Išmintis ir kvailystė. XV, XVI, XVII eiliniai sekmadieniai

Išminties reikalas yra viena iš svarbiausių temų Biblijoje, bet, nesunku pastebėti, jog sveikata, materialiniais dalykais rūpinamės labiau nei išminties siekimu (tai nebūtinai visada prieštarauja išminčiai). Dabar išminties troškimas nėra pirmaujantis prašymas ir maldose. Kažkiek literatūros pamokose išminties klausimas paliečiamas, tačiau mokykla nebemoko išminties, nebegali pretenduoti į išminties šaltinio titulą visuomenėje. Elektroninio pasaulio įsivyravimas ir kartų izoliavimasis nutraukė išminties perdavimo estafetę šeimose. Dar kažkiek tuo domisi ir filosofai, literatai, pavieni asmenys, kurie vaikydamiesi paslaptingumo ar ieškodami prasmės apkeliauja įvairius pasaulio guru.

Paskutinių trijų sekmadienių šv. Rašto fragmentai palietė išminties klausimą: girdėjome Jėzaus padėkos žodžius Dangiškajam Tėvui, jog išminties paslaptis apreiškė mažutėliams, o paslėpė nuo gudriųjų (išmintis prasilenkia su puikybe); Jėzus save pristato kaip sėjėją, kuris sėja tiesos pažinimą, išmintį, bet tik ketvirtadalyje širdžių jo žodis prigyja, nes absoliuti dauguma žmonių yra dvasiškai pažeista; pasakojime apie kviečiuose pasėtas piktžoles jis atkreipia dėmesį į tai, jog žmonių skelbiamos tiesos gali būti primaišytos klaidų; išmintį Jėzus palygino su paslėptu lobiu ar brangiu deimantu, dėl kurių verta atsižadėti mažiau svarbių dalykų (tiesų ir vertybių laipsniavimas).

Kaip pavyzdys žmogaus, labiau nei turto, sveikatos ar pergalių troškusio išminties,  yra pateikiamas jaunas karalius Saliamonas, kurį užgulė pareiga valdyti tautą. Jis manė, jog jei turės išminties, turės ir visa kita. Dievui patiko jo neegoistiškas troškimas pirmiausia rūpintis tautos gerove, todėl buvo leista jam išsipildyti apsčiai. Net Jėzus pripažino jo išmintį, paminėdamas Sabos karalienės žygį pas Saliamoną. Deja, šv. Raštas liudija, jog į senatvę Saliamonas sukvailėjo dėl palaido gyvenimo, atsimetė nuo Dievo ir ėmė garbinti savo gausių pagoniškų kekšių stabus. Maža to, blogai išauklėjęs savo vaikus ir neišmintingai padalijęs valdžią, jis pagreitino savo karalystės būsimą nusilpimą ir padalijimą.

Tas pasakojimas apie Saliamoną yra aktualus ir mūsų šaliai, kuri yra baudžiama išmintingų lyderių trūkumu, todėl gyvename vis liūdnesnėmis nuotaikomis, kai kaskart vis nauja krizė jodama ant krizės vejasi kitą krizę. Gal būt tie lyderiai atsirastų, bet demokratijos sąlygomis žmonės labiau mėgsta tuos, kurie pataikauja, įsiteikia, pateisina. Pasitaiko politikų, kurie žinodami piliečių naivumą ir kvailumą, tuo sėkmingai pasinaudoja.  Išties, dar maža tų blogybių, tauta pagonis sau į valdžią išsirinko, nesuvokdama, jog pagonybė yra ypatingas žmogaus dvasinio degradavimo pasireiškimas.

Tai kas gi yra išmintis? Supaprastintai atsakant, tai sugebėjimas, pasitelkus pažinimą ir patirtį, priimti tokius sprendimus, kurie atneša gerus padarinius tiek materialiniuose dalykuose, tiek santykiuose su žmonėmis, tiek dvasinėje plotmėje ir ne tiek trumpalaikėje, kiek ilgalaikėje ar net amžinoje perspektyvoje. Platonas manė, jog išmintyje svarbiausias yra teisingas pažinimas. Jo mokinys Aristotelis tvirtino, jog neužtenka tik atminties, žinojimo kaupimo ir saugojimo, dar reikalingos ir kitos psichinės galios (mąstymo skvarbumas ir greitumas, intuicija, patirtis, valia ir t.t.). Stoikai buvo fatalistai ir išpažino predestinaciją: jei skirta gimti išmintingam ar kvailam, tai kitaip ir nebus. Daugumas krikščioniškų mąstytojų išmintį vadino Dievo dovana ir tuo pačiu atlygiu tiems, kurie veda dorą ir darbštų gyvenimą, ir nėra taip, kad kažkam išmintis automatiškai duodama ar neduodama. Istorijoje žinomas ir pasaulietinis, naudos siekimu pagrįstas išminties apibrėžimas, jog išmintis – tai sugebėjimas eiti į kompromisus. Deja, tai ne visada yra išmintinga, nes iš kompromisų išsirutuliojo, pavyzdžiui, Hitleris, Spalio revoliucija Rusijoje, pas mus alkoholizmas, nusikalstamumas ir kiti neigiami reiškiniai. Žinoma, dalis tiesos yra visuose požiūriuose.

Geriau suprasti išminties dorybę galėtų padėti palyginimo metodas, pateikiant kvailystės būdus ir pavyzdžius. Kvailumas gresia nuolatos ir visiems, kai dėl protavimo stygiaus, lėtumo, nesugebėjimo pagauti esmę, atrasti priežastinius ryšių, nesugebant pramatyti ir pastebėti, žmogus gyvena pastovioje proto nesiorientavimo ir klaidžiojimo būsenoje.

