. Bažnyčia švenčia Apreiškimo Švč.M.Marijai šventę. Ne tik tuomet, bet ir dabar mus gali aplankyti apreiškimo įvykis: netikėta žinia, naujas darbas, gyvenamosios vietos pakeitimas, nelauktas svečias, ilgai lauktas nėštumas, pašaukimo malonė ir t.t. Tai akimirkos, kai išgyvename Dievo įžengimą į mūsų gyvenimą, mūsų planus, manymus, kuriuos kartais išpildo, kartais radikaliai pakeičia, kartais sukryžiuoja. Žmogus greičiau išsigąsta, negu tvirtai pasitiki. Angelas ramino Mariją ir kvietė prašyti ženklo, kad galėtų įsitikinti Dievo gera valia ir ketinimais. O jie gali būti netikėti, todėl reikia pasiruošti juos priimti tariant Marijos „taip”, „tebūnie”. Ne iš karto taps aišku ir suprantama. Pirma reikia pasitikėti Dievu, o vėliau ateina supratimas. „Kaip” – tai Dievo reikalas, nes jam nėra negalimų dalykų. Apaštalas Paulius sakė, jog mūsų tikėjimas remiasi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

Žingsniai į tikėjimą. III Gavėnios sekmadienis.

Kodėl per Mišias vietoj psalmės neužgiedojus Mačernio, Salomėjos Neries ar Marcinkevičiaus eilių, nepaskaičius Žemaitės ar Biliūno apsakymų? Būtent taip pašaipiai paklausė vienas laisvamanis apie šv.Raštą. Girdi, žydų religinė literatūra ir poezija užima išskirtinę padėtį katalikų liturgijoje. Kuo blogesnė lietuviška?

Šio sekmadienio Evangelijos skaitymuose pasigirsta panaši abejonė iš samarietės lūpų, girdi, kuo blogesnis yra Garizimos kalnas ir samariečių sektos tikėjimas? Jėzus patikino, jog išganymas ateina iš žydų, per žydus, galų gale – per jį. Bet kad tai suprastų, Jėzus suteikė jai tikėjimo malonę, todėl naudinga pasigilinti šiame pasakojime pateikiama sektanto, netikinčio virsmo teisingai tikinčiu istoriją.

Pokalbį prie šulinio pradėjo Jėzus, prašydamas samariečių sektos išpažinėjos duoti atsigerti. Moteris šiurkščiai atkirtusi, jog Jėzus esąs žydas, su kuriais nebendraujama. Jėzui užsiminus apie gyvąjį vandenį, kurio jis galėtų duoti, moteris iš naudos paskatų tapo mandagesnė, kreipėsi į jį „pone Jėzau”, paskui jau ir „viešpatie Jėzau”. Kai Jėzus atskleidė jos gyvenimo su šešiais sugyventiniais tragediją ir paslaptį, toji persigandusi ėmė vadinti jį pranašu. Grįžusi į savo miestelį žmonėms skelbė apie sutiktą žmogų, kuris yra Mesijas. Po dviejų viešnagės dienų samariečių kaime Jėzus buvo pavadintas pasaulio išganytoju.

Taigi, nuo žydų religinės poezijos iki šv.Rašto, nuo Gerizimo kalno iki Jeruzalės šventyklos kalno, nuo žydo iki Išganytojo savokų ir patirties reikėjo peržengti kažkokią bedugnę. Tai bedugnė tarp netikėjimo ir tikėjimo. Tiltą tarp jų nutiesė ir moteris, ir Jėzus,  įžiebdamas moters širdyje tikėjimo malonę, kurio dėka ji suprato tiesą.

Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė, kad prašydamas duoti atsigerti, Jėzus atskleidė savo troškimą – jog žmogus įsiklausytų į jo žodžius, atsivertų ir imtų pasitikėti juo. Mainais jis duoda gyvojo vandens, t.y. malonės dovaną. Todėl apaštalas Paulius rašė, jog tikėjimu pasiekiame malonę ir nuteisinimą. Šią tiesą įtvirtina bažnytinės dogmos, jog tikėjimas Jėzumi, pasaulio išganytoju, yra būtinas atsivertimui ir išganymui.

