Žygių ir polėkio Eucharistija. Didysis Ketvirtadienis

Šv.Antanas Paduvietis rašė: “Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. Bažnyčia, Viešpaties Prisikėlimo žiedu maitindamasi. Saulės sušildyti skėriai šoka ir skrenda; panašiai Bažnyčia Sekminių dieną sušildyta Šventosios Dvasios karščio šoko skristi ir skelbti: per visą žemę eina jų balsas (Ps 18, 5), nes pamaitino juos Viešpats kviečių riebumu ir pasotino uolos medumi (Ps 80, 17), nes kviečiu ir uola yra Kristus, Dievas ir žmogus. Ir nutuks skėriai (Koh 12, 5), t.y. šventos sielos, kurios sugebės peržengti prigimtinio abejingumo suvaržymus, kai dėl džiaugsmo pertekliaus sugebės išeiti iš savo kiauto, pakibusios dangiškuose dalykuose, panyrusios angeliškuose regėjimuose”.

Kur tie krikščioniški skėriai nuskris ir ką paskelbs be šv.Eucharistijos, be Prisikėlimo žiedo?

Vieną dieną valio, o kitą dieną – velniop. Verbos

Žmogus paprastai klausosi tik to, kas jam patinka. Draugų bei pažįstamų tarpe ieškome tokių, kurie pataikautų. Ne kad protingai ir teisingai patartų, bet kad girtų mūsų nuomonę. Net ir tikinčiųjų tarpe galima pastebėti turizmą nuo vieno kunigo prie kito. Kai randa tokį, kuris atitinka žmogaus nuomonę, tada kitiems giriasi: radau protingą ir gerą kunigą, kuris labai teisingai kalba, kuris man padėjo suprasti Dievo valią, t.y. mano paties valią.

Dievo valios ieško labai mažai žmonių. Bet mažai kas ieško ir sveiko proto. Dažniausiai žmonės gyvena emocionaliai ir chaotiškai. Šiandien užsinori vieno, rytoj kažko visiškai priešingo. Kodėl žmogus yra toks sugedęs, kodėl jis daro tai, ką nori arba ko nenori, o ne tai, kas yra teisinga?

Būna pasitaiko, kad kreipiasi patarimo, kur nėra jokios išeities. Štai viena moteris klausė, ką daryti, jei ji jaučia neapykantą savo vyrui (labai krikščioniškas jausmas, ar ne?). Paklausta, kodėl už jo ištekėjo, atsakė, jog iš meilės. Pasiteiravus, kodėl dabar jo nekenčia, meta bet kokią logiką pranokstantį teiginį, jog ir dabar jį myli, bet tuo pačiu ir neapkenčia. Mh, kokį duoti patarimą, kokia yra išeitis? Proto čia nerasta, todėl ir atsakymas yra neįmanomas.

Su rėkiančiu mažu vaiku neįmanoma susišnekėti, bet kartais neįmanomas dialogas ir su suaugusiu žmogumi, nes nesiklauso, kalba savo, dažnai primityvius dalykus apie baltą tamsą.

Apie žmogaus nesiklausymą ir nelogiškumą galima pasiskaityti ir Biblijoje. Apaštalai irgi nesiklausė Kristaus ir kalbėjo, kas jiems patinka: dalijosi sostus, tikėjosi garbės, apie kryžių jie nenorėjo girdėti. Dėl šios priežasties Jėzus apaštalą Petrą pavadino velniu: eik šalin, šėtone, nes tu mąstai kas žmogiška.

Verbų sekmadienį prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės sveikino Kristų kaip karalių, o už kelių dienų viskas jų galvelėse ir emocijose persivertė aukštyn kojom. Nuo šūksnių Hosana perėjo prie – ant kryžiaus jį. Tai padarė tie patys žmonės. Proto čia nerasta.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę. Bet kodėl toks masiškas proto praradimas? Nuo nuodėmės. Nuodėmė yra tokia liga, kuri sužlugdo viską. Daugumas ligų kyla iš nuodėmės, iš neprotingo gyvenimo. Adomas pragyveno 930 metų, bet paskui Viešpats vis trumpino žmogaus amžių, nes kokia nelaimė būtų tūkstantį metų gyvenantis nuodėmingas ir kvailas žmogus.

Nuodėmė sunaikina protą. Žmogus nebesugeba daryti protingų išvadų. Nuodėmė sunaikina žmogaus geruosius jausmus arba tiesiog jausmai tampa stipresni už protingus argumentus. Aistros padaro žmogų neatsargų, bloškia jį į pavojus ir rizikas.

Žmonės galvoja, kad sunkiausia nuodėmė yra žmogžudystė, vagystė. Tai ne patys baisiausi dalykai. Sergant baisiausia yra ne skausmas, bet kai sunkiai sergant neskauda. Kai skauda, eini gydytis. Kur kas blogiau, kai tau neskauda. Pavyzdžiui, vieną gražų rytą gali ištikti insultas, suparalyžiuoti. Tada nei žodžio nepasakysi, nei pasijudinsi, nes pusė ar visas kūnas paralyžiuotas. Taip atsiranda pirmos grupės invalidas.