Kvailumo temą amžių bėgyje aptarė daug mąstytojų, kaip antai Servantesas (jo veikalas „Don Kichotas“), Matthijs van Boxselis parašė „Kvailystės enciklopediją“ paskui ir „Kvailystės teologiją“, Erazmas Roterdamietis žinomas kaip „Pagyra kvailybei“ autorius. Beje, pastarasis yra davęs kvailų moterų apibūdinimą: jos visa širdimi myli lengvabūdiškus vyrus, o išmintingų vengia tarsi skorpijonų. Čia Erazmas teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarus, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ne tik ja sergant kvailiojama, bet puolami ir sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti. Štai kodėl kvailumas persmelkia visas gyvenimo sritis, būdingas visais amžiais ir kultūrose,  tiesiog glūdi civilizacijos pamatuose. Bibliniu požiūriu, žmonijos aušroje velnio apkvailintas žmogus ir toliau išlieka jo valdžioje per kvailumą.

Tūlas XIX am. pradžios Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Mykolas Wiszniewski savo veikale „Charaktery rozumów ludzkich“ (Žmonių protų charakteriai), aptarė kvailių tipus ir atspalvius, kuriems išversti lietuviškų atitikmenų nepritrūko: kvailiukas (viskuo kvailai tikintis), žioplys, prietaringas kvailys, priešiškas kvailys, klausinėtojas kvailys, persimokęs kvailys, krizenantis kvailys, verkšlenantis kvailys, poliruotas kvailys (dėkingai priimantis pajuokas), išpuikęs kvailys, melagis, pusgalvis, pusdurnis, priekvailis, inteligentiškas kvailys, geros širdies kvailys, paprastos širdies kvailys, fanatiškas kvailys.

Žinoma, čia reikėtų atsargiai su tokių epitetų taikymu, nes, pasak Jėzaus, kas kitą vadina kvailiu, yra smerktinas į pragaro ugnį. Tai perspėjimas, kad neskubėtume kitų teisti ir niekinti, savo trūkumų nepastebėti, nes niekas nėra pakankamai išmintingas, kad suvoktų savo trūkumus, tame tarpe ir kvailumą. Juokaujama, kad jei kvailys suprastų jog jis yra kvailys, jau nebebūtų kvailys.

Tai kaip gydyti kvailumą ir puoselėti išmintį? Jėzaus pateikti pavyzdžiai (grūdai, lobis, dirva, žvejyba) nurodo, jog išmintis yra surenkama po kruopelytę, ji kaupiama. Tai primena aukso išgavimo būdą: reikia perplauti tonas dirvožemio, kad surinktum gramus aukso. Toji dirva, kurioje galima rasti išminties kruopeles, – tai žmogaus gyvenimo, civilizacijos visuma: tauta, valstybė, etnografinis regionas, šeima ir giminė, parapija, vyskupija, biblioteka, vertingoji kultūra. Reikia perskaityti šimtus gerų knygų, patirti daugybė gyvenimo įvykių, akademinių ir gyvenimiškų studijų, daugybės valandų maldos ir teologijos studijų, dvasinės kovos, išmintingų žmonių įtakos, kad imtume pamaži orientuotis tikrovėje.

Turint omenyje, jog Jėzus ypač stengėsi išpildyti Dangiškojo Tėvo valią, jį apreikšti, atnešti Dievo karalystę į žemę, išgelbėti žmogaus sielą amžinybei, akivaizdu, jog tuo lobį slepiančiu lauku yra Bažnyčia ir jos tradicija, o išganymo lobis yra jis pats ir jo evangelija. Galų gale atrasti Švenčiausiąją Trejybę ir tai, kur ji veikia, per ką pasireiškia, ir yra tas didžiausias atradimas. Viešpats paminėjo, jog žmogus čia atranda bei iškelia ir naujų, ir senų dalykų. Deja, bažnytinėje terpėje labiau įsivyrauja protestantiškos kilmės naujovių vaikymasis ir tradicijos (senų dalykų) niekinimas.

Pagrindiniu išminties šaltiniu išlieka Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia bei visi tie, kurie yra pripildyti jos, nes padeda žmogui pažinti ir mąstyti taip, kaip Dievas pažįsta ir mąsto. Gal todėl kardinolo Martini močiutė jam nuolat vaikystėje kartojo: „Vaikeli, prašyk Šventosios Dvasios dovanų, kad išvengtum kvailumo!”.

Šv.Jono Krikštytojo atlaidai

„Kristui augti, o man mažėti“ – tokiais šv. Jono Krikštytojo žodžiais išgyvename gamtos ženklus: kai su Joninėmis saulė pradeda savo nusileidimo periodą, o Kalėdomis saulė ima kopti į dangų. Būdamas nuodėmės pamokslininku šv. Jonas kvietė suprasti, kas žmogų nusviedžia į egzistencijos žemumas ir tamsą, nuodėmę, ir atsiversti.

 

Didis šv. Antanas

Mūsų šalyje šv. Antanas buvo labai mylimas, bet tenka pastebėti, jog maldingumas į jį slopsta. Yra tradicija kiekvieną antradienį atlikinėti maldas į šv. Antaną, ypač taip vadinamą sikveriją (si queris miracula – jei stebuklo trokšti tu). Jau daug kur tai apleidžiama. Prieš trisdešimt metų lankydamasis Tytuvėnų bažnyčioje sutikau įdomų paprotį: kunigas nuo ryto iki vakaro antradienį budėdavo bažnyčioje, nes kas akimirka ateidavo žmonės, kurie prašydavo kunigą ar klieriką atlikti sikveriją prie šv. Antano altoriaus, prašant jo užtarimo ir pagalbos norimu reikalu.