Tikėjimas yra vidinis proto, jausmų ir valios veiksmas, pasitikintis atsigręžimas į Dievą, remiamas Dievo jo ieškojimas, kuris atveria duris jo pilnutiniam veikimui per malonę. Vadinasi, turime nuolatos kartoti tikėjimo veiksmus, kol tai taps nuolatiniu pasilikimu Dievo artumoje.

Kas yra tie tikėjimo veiksmai? Tai dažna malda, sakramentų praktikavimas, šv.Rašto, tikėjimą liudijančios literatūros skaitymas ir apmąstymas pavieniui ar su kitais, darbai ir gyvenimas pagal tikėjimą, liudijimas, šv.Mišių liturgija ir t.t. Juk būtent taip nešventieji tampa šventais.

Gavėnios tikslas yra tikėjimas ir krikštas. Vieniems jį gauti, kitiems – atnaujinti. Čia galima klausti, ar darome žingsnius į tikėjimą, ar į netikėjimą?

 

Koks tavo vardas? II Gavėnios sekmadienis

Nusivedęs į  aukštą kalną tris apaštalus Jėzus jų akivaizdoje persikeitė, atskleisdamas savo tikrąjį pavidalą, kurį dengė žmogiškumas. Ką slepia kiekvieno mūsų sužeistas žmogiškumas, kas aš esu, kokį vardą man davė Dievas?

Užgauliojimai šeimoje, mokykloje, visuomenėje, visokie įvertinimai, etiketės, dangstymasis kaukėmis yra neretas dalykas. Dažnas nuo mažų dienų nešioja pažeminimų, klaidų ir nesėkmių vardus, su jais susitapatina, praranda savęs suvokimą ir savivertę. Belieka maskuoti sužeistą ir netikrą tapatybę, elgetauti įvertinimų ir pagyrimų. 

Abramą Dievas pervadina Abraomu, apaštalą Simoną Jėzus pavadina Petru. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, kai parodoma žmogui jo tikroji tapatybė ir jai tinkantis vardas. Ši patirtis tapo krikščioniškos tradicijos keisti vardus pagrindu, kai tampant vienuoliu ar, pavyzdžiui, popiežiumi, priimamas ir naujas vardas.

Vardus keičia ir šeimos gyvenimą pradedantys, emigravę, bandantys paslėpti savo praeitį ar kurdami naują įvaizdį pramogų versle. Netekusiam gero vardo žmogui reikia atpirkti jį ilga kančia ir gerais darbais.

Savo tikrojo vardo žmonės ieško įvairiais būdais. Ką randa įveiktose kalnų viršūnėse alpinistai? Atranda šaltą tuštumą ir savo valią, kurios daug kam pritrūksta tikruose gyvenimo iššūkiuose. Panašiai atsitinka meno, valdžios ir biznio srityje, kur pasiekimai liudija troškimą viršyti save, tačiau ir šiose viršūnėse galima atrasti vėl tik save ir neapleidžiančią tuštumos patirtį.

Biblija nurodo kelias patirtis, kuriose žmogus atranda save sutikdamas Dievą. Mozė grįžo iš Sinajaus kalno su Dievo įsakymų akmeninėmis plokštėmis ir spinduliuojančiu veidu. Kitaip sakant, jis grįžo su atnaujinta sąžine, morale ir šventumo patirtimi. Tai liudija, jog save galima suprasti atsigręžus į objektyvų ir apreikštą moralinį įstatymą. Sąžinė liudija tikrąjį žmogaus vardą. 

Pranašas Elijas liko ištikimas tikrajam Dievui, kuris Horebo kalne aplankė jį ramybės dvelkimu. Šis įvykis pratęsia Mozės skelbimą, jog žmogaus taptybę sujaukia klaidingos religijos.

