Dienos archyvas: 2014-01-19

Dievo Avinėlis, kuris atmeta pasaulio nuodėmę. II eilinis sekmadienis

Kartais tenka išgirsti klausimą, ką duoda tikėjimas, kam jis reikalingas?  Ar nėra svarbesnių dalykų gyvenime nei sekmadienis, malda, Šv.Raštas ir Jėzus? Kaip katalikų tikėjimas sprendžia konkrečius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, ekologines katastrofas, tarptautinius ir šeimų konfliktus, susvetimėjimą ir bendravimo kultūros nuosmūkį, demografines ir sveikatos bėdas, emigraciją, skurdą ir daugybę kitų sunkumų, kurie kaip lavina užgriuvo dabartinius laikus?

Pirmiausia, laikmečio sunkumai yra padarinys, o ne priežastis, gaisras, bet ne padegėjas. Kas sukelia tas problemas? Sakoma, kad tai visuomenė kalta, įstatymai, šeima, žiniasklaida… Kaltas kažkas. Galų gale, žvelgiant darvinistiniu ir markstiniu požiūriu, koks skirtumas, juk vyksta evoliucinė ir klasių kova, kurios rezultatas – laimi ir išlieka stipriausiosios, geriausiai prisitaikančios ir moralinių stabdžių nevaržomos žmogbeždžionės. Bet yra priešingai, ilgainiui žmogbeždžiones sunaikina jų daromas blogis.

Šv.Raštas pateikia  esminį atsakymą Jono Krikštytojo liudijimu: štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jėzus stoja į akistatą su nusidedančiu žmogumi, jo nuodėme ir padariniais. Jėzaus krikšto ir jo veiklos vienas iš tikslų buvo parodyti nuodėmę ir ją įveikti kaip visų blogybių priežastį. To dabartinių laikų žmogus nenori girdėti. 

Nesenai dvi valandas klausiau vieno žmogaus pasakojimo, kokios kančios ir absurdai jį aplankė, bet neišgirdau nei vienos įvardintos asmeninės nuodėmės ir ydos, kurios ir buvo tų tragedijų priežastimi: puikybė, neapykanta, kvailumas, skubėjimas, maldingumo trūkumas, Dievo įsakymų sistematiškas pažeidinėjimas.

Nesuprastume Jėzaus Kristaus misijos, jei atmestume Senojo Testamento ir jo paties atneštąjį moralinį mokymą, kur aiškiai yra parodoma, kas yra nuodėmė, ir kad tikėjimu, krikštu, nuolatiniu atsivertimu ir dorybėmis yra atmetamas nuodėmingas gyvenimas.

Nuodėmės pūvinys įsimetė į biblinę moralę iškraipiusių protestantų mokymą, nemažai katalikų patraukė tou pačiu keliu. Pasaulis garbina velnią, o niekina Dievą, šlovina nuodėmę ir niekšus, o persekioja dorybę ir teisiuosius. Nieko naujo. Taip buvo iki krikščionybės, taip yra ne krikščionybėje, tokiu požiūriu ir gadinama krikščionybė.

Nepatinka man lietuviškas vertimas. Lotyniškas tekstas kalba apie „tollit peccata“, kur „tollit“ gali reikšti „nešti”, „pašalinti”, „atmesti“: „Štai Dievo avinėlis, štai tasai, kuris atmeta pasaulio nuodėmę“. Angliškame tekste yra kitokia prasmė nei lietuviškame. Štai čia ir visa žmogaus ir visuomenės gyvenimo istorijos esmė: atmeta nuodėmę ar neatmeta, gyvena pagal nuodėmę ar ne?

Lietuviškojo teksto „nuodėmių naikinimo“ prasmė nelabai tiksli ir logiška. Nuodėmė nėra būtis, kurią būtų galima naikinti, tai būties trūkumas, todėl nelogiška manyti, jog galima tuštinti tuščią. Kita vertus, už nuodėmės visada stovi protingas ir laisvas asmuo: puolęs angelas arba žmogus, kurie nuodėmę priima ir ją vykdo. Atsivertimas ir Krikštas reiškia atmesti velnią, jo pagundas ir jo kūrinį – nuodėmę.

Ką mums duoda tikėjimas, malda, sakramentų ir dorybių praktikavimas? Nuodėmės suvokimą ir galimybę ją atmesti iš pašaknų. Ir atvirkščiai, tolstant nuo tikėjimo pamaži prarandama sąžinė, sveikas protas, gėrio ir blogio suvokimas, tiesos ir meilės patirtis, Šventosios Dvasios ir malonės veikimas. Taigi, tikėjimas padeda spręsti blogio klausimą ir išsaugoti gėrį, nors kartais ir atrodo, kad be tikėjimo galima laimėti trumpose distancijose. Tačiau vargu ar ilgose.