Kad suprastume, kas jis buvo, kodėl jis toks didis, pirma reikia susipažinti su jo asmenybe ir gyvenimu, mokymu ir darbais, kurie yra geriausias pamokslas.

Prieš dvidešimt dvejus metus minėjome šv. Antano gimimo aštuonių šimtų metų jubiliejų. Jis gimė Portugalijoje, Lisabonoje, todėl kartais vadinamas ir Lisaboniečiu. Du tūkstančiai devynioliktais, t.y. už dviejų metų minėsime aštuonis šimtus metų, kai jis tapo pašventintas kunigu. Du tūkstančiai trisdešimt pirmais metais, t.y. už keturiolikos metų, minėsime jo mirties aštuonių šimtų metų jubiliejų. Mirė sulaukęs trisdešimt šešerių nuo išsekimo darbuojantis, pasninkaujant, meldžiantis, tačiau atlikęs savo gyvenimo užduotį: susitaikęs su Dievu, išpildęs jo valią ir pašventinęs savo sielą išganymui.

Jo krikšto vardas ir pasaulietiniame gyvenime buvo Ferdinandas. Tai germaniškos kilmės, suitalintas vardas, reiškiantis taiką ir dvasią, arba drąsą – fred, frieden, freedom; and – dvasia, drąsa. Vardas išreiškė jo charakterį: buvo draugiškas, kuklus ir ramus žmogus, kuris nelipo kitiems per galvas ir nesibrovė į pirmas vietas, nenorėjo per daug girtis ir rodytis. Buvo taikios dvasios, pasak Jėzaus palaiminimų – romusis ir taikdarys.

Prieš daugiau kaip trisdešimt metų jo palaikai buvo iškelti ir atliktas tyrimas atskleidė, jog buvo aukštas – metro ir devyniasdešimties centimetrų. Tais nepriteklių laikais, kai vidutinis ūgis tebuvo pusantro ar dar mažiau metro, buvo įspūdingo ūgio žmogus. Veido pailgo, tamsių rūdų plaukų. Jei būtų kremuotas, kaip kad šiandien tampa madinga, nieko negalėtume apie jį pasakyti, nes jo išvaizdos ir veido aprašymų istoriniai šaltiniai nemini.

Kaulų analizė atskleidė, jog jo kelių kaulai turi įsikylimus ir deformacijas. Tai daug ką pasako: gadino savo kelius ilgai klūpodamas maldoje, buvo maldos vyras. Ir dabar nesunku būtų patikrinti žmogaus pamaldumą: reikėtų paprašyti parodyti kelius, nes jei ant kelių yra mazuoliai, kelių oda plika ir lygi, neapaugusi plaukeliais, tai reiškia, jog žmogus uoliai meldžiasi ant kelių. Jei keliai yra gauruoti, yra pavojus, jog ir jo siela pasidarys gauruota. Žinoma, kai kuriems atsiklaupti neleidžia ne tingumas, bet senatvė ar liga.

Pažinojau vieną kunigą, kuris sutikęs kaimo vaikus prašydavo parodyti delnus: tikrino ne švarą, bet mazuolius. Jei mazuoliai yra, vadinasi geras vaikas, dirba, padeda tėvams. Kunigas duodavo jam kokį saldainį, pinigėlį, pagirdavo. Taigi, žmogus eina gera linkme, jei ant kelių ir delnų yra mazuoliai. Toks buvo šv. Antanas.

Popiežius Pijus XII šv. Antanui suteikė Bažnyčios daktaro titulą, pavadindamas jį „Evangeliškuoju daktaru“, kadangi sugebėjo gražiai ir aktualiai perteikti evangelijos mokymą. Viena iš pagrindinių jo pamokslo temų buvo malda, kuri yra meilės ryšys tarp žmogaus ir Dievo, skatinantis nuoširdžiam pokalbiui su Viešpačiu. Dievo meilės tema yra viena iš pagrindinių pranciškonų teologijoje.Pasak šv. Antano, meilė yra tikėjimo siela, padaro tikėjimą gyvą; be meilės tikėjimas miršta. Tik toji siela, kuri meldžiasi, gali dvasiškai ir morališkai augti.

Daugelis šv. Antaną žino kaip užtarėją, kuris padeda atrasti pamestus daiktus. Pažvelgus į jo gyvenimą, matome, jog jis pats yra daug ką praradęs nesugrąžinamai. Jo gyvenimas buvo pilnas praradimų ir išsižadėjimų. Pirmiausia, būdamas turtingos ir kilmingos šeimos vaikas, įstodamas į vienuolyną, jis išsižadėjo pasaulietinės prabangos ir puikybės. Daug atgailaudamas ir dirbdamas jis anksčiau laiko prarado sveikatą ir gyvenimą. Nors mes jį prašome pagalbos pametę kokį litą ar telefoną, ir, žiūrėk, atsiranda, tačiau jis pats turbūt mums pasakytų, jog neverta materialinių dalykų sureikšminti ir dėl jų labai sielvartauti.