Sukūrimo pradžioje Adomas gavo užduotį pavadinti kūrinius vardais. Naujų ideologijų ir ezoterinių judėjimų įtakojamas šiuolaikinis Adomas  prarado ne tik savo vardą, tačiau užsimojo pervadinti dalykus: vyras nėra vyras, moteris – ne moteris, kūdikis įsčiose – tik organinis gumulas, šeima – ne šeima, žmogus – ne Dievo paveikslas ir panašumas ir t.t.  

Taboro kalne atsimainiusį Jėzų lydėjo Mozė ir Elijas, liudydami, jog tai jį tuomet buvo sutikę. Šiame mistiniame įvykyje dalyvavę paštalai suprato, jog žemiškasis Jėzus yra ir Kristus (pateptasis, mesijas), vėliau apaštalas Simonas išpažino jį Dievo Sūnumi, todėl  tapo pavadintas Uola (Kefu-Petru) ir tapo Bažnyčios uola. Jam kaip pirmajam Adomui, kaip Mozei ir Elijui buvo perduota užduotis vadinti Dievą, žmones, pasaulio dalykus tikrais vardais, būti nepalaužiamu moralinės ir tikėjimo tiesos liudytoju iškreiptų ir išplautų sąvokų pasaulyje, bevardžių ar pravardžiuojamų žmonių tarpe.

Pasninko kuriozai

JAV Vyskupų konferencija priskyrė aligatorių mėsą prie pasninkiškų valgių. Skanaus! Panašiai prie šios rūšies gyvūnų priskiriami vėžliai, driežai, gyvatės ir vėžiagyviai. Vadinasi, penktadienį galima juos patiekti į stalą. Naujojo Orleano ir Luizijanos gyventojai šiuos gyvūnus laiko jūros gėrybėmis, kasdieniu paprastų žmonių maistu. Senovėje bebro mėsa laikyta pasninkiška, kadagi manyta, jog šis gyvūnas yra žuvis, beje, vienintelė tokios rūšies – plaukuota.

Formaliai pasninko dienomis reikia susilaikyti nuo sausumos gyvūnų mėsos: paukščių, galvijų, kiaulių, laukinių paukščių ir žverių.

Kyla klausimas, ar galima penktadieniais vartoti pigias dešreles, kuriose mėsos tėra keli procentai arba visai nėra? Dažnai ją pakeičia celiuliozė, sojos baltymai, miltai, krakmolas ir kiti pakaitalai. Juoko dėlei koks „Nemateko” mėsos kombinatas galėtų suvienyti dvi priešybes ir pavadinti produktą – „Pasninkiškos dešrelės”… Dėl panaudotų kelių procentų vištų skurelių kunigai nekreiptų dėmesio.

Žinoma, juokingai atrodo pasninkaujantieji, kurie vietoj mėsos penktadienį vartoja prabangias žuvis – tuną ar lašišą.

Akivaizdu, kad, formaliai žvelgiant, pasninko klausimas tampa sudėtingas, nes žmonių skoniai ir silpnybės skiriasi, tačiau idėja yra aiški – atgailos ir susivaldymo praktikavimas.

Ar švenčiame paskutinę Kovo 11-ąją?

Šiais metais Nepriklausomybės atkūrimo šventė yra pažymėta nerimo nuotaika. Kol kitos valstybės prostestavo, derėjosi ir rengėsi bausti, Rusija į savo kontrolę perėmė Krymą, ir, panašu, nesustos. Atrodo, jog prasidėjo naujas Europos padalijimo procesas, slenkanti okupacija, kurios grėsmę akivaizdžiai pajutome.

Pajuto ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės. Prieš kelias dienas vienas pažįstamas pasakojo, kaip du kaimynai susilažino iš degtinės butelio, neva paskutinį kartą švenčiame Kovo 11-ąją. Sakytum, šventvagiška ir užgauna ambiciją, kad taip nusipiginta. Bet įvykiai Ukrainoje ir Kryme parodė, jog Lietuvos Nepriklausomybė yra ir labai trapi, ir labai pigi, kad ir valstybės strategų požiūris nėra geresnis už kaimo gyventojų.

