Maldingumas stiprina šeimą ir visuomenę

Sociologiniai tyrimai daugelyje pasaulio šalių patvirtina tą patį reiškinį, jog malda ir tikėjimas apsaugo šeimas nuo skyrybų, o vaikus – nuo apleistumo ir psichologinių problemų, kurias sukelia skyrybos ir gyvenimas nepilnose šeimose.

Vietovėse, kur daugiau žmonių dalyvauja sekmadienio pamaldose, mažesnis ir paliktų vaikų skaičius. Ir atvirkščiai, kur mažesnis maldingumas, ten ir daugiau nepilnų, suskilusių šeimų, ten daugiau ir paliktų vaikų, abortų, mažesnis gimstamumas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje du regionai turi gerą demografiją – Žemaitija ir Vilniaus krašas. Šių regionų gyventojai pasižymi ir didžiausių maldingumu, dalyvavimu sekmadinio Mišiose.

Sakoma, kad šeimą turi vienyti trys altoriai: lovos, stalo ir tikrąja to žodžio prasme – Bažnyčios altorius. Jei kurio nors iš jų ima trukti, šeima ima silpnėti ir griūna. Meilės guolis vienija intymumu ir artumu, bendras valgis prie stalo suteikia akimirkų bendravimui, Bažnyčios altorius suvienija sielas ir suteikia jėgų išgyventi gyvenimo nesklandumus.

Kristaus Karaliaus iškilmė, bažnytinių metų pabaiga

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kurioje nėra tvarkos, nėra palenkta jo prigimčiai, nebūdamas ten šeimininku. Ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo,  traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, nes daugumas yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai savo tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje užbaigdami bažnytinius metus skaitome Biblijos fragmentus, liudijančius, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus atsiskyrė nuo Kūrėjo ir ėmė gyventi nuopolio ir klaidingos autonomijos dvasia, pavergtas velnio.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis.  Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis Dievo valios, katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius, per juos nebegalėdavo nueiti sekmadienį į bažnyčią. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių. Jei tokių būtų dauguma – įvyktų katastrofa, bet kadangi dar yra gerų ir dorų žmonių, jie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, tampa solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.

Kai žmogus liaujasi rašyti testamentą velniui, bet atsiverčia Senąjį ir Naująjį Testamentus (Šv.Raštą) ir stengiasi pagal juos gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija.

Ateizmas yra pasaka aklai įtikėjusiems jį

Garsus anglų Oksfordo  universiteto profesorius Anthony Flew, kažkada garsus ir savo ateistinėmis pažiūromis, gyvenimo pabaigoje tapo tikinčiu. Gausūs moksliniai tyrimai liudija, jog Visata atsirado dėka aukštesniojo Intelekto, jog kosmosą valdančios taisyklės atskleidžia Dievo Protą. Mokslininkas tiki, jog gyvybė ir jos atsinaujinimas turi dieviškąją pradžią, o mokslo srityje išplitęs Dievo neigimas yra išankstinis ir tikslinis nenoras pripažinti Kūrėją.

Vokiečių fizikas Max Planck teigė, jog religija ir mokslas petis petin kovoja su skepticizmu, netikėjimu ir prietarais, o šiaisi laikais propaguojamas ateizmas yra sąmoninga ir piktavalė kova su Dievu.

Garsus fizikas Erwin Schrӧdinger teigė, jog ateizmas yra primityvi ideologija, kadangi mokslinis pasaulio vaizdas yra nepilnas, nes tyli apie dalykus, kurie yra artimi mūsų širdžiai: grožį ir bjaurastį, gėrį ir blogį, Dievą ir amžinybę. Mokslas tyli apie didį Vienį, kurios dalimi mes esame.  Tačiau išmetus iš mokslo asmenį, kaip tuomet aprėpti aukščiausiąją idėją, apsireiškiančią žmogaus prote?

Trečiosios kvantų teorijos kūrėjas Paul Dirac teigė, jog Dievas yra labai rafinuotas matematikas, kuris kurdamas pasaulį, naudojosi aukštąja matematika.

Panašią mintį pasakė Niels Bohr, jog elementariųjų dalelių judėjimo grožį galima aprašyti ne tik moksline kalba, tačiau ir poetine. Dievas yra ne tik matematikas, tačiau ir poetas.

K. Darwin pastebėjo, jog evoliucijos teorija negali pilnai paaiškinti žmogaus prigimties turtingumo, sunku įsivaizduoti, kad visata ir žmogus galėtų atsirasti atsitiktinai ar iš būtinybės. Esame verčiami pažvelgti į protingąją Pirmąją Priežastį, panašią į žmogaus protą, kuriam priklauso tikinčiojo titulas.