Šv. Antanas perėjo per tris gyvenimo mokyklas ir laikotarpius. Iki maždaug dvidešimties metų jis gyveno nerūpestingą vaiko ir jaunuolio gyvenimą pasitūrinčioje šeimoje. Mokėsi Lisabonos katedros mokykloje pas savo dėdę. Buvo pamaldus jaunuolis, gavęs iš tėvų tikėjimo pavyzdį. Nuo mažens pasižymėjo maldingumu, meile liturgijai. Taip jame subrendo pašaukimas į vienuolinį ir kunigišką gyvenimą, troškimas kontempliuoti Dievo didybę ir išmintį.

Pradžioje jis įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuoliją, kurioje gavo puikias teologijos studijas. Turtingos vienuolyno bibliotekos buvo jo pamėgtos vietos, kuriose leido laisvalaikį. Čia būtina sustoti ties tuo faktu ir panagrinėti, jog šv. Antanas pasižymėjo nuostabia atmintimi, sugebėdavo išmokti atmintinai daugybę tekstų, todėl pasiekė tobulo išsilavinimo. Vienas popiežius pavadino jį Testamento skrynia, nes bibliją mokėjo atmintinai. Kreipiuosi į mielus tėvus su prašymu, kad lavintumėte vaikų atmintį, nes ji yra daugelio gabumų šaltinis. Ypač žmogaus atmintį bei širdį atrakina ir išplečia šventųjų tekstų bei maldų mokymasis. Nesinorėtų, kad jūsų neišauklėti ir neišmokslinti vaikai tebūtų tinkami vergiškam darbui ir organų donorystei…

Vėliau šv. Antanas susižavėjo šv. Pranciškaus įsteigta vienuolija ir perėjo į ją. Tai buvo džiaugsmingų bomžų brolija, kuri pradžioje niekino mokslą ir išsilavinimą. Dėka šv. Antano paaiškinimo, gal daugiau asmeninio pavyzdžio, jog tikras pamaldumas neprieštarauja išsimokslinimui, šv. Pranciškus leido jam mokyti brolius teologijos, kreipdamasis į jį su pagarba: „mano vyskupe Antanai“. Jis pradėjo pranciškoniškosios teologijos tradiciją, kurią toliau vystė šv. Bonaventūra ir Jonas Dunsas Škotas.

Tapdamas pranciškonu šv. Antanas pereina į kitą gyvenimo etapą ir patirtį – į neturtingo ir paprasto elgetos, kuris visiškai pasišvenčia Dievui ir žmonėms. Taigi, savimi jis suvienijo tris patirtis: aristokratiško, akademinio ir plebėjų gyvenimo. Tai mūsų, katalikų, programa: savo elgesio ir gyvenimo kultūra būti aristokratais, nuolat mokytis gerų dalykų ir pažinti išmintį, tačiau gyvenimo būdu išlikti kukliais ir paprastais.

Kaip žinia, šv. Antanas turėjo pamokslavimo talentą. Kartą jis sakė pamokslą trisdešimčiai tūkstančių žmonių, kurie užėmė devynių hektarų pievą. Kokį balsą reikėjo turėti, kad visi išgirstų. Į jo pamaldas ir pamokslus turtingieji bijojo ateiti prabangiai pasipuošę, o po pamokslo vykdavo klausyklų apgultis, nes sugebėjo klausytojus paraginti atsivertimui.

Savo išmintimi ir šventumu jis daug pasidarbavo Prancūzijoje, kurioje buvo išplitusi katarų – albingiečių sekta. Tai manichėjiškos erezijos forma, kuri išpažino du dievus: gėrio ir blogio. Materiją ir kūniškumą tapatino su blogiu, todėl neigė Kristaus įsikūnijimą, niekino kūniškąją žmogaus prigimtį, tame tarpe ir materialius dalykus, kaip antai turtą.

Minint Liuterio įvestos erezijos, vadinamos reformacija, 500-ųjų metų liūdną sukaktį, dera pastebėti, jog ir šv. Antanas, ir Liuteris priklausė šv.Augustino kanauninkų vienuolijai. Pirmasis buvo šios vienuolijos puošmena, o kitas atnešė amžiną gėdą. Vienas gydė erezijų supriešintą krikščioniją, vedė į atsivertimą ir vienybę, o kitas įplieskė vieną didžiausių ir baisiausių erezijų. Meldžiame šv. Antaną, kad ir šiais laikais padėtų protu ir širdimi įveikti liuteriškąją manichėjizmo ereziją, kai savo raštuose Luteris tvirtino, jog „prieš tapdamas Dievui, Dievas turėjo tapti šėtonu“ (Gott müsse zeitweise Teufel werden / Geglaubtes verberge sich angeblich unter dem Schein des Gegenteils; a) „Gott kann nicht Gott sein, er muss zuvor ein Teufel werden … Ich muss dem Teufel ein Stündlein die Gottheit gönnen, und unserem Gott die Teufelheit zuschreiben lassen. Es ist damit aber noch nicht aller Tage Abend. Es heißt doch zuletzt: Seine Güte und Treue waltet über uns.”; b) Das Geglaubte „verbirgt sich unter dem Schein des Gegenteils”.(a) WA 31, S. 249 f.; b) WA 18 zitiert nach H.G. Pöhlmann, Abriss der Dogmatik, Gütersloh 1980, 3. Auflage, S. 82); http://www.theologe.de/theologe3.htm#Gott_und_Teufel).

Tikiu Šventąją Dvasią. Sekminės

„Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gaivintoją“ – kaskart tikėjimo išpažinimu kartojame, o Sekminių šventėje šią tiesą ir trečiojo Švč.Trejybės asmens artumą ypatingu būdu įsisąmoniname ir išgyvename.

