Vandžiogalos Kryžiaus atradimas

Asmeniškai man Kryžiaus Išaukštinimo šventė tapo sava ir aktuali, kai atradau valdžios ir dvasininkų apleistoje Vandžiogalos bažnyčioje kadaise malonėmis garsėjusį altoriaus kryžių. Čia jau 350 metų yra žinomas altoriaus Kryžius. Deja, sovietmečiu ir dabartinės Nepriklausomybės metais užmirštas ar tyčia ignoruojamas, rastas voratinklių, pelėsių ir abejingų širdžių apsuptyje… Sunku patikėti, kad Kauno arkivyskupo panosėje, Pakaunėje, per 15 jo valdymo metų buvo užmiršta ir apleista senoji šventovė, kurią atradau kaip  paniekintasis  Paniekintąjį.

Nesenai skambino vienas pažįstamas, sveikindamas su Marijos vardu pavadinto religinės pakraipos radijo veiklos sukaktimi. Jau senai nebeseku šio geriau Marytės vardu vadintinos ir intrigantų užvaldytos stoties veiklos, nes nerandu joje nei marijinių, nei krikščioniškų  bruožų. Į Kryžiaus kontekstą įvedu todėl, jog kaip padėką ir įvertinimą už tos stoties įsteigimą ir darbą joje 2010 m. Petrinėse gavau  apleistą ir tautinių nesutarimų draskomą parapiją. Mano įpėdinis toje stotyje – kun.K.Kėvalas – tapo pakeltas vyskupu, o man teko dalia gilintis į Kryžiaus slėpinį. Bet tai nieko nuostabaus Kauno arkivyskupijoje, kur dar gyvos kun.Mikutavičiaus, t.Stanislavo, kard.Sladkevičiaus, kun.Bulotos, kan.Smilgio ir kitų kunigų kankinystės istorijos.

Lietuvos centre esančios parapijos infrastruktūra po sovietmečio ir dabartinės respublikos laikotarpių tapo ir išlieka  tokia varginga, kad nereikia nė rusų bombardavimo. Jau nemažai metų kunigai čia neturi kur apsistoti ir parapijiečiai kur susirinkti, daug metų ši parapija yra aptarnaujama iš kitur, apleista ir nemylima kaip sunkiai sergantis ligonis, kaip našlaitė. Atsikartojo Jėzaus aimanos žodžiais: lapės turi urvus, paukščiai – lizdus, o žmogaus sūnus neturi kur galvos priglausti.

Įžengęs į Vandžiogalos bažnyčią pastebėjau grindyse maldininkų keliais ištrintas vagas aplink altorių, pakėliau akis į altoriaus aukštumoje esančią Nukryžiuotojo skulptūrą, apsuptą kelių votų. Iš tikrųjų, pirmiausia  širdyje per maldą įvyko Kryžiaus atradimas, malonės išgyvenimas, susivienijo dvi patirtys, krito atsakymai: daugiau kaip tris šimtmečius čia buvo gerbiamas Išganytojo Kryžius, tūkstančiai senovės maldininkų nusižeminusia kelių malda bendravo su Nusižeminusiuoju ir išmeldė sau daug malonių, ši šventovė ir vietovė buvo velnio labai puolama, todėl labai suvargusi.

Pirmomis savaitėmis organizavau talką bažnyčiai sutvarkyti ir pelėsiams nuo altoriaus pašalinti. Tuomet į kvietimą atsiliepė 3 lenkai ir vienas lietuvis. Tarsi atšventindamas savo rankomis nuo dulkių ir gausių pelėsių valiau ir ploviau Dievo altorių. Šv.Kryžiaus atradimo įvykis tęsėsi: ant atbrailų, tabernakulio, plyšiuose mėtėsi daugybė votų – padėkos ženklų. Metų bėgyje bus atrasti dar keli. Seniausias pažymėtas 1800 metų data. Dalies votų neliko 1817 m. gaisro ir paskutinio remonto 1967 m. metu…  Votuose atsispindi padėkos už patirtą akių, kojų, rankų išgijimą, išklausytas maldas, už Apvaizdos vedimą. Labai daug širdies formos votų, kurie gali reikšti įvairias intencijas. Iš viso 114. Kurioje bažnyčioje tiek rasi? Nebent Trakuose, Aušros Vartuose… Kodėl jie buvo išmėtyti, kas taip pasielgė?

