Vienas Ford Motors gamyklos mechanikas atsivertė ir priėmė krikštą. Tai jį giliai palietė, tapo pamaldus ir teisingas žmogus. Netrukus vieną rytą į priekabą sukrovė ir į gamyklą pristatė per dešimt metų „paskolintas” ir negražintas dalis, įrankius. Savo viršininkui viską paaiškino ir atsiprašė. Tasai labai nustebęs nusiuntė telegramą savininkui Fordui, kurioje papasakojo šį įvykį. Fordas atsiuntė vieno sakinio atsakymą: tegul Detroito upėje pasikrikštys visi gamyklos darbuotojai. Galima įsivaizduoti, kiek paskolintos gamyklos nuosavybės grįžtų…

Ne tik ši, bet ir daug kitų istorijų liudija, jog atsivertimas į tikėjimą ir Krikštas pažadina žmogaus širdyje tiesos, gėrio troškimo, gražaus kūrybingumo ir pasišventimo galią. Krikštas yra visų gerų, išganingų dalykų pradžia, dvasinės brandos, kurią vadiname šventumu, pradžia ir būtina sąlyga. 

Graži Kalėdų Kūdikėlio Jėzaus šventė baigiasi suaugusio Jėzaus Krikšto švente. Krikšto sekmadienis yra pirmasis eilinio laiko sekmadienis, primenantis krikščioniško gyvenimo tikslą ir prasmę – įgyvendinti Krikštą, kad tikintysis subręstų į dvasiškai suaugusį, atsakingą ir išmintingą krikščionį. 

Stačiatikių tradicijoje Viešpaties Krikšto šventė vadinama Teofanija, t.y. Dievo apsireiškimo iškilme, nes būtent per Jėzaus Krikštą tapo apreikšta tiesa, kas yra Dievas savyje, ką išpažįsta krikščionys – Švč.Trejybę. Praktiškai Krikštas reiškia, jog Dievas apsigyvena žmoguje ir žmogus – Dieve.

Kodėl šventas ir teisus Jėzus priėmė nusidėjelių krikštą iš Jono rankų? Kad parodytų savo solidarumą su žmonėmis. Tai pasireiškė kūnišku būdu, kai pats tapo žmogumi, ir dvasiškai – kai per krikštą įžengė į žmogaus dvasinę tikrovę. Galų gale jis prisiėmė kančią ir mirtį, kad būdamas visiškoje vienybėje su žmogumi atvestų jį į vienybę su Dievu. Kita vertus, kad įsteigtų šį malonės ženklą, kad suteiktų Krikšto vandeniui atgimdančią ir išganančią galią.

Krikšto malonė, pašaukimas ir būklė, kai juos paneigia nuodėmės tikrovė, atnaujinama per išpažinties sakramentą, todėl visada šventieji, garbingi Bažnyčios mokytojai, popiežiai ir kiti dvasininkai, pamaldūs tikintieji liudijo dažnos išpažinties svarbą. Kad Šventoji Dvasia visada išliktų su krikščionimi, kad Dangiškasis Tėvas gėrėtusi savo įsūnytais vaikais, kad išliktume vienybėje su Kristumi, kad Dangus būtų atviras ir galėtume melstis, išlikti vienybėje su Švč.Trejybe.