Išpažįstame Šventąją Dvasią kaip Viešpatį, nes yra tos pačios prigimties su Tėvu ir Sūnumi: nesukurtoji, visagalė, amžina ir šventa, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, jų meilės ryšys, kuriai ta pati dieviška garbė ir šlovė priklauso.

Išpažįstame ją kaip Gaivintoją, gyvybės Davėją, kadangi šv.Rašte ir savo patirtyje sutinkame ne vieną pranašystę ir įvykį, išreiškiantį Šventosios Dvasios veikimą. Antai Pradžios knygoje randame aprašymą, kaip buvo sukurtas pirmasis žmogus: „VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (2, 7). Ezechielio knygoje randame pranašiško regėjimo aprašymą: „„Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“. Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų“ (37).

Dar svarbesnis yra žmogaus dvasinis prisikėlimas ir atgijimas, kuris įvyksta Krikšto metu, kai gauna ne tik vandens, bet ir ugnies krikštą, t.y. Šventosios Dvasios, priimdamas malonės gyvybę, vedančią į amžinąjį gyvenimą.

Panašus savo prasme įvykis atsitiko ir Sekminių dieną, kai nužengusi ant apaštalų Šventoji Dvasia iš esmės permainė pirminę Bažnyčią: baimingus ir bejėgius padarė drąsiais, veiksmingais, pilnus antgamtinės galios. Neatsitiktinai Sekmines vadiname Bažnyčios užgimimo diena.

Biblijoje sutinkame kelis Šventosios Dvasios simbolius: ugnies, balandžio ir vėjo. Kiekvienas iš jų neša gilią ir stiprią prasmę, tačiau ne taip dažnai kalbama apie vėjo simbolį. Šia tema randame užuominą ne tik Ezechielio knygoje, tačiau ir Jono evangelijoje: „Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Be to, prisikėlęs Jėzus pakartojo vėjo gūsio gestą, kai kvėpė apaštalams Dvasią: „„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Kaip liudija Lukas Apaštalų darbų knygoje, Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų ne tik ugnies, bet ir vėjo pavidalu: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas“ (2,2)

Vėjo nenumanomumo savybė neatsitiktinai priskiriama ir Šventajai Dvasiai, kadangi jos asmuo ir veikimas yra toks perregimas, jog sunku ką nors labai konkretaus apie Ją pasakyti. Apie Jėzaus asmenį, savybes galima šį bei tą pasakyti. Panašiai Dangiškasis Tėvas, kurį Jis apreiškė, leidžiasi kažkiek suvokiamas. Dvasia yra taip sunkiai apibrėžiama kaip asmuo, jog belieka remtis mokymu apie Šventosios Dvasios dovanas ir vaisius, iš jų spręsti apie jos asmenį, taip pat Jėzaus žodžiais, jog Ji ims iš to, kas yra Jėzaus.

Vėjo simbolis čia labai tinka ypač kalbant apie jūrą ir laivus, kurie ilgą laiką keliavo varomi vėjo. Iš tikrųjų, žmogaus protas, širdis  kažkuo primena bures, kuriam įtaką daro įvairių idėjų, ideologijų vėjai, nukreipiantys jo valią ir gyvenimą kažkuria linkme. Pasirodo, Bažnyčios ir krikščionio pašaukimo esmė yra leisti Šventajai Dvasiai pagriebti sielos bures ir varyti tą sielos laivelį  tiesos, meilės, šventumo, gyvenimo, amžinybės link. Čia galima tik stebėti ir tyrinėti, kaip ir kur Šventoji Dvasia kreipė Bažnyčios, atskirų šventųjų ir tikinčiųjų gyvenimus.

Kaip vienas šventasis yra raginęs, turime stengtis būti turtingi Šventąja Dvasia ir ieškoti vietų, būdų, situacijų, kuomet Ji mus aplanko. Gal kažkam tas dvasinis vėjas stipriau padvelkia rožančiaus maldoje, kitam gal giedant grigalinį choralą, dar kitam lankantis kažkurioje šventovėje, sutikus konkretų kunigą. Reikėtų tuomet laikytis to vėjo, leistis jo nešamam.

Šventoji Dvasia yra naujasis ir gyvasis įstatymas, kuris turėtų veikti krikščionio širdyje. Mozės įstatymas parodė paskutinę ribą, kurios peržengti nevalia, nes žmogus patektų į nuopolio, blogio ir demonų pasaulį. Tai būtų minimumas: sunkios nuodėmės išvengti. Maksimumas – būti vedamam Šventosios Dvasios, kuri mūsų širdyje šaukia „Tėve“. Būti Jos vedamam reiškia viską: išganymą, šventumą, dovanas, pašaukimą, amžinąjį gyvenimą.

Tikėkite mane. V Velykų sekmadienis

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ – pasakė Jėzus mokiniams po to, kai įspėjo Petrą, jog jis tris kartus išsižadės jo. Mokiniai nuliūdo dėl Petro ir savo tikėjimo silpnumo. Ir tai buvo ne vienintelis Petro ir kitų apaštalų, pirmųjų Jėzaus mokinių tikėjimo silpnumo pasireiškimas. Tik poŠventosios Dvasios atsiuntimo įvyko esminis lūžis apaštalų mąstyme ir elgesyje: iš baimingų slapukų tapo atviri ir drąsūs liudytojai, kalbantys su jėga ir darantys stebuklus.