Šv.Kryžiaus atradimo įvykį Vandžiogaloje pratęsia vietinių ir apylinkės senbuvių liudijimai, dar gyvena patirtų stebuklų ir išgijimų tiesioginiai dalyviai, pasakojantys apie minias žmonių, kadaise plūdusias pasimelsti prie Šv.Kryžiaus. Kai prieš II pasaulinį karą vandžiogališkiai arklių vežimais vyko į Šiluvos atlaidus, sustojo pernakvoti ūkininkų sodybose kažkur prie Raseinių. Tie stebėjosi, kad turėdami stebuklais garsią savo šventovę, keliauja kaži kur. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje. Tai nėra neįprasta, nes kelis šimtmečius egzistavo piligrimystės į Vandžiogalą tradicija, kuomet kauniečiai pėsti ar važiuoti atvykdavo pasimelsti būtent čia.

Maža to, vartant Vandžiogalos parapijos archyvus, rasti vizitacijos, kurią 1856 m. atliko vysk.M.Valančius, dokumentai, kuriuose lenkų kalba rašoma,  kad altoriuje yra malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo skulptūra (figura Ukrzyžowanego laskami slynąca). Panašus liudijimas atsikartoja ir vėlesniuose vizitacijos aktuose, rašytuose rusų kalba. Juose jis vadinamas „čiudotvornyj“. Tie dokumentai buvo atiduoti į Kauno kuriją, kad vis labiau žlungančioje parapijoje ir dėl gręsiančio gaisro (o dabar ir karo) nepražūtų.

Šv.Kryžiaus atradimas Vandžiogaloje tuomet atnešė rezultatų. 2012 m. Devintinėse pasigirdę paslaptingi smūgiai į altorių išblaškė abejones ir paskatino šventovės atnaujinimo darbams, sutvarkant prezbiteriją, restauruojant altorių, pastatant naujas vargonų dumples. Paskutinį kartą remontas čia vyko prieš 50 metų, todėl bažnyčia labai prastos būklės. Į altorių buvo  grąžintas restauruotas Kryžius, kad ateities kartoms būtų išsaugota brangi katalikiškojo tikėjimo, praeities kartų maldingumo ir antgamtinėmis malonėmis garsi vertybė.

Šv.Elena atpažino Kristaus kryžių per ligonio išgydymo stebuklą. Vandžiogalos Nukryžiuotasis yra atpažįstamas ir jo šlovė įrodoma gausiais stebuklų liudijimais, išklausytomis maldomis. Ar tęsis tos šventovės atgimimas ir Kryžiaus atradimas? Vilties teikia laukiamas naujasis Kauno arkivyskupas, naujas Kauno rajono meras ir naujas klebonas. Vandžiogalos šventovė yra verta daugiau nei eretiko Donelaičio poezijos skaitymų ir liturginio teatro!

Tegul toliau tęsis jos atradimas, tegul žinia nuvilnys ir malonė perkeis suvargusį Vandžiogalos, Kauno rajono ir arkivyskupijos veidą. Bet jei taikos metais  kris Vandžiogalos šventovė, tuomet nesistebėsiu, kad kris ir Šiluva, ir Lietuva, kad rusų bombos sulygins su žeme Kryžiaus niekintojus, kad Marija turės pakankamai akmenų, ant kurių stovėdama galės raudoti ir priekaištauti, kaip teigiama senoje Šiluvos legendoje.

restauruotas.kryzius

Išaukštintoji meilė

Jėzus yra sakęs, kad jis bus išaukštintas ir pašlovintas savąja kančia ant Kryžiaus. Atsiliepdama į šiuos Išganytojo žodžius, rugpjūčio 14 d. jo Bažnyčia švenčia Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Kryžiaus paradoksas ir praeityje, ir dabartyje stebino ne vieną,  kad kančioje galima rasti išaukštinimą. Viena vertus, kančia yra tarsi virš kiekvieno iš mūsų pakibęs mosuojantis botagas, neleidžiantis sustoti ir nusiraminti, sakytum visas žmogaus ir visuomenės gyvenimas yra paniškas bėgimas nuo kančios, kita vertus, legendos, tautosaka, istorija ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai liudija išskirtinius atvejus, kai didvyriai, priešingai nei įprasta, žengė į kančią, tarsi skelbdami ir pranašaudami Kristaus Kryžiaus žygdarbį. Viena vertus tai stulbina, kita vertus gąsdina, bet ir įkviapia. Tokia būtent yra iš tradicijos ateinanti katalikybė – įkvėpta Kristaus Kryžiaus.

