Šv. Baltramiejus-Natanaelis – apaštalas iš kaimo

Apaštalas šv. Baltramiejus yra tylusis, istorijoje pradingęs apaštalas. Kartais laikraščiuose būna skyrelis apie dingusius be žinios asmenis. Į tą skiltį reikėtų įdėti ir Baltramiejų, nes šv.Rašte randame labai negausias žinias apie jį. Senoji tradicija ir padavimai teigia, jog jis iškeliavo skelbti evangelijos į Armėniją, paskui į Indiją, kur ir žuvo kankinio mirtimi.

Tikrasis šio šventojo apaštalo ir kankinio vardas yra Natanaelis, o „Baltramiejus“ yra tėvavardis, reiškiantis „Timiejaus sūnus“. Bet ir „Timiejus“ reiškia ne vardą, bet pravardę, profesijos pavadinimą – artoją. Šį šventąjį reikėtų vadinti Natanaeliu – artojo sūnumi. Ši aplinkybė liudija, jog apaštalas priklausė žemdirbių šeimai. Taip buvo pradėta iš kaimo kilusių kunigų tradicija, kildinusi Bažnyčiai daug garbingų popiežių, vyskupų, kunigų ir vienuolių.

Evangelijose randame ne vieną palyginimą, paimtą iš žemdirbystės srities, kai žmogaus širdis prilyginama dirvai, kurią reikia „arti“, kad taptų tinkama tikėjimo šimteriopam derliui. Natanaelis, artojo sūnus, gerai suprato šią tikrovę, kur vienas sėja, kitas laisto, kur Dievas augina, kur reikia laiko ir kantrybės.

Jėzus Baltramiejų-Natanaelį apibūdino žodžiais, kurie išreiškė jo moralę, būdą ir pašaukimą: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Kai Natanealis paklausė, iš kur Jėzus jį pažįsta, Jėzus atsakęs, jog regėjo jį sėdintį po figmedžiu. Ką jis ten veikė? Figmedžių lapų pavėsyje žmonės mėgdavo pasikalbėti apie tikėjimą, gyvenimo reikalus, figmedžio pavėsis buvo to meto vaikų mokykla, kurioje jie mokėsi skaityti ir rašyti, pažinti Bibliją. Taigi, galima sakyti, jog Baltramiejus – Natanaelis – artojo sūnus – buvo apsišvietęs ir religingas žemdirbys, kaimo politikierius ir kaimo inteligentas.

Jėzus jį pagyrė, jog esąs tikras izraelitas, kitaip sakant, pamaldus tikintysis, kuris uoliai laikosi Dievo įsakymų ir priesakų. Tuomet tai buvo sunkus dalykas, kad kažkas tobulai išpildytų Mozės įstatymą. Apskritai, gyvenimas pagal tikėjimą yra sunkus dalykas, sunkesnis už bet kokį fizinį darbą. Lengviau krauti anglis iš vagono, negu gyventi tikru tikėjimu, lengviau būtų už pinigus boksuotis ringe, negu kontroliuoti save, kovoti su nuodėme. Tikėjimas reikalauja tabu, siauro kelio į išganymą: reikia kontroliuoti mintis, jausmus, veiksmus, žodžius; vietoj 10 žodžių pasakyti 2, vietoj 10 dešrelių suvalgyti tik dvi, vietoj 10 moterų galima turėti tik vieną kaip žmoną, vietoj 10 poilsio valandų miegoti – tik 7 ar 8 ir t.t. Pabandyk tai sukontroliuoti. Todėl matome, jog kai kurie žmonės visokioms kvailystėms atranda arkliškų jėgų, bet kai reikia ką nors dėl Dievo padaryti – tampa bejėgiai kaip kūdikiai. Net ir tikinčiųjų tarpe pastebime, jog pamaldumą ir tikėjimą yra lengviau suvaidinti, negu iš tikrųjų jo laikytis.

Bet nėra kitos išeities, kadangi pažinus Dievą, reikia tikėjimą puoselėti. Geriau būtų buvę Dievo nepažinti, negu pažinus jį atmesti, jam likti nedėkingu. Tikėjimas yra dovana, tačiau reikalauja pastangų, tarsi kreditas, kurį gavus, reikia darbuotis, kad jį išmokėtum ir duotum procentus. Kas  tikėjimo nepraktikuoja, tas jį ilgainiui ima prarasti.