Neatsitiktinai Velykų laiku skaitomi Apaštalų Darbai, viena iš šv.Rašto knygų, kuri ypač tinka šiam laikotarpiui, nes spinduliuoja entuziazmu, tikėjimu, ryžtingumu, Dievo malonės veiksmingo veikimo pavyzdžiais: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo“. Ši knyga spinduliuoja tikėjimo dvasia ir padeda pasitikrinti šių laikų krikščionins, ar jų tikėjimas dar gyvas.

Apaštalų Darbai, šventųjų biografijos atskleidžia tą pačią tiesą, jog tikri tikintieji turėjo aiškiai ir teisingai sudėliotą mąstymo struktūrą, paremtą Kristaus mokymu, nes kaip žmogus mąsto, taip paskui ir jaučiasi bei elgiasi. Mintys ir jausmai yra moralumo pagrindas bei dvasinės būklės priežastis. Tikėjimo suformuotas mąstymas ir jausena yra ta būsena, kuri veda žmogų į išganymą, leidžia prisiliesti prie Dangaus.

Pavyzdžių, kad mintys žadina jausmus, yra pilna. Antai užeina žmogui kvaila mintis, jog visos moterys pasaulyje yra gražios ir geros, tik jo žmona – ne. Tuomet jis liūdi, yra nepatenkintas, priekaištauja, ima geisti svetimų. Neretai paaugliams užeina nelogiškos mintys, jog jų tėvai yra atsilikę, blogi ar neprotingi, todėl ima jiems priešintis, jų negerbti ir jų gėdytis. Lietuviai šiais laikais kenčia nuo priešiškumo ir menkavertiškumo minčių, kurios verčia nusivilti savo šalimi, jos galimybėmis, skatina piktą nusiteikimą kitų atžvilgiu.

Nesenai teko žiūrėti dokumentinį filmą apie lietuvį misionierių, kuris Afrikoje praleido visą savo gyvenimą tarp necivilizuotų, vargstančių žmonių. Jiems visko trūko, tačiau gyvenimo džiaugsmo ir giedros nuotaikos – niekada. Pažvelgus į šių dienų europiečius įsitikintume, jog jų gerbūvis prilygsta Viduramžių karalių ir didikų gyvenimo lygį, nes niekada taip gerai žmogus negyveno. Tuo tarpu nepasitenkinimo ir liūdesio yra labai daug. Visa tai kyla iš blogo mąstymo apie save, kitus, pasaulį ir ateitį.

Apaštalas Petras taip pat turėjo netvirtą tikėjimą, jo mąstymas nesiskyrė nuo eilinio pagonies, kuris gelbėja savo kailį sunkią akimirką, išduodamas šalia esančius. Vėliau jis įsitvirtino tikėjimo moksle, todėl tapo drąsus ir ramus. Apaštalų Darbai aprašo jo įkalinimą, jog prieš egzekucijos dieną jis sau ramiai užmigo, ir tik angelo pažadintas tapo išvestas iš kalėjimo. Kas galėtume užmigti tą naktį, jei iš ryto lauktų mirtis? Tik turintis aiškiai sutvarkytą mąstymą žmogus.

Ant kiekvieno mūsų stalo turėtų būti Biblija ir katekizmas, kad galėtume savo minčių pasaulį statyti ant pamatinio akmens, kuriuo yra Jėzus. Pažinę jį kaip tiesą, matysime ir kelią, turėsime ir gyvenimą, aplankys ir jo ramybė. Ir atvirkščiai, jei tą pamatinį akmenį atmetame, jis tampa suklupimo, baimingumo ir blaškymosi priežastimi.

Su šv. Velykomis – Kristaus pergalės švente!

Mielieji, kai norime suprasti, kas yra Lietuvos katalikas, ką reiškia tikėjimo ir Kristaus Prisikėlimo jėga, reikia pažvelgti į konkrečius pavyzdžius mūsų šalyje. Šių metų šv.Velykos yra pažymėtos Dievo Tarno arkiv. Teofiliaus Matulionio būsimu paskelbimu, pakėlimu į palaimintųjų garbę birželio 25 d.

Neįmanoma be nuostabos ir susijaudinimo skaityti šio švento kankinio biografijos, to liudijimo, kaip su švelniu ryžtingumu ir ištverme pakelti gyvenimo negandas, neišduodant tikėjimo ir tautiškumo. Savo gyvenimu jis parodė, kiek daug tenka iškentėti doram žmogui, kai atsiduria bedievybės sąlygose. Jis susigrūmė su komunizmo tamsa ir nugalėjo ne ginklu, bet tikėjimu, dvasios kilnumu ir vidine laisve.

Kai Lietuva yra maitinama vien blogais pavyzdžiais ir kraupiomis žiniomis, kai taip mažai liko pasišventimo, idealizmo ir tikėjimo,  mums sušvito Dievo teisiojo Teofiliaus pavyzdys. Juo reikėtų pasekti, kad būtų sustabdytas dvasinis ir fizinis Lietuvos merdėjimas. Šių šv. Velykų proga į Dievo Tarno Teofiliaus lūpas norėtųsi įdėti kvietimą: „Lietuva, prisikelk iš dvasinės mirties“.

Linkime gražių, dvasingų ir kilnių švenčių jūsų šventovėse ir šeimose.

Ištremtieji, bet grįžę iš Sibiro lagerių kunigai. Viduryje – arkiv.Teofilius.

Ištremtosios Lietuvos istorija tada ir dabar: dėl ir idėjų ir dėl gerbūvio.