Nuolatinis daugumos žmonių klausimas „kodėl?“ parodo, kad po kančios kryžiumi parpuolama ne tik kūniškai, tačiau ir intelektualiai, nes kančios paaiškinimas nėra iš lengvųjų. Būties filosofai pasakytų, jog blogis yra būties (savyje esančios  gėriu) nebūvimas, trūkumas ar  sutrikdymas, o kančia – to trūkumo rezultatas ir išgyvenimas. Šia prasme galima rasti ir teigiamą kančios paskirtį – informuoti apie atsiradusį trūkumą, sužeidimą, iškrypimą, saugoti būties integralumą, ribas ir taisyklingumą. Bet kas iš tokio žinojimo, kai nežinai prasmės. Atstatyti kai kurių dalykų nebeįmanoma, belieka beviltiška žlugimo perspektyva. Būtent Kristaus Kryžius duoda atsakymą, kuris, kūnui ir pasauliui žlungant, nuo pražūties gelbėja sielas.

Filosofinę intuiciją patvirtina, paaiškina ir išplėtoja Šv.Rašto mokymas. Kryžiaus išaukštinimo šventėje skaitomo apaštalo Pauliaus mintimi kančia – tai apiplėšimo tikrovė. Jis šį žodį skiria Kristui, kuris įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas apiplėšė save.

Žmogaus būties „apiplėšimo“ skausmingoji patirtis nėra vienprasmiška. Biblijoje kalbama apie didžiausią žmogaus esminį, vidinį nuostolį, padarytą sau pačiam valios aktu, – tai nuodėmę, kuria buvo pasipriešinta antropogenezinei tiesai  – būti Dievo, Dievui, dėl Dievo, jo paveikslu ir panašumu. Per nuodėmę įvykęs „atsiplėšimas“ nuo Dievo tuo pačiu savo esme yra esminis savęs „apiplėšimas“, kuris skausmingai tebesitęsia, vyksta ir pasireiškia visais kitais žmogiškosios egzistencijos aspektais ir lygmenimis.

Čia kalbame apie negatyvųjį „apiplėšimo“ aspektą. Bet egzistuoja ir pozityvusis savęs netekimo reiškinys, kurį apreiškė Jėzus, kalbėdamas apie Švenčiausiosios Trejybės vidinį gyvenimą: dieviškieji asmenys nuolatinio ir tobulo tarpusavio dovanojimosi vyksme savęs netenka dėl kito ir taip save atranda bei patvirtina. Maža to, galima sakyti, kad Dievas dovanojo kažką iš savęs sukurdamas žmogų. Taip ir jis tapo pakviestas į savęs dovanojimo Kūrėjui ir šalia esančiam žmogui egzistenciją.

Ši būties, gyvybės, psichikos ir gyvenimo taisyklė yra įrašyta visoje kūrinijoje, tačiau dėl nuodėmės pasekmių  tapo sutrikdyta ir pažymėta kančia. Nepaisant to, ji lieka esminė, būtina, antraip viskas žlugtų. Ši tvarka yra įtvirtinta, yra būdinga ir gyvajai gamtai: tiek atskiruose organizmuose, tiek jų sistemose vyksta informacijos, energijos, medžiagų pasikeitimas. Deja, pirminis ir prigimtinis taikus vyksmas tapo pažymėtas agresyviu puolimu ir naikinimu.

Kaip buvo minėta, yra du „apiplėšimo“ atvejai: gražiuoju ir piktuoju. Atrodo, kur kas lengviau yra savo noru pasiaukoti, tačiau sunku yra būti užpultam ir apiplėštam su neapykanta, abejingumu ir piktavališkai. Lengva mylėti draugą, o sunku – priešą. Išganytojas priėmė ir viena, ir kita. Vėl ir vėl reikia įsimąstyti į Kristaus gyvenimą, jo žodžius ir pavyzdį. Koks buvo jo įsikūnijimo, kančios ir mirties motyvas? Be abejo, tai predilekcija – išankstinė, besąlygiška meilė žmogui. Krikščioniškasis dvasingumas iš esmės yra ne kas kita, kaip atsiliepimas į Kristaus meilę ir jos atkartojimas gyvenime.