Bandydami išvengti tikėjimo reikalo, kai kurie ima tegti, jog užtenka būti geru žmogumi, nebūtina tikėti. Gerumas čia reikštų moralės užlaikymą, kai žmogus žino, kas yra gera ir bloga, ir nedaro blogio, bet stengiasi vykdyti gėrį. Bet tai suvokti galima tik krikščionybės dėka. Būti geru be Kristaus – yra neįmanoma, vis tiek kažkokia krikščioniška įtaka turi žmogų lydėti. Pavyzdžiui, tėvai labai tikėjo, jų vaikai šiek tiek, anūkas – jau nėra aiškiai tikintis, bet dar išlieka savo senelio ir tėvo įtakoje, dar kažkokie moraliniai principai, gauti iš tėvų, jame atsiliepia. Vadinamų gerų netikinčių žmonių mes sutinkame todėl, jog jie yra kilę iš krikščioniškų giminių, juos dar įtakoja nematomas praeities pasaulis.

Matome tam tikrą nuoseklumą, kurį nusako mums Biblija, jog žmogus, negerbiantis Viešpaties vardo, bus prakeiktas per keturias kartas. Tarkime, senelis buvo šventasis, gyveno dorai, darbščiai, buvo pamaldus, naudojosi sakramentų malone, užlaikė visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Jo sūnus, dėl laikmečio įtakos, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, jau nebebuvo toks pamaldus, bet dar neprarado teisumo, t.y. krikščioniškos moralės ir gyvenimo būdo. Anūkas jau nebėra nei šventas, nei teisus, tik geras ta prasme, jog nėra agresyvus ir atvirai neniekina Dievo ir kitų žmonių, bet nei pamaldumo, nei krikščioniškos moralės jis nebeturi. Matome, jog proanūkiai jau nebebus nei šventi, nei teisūs, nei geri, jie jau bus pražuvę kaip pagonys ir žvėrys, gyvenantys bet kaip, be jokio atsižvelgimo į Dievo įsakymus, į krikščioniško tikėjimo reikalavimus.

Tas degradavimas atsiranda dėl to, jog šeimoje nesirūpinama ugdyti žmogų, jog nededamos asmeninės pastangos, nėra nuoširdaus ir gyvo tikėjimo. Nors jis klausosi pamokslų, kažką paskaito iš krikščioniškos literatūros, tačiau jis panašus į kiaurą maišą, iš kurio viskas išbyra, kadangi priimdamas vien protu nededa to į savo širdį. Asmeninės pastangos viską atnaujina, atgimdo tikėjimą, o per tai šventumą, teisumą ir gerumą. Nors senelis buvo bedievis ir nedorėlis, panašiai gal  ir tėvas, bet jei jų sūnus atsivertė ir stangėsi šventai gyventi, jis pradeda giminėje naują erą, jis tampa gyva ir gera šaknimi, iš kurios ima augti gera giminė. Ir atvirkščiai, per keturias kartas prarandamas tikėjimas, nudžiūva geroji šaknis, proanūkiai pasirodo kaip Dievo bausmė ir prakeikimas tėvams, kurie ėmė nebegerbti Viešpaties vardo.

Dabar baigiame išlaidoti šventųjų kartą. Šventaisiais čia suprantame tuos, kurie, nors ir būdami netobuli, gaivino ir šventino savo sielas sakramentų ir maldingumo jėga. Tuokiame dabar tuos, kurie dar nėra tapę visiškais pagonimis ir žvėrimis, bet jų anūkai jau tokie bus. Kai kuriose giminėse, šeimose tas procesas atsitiko anksčiau. Dar 25 metai ir tikėjimas gali visiškai numirti, o su tikėjimu ir visa tai, prie ko mes buvome pripratę: draugiškumas, taika, užuojauta, pasidalijimas, tarpusavio pagalba, ištikimybė šeimose, vaikų ir senų tėvų globa, sąžiningumas ir t.t. Nelikus tikėjimo, ima merdėti moralė, krikščioniškasis gyvenimo būdas.

Ateis laikas, kai bus nebesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, reikia atleisti: „tu mane įžeidei, tai dabar tave aš nužudysiu“. Arba, užsimanys kaimyno žmonos, ateis ir papjaus jį, žmoną išprievartaus. Bus laikai, kai niekas nebesupras, jog negalima žudyti. Kai kas nors sakys, jog negalima žudyti, visi nustebę klaus: „kas tai pasakė, kodėl negalima“? Kai bus pranešta, jog Dievas neleidžia, visi labai stebėsis kaip negirdėtu dalyku.

Pabandykime suprasti, kodėl Jėzus pavadino Timiejų – Baltramiejų, artojo sūnų žmogumi be klastos. Reikėtų laikraščiuose patalpinti skelbimą, jog prapuolė žmogus, kuris neturi klastos… Visais laikais kaime gyvenantys žmonės pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu, buvo be klastos kaip Baltramiejus. Deja, metai iš metų matau, kad žemdirbių nuoširdumas ir paprastumas nyksta, jog žmonės darosi pikti ir veidmainiai. Turbūt mokosi iš seimo, politikų ir verslininkų? Mūsų laikus galima pavadinti ne tik mirties civilizacija, kaip teigė Jonas Paulius II, bet ir melo, klastos, apgaulės ir vagysčių civilizacija. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kurioje valstybė apgaudinėja žmones, bet ir žmonės tuo pačiu atsilygina.