 

Moterų evangelija. III Gavėnios sekmadienis

Jau beveik įpusėjusios Gavėnios sekmadienio evangelijos skaitiniuose pasakojama apie Jėzaus pokalbį su moterimi prie Jokūbo šulinio. Moters būta neeilinės – sektantės (priklausė samariečių atskalai) ir keliaujančios per vyrų lovas (gyveno susidėjusi jau su penktuoju vyru). Diagnozė aiški: jai buvo negerai ir su protu, ir su širdimi… Kiek tame buvo jos laisvo apsisprendimo, o kiek aplinkybių prievartos, sunku pasakyti.

Ši Ievos dukra sutinka prarastąjį Dievą prie šaltinio. Jos motina Ieva kadaise stovėjo prie gyvybės medžio, prie to amžinojo šaltinio, iš kurio sėmė sau apstybę, ir kurį prarado. Velnias gundė ją tapti kaip Dievas, konkuruoti su Dievu, pažinti blogį, t.y. demonų pasaulį. Priimtas svaiginantis pasiūlymas baigėsi skaudžiu kritimu į patį egzistencijos dugną: į klaidingus dvasingumus ir vyrui pažeminant ją iki gyvulio. Prie to šulinio Jėzus pradėjo vesti moterį į išvadavimą.

Nesunku įsitikinti, kuo buvo laikoma moteris Jėzaus laikais, nes jos būklė beveik niekuo Rytuose nepasikeitė. Jėzaus pradėtoji krikščionybė ilgai restauravo moters orumą, ne iš karto buvo pripažintas jos genijus, kilnumas, teisės ir pašaukimas. Dar Tridento visuotinio susirinkimo metu vyko karšti ginčai, ar moteris turi sielą. Vos dviejų vyskupų balsų persvara buvo nuspręsta, jog taip, jog ji taip pat yra Dievo paveikslas ir panašumas, su vyru sudarydama to atvaizdo diptiką. Todėl šiandien Vakarų ir Rytų pasaulius, krikščionybę ir pagonybę skirianti riba didžiąja dalimi tapatinasi su moters samprata, padėtimi ir traktavimu.

Kadaise bendraudama ir užvaldyta piktosios dvasios, tapdama demonų ir nuopuolio nešėja, ji sužlugdė ir vyrą, ir per jį visą žmoniją bei kūriniją. Jėzus prie šulinio prakalbina puolusią moterį ir siūlo jai gyvojo vandens, trykštančio į amžinybę, t.y. Šventąją Dvasią ir jos nešamą tikėjimą. Ievos dukros išgirsta evangeliją, kurios priėmimas arba nepriėmimas formuoja moters sampratą ir jos ateitį.

Akys krypsta į tą labiausiai palaimintą iš visų moterų – į švč.M.Mariją, kuri vertai vadinama Šventosios Dvasios sužadėtine, sutrynusi piktojo galvą. Jos asmenyje moteris tapo svarbiausias Dievo Karalystės žmogus, tarsi tos tikrovės pradžia ir centras, prie kurios jungiasi visi kiti išgelbėtieji. Ji ištaisė Ievos klaidą ir puikybę sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Ne demonų tarnaitė, ne sektantė ir paleistuvė, bet atradusi savo orumą Dievuje.

Atsimainymas ant Taboro kalno. II Gavėnios sekmadienis

Paskutinė Jėzaus kelionė į Jeruzalę, kur jis bus išduotas ir pasmerktas. Pakeliui įvyksta nuostabus reginys: užsivedęs į kalną apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus leidžia jiems pamatyti savo dievystę, prisikėlimo pažado kontūrus. Maža to, įsikūnijusio Dievo Sūnaus šlovę pamatyti pakviečiami Mozė ir Elijas.

Kodėl Jėzus pasiėmė tik tuos tris apaštalus? Praėjo trys metai keliaujant kartu, Jėzus visus apaštalus pažino, juos ugdė, jų tikėjimą išbandė. Labiausiai pasiruošę ir verti pasirodė tie trys.

Į klausimą, kuo žmonės Jėzų laiko, Petras atsakęs, jog Mesiju, gyvojo Dievo Sūnumi. Į klausimą, ar gali apaštalai gerti tą pačią kančios taurę, kurią gers Jėzus, Jokūbas patikino galįs gerti. Kaip žinome, jis išpranašavo savo ateitį, nes buvo pirmasis kankinys apaštalų tarpe. Jonas buvo jauniausias apaštalas, tačiau pasižymėjo tylumu ir mąslumu, ko gero labiausiai pažinojo Jėzaus asmenį ir buvo jam artimiausias iš jų visų.

Į atsimainymo įvykį pašaukiami trijų Dievo tarnų kategorijos iš trijų tikrovių. Mozė yra įstatymo atstovas, Elijas – pranašų atstovas, trys apaštalai – atsirandančios Bažnyčios atstovai. Mozė atstovauja teisiųjų sielas, kurios iki Kristaus prisikėlimo buvojo pragaruose. Elijas – esančius Danguje, kadangi savo žemišką misiją jis pabaigė paimtas ugnies vežimo į Dangų. Apaštalai atstovauja žemės gyventojus.

Šv.Rašte skaitome, jog Mozė troško pamatyti Dievą, tačiau kiekvieną kartą, kai Viešpats jį aplankydavo, privalėjo prisidengti savo veidą, nes niekas negalėjo žvelgti į Galybių Viešpatį ir išlikti gyvas. Panašiai Elijas buvo pastatytas į plyšį uoloje ir matė Viešpatį praeinantį, jo siluetą iš nugaros.