Kristus kviečia imti savo kryžių ir sekti paskui jį. Tai yra sąlyga, be kurios neįmanoma būti jo mokiniu. Savo „jungą“ jis vadina švelniu ir lengvu, kadangi savo malone ir meilės dvasia kančią ir kryžių nušviečia nauja šviesa. Kitaip sakant, Kristuje žmogaus  kančia įprasminama ir tam tikra prasme palengvėja. Esame kviečiami mokytis vienyti savo kančią su Kristaus kančia. Ir atvirkščiai, be Kristaus kentėdamas, neapykantos ir nevilties jausmų užvaldytas žmogus kančią padaro dar juodesnę ir baisesnę negu iš tikrųjų ji yra, panašią į pragaro. Daugybė šventųjų ir tikinčiųjų tai paliudijo savo gyvenimu. Antai šv.Pijus iš Pietrilčinos yra net sakęs: „aut pati aut mori“ (arba kentėti, arba mirti), kai meilės malonės apvaldytas norėjo būti nuolatine auka Dievui ir artimui, dovanojant save  pilnutinai.

Kryžiaus išaukštinimo šventėje iš tikrųjų aukštiname meilę, kurią Dievas parodė neužsitarnavusiai žmonijai. Tuo pačiu aukštiname kiekvieną meilės ir aukos pavyzdį, kai Dievo įkvėpti žmonės dovanojo save nepaisydami didelės sunkumų ir kančios kainos. Aukštiname šventųjų, motinų ir tėvų, patriotų, geradarių, tikėjimo išpažinėjų ir kankinių, misionierių ir visų Kristaus vardu ir galia mylinčiųjų meilę, kuri per amžius gelbėjo žmoniją ne tik fiziškai, bet dar labiau moraliai ir dvasiškai.

Danguje meilė ir auka, savęs dovanojimas nėra skausmingas, tačiau džiugus ir palaimingas, kai, Mišių aukojimo maldos žodžiais tariant, – atiduodami tai, ką turime, gauname Jį patį. To mokomės aukodami šv.Mišias ir priimdami šv. Komuniją.

Su Kristaus Kryžiumi iš pažeminimo į išaukštinimą

Rugsėjo 14 d. Bažnyčia celebruoja Šv.Kryžiaus Išaukštinimo šventę.

Kryžius yra neatšaukiamas Jėzaus ženklas, jo gyvenimo tikrovė, giliai įspausta ir Bažnyčios prigimtyje,  ambivalentiškas, nurodantis ir į pažeminimą, ir į išaukštinimą, gali reikšti ir konfliktą, ir vienybę, galų gale – mirtį ir gyvybę. Šventieji, mistikai ir teologai daug svarstė apie Kryžiaus paradoksą, šią neišsemiamą temą apmąstymams ir gyvenimui.

Evangelijose du trečdaliai tekstų yra apie Jėzaus Kristaus mokymą, darbus ir įvykius,  vienas trečdalis yra apie jo kančią. Nenuostabu, nemažai kančios yra ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

Pasakymas „kryžiaus išaukštinimas“ pirmu įspūdžiu skamba nelogiškai, prieštaringai: jei kryžius – tai koks gali būti išaukštinimas? Visu kuo jis reiškia pažeminimą, atstūmimą, kančią. Pasaulietinio išaukštinimo sampratoje kryžiui vietos nėra. Tačiau įveikus pasaulietinį lėkštumą tikėjimo šviesoje tampa aišku, kad iš Jėzaus Kryžiaus ateina tikrasis išaukštinimas.

Daug kraštutiniai priešingų nuomonių buvo ir yra kryžiaus klausimu. Vieni Kryžiuje, apskritai kančioje ir mirtyje mato absoliutų materialinį blogį, materialiosios kūrinijos, būties ir gyvybės prasmės paneigimą. Kiti Kryžiui priskiria absoliutų gėrį, nes Kryžiaus kančia ir mirtimi tapo paneigta šėtoniška nuopuolio ir merdėjimo egzistencija:  Kryžius apvalo, atperka, išgelbi ir atgimdo. Tiesos yra abiejuose požiūriuose, tačiau iš tikrųjų nei kūniška kančia, nei mirtis, nei kitos blogybės nėra vertybė savyje, bet suvoktini labiau kaip egzistenciniai asmens tikrovės kalbos ženklai ir reiškiniai, kurie interpretuotini  dvasinės vienybės arba atsiskyrimo nuo Dievo būdu ir požiūriu. Gilus katalikiškosios religijos personalizmas veda į Švenčiausios Trejybės slėpinio ir žmogaus asmens santykio su savo Kūrėju ir Atpirkėju išsamesnį paaiškinimą, šia prasme padeda geriau suvokti ir Kryžiaus slėpinį.

Ką apreiškia Kryžius?