Trapi dėl natūralių priežasčių: maža šalis su negausia visuomene, geografiškai ir istoriškai stumiama į Rytus. Bet trapumas yra sąlygotas ir baisaus apsileidimo ir neatsakingo požiūrio. Pirmiausia, tai blogas integravimasis į vertybinius ir materialius Vakarus. Kas kaltas, kad NATO divizijos nėra Lietuvoje? Ar priklausymas šiai organizacijai yra labiau formalus dalykas? Per dvidešimt metų gynyba buvo tik silpninama. Vaizdžiai kalbant, dabar Lietuva primena vienos pasakos personažą, mergelę, kuri atkeliavo nei nuoga, nei apsirengusi, nei raita, nei pėsčia, t.y. užsimetusi tinklą ir apsižergusi ožkelę. Vėjo perpučiama šalies kariuomenė su dešimčia NATO lėktuvų – ar tai nėra saviapgaulė ir paguodos prizas pralaimintiems? Ar ne per vėlu kalbėti apie papildomus 100 milijonų, 2 % nuo BVP kariuomenei? Gal geriau pataupykime juos raudoniems gvazdikams, kai sveikinsime „armiją išvaduotoją“?

Čia pavyzdžiu galėtų būti Izraelis, panaši dydžiu į mus tauta ir valstybė, kur 95 % abiejų lyčių jaunuolių atlieka privalomąją karinę tarnybą, kur kiekvienas pilietis yra pasiruošęs karui ir visa šalis yra gynybinis įtvirtinimas, o jos slaptosios organizacijos efektyviai veikia ir už šalies ribų. Belieka tik pasvajoti, kad Lietuvoje kada nors bus „Kovojančios Juditos“ moteriškasis pulkas, kai nėra net vyrų privalomosios karinės tarnybos, o prezidentė neteko vilties dėl nekompetetingo saugumiečių darbo.

Atrodo, jog Lietuvos valstybę apvaldė priešui tarnaujanti feminizmo ideologija, nes bijomasi stiprių, gavusių ištvermės ir kančios iniciaciją kariuomenėje vyrų, sugebančių prisiimti atsakomybę ne tik už šalį, bet ir šeimą. Vietoj patriotinio, moralinio ir fizinio vaikų ugdymo viena pablūdusi Seimo narė įkyriai perša erotinį, o šalies vizijoje – savitikslė bergždžia moteris.

Įstojus į Europos Sąjungą nesulaukėm greito susilyginimo su Vakarų šalimis kultūros, ekonomikos, karinėje ir socialinėje srityse, koks kadaise buvo susivienijus abiejoms Vokietijoms. Matome atvirkštinį procesą: perspektyviausioji visuomenės dalis emigravo, Lietuva tapo degraduojančia ir jos pačios piliečiams atgrasia ES kolonija. Mūsų šalies „kaulų čiulpai“ – jaunos šeimos – pavargusios kovoti dėl elementaraus būsto, išvyko svetur.

Paklaustas apie buvusios sovietinės sąjungos veikėjus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsakęs, jog nėra buvusių, visi yra esami. Ši pastaba tinka ir Lietuvai, tiek teritorijos, tiek asmenų, tiek mentaliteto požiūriu. Užtenka pažiūrėti, kas darosi rajonuose, kaimuose – kiaurai komunistinis-rusiškas paveikslas su pijokų tuntais ir griūvančiomis bažnyčiomis. Nuo sovietinių laikų išliko net tų pačių vadovų „patriotinės“ konfigūracijos: meras – rusas, vicemeras – vykdomojo komiteto sekretorius. Buvę ir vis dar esantys yra bomba po trapiais Nepriklausomybės pamatais, kurios per dvidešimt metų nesugebėjom nukenksminti. Jei Lietuvoje pasikartotų Krymo scenarijus? Užtenka paklausyti, ką buvusieji esantys kalba apie krašto gynybą.