Paul Davies teigimu mokslas remiasi prielaida, jog pasaulis yra skersai ir išilgai racionalus ir logiškas visuose savo lygmenyse, todėl nepriimtini yra ateistų teiginiai, jog visa  neturi tikslo ir prasmės.

Einsteinas kalbėjo apie „įsikūnijusį protą”. Jis troško pažinti, kokiu būdu Dievas sukūrė pasaulį, jo mintis, nes visa kita yra tik smulkmenos. Panašiai gamtoje vyraujančią tvarka žavėjosi Niutonas, Maxwell, Heisenberg.

Einsteinas nebuvo ateistu ir laikėsi įsitikinimo, jog Dievas apsireiškia per pasaulio tvarką kaip dvasia, kuri viršija žmogaus dvasią, ir kurio akivaizdoje ribotas žmogus turi jausti nuolankumą. Maža to, jis tvirtino, jog jis nėra ne tik ateistas, bet ir panteistas. O mes, žmonės, esame panašūs į mažą vaiką didelėje bibliotekoje. Jis žino, kad knygas kažkas parašė, kažkas jas sudėliojo tvarkingai lenynose, tačiau nėra pajėgus visko aprėpti, perskaityti ir suprasti. Panašiai jaučiasi žmogus Dievo atžvilgiu.

A. Flew teigia, jog „atsitiktinis” gyvybės atsiradimas yra tiek pat tikėtinas, kaip kad ir manymas, jog maigydama klaviatūrą beždžionių banda  galų gale parašys Šekspyro sonetą. Toks bandymas buvo atliktas, kai į beždžionių gardą buvo įtaisytas kompiuteris ir jos galėjo spaudyti klaviatūros mygtukus. Po mėnesio jos prispaudė 50 puslapių įvairiausių simbolių, tačiau ten nerastas nei vienas prasmingas žodis. Nebuvo net paprasčiausio žodžio, kurį sudaro viena raidė, išskirta tarpu prieš ir po. Panašiai gyvybė ir tvarka pasaulyje negalėjo atsirasti atsitiktinai, teigė Fred Hoyle.

Materijos savaiminio susiorganizavimao idėja labiau panaši ne į mokslą, bet į pasaką šių dienų kvaileliams. Fiziologui George Wald atrodo, jog atsitiktinumo teiginį galima priimti ne įrodymų, bet tik aklo patikėjimo būdu.

Tai Protas sukūrė pasaulį ir gyvybę, iš kurių kildino pažinti, kurti, užsiimti mokslu, technologijomis ir menu sugebančią protingą būtybę. Marmuro akmuo net ir per begalybę laiko savaime netaps protinga būtybe, kaip teigia ir tuo aklai tiki ateistai. Vadinasi, „ESU, MĄSTAU, TIKIU Į DIEVĄ“ yra vieninga tikrovė, kuri būdinga sveiko mąstymo ir realų pasaulį priimančiam žmogui.

Pop.Benediktas XVI apibendrina teigdamas, jog nesame atsitikintis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas esame Dievo minties pasireiškimas. Kiekvienas buvome trokštamas, mylimas ir net būtinas.

bez.komp

XXXIII eilinis sekmadienis. Jėzus – gerasis bankininkas

Dažniausiai skaitydami Evangeliją esame linkę murmėti ir nepritarti, nes daug kas ten atrodo yra neįmanoma ir prasilenkia su gyvenimo patirtimi. Ir šį sekmadienį skaitomas fragmentas pasakoja apie tarną, kuris buvo nubaustas „neteisingai“. Kiek gavo talentų, tiek ir gražino iki cento. Juk niekam nepadarė nei žalos, nei blogo. Čia atsiskleidžia esminė mintis, jog neužtenka nedaryti blogio, dar reikia vykdyti gėrį. Tinginys nebūtinai kenkia, tačiau prarasdamas laiką ir galimybes padauginti gėrio, tampa vertas pasmerkimo.

Jėzaus laikais talentas buvo didelis pinigas – tai 34 kg aukso arba sidabro. Dievas kiekvienam davė daug, tačiau ne visiems vienodai. Net ir gaudamas vieną talentą, žmogus turėjo galimybę veikti ir uždirbti.
Dievo teisingumas pasireiškia tuo, jog kiekvienam duoda pagal jo galimybes, nereikalauja iš žmogaus virš jėgų. Dėl šios priežasties yra beprasmiška pavydėti turintiems daugiau, nes nežinia, ar jų vietoj būdamas sugebėtumei tiek pakelti. Kam duota daugiau, iš to bus ir pareikalauta daugiau, tas ir kenčia daugiau.