Akivaizdu, kad Kryžius demaskuoja blogį ir jo pavidalus: ontologinį blogį – mirtį, fizinį ir dvasinį blogį – kančią, ir pagrindinę blogio priežastį, religinį bei moralinį blogį, kuriuo yra asmeninė, visuomeninė, istorinė, struktūrinė nuodėmė („Mirties geluonis yra nuodėmė“, 1 Kor 15, 56), ir atskleidžia Dievo požiūrį ir jo reakciją į nuodėmę. Nuodėmė yra vienareikšmiškai tragiškas dalykas, vedantis į atsiskyrimą nuo būties, gyvybės, tiesos ir gėrio šaltinio – Dievo, ir skleidžiasi visais kitais padariniais – žmogaus būties ir asmens degradavimu, fiziniu, moraliniu ir dvasiniu susinaikinimu. Dievo atsakas į nuodėmę buvo Kryžius: visiškas nuodėmės atmetimas ir sunaikinimas, t.y. teisingumo triumfas.

Per nuopuolio tamsą sunku tapo įžvelgti ir suprasti Dievo meilę, nes žmogus ir žmonija buvo atsiskyrusi nuo  Dievo ir su juo susipriešinusi. Kryžius atskleidė Dievo meilės paradoksą, apreiškė Jo gailestingumą, nepaliekant žmogaus nuodėmės ir mirties valdžioje.

Kryžiaus dialektika nustato naujas vertybes ir paneigia senas. Pasaulis gyvena velniškų gundymų logika, ir ją išreiškia pagoniškos religijos, supagonėjusios quasi krikščioniškos srovės ir dabartinis sekuliaristinis gyvenimo požiūris ir būdas. Pagrindinė šio pasaulio filosofijos ir praktikos idėja pasireiškia išskirtinai žemiškųjų vertybių ir žemiškojo „rojaus be Dievo“ siekimu: turtingumas, sveikata, išorinė išvaizda, sėkmė, laimė, laimingas likimas, linksmybės ir t.t. Pagoniškos religijos tuo ir tesirūpino, turėjo tai ir užtikrinti. Kryžiaus tikrovė tokį mąstymą ir vertybių sampratą atmeta ir nugali. Vietoj garbės, šlovės, valdžios, materialaus, biologinio, psichologinio džiaugsmo, vietoj šio pasaulio išminties, blizgesio ir ištaigos, žemiškos sėkmės ir laimės, Jėzus prisiėmė pažeminimą, kančią, nesėkmę, kvailystę, tapo, žemiškai žiūrint, nesėkmingas, neturtingas, paprastas ir t.t. Kristaus apreikštos Kryžiaus vertybės (antivertybės pasaulio požiūriu) yra vertybės žiūrint galutinės prasmės, nes šio pasaulio žvilgsnis nepakyla į Dangų ir nesupranta Dievo duodamos dvasinės egzistencijos ir perspektyvos.

Kryžiaus įvykis parodė, kad per nuopuolį žmoguje atsirado žudymo(osi) ir prieštaravimo Dievui refleksai,  kad žmogus sukelia skausmą, sunaikinimą ir mirtį. Jėzus asmeniškai patyrė šį absurdą, šį beprasmišką ir pykčiu persunktą polinkį žudyti ir prieštarauti būties, gėrio ir gyvybės Davėjui. Plečiantis praktinei bedievybei, silpstant maldingumui daug pakrikštytųjų tapo apvaldyti mirties ir maišto dvasios, todėl pasireiškia tiek daug pykčio, žiaurumo, absurdų visose gyvenimo srityse. Tapo aišku, jog žmogus nėra gyvybės ir gėrio šaltinis, kad vienintelis gyvybės davėjas yra Dievas, pasak šv.Petro: „Jūs jį nužudėte, bet Dievas jį prikėlė gyvenimui (Apd 2, 23).

Ką įvykdo Kryžius?

Dievas paskyrė žmogui gyvenimą, o ne mirtį, kuri yra didžiausio blogio simbolis ir tikrovė. Mirties priežastis ir šaltinis yra asmeninio, egzistencinio, antropogenetinio ryšio su Kūrėju nutraukimas. Kaip buvo minėta, tai įvyksta per nuodėmę. Jėzus sunaikino pirmiausia mirties šaltinį – nuodėmę, nes pats prisiėmė mūsų nuodėmes, už jas atsiteisė. Evangelijos istorijos liudija, kad prieš išgydydamas fizinę negalią Jėzus pirma atleisdavo nuodėmes, jog jis kvietė atsiversti iš nuodėmingo gyvenimo, ragino nebenusidėti.