Minėtoji lietuviškos pasakos mergelė turėjo sunešioti geležines klumpes, kad pasiektų savo tikslą. Per šį personažą praeities kartos ir dabarties įvykiai moko, jog sekančių švenčių sulauksime tik iš esmės peržiūrėję savo vertybes, tikslus, bendradarbius ir pastangas. O religijos vardu tegalima tiek pasakyti, kad kur nėra gyvenimiškos išminties, ten nerasime ir dvasinės, jei patys esame neatsakingi, nelaukime ir Dievo palaimos.

Ar su paskutiniąja Kovo 11-ąja?

Žalios šviesos laisvė. I Gavėnios sekmadienis.

Kaip į nelaisvę paimti ir įkalinti daugiatūkstantinį miestą, pvz. Vilnių? Vieną, kelis, kelias dešimtis žmonių yra įmanoma, bet pusę milijono? Ogi įjunkite ir palikite gatvėse tik žalią šviesoforą!

Akivaizdu, kad gatvėse, sankryžose kiltų sumaištis, žmonės įstrigtų spūstyse. Žinant akiplėšišką vairuojančio lietuvio charakterį, gautume tikrą chaosą, kuris įkalintų gyventojus, paralyžiuotų ne tik eismą, bet ir visą miesto gyvenimą.

Gyvename žalių šviesoforų laikais, kai ir kitose gyvenimo srityse norime panaikinti raudonos (stok, negalima) ir geltonos (palauk, neskubėk, stabdyk) simbolių nešamą prasmę. Apsilankius dažnoje mokykloje ar šeimoje pasijunti kaip nereguliuojamoje sankryžoje, kur sustok ir palauk savokų nėra. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys labiau už rusų okupaciją ėmė bijoti Švedijos jaunuolių, išugdytų pagal žalios šviesos pedagogiką. Nuo jų mažai atsilieka ir Lietuva.

I Gavėnios sekmadienio šv.Rašto skaitiniai byloja apie neribojamos, neprotingos laisvės padarinius. Gyvendamas Rojuje žmogus buvo tobulas ir laisvas, tačiau žinojo savo laisvės ribas: prie gėrio ir blogio pažinimo medžio degė raudonas šviesoforas. Deja, pirmieji žmonės raudoną palaikė žalia, todėl jų ir jų palikuonių gyvenimas tapo katastrofa.

Šėtonas nuo pat pradžių įvaldė žalios šviesos ideologiją. Tau viskas galima, esi laisvas, elkis kaip nori, aš tau viską leidžiu, tik Dievas tau draudžia – nuolat girdime šio gundymo aidą. Pamaži tokia laisvė atima iš žmogaus sveiką protą, dvasinę sveikatą ir padaro įgeidžių vergu, įkalina įvairiose priklausomybėse.

Laisvė turi ribas, prasmę ir tikslus, todėl čia reikia mokėti ir palaukti, ir sustoti, ir laiku pajudėti. To mus moko Dievo įsakymai, Gavėnios rimtis ir susivaldymas. Neatsitiktinai šiandien skaitome evangelijos ištrauką apie Kristaus gyndymą dykumoje, jo pavyzdį, kai jis atmetė šėtoniškos, neprotingos, bedieviškos, amoralios ir patogios laisvės pasiūlymus.

Antrokėlis Jonukas pasakoja: „mano tėtis turi priklausomybę alui, beveik kas vakarą grįžta girtas. Bet ir aš nesu geresnis, nes turi priklausomybę saldainiams, negaliu vakare užmigti, kelių nesuvalgęs. Noriu ir pabandysiu nusigalėti, kad turėčiau stiprią valią atsispirti nenaudingoms pagundoms”. Tai girdėdamas tikiu, kad šis berniukas suprato blogos laisvės žalą ir jos išvengs.

