Velykų gravitacija

Kristaus prisikėlimo žinia ir jėga veikia  mūsų širdyse, visuomenėje ir visame kosmose, todėl Švęsdami Velykas džiūgaujame.

Žinoma, negalime užmiršti rytojaus: šventėms pasibaigus laukia nelengva kasdienybė. Šv.Paulius sakė, kad kūrinija dar dūsauja ir kenčia gimdymo skausmus, laukdama Dievo vaikų pasirodymo, jų garbės apreiškimo (Plg. Rom 8, 19). Kiekvienas turime daug vargų ir rūpesčių, ir vieni savo gyvenimo kryžių nešame pasistriksėdami, kiti paprastai, kiti velkame. Tuose varguose vieni labiau subręsta, kiti kažkodėl nepraranda džiaugsmo, kiti, deja, – ima ristis žemyn. Vieni vis labiau auga ir bręsta kaip Dievo vaikų garbe apdovanoti, kiti ima prarasti  net ir prigimtinį žmogiškąjį orumą.

Kai atsiverčiu ryte laikraštį, įsijungiu televizorių, tragišku balsu ir  reikšmingais veidais diktoriai praneša apie „kūrinijos aimanavimą“, dažniausiai apie kūrinijos degradavimą: „Buvo žemės drebėjimas, policija sugavo maniaką, augo kainos, ištirpo ozono sluoksnis, buvo padidintas karinis biudžetas, kažkas mirė, kažkas užsimušė…“. Mintyse palydžiu pranešimus savo ironišku papildymu: „Prie žemės artinasi grėsmingas meteoritas, gyventi liko dvi minutės…  Linkime jums gražaus pirmadienio!“.

Iš tiesų, dažniausiai žiniasklaida ir „gatvės paskalų agentūros“ ant mūsų galvų pila blogų žinių srovę, ir vienintelės geros žinios, už kurias buvo užmokėta, – reklama. Velykų žinia nėra skelbiama per radiją ir televiziją, nes Bažnyčia nenupirko reklamos. Bet šiandien suvokiame, jog tikrasis gyvenimas neapsiriboja blogomis žiniomis, nes atnaujintą ir viltingą gyvenimą skelbia tikintys žmonės. Prisikėlimo įvykį ir malonę patyrusių liudininkų lūpos iš kartos į kartą, iš širdies į širdį skelbia gerąją, džiaugsmą nešančią, esminę naujieną apie žmogų ir jo gyvenimą: žmogumi tapęs ir ant kryžiaus miręs Dievo Sūnus Jėzus Kristus nugalėjo blogį ir mirtį ir išgelbėjo žmoniją nuo pražūties. Tame tarpe iš blogų žinių srauto!

Kristaus prisikėlimas ne vien kažkada įvyko, bet tęsiasi iki šiandien ir visokiais būdais pasireiškia. Kiek daug atvejų, kuomet po ilgų dvasinio atšalimo metų krikščionis atranda gyvąjį Kristų, kai skęstančiojo narkotikuose, beprasmybėje, depresijoje ir kt. blogybėse žmogaus širdyje kyla maldos žodžiai. Tai tiesa, kad kiek kartų mumyse kyla troškimas nugalėti savyje esantį blogį, ydas, neviltį, nusiminimą, varginančius konfliktus, tiek kartų pajaučiame savyje Kristaus Prisikėlimo trauką. Kai norime pradėti garbingesnį ir oresnį gyvenimą, kai svajojame apie tobulesnį pasaulį, žavimės kilniais idealais, tikrai savo širdyje jaučiame Kristaus Prisikėlimo jėgą.

Nuo tos akimirkos, kai Jėzus nugalėjo mirtį, mus pradėjo veikti ne tik žemės, bet ir Prisikėlimo traukos jėga, todėl šv.Paulius sakė: „Veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Flp 3, 13-14). Dabar lieka iššūkis, pagal kurią trauką, pagal kurį principą gyvensiu, link kur judėsiu, kokią naujieną skelbsiu? Kaip Šv.Paulius sakykime: „Jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (Flp 3, 12).

Šv.Velykų proga noriu palinkėti: kovoki gerą gyvenimo kovą, laimėki garbės vainiką, būki prisikeliančiu žmogumi, skelbiančiu viltį! (2 Tim 4, 7).

Su Šv.Velykomis

Esame pratę, jog po dienos ateina vakaras, tada naktis. Patirtis rodo, kad rytas nėra amžinas, vieną dieną jis nebeišauš. Galų gale ir kosmosas paskęs tamsoje. Velykų šventė skelbia, jog po vakaro atėjo ne naktis, bet diena. Dievas kreipia mūsų likimą į dieną, į šviesą, į viltį. Linkėdamas tikėjimo ir viso to, kas atitolina naktį ir priartina dieną, sveikinu su Kristaus Prisikėlimo švente.

Kun.Oskaras Petras Volskis

resurrection_pic

 

Did.Penktadienio paradoksas

Ilgasis kančios penktadienis, kurį vadiname didžiuoju. Jėzui buvo ilgas, nes kančia ištęsia laiką. Ujaučiantiems ir mylintiems buvo ilgas. Nuobodžiaujantiems pašaliečiams irgi buvo ilgas. Religingieji taip pat nekantravo: kada gi pagaliau baigsime šį nemalonų darbą ir galėsime švęsti Velykas: eiti į pirtį, degustuoti avienos kepsnelių nuo laužo, pasigardžiuojant krienais ir užgeriant vynu?

Kryžiaus kelyje ir Golgotos kalne jaučiamės didesni bejėgiai negu Tas, kuris kentėjo. Nei protu, nei širdimi negali išsemti ir suprasti tos patirties. Galima tik aikščioti ir dūsauti, išreiškti bejėgiškumą pribėgimu kaip Motina, kaip Simonas Kirėnietis, kaip Veronika, kaip verkiančios moterys.

Žmonių istorija, kaip ji elgiasi su Dievu. Istorija be jokios logikos ir paprasčiausio sąžiningumo. Vienintelis išpuoselėtas žmonijos šedevras – neapykanta, luošinimas, žudymas, mirtis ir kapas.

Vienintelis dalykas stebina ir neleidžia atitraukti dėmesio – Dievo egzistavimo būdas, mylinčioji visagalybė, kuri glumina kryžiaus kelyje ir papėdėje. Išsigąsti dėl savęs, kad taip toli nuo jos esi, kad didesnis vargšas, didesnis bėjėgis esi už Nukryžiuotąjį.