Nuodėmė yra labai asmeniškas reikalas Dievo atžvilgiu, sugriaunanti bendrystę su Juo, užtraukianti  asmeninę moralinę, egzistencinę, dalykinę ir t.t. kaltę, trūkumą, skolą, nusikaltimą Kūrėjo atžvilgiu. Kryžiaus Aukoje sprendžiamas teisingumas, tačiau ne lengvabūdiškai ir lengvai, bet Kryžiumi. Dievas dovanoja žmogui nuodėmes, kaltes, naujai sukurdamas bei  įgyvendindamas pozityvų santykį tarp savęs ir žmogaus, kuris veda į nuteisinimą, tobulumą ir išaukštinimą.

Galima sakyti, kad Kristaus Įsikūnijimo, Kryžiaus ir Priskėlimo įvykiais sunaikino blogį „iš vidaus“, visas jo atmainas, pasireiškimus: sunykimą, nuasmeninimą, sužalojimus, išsigimimą, neapykantą Dievui – būties, gyvybės ir gėrio šaltiniui, žudymo ir naikinimo instinktą, chaosą, fatalizmą, apribojimus, neviltį, nesugebėjimą peržengti save ir tobulėti, siekti asmens pilnatvės, nesugebėjimą užmegzti asmeninius, nežlugdančius ryšius. Jėzaus Kryžius visiškai išlaisvina iš blogio, vienatvės, vergovės, vietoj blogio sukurdamas „naują kūriniją“, ir teikia galimybę žmogiškos būties ir asmens nuolatiniam transcendavimui, tobulėjimui ir bendradarbiavimui su Dievu ir kitais sukurtaisiais asmenimis.

Biblijoje pateikiama daug prasminių sąsajų tarp Rojaus Gyvybės Medžio ir Kryžiaus Medžio. Nuodėmės pažinimo medis buvo paneigtas Kryžiaus medžiu. Jėzaus Kryžius yra kūrinijos atnaujinimo, papildymo įvykis, žengiant pro mirties vartus į Dangaus Sodą. Kryžius veda nuo žemiško ir šio pasaulio gyvenimo prie Dangiško, atskleidžia ir duoda naujos kokybės dvasinį gyvenimą Dievuje. Galima sakyti, kad per Kryžių įvyksta žmogaus asmens ir prigimties „transponavimas“ iš nuodėmės ir žemiškumo „tamsios tonacijos“ į dangiškąją: įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus priima mus į save ir savimi pakylėja į dievišką, savo paties ir Švenčiausios Trejybės vidinį gyvenimą ir dovanojimąsi. Dievas asmeniškai įeina į mūsų asmens gelmes ir radikaliai perkeičia mūsų būtį, egzistenciją, laikyseną, sutvirtindamas mumyse tai, kas yra esminio asmeniui ir žmogui, įsūnytajam Dievo vaikui. Kryžiuje savo nesuvokiama žmogui galybe Dievas perkeičia blogį į gėrį, todėl sakytina, kad ne kančia ir mirtis yra gėris, bet tik Dievas ir jo išganingasis veikimas, kuris stebuklingu, mums nesuvokiamu būdu sugebėjo blogį „perinterpretuoti“ į gėrį.

Kovojančios Bažnyčios tikrovė yra Kryžiaus, ribinė, vartų tikrovė, priimant puolusį ir sužeistą pasaulį ir perkeičiant jį į Dievo Karalystę. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo jėgą semia Bažnyčios sakramentai, kurių maldingas ir rūpestingas praktikavimas gaivina Bažnyčią. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo veiksmingumą semia Bažnyčios apaštalavimas tiek turinio, tiek veiklos prasme, be kurio ima smukti šeimos, visuomenės ir tautos. Kristaus Velykinė Auka yra Bažnyčios sielovados šaltinis, motyvas ir stiprybė.

Ar Kryžius yra auka?

Biblijos mintimi žmogus gali artėti prie Dievo ir su juo bendrauti tik per auką, aukodamas, aukos kontekste. Auka priklauso sandoros tarp Dievo ir žmogaus esmei. Žinoma, žmogiškosios aukos negalėjo įveikti nuodėmės, mirties, teisingumo skolos ir atsiskyrimo nuo Dievo. Senojo Testamento aukos savo veiksmingumą sėmė iš būsimos Kristaus Aukos, pranašaujant ir skelbiant ją. Jėzaus gyvenimas tikslingai vystėsi ir baigėsi Kryžiaus Auka už daugelį, jo besąlygiškame savęs dovanojime kitiems („Kristus numirė, kaip skelbia Raštai, už mūsų nuodėmes“ 1 Kor, 15, 3).