 

Slenkanti okupacija: ar švenčiame paskutinę Kovo 11-ąją?

Kol kitos valstybės prostestavo, derėjosi ir rengėsi bausti, Rusija į savo kontrolę perėmė Krymą. Logiška, perimtos bus prorusiškos Ukrainos sritys. Rusija kaltina Lenkiją ir Lietuvą Maidano karių ruošimu, nors tai yra melas, tačiau net ir už tokį melą Lietuvai reikės atsakyti.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/karo-zona/2012-m-paskelbta-zvalgybos-organizacijos-stratfor-vadovo-george-o-friedmano-prognoze-karas-neisvengiamas-ji-prades-rusija-baltijos-salys-pagalbos-gali-nesulaukti-784-410780?cf=df

Pelenų Trečiadieniu prasideda Gavėnia

Katalikiškame pasaulyje Pelenų Trečiadieniu pašventintų pelenų pasibarstymo apeiga pradėtas atgailos, susikaupimo, pasninko ir dvasinio atsinaujinimo laikotarpis prieš didžiausią šventę – Velykas.

Liturgijoje naudojamas pelenų simbolis savo prigimtimi yra ir religinis, ir filosofinis, ir mokslinis, nes byloja apie žmogų, jo asmenį, gyvybės paradoksą.

Žmogaus kūnas primena dulkelę gamtos, Žemės planetos, Visatos, jos miližiniškų jėgų kontekste – jis atrodo toks apgailėtinai mažas ir silpnas, nepastebimas, nejuntamas dydis ir reiškinys beribėse platybėse. Tragiškas ir skaudus Japoniją sukrėtęs drebėjimas ir cunamis tai parodo ir įrodo. Iš tiesų žmogų gali papjauti ir lapė…

Kita vertus, žmogus yra mirtingas, jo kūnas ilgainiui suyra į dulkes. Gavėnios pelenai primena jo egzistencijos tiesą.

Biblijos pirmuosiuose puslapiuose aprašomas žmogaus sukūrimas, kai Dievas iš žemės dulkių suformavo kūną ir kvėpdamas dvasią jį padarė gyvą. Mirties atveju matome atvirkštinį atvejį: negyvas kūnas yra bedvasis, galiausiai virsta dulkių žiupsneliu, tam tikra prasme sugrįžtama į būklę, kai dar nebuvo sukūrimo.

Kur kas įdomiau už pelenus yra tai, kaip iš dulkių kyla tokios sudėtingos biologinės struktūros, gyvybės formos, pagaliau kaip su dulkėmis yra susiję asmuo ir intelektas?

Šiais laikais daug pasakyta apie žmogų kaip „cheminės predestinacijos atvejį“, gyvulinį organizmą, kaip „evoliucinio transformizmo sąlygotą zoologinę formą“, kuriame pasireiškia sąmonės fragmentai, „kibirkščiavimai“; kaip apie „materijos kompleksifikacijos, judėjimo į aukštesnį lygį, geresnės organizacijos siekio rezultatą“, tarsi materijos „kopėčių“ paskutinę pakopą ir t.t. Deja, pelenų žiupsnelis įrodo „išdribimą“ iš tų „kopėčių“, iš materijos organizavimosi „viršūnių“ ir t.t., ir vis tiek niekaip nepaaiškina gyvybės ir asmens reiškinio.

Jei žmonės pilnai patikėtų materialistiniu ir zoologiniu žmogaus apibrėžimais, jog jis tėra atsitiktinis dalelių samplaikos rezultatas – gyvūnas, tuomet nereikėtų stebėtis, kai chaoso tikrovė ir miško gyvenimo realijos persikelia į žmonių visuomenę: vilkas suėda kiškį, o du tipeliai patamsyje užpuola praeivį, atimdami jo nuosavybę, sveikatą, o gal net ir gyvybę… Tuomet nereikėtų mirusių net laidoti, nes muilo fabrikui pasitarnautų bet kokia biomasė… Išskirtinai materialistinis žmogaus traktavimas tampa jo pažeminimo, cinizmo ir nesusipratimų šaltiniu, privedančių prie praktinių absurdų.