Kaip matome, Dievas nekenčia silpnadvasiškumo, nusiminimo, nevilties, užsidarymo ir nieko neveikimo. Tai yra nepakeliama ir ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime. Tik iniciatyvūs, išradingi ir darbštūs žmonės turi vertės ir ateitį. Viešpats myli žmones su iniciatyva. Žinoma, ne su nuodėminga, ne su neurotine ar obsesine, ne su eretiška, nes ir tokių būna, bet su dieviška iniciatyva, kai pasitikėdamas Dievu ir pažindamas jo valią žmogus atlieka tai, kas teisinga. Jėzus yra sakęs, jog tik smarkuoliai jėga laužiasi į Dievo Karalystę.

Užkasantis savo talentą žmogus atsisako veiklaus kūrybingumo, noro vystyti gėrį savyje ir kituose. Savo pasyvumą jis pateisina baime, bejėgiškumu, abejingumu, todėl ir pats slepiasi, ir savo talentus. Sakytum lyg yra gyvas, bet nebegyvena, nevaldo savo gyvenimo, lyg ir mąsto, tačiau nieko nesupranta, lyg ir turi valią, jėgas, tačiau nenori apsispręsti ir veikti. Jo fantazija kuria nerealius sumanymus ir svajones, tačiau nėra pajėgus ką nors nuveikti. Jis gyvena saviapgaulėje ir nekęsdamas savęs. Tai tipiškas, kaip pasakytų Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, acedininkas. Ar toks žmogus yra reikalingas visuomenei, šeimai ir Bažnyčiai? Ar toks yra vertas Dangaus?

Vienas ispanų kilmingasis susilaukė neteisėto vaiko su buvusia verge. Deja, ji ir jos mažas sūnus buvo jo atstumti. Vieniša motina buvo pasmerkta skurdui ir negalėjo duoti sūnui daiktų ar gero išsilavinimo, bet davė kur kas daugiau – gerą išauklėjimą: meilę maldai, dėkingą širdį, dorybingumą ir užuojautą vargstantiems žmonėms. Tas berniukas buvo vardu Martin de Porres, tapęs garsusiu Peru šventuoju.

Kartą motina paprašė jį už paskutinį pinigėlį nupirkti duonos. Grįždamas namo Martynas sutiko išbadėjusį neregį, kuriam ir atidavė tą duoną. Namo grįžo tuščiomis, bet motina pagyrė už tai. Tą vakarą nuėjo miegoti alkani, tačiau laimingi. Maži geri darbai, maži pasiaukojimai juk ir lemia kasdienybėje daug ką.

Būdamas paaugliu Martynas tapo visų graibstomu barzdaskučiu, kuris tais laikais atliko ir gydytojo, felčerio funkcijas. Dieną jis dirbo ir studijavo žolynų gydomąsias savybes, vakarais mėgdavo melstis. Vėliau jis įstojo į domininkonų vienuoliją, kurioje su meile imdavosi pačių paprasčiausių darbų, atrasdamas tame tarnavimo Dievui ir artimui džiaugsmą.

Mirė sulaukęs 59 metų, visų mylimas ir gerbiamas, garsėdamas šventumu. Net ir po mirties jis darė gerus darbus, išmelsdamas sunkiems ligoniams sveikatos dovaną.

Ši istorija liudija, jog Dievas žmogui duoda pakankamai daug gėrio talentų, kad galėtų juos padauginti ir gražinti keliagubai. Svarbiausias talentas – tai jo širdis, moralinis ir dvasinis veidas.

Tingiam, negabiam, silpnam tarnui buvo papriekaištauta, kad jis neleido į apyvartą savo talento, kad nedavė jo ir tiems, kurie mokėjo investuoti ir gauti naudos. Čia Jėzus netiesiogiai kalba apie save, prisitatydamas tarsi bankininku, kuris moko ir padeda gėrį padauginti, leisti į apyvartą. Taip išsipildo jo žodžiai, jog be jo mes nieko gero nesugebame padaryti, kad be jo pagalbos talentai užkasami ir naikinami. Tai jis suteikia mums gerų sumanymų, iniciatyvos, jėgų ir rezultatų. Tą paliudijo daugybė šventųjų ir geros valios dorybingų tikinčiųjų.