Apaštalinė Tradicija paliko mokymą ir praktiką, jog Jėzaus Kryžiaus Aukos anticipacija buvo Paskutinė Vakarienė, jo paliepimu toliau tęsiama Bažnyčios tikrovėje kaip jo įsikūnijimo, gyvenimo, mirties, priskėlimo ir išaukštinimo liturginis interpretavimas ir sudabartinimas, kaip Naujosios Sandoros auka.  Galima teigti, kad istorinė Jėzus būtis transformavosi į aukos Jėzaus būtį, pasireiškiančią Mišiose.

Kaip buvo anksčiau minėta, Jėzus pakylėjo savimi žmogų iki Dangaus, dvasinio gyvenimo aukštumų, tačiau individualiai ir bendruomeniškai tai įgyvendinama liturginiu būdu, kuomet dalyvaudamas Kryžiaus Aukoje, Mišiose,  tame sudabartinamame Kryžiaus Didžiajame Perkeitime ir Pakylėjime, kai priimami Duona ir Vynas, Jėzaus Kūnas ir Kraujas, pavidalų perkeitimo pavyzdžiu, istorinis, žemiškas žmogus tolydžio yra perkeičiamas į dvasinį ir dangišką.

Dėl šios priežasties, yra apgailėtini visi katalikų pasiteisinimai, kuomet apleidžiamos Mišios ir retai priimama Komunija, kuomet neigiamas Mišių aukos pobūdis, redukuojant jas iki „pasaulietiško nuotaikų pakėlimo ir pakeitimo“ instrumento. Tuomet nelauktinas joks gilus ir dvasinis žmogaus perkeitimas ir pakylėjimas, belieka klaidžioti „šio pasaulio išminties“  tamsoje.

Jei tad Šv.Mišios yra Kryžiaus slėpinio pasireiškimas, kas turėtų jose labiau atsispindėti: Kryžiaus neturtas, pažeminimas, ar didysis kūrinijos perkeitimas ir pakylėjimas? Bažnyčia stengiasi gyventi ne nuodėmės skurdu, bet malonės turtingumu ir išaukštinimu, Dangaus ilgesiu ir skelbimu, todėl bažnyčių ir liturgijos puošnumas visada labiau liudijo Kryžiaus atneštus vaisius ir dangiškąją tikrovę. Yra liturginių progų, kuomet atskleidžiamas Kryžiaus skurdas ir pažeminimas, tačiau ties juo nepasiliekama ir tuoj pat pereinama į Priskėlimo garbės celebravimą. Tokia yra pilnesnė Kryžiaus tiesa. Kadangi Mišios yra Kristaus Kryžiaus Aukos celebravimas, todėl jose neturėtų būti pasaulietinio šėlsmo, kuris įsigalėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Prie Kryžiaus stovėjusios trys Marijos ir apaštalas Jonas parodė, kaip Kristaus Aukoje dalyvauti, o Marijos Magdalietės ir apaštalų nuostaba ir tylus, pagarbus džiaugsmas parodė, kaip priimti Jo Prisikėlimą. Deja, tenka pripažinti, kad Kryžiaus dvasingumas, toks gyvas ir savas ankstesniais amžiais, šiandien tapo praktiškai atmestas ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir Bažnytinėje terpėje. Deja, daug kur Mišiose jau nebežvelgiama į kryžių, kryžius nėra centre, jo vietą užėmė išsiviepę egocentriški neopagoniško nusiteikimo „Mišių festivalio“ taip vadinami vadovai. Lotyniškas žodis „celebratio“ tapo nevykusiai išverstas „švęsti“, Mišių Auka pervadinta „puota“, ir galų gale nepasirodė per daug  „švęsti puotą“, pritariant klubinei muzikai ir instrumentams.

Pabaigai: kokios vertės yra žmogaus kryžius?

Nuodėmė visus mus kryžiuoja prieštaravimais, susiskaldymu, konfliktais, skurdu, kančia ir neviltimi. Žmogaus kančia ir mirtis savaime nieko neišsprendžia, nes tai – kelias į niekur. Tik Jėzaus Kryžius galėjo perkeisti žmogaus kančią ir mirtį ir perinterpretuoti į nuteisinimą ir išganymą. Jėzus kvietė imti savo kryžių ir sekti paskui jį, ir tik tokiu būdu yra išaukštinama žmogaus kančia, vienijama su Kristaus kančia, kuri yra ištikimybės ir kankinystės už tikėjimą, tiesą, vertybes, Dievo Karalystę pasireiškimas.