Akivaizdu, kad čia susiduria jau 300 metų tolydžio aštrėjęs Apšvietos ir krikščionių religijos konfliktas. „Religija nedera su protu!” – tai nuolat iki šiol buvo bandoma įpiršti. Pasireiškia Apšvietos įtakoje esančių žmonių pretenzijos pašalinti paslaptį, antgamtę, Dievą, žmogaus sielą, determinuoti žmogaus valią ir protą. Mokslinio pozityvizmo sistemoje Dievo klausimas, hipotezė ar tvirtinimai tapo tarsi nereikalingi. Apšvietos paskatintas naivusis mokslinis optimizmas suformavo perdėtą žmogaus pasitikėjimą savimi, kuris grindžiamas supaprastinta niutoniškąja fizika, dar vadinama klasikine, teigiant, kad dabartinis pasaulio pažinimas leidžia nuosekliai ir tiksliai sužinoti, kas buvo seniau ir kas bus paskui. Teologus ir filosofus turėjo pakeisti inžinieriai… Galiausiai kvantinės fizikos ir mokslo filosofijos išvados parodė tokio požiūrio naivumą.

Juokingai skamba tvirtinimas, jog viskas atsirado savaime iš kažkokio chaoso. Cirko pokštininkas triušį ištraukia iš skrybėlės, tačiau jei jo nebūtų, tai nebūtų nei kas įdeda, nei kas ištraukia. Tuo tarpu taip vadinamas mokslas perša teiginius apie materijos „laiminga loteriją“, atsitiktinį medžiagų virsmą ir konfigūraciją, kažkokį materijos „kombainą“, plaktuvą, kuris „sukuria“, paskui ir vėl „praryja“… Juokaujant galima būtų paklausti, kiek laiko reikia purtyti indą su pelenais, kad vėl susiorganizuotų gyvybės forma? Gal krematoriumuose galėtų vykti atvirkštinis procesas?

Mokslas neatsako į klausimą, kas yra materialųjį pasaulį valdančios taisyklės, principai, kokia yra viso to prasmė, kodėl visgi kažkas egzistuoja, o ne atvirkščiai? Visais lygiais, iki mažiausių smulkmenų ir didžiausių maštabų mūsų apčiuopiamoje tikrovėje yra vadovaujamasi taisyklėmis. Apie sunkias kalbas sakoma, kad pagrindinė jų taisyklė – taisyklės nebūvimas, kadangi vos ne kiekvienas žodis skirtingai kaitomas, tuo tarpu tikrovės, kurioje gyvename, geležinė taisyklė – taisyklė visada ir visur yra. Dar tuomet, kai protaujančio žmogaus ir jo sukurtojo mokslo nebuvo, taisyklės jau buvo. Prieš atsirandant mokslui, taisyklės ir jų darni visuma jau buvo. Todėl kiekvienas mokslininkas panašus į mokinuką, nusirašinėjantį iš svetimo sąsiuvinio.

Žvelgiant ir apmąstant mus supantį materialų pasaulį, neįmanoma nepastebėti jame glūdinčios kūrybingosios dvasios, intelekto, gyvybės plano. Ypač paskutinių dešimtmečių atradimai informatikos srityje patvirtina būties vidinės infomacijos tikrovę, kai nematerialūs, matematiniai-loginiai, prasminiai principai organizuoja abiotinę materiją ir jos reiškinius. Jono evangelijos žodžiai šį principą nusakė kur kas anksčiau ir išsamiau: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. Tai jis, būdamas absoliutus Asmuo, mąsto, įsako, pagrindžia ir valdo tikrovę.