Bet yra kitokio pobūdžio ligos, kurių žmogus ima nebejausti. Pavyzdžiui, puikybė. Daug vaikų ja serga. Trylikametis pasakoja, jog susibaręs su mama. O kas jam nupirko paltą, kas duoda valgyti, kieno namuose gyvena? Mamos. Tai jei su mama pykstasi, tada turėtų jai viską grąžinti ir eiti valgyti prie šiukšlių konteinerio. Gal tada supras, ką reiškia bartis su mama? Nuo ko tai? Nuo puikybės, nes puikybė daro žmogų aklą. Net ir mažą žmogų puikybė gali apakanti, jis ima nebesuprasti, kas yra mama.

Arba, tarkim, veidmainystė. Paauglė dukra meilikauja mamai, rodo švelnumą, giria ją, o tikslas – kad išleistų su draugais į kaimo sodybą – su nakvyne! Mama kategoriškai nesutinka. Tai tada pasigirsta paauglės isterija – tu tokia, tu anokia, tavęs nekenčiu, tu man nieko neleidi ir t.t. Pirma veidmainystė, o paskui – pyktis. Bet tokia išvyka gali merginai kainuoti daug, proto trūkumas ir nuodėmė gali sugadinti jai visą gyvenimą. Todėl kai vaikai neturi proto ir yra akli, tėvai turi turėti proto ir matyti.

Kristus nori mus apsaugoti ir išgydyti iš ligos, kuri vadinama nuodėme, kuri sunaikina protą, nuo absurdų priežasties, kai vieną dieną šaukia šlovė, o kitą dieną – ant kryžiaus, kai už trisdešimt sidabrinių parduoda savo geriausia draugą, žmogų, kuris nepadarė nieko blogo, net nepasakė nieko blogo.

Susirinkusi minia sveikina Kristų palmių šakomis ir rūbais, šaukia osana, ji tikisi, kad jis išvaduos tautą iš romėnų okupacijos. O kai išvaduos, kas bus? Laisvė! Laisvė kam? „Noriu-nenoriu“, „patinka-nepatinka“, laisvė nuo proto!

Izraelis atmetė ir nukankino Kristų, todėl neteko ir visko šiame pasaulyje: kalbos, sostinės, žmonių, šventovės. Jeruzalė buvo sugriauta taip, kad buvo galima tą lauką arti ir akėti. Izraelio tauta sau planavo, jog bus taip ar anaip, bet taip neatsitiko. Planuoja tik Dievas, griaudamas žmogaus planus ir įsivaizdavimus.

Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas pagal Dievo valią? Kūdikio gyvenimas motinos išsčiose devynis mėnesius skirtas tam, kad jis gimtų ir gyventų šiame pasaulyje. Panašiai, mūsų gyvenimo tikslas yra pasiruošti amžinajam gyvenimui. Juk retas kuris peržengia devyniesdešimtmetį. Kristus atėjo mums tai pranešti ir paruošti. Jei žmogaus gyvenimo interesai yra vien tik žemiški, vadinasi jis neteisingai gyvena. Kažką gyvenime pasieksi ir kažkiek pasinaudosi, o  kas toliau? Neretai tai, kas yra vertybė žmonėms, Dievui yra kvailybė. Todėl taip ir gaunasi, kad nemažai žmonių Dievo akivaizdoje gyvena kvailybėje. Nors sąžinė visiems apie tai praneša, tačiau vis tiek daug kas gyvena pagal savo pageidavimus.

Panašiai buvo tuomet Jeruzalėje: visi linksminosi ir džiaugėsi karaliaus įžengimu į miestą, tačiau vienintelis karalius liūdėjo, nes jis žinojo, ko vertas yra tas žmonių džiaugsmas. Jis žinojo, jog vyksta didžiausia žmonijos  niekšybė.

Kad žmogui būtų duotas paskutinis šansas, Jėzus keliauja į Jeruzalę. Bet žmogus taip norėjo žemiškos karalystės, jog atmetė dangiškąją ir privertė Pilotą likviduoti Jėzų. Tiems, kam dangaus karalystė yra svarbiau už žemės, Jėzus įsteigė Bažnyčią, naująją Jeruzalę, kuriai priklauso Dievo tikintieji. Štai ir mes kasdien turime savęs klausti: tai padariau dėl Dangaus, ar dėl žemės karalystės? Tai padariau protingai, ar įnoringai? Dorai, ar nuodėmingai?

Iškalbingi gamtos ženklai

Septyni vulkanai šešiose šalyse išsiveržė vienas paskui kitą kelių valandų skirtumu.

Japonijos Nishino-Shima saloje vulkanas prabudo po 40 metų pertraukos. Už daugiau kaip 7000 mylių Meksikoje Colima vulkano dundėjimas girdimas iš už kelių mylių, o rūkstanstys dūmai ir pelenų debesis dengia dangaus skliautą. Gvatemalos ‘Ugnies kalnas’ spjaudosi lava, kuri pasiekia netoli esančias gyvenvietes. Vanuatu esantis Yasur vulkanas nėra toks aktyvus, tačiau irgi kelia  nerimą. Prabudo ir Italijos Etna ugnikalnis masyviu išsiveržimu išgasdinęs apylinkių gyventojus. Dėl pelenų grėsmės nevyksta vietinis oro susisiekimas. Šalia esančio Zafferana miestelio gyventojai buvo priversti palikti vietovę.

http://www.youtube.com/watch?v=WIHk_A0z0Rc