Kas yra paprastumas ir nuoširdumas, tos priešingos klastai vetybės? Galima išskirti kelis dalykus:

  1. Kai gyvename pagal paprastas taisykles, nekomplikuojame gyvenimo keistomis filosofijomis ir išvedžiojimais. Dievo įsakymai – tai paprastos ir aiškios taisyklės, be jokių apstatymų. Pasakyta nevok – tai ir nevok. Kiti ima išvedžioti, girdi, nevagiu, tik pasiskolinu negražintinai, tik priglaudžiau pasimetusį daiktą; girdi, visi vagia tai ir aš; nes, girdi, valdžioje esantys vagia daugiau negu paprastas žmogus… Ypač svarbu aiškias ir paprastas taisykles turėti namuose vaikų atžvilgiu: atlikai pareigas, tada gali turėti pramogas; nusikaltai – bus bausmė, už bloga baudžiama, už gera atlyginama, ir viskas visiems aišku.
  2. Antras dalykas, kuris reikalingas paprastumui išsaugoti, tai – nelipti per galvas, kad būtum už kitus aukštesnis, nesipuikuoti, nesididžiuoti, nenorėti pasirodyti geresniu už kitus, tuščiai nesigirti ir kitų nežeminti.
  3. Trečias dalykas, kuris padeda paprastumą išsaugoti, tai nuoširdus dalijimasis su kitais iš geros širdies, nesiekiant savo interesų ir pasipelnymo. Sudegė kaime kažkieno troba, žiūrėk, visi daro rinkliavą, eina į talką ir pastato naują namą.
  4. Ketvirtas dalykas, būtinas paprastumui, tai reikia sutvardyti troškimą daug turėti. Niekas kitas nesugadina žmogaus kaip dideli turtai ir godumas. Dabar soduose lūžta obelų šakos, kadangi neatlaiko vaisių svorio. Panašiai lūžta morališkai žmogus, kuris be saiko siekia turto. O kad galėtumei turto pasiekti, reikia daug neteisybių padaryti, daug pavogti, nusukti, nuskriausti, išeikvoti jėgų ir nervų.
  5. Dar kitas dalykas, kad išlaikytume paprastumą ir nuoširdumą – būti dėkingais už viską ką gauname, ką turime Dievui, šeimai ir kitiems žmonėms, ir atsisakyti murmėjimo. Sutikau ne kartą ūkininkų: buvo geri metai, gerai byrėjo grūdai, tai keikėsi, kad mažos kainos. Kitais metai, kaip šie, daug lijo, sugadino derlių, tai keikiasi, kad mažai paims. Klausimas – o tai kada padėkos Dievui? Nelaiminga murmeklių lietuvių tauta…
  6. Paprastumas moko mus būti savimi, nusimesti veidmainystės kaukes, moko mus sugebėjimo kalbėti iš širdies, o ne tai, ką reikia. Žinoma, reikia būti išmintingu ir bet ko kitiems nekalbėti.

Taigi, Baltramiejus – artojo sūnus, tikras tikintysis be klastos, kurį Jėzus pasirinko būti apaštalu iš kaimo, tarsi iš po obels. Už jo teisumą ir tiesumą pagonys lupo jam odą. Mažai beliko vyskupų ir kunigų be klastos bei drąsių. Daugumas tapo labiau politikais negu evangelistais, labiau žiūri, iš kur vėjas pučia, ir, esant iššūkiams, pasirenka pabėgimo, tylėjimo, veidmainystės ir ignoravimo taktiką.

Dievas ieško tikinčiųjų iš kaimo, tikrų katalikų be klastos, kurie turėtų gyvą tikėjimą. Gyvuoju mūsų senelių ir tėvų, kunigų ir vienuolių, valstybės vadovų ir tarnautojų tikėjimu laikomės mes patys, mūsų šeimos ir mūsų šalis. Nes tikėjimas kvailius padaro išmintingais, silpnus – stipriais, vaduoja žmones iš tamsos ir veda į šviesą, keičia šalis ir tautas, šykštuolius ir vagis daro dosniais bei teisingais, pijokus – blaiviais; suvienija valdžią ir žmones, turtingus ir vargšus, vyrą ir žmoną, atgaivina ir keičia. Gyvąjį tikėjimą, paprastumą ir nuoširdumą gauname ir iš Šventosios Dvasios, tačiau ir mūsų pačių pastangos yra labai svarbios.

Bus baisu, kai neliks tikrų ir neklastingų tikinčiųjų, kurių gražiausias pavyzdys yra šv.Baltramiejus-Natanaelis.