Panašiai ir bet kokia žmogaus, kaip protingos būtybės, veikla yra iš esmės dvasinė. Jei tad žmogus sugeba organizuoti save, savo aplinką, turimą medžiagą pagal savo pageidavimą, tai ar šis faktas neįrodo ir paties aukščiausiojo ir viską pagrindžiančio principo, jog virš visko yra dieviškojo asmens protas? Neatsitiktinai šv.Augustinas ir šv.Tomas Akvinietis nurodė svarbiausią žmogaus uždavinį – mąstymą, protavimą, kad šioje plotmėje atrastų Dievą ir su juo susiderintų.

Tai kas gi yra žmogus? Šiais laikais daug ištirta ir pasakyta apie žmogų kaip apie kūną, tačiau nenorima girdėti apie jį kaip protingą dvasią. Klasikinės filosofijos ir krikščioniškosios religijos atsakymas: žmogus „įspraustas“ tarp žemės ir Dangaus, dvasios ir kūno vienybė, koegzistencija, dvasios pasireiškimas materijoje, asmeninio Dievo paveikslo ir panašumo pasireiškimas žmogaus asmenyje, o paskui ir jo kūniškame apvalkale bei aplinkoje!

Velykų laikas prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Sekminėmis, tarsi nurodytų į du įvykius, kai iš dulkių kyla gyvybė: sukūrimą ir atpirkimą. Pirmu atveju iš žemės dulkių sukurtas žmogus dvasios kvėpimu atgijo, ir antru atveju iš dulkių prikeltas atgijo ir tapo pilnai sudvasintas, pakylėtas į Dievo artumą.

Kažkas yra teisingai pastebėjęs, jog praėję paskutiniai šimtmečiai buvo apgaubti Apšvietos tamsos, kadangi žmogus ėmė neigti Protą ir filosofiškai primityvaus mokslo pagalba vis pabrėždavo savo gyvūniškumą, lygindamasis su šimpanzėmis…

Ar žmogus virs pelenais, ar jo dvasia pakils virš pelenų; ar gyvūno, ar dvasios principas; ar chaoso, ar proto ? Toks yra katalikiškosios Gavėnios klausimas.

Rusijoje ir Ukrainoje ėmė verkti ikonos

Besiartinančio karo akivaizdoje Dangus siunčia ženklą: keliuose Rusijos ir Ukrainos vienuolynuose ir bažnyčiose ikonos pravirko ašaromis arba krauju. Nuo seno žinoma, jog tokie reiškiniai pranašauja ir perspėja dėl artėjančių nelaimių. Tokie atvejai buvo užfiksuoti prieš spalio karinį perversmą, pasaulinius karus.

Teigiama, kad ikonos ėmė verkti Rostove prie Dono, Odesoje, Ruvnime, Novokuznecke ir kt.

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=XytJgPkXb9Q

Rytų Europoje įsiplieskia karas

Panašu, kad karinis konfiktas bus neišvengiamas. Akivaizdu, kad nukentės ne tik Ukraina, bet ir visa Rytų Europa.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rusija-nerimsta-didelio-masto-karines-pratybos-kaliningrade.d?id=64175512

Priešingai nei socialistų valdovaujama Lietuvos kariuomenė, Lenkų kariuomenė pajudėjo prie sienos su Ukraina: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=iGUPA7rOrgM,

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=glfuEj_ICnI

Lenkijos valstybė perka karinius lėktuvus http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/karo-zona/lenkija-perka-karinius-lektuvus-784-409318?cf=df

Ką daro Lietuvos Respublika? Guodžiasi dezinformacija, jog neva rusų kariuomenė atsitraukia iš Ukrainos. Papasakokite tai pirmokėliams…

Kaip pasiruošusi kariniams iššūkiams Lietuva? Nepasiruošusi. Belieka išeiti su raudonais gvazdikais pasveikinti įsiveržusią Rusijos kariuomenę.

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/karo-zona/zenonas-vegelevicius-lietuvos-kariuomene-bejege-pries-rusija-784-409533?cf=df