 

Gyvi ne vien duona. XVIII eilinis sekmadienis

Padaugindamas duoną ir žuvį Jėzus pamaitino penkis tūkstančius jį atsekusių vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, kurių galėjo būti antra tiek. Sužavėti stebuklu žmonės jau ketino jį paskelbti karaliumi, tačiau Jėzus atsisakė populizmo ir primityvaus žmogaus teikiamos valdžios, nes jis turėjo kur kas aukštesnę ir prakilnesnę valdžią ir viziją – Dievo karalystę.

Žmonėms patiktų toks karalius, kuris dalintųsi su savo pavaldiniais, tačiau tai nereiškia, jog pavaldiniai dalintųsi duona tarpusavyje. Dievo karalystė veikia būtent tokiu principu, kad kai visi tarpusavyje dalijasi, tuomet ir užtenka, ir dar Dievas prideda.

Dievas norėjo, kad žmonės skirtųsi lytimi, amžiumi, patirtimi, talentais, turtingumu, pašaukimais ir t.t. Kad žmogui reikėtų žmogaus, kad vyktų pasikeitimas gėriais ir dovanomis, kad tarp žmonių megztųsi įvairiapusiai, meilę skatinantys ryšiai. Dievo karalystė remiasi brolyste, kuomet skirtumai reiškiasi tarpusavio pasidalijimu. Toks yra ir Dievas savyje ir mums – besidalinanti meilė.

Jėzus yra sakęs, jog laikinoji duona dar nėra viskas, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir Dievo žodžiu“, t.y. dvasiniais dalykais. Tai patvirtina daugybė senesnių ir naujesnių pavyzdžių. Antai pasaulinėje rinkoje javų kainos reguliuojamos labai neįprastu būdu – perteklius išpilamas į vandenynų gelmes. Neatiduodama ta duona badaujantiems Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ar kad ir Europos vargšams, kadangi daugiau duonos reiškia daugiau žmonių, vadinasi, daugiau badaujančiųjų. Duona be švietimo, ugdymo, dorybių, tikėjimo, teisingumo neišsprendžia esminių dvasinių problemų. Tuo įsitikiname matydami asocialius asmenis ir šeimas, kurių pavyzdžiai nusviedžia mūsų mintis į urvinio žmogaus laikus.

Šv.Jonas Paulius sakęs, jog ekonominio skurdo priežastimi dažnai yra dvasinis ir neturtingųjų, ir turtingųjų, ir valdančiųjų skurdas. Tai dvasiniai vargšai naikina gamtą, šeimą, visuomenę, moralę, papročius ir t.t.

Šiais laikais daug kalbama apie ekonomiką kaip pagrindinį dalyką visuomenėje. Ji tampa tiek sureikšminta, jog primena naują stabą. Juokingas tas dievukas: kartais jis blogai jaučiasi, jį būna apvaldžiusi stagnacija, depresija, recesija, turi kažkokių kaprizų, tinginiauja ir nenori padėti savo išpažinėjams. Jėzaus žodžiais tariant, žmogus gyvas ne vien ekonomika, tačiau ekonomika gyva yra todėl, jog žmogus turi dvasią ir laikosi Dievo įsakymų.

Kadaise pagoniškoji Roma skendo skurde ir chaose, o pirmųjų krikščionių negausios bendruomenės gyveno pasiturinčiai ir dar šelpė minias miesto varguolių. Krikščioniškas gyvenimas iš tiesų yra labai ekonomiškas, pakankamas, nes remiasi dorybėmis, Šv.Rašto žodžiais tariant – Dievo karalyste ir jo teisybe.

Nuo pat pradžių iki dabar katalikai stebina aplinkinius mokėdami vienyti laiknąsias gėrybes su dvasinėmis vertybėmis, esminiais pasiekimais visuomeninio gyvenimo, ugdymo, ekonomikos, meno, mokslo, solidarumo, pagalbos ir kitose srityse. Jie išlieka pagrindiniai liudytojai, kokios svarbos ir vertės yra dvasinės vertybės, kylančios iš tikėjimo, jo paskatintos tiesos ir meilės. Jie išlieka galinga proveržio jėga visose gyvenimo srityse, kurios kenčia nuo įvairių sutrikimų. Tai Dievo žodis, jo karalystė ir teisingumas yra toji srovė, kuri gaivina Bažnyčios gyvenimą ir būvimą pasaulio išgelbėjimo sakramentu.