Taboro kalne Mozė ir Elijas pamatė įsikūnijusio Dievo Sūnaus veidą ir liko gyvi, apsidžiaugė sulaukę dienos, kurią skelbė ir kurios troško. Apaštalams suteikiama galimybė įsitikinti,  jog jų tikėjimas ir nuojauta nebuvo tušti. Kad tikėjimas nesusvyruotų pamačius savanoriškos Jėzaus kančios ir mirties pavidalus, atskleidžiama jiems prisikėlimo ir Dangaus perspektyva: per kančią einama į prisikėlimą.

Dangaus laimės sužavėtas apaštalas Petras pasiūlė Jėzui pastatyti palapines, t.y. pasilikti. Bet misija dar nebuvo įvykdyta, tikslas nepasiektas, todėl Jėzus leidžiasi žemyn, o čia randa erzelį, silpnus apaštalus, kurie nieko negalėjo padėti tėvui, atvedusiam demonų apsėstą sūnų. Didelis kontrastas tą pačią dieną: Dangus ir apsėsta žemė. Kita vertus, čia pasirodo dviejų jaunuolių pavyzdžiai: vienas yra arti Dievo ir regi Dangų, kitas – toli nuo Dievo ir apsėstas.

Esame linkę statytis palapines, siekti ramaus, be rūpesčių gyvenimo, dangaus žemėje, bet užmirštame, jog misija dar nepabaigta, jog mes turime sekti Jėzų paėmę savo kryžius, kad Dangus yra pažadėtas, dar ateityje.

Pelenų Trečiadieniu prasidėjo Gavėnia

Atmink žmogau, jog tavo kūnas iš dulkių yra sukurtas ir į jas nuodėmės geluonis-mirtis sugrąžins, bet Kūrėjas vėl surinks jį visuotinio prisikėlimo dieną, suvienys su siela, kad amžiams gautumei tai, ką Išganytojas pažadėjo. Gavėnios tikslas – atnaujinti tai, kas veda į amžinybę: per atsivertimą, tikėjimą, sakramentus ir dorybes.

Išmintis ar neapykanta? VII eil. sekmadienis

„Jei kas užvažiavo tau į dešinį žandą, atsuk jam ir kairįjį“ – toks Jėzaus teiginys nuskamba šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose. Ar tai reiškia, jog krikščionis turi toleruoti ir nesipriešinti blogam žmogui? Bijau, kad tokiu atveju būtų nukryžiuoti visi geri žmonės ir grįžtume į gilius pagonybės, t.y. sulaukėjusio žmogaus laikus.

Jėzus turėjo savitą kalbėjimo stilių, kartais pasakydavo stipriai ir labai stipriai. Jis mėgo palyginimus, o svarbiai tiesai pabrėžti pasitelkdavo labai radikalius pavyzdžius. Antai, randame jo paraginimą išsilupti akį, jei ji verčia nusidėti. Nejaugi tai reiktų suprasti pažodžiui? Ką tada darytume su puse aklų parapijiečių, radikaliai kovojusių su nuodėme? Todėl kai kuriuos dalykus šv.Rašte reikia suprasti tiesiai ir pažodžiui, tačiau kitų negalima, nes prieitume iki nesusipratimų.

Dešinės ir kairės simboliai Biblijoje išreiškia gėrį ir blogį, todėl gavimas į dešinę ausį čia galėtų reikšti persekiojimą dėl padaryto gėrio. Atsukti kairį žandą galėtų reikšti raginimą priimti atgailą dėl padaryto blogio. Kitaip sakant, jei buvai neįvertintas dėl gėrio, tai tą nuoskaudą reikėtų priimti kaip atgailą už padarytą blogį. Taip samprotaujant būtų išvengta viską griaunančios neapykantos, ir neskubėjimas, nuolankumas suteiktų laiko ir ramybės.

Antausio gavimas ir tuomet, ir dabar reiškia siekimą pažeminti žmogų, orumo paniekinimą. Prieš metus popiežius Pranciškus pasidalino įžvalga, jog nederėtų vaikų bausti mušimu per galvą ar veidą ne tik todėl, jog gali sukrėsti smegenis, deformuoti veidą, bet dar ir dėl pagarbos asmeniui, nes nuolat žeminamas vaikas gali išaugti traumuotas.

Dar kiti šį klausimą aiškina to laikmečio etiketo perspektyvoje. Jėzaus laikais tautoje nebuvo leidžiama dešine ranka atlikti netinkamus darbus. Sveikinantis su pagonimi nebuvo duodama dešinė ranka, geriausiu atveju tik kairė. Ši taisyklė perėjo į islamo elgesio kodeksą. Norint skelti antausį, reikėjo tai padaryti su kaire ranka. Pabandykime įsivaizduoti, kaip su kaire ranka trenkti per dešinį žandą. Tai įmanoma padaryti, tačiau tik atžagaria ranka, ne su delnu, bet su kita plaštakos puse. Trenkti su kaire į kairį žandą yra dar sunkiau, todėl atsukus agresoriui kairį skruostą, jis pats atrodys juokingai. Gaunasi, jog žemindamas kitą, pats save pažemina.

Ši aplinkybė atskleidžia tikrąjį Jėzaus mokymą, kuomet jis uždraudė savo mokiniams į panieką ir agresiją reaguoti tuo pačiu, tačiau paragino pasitelkti išmintį. Agresija yra visiškas primityvumas, kuri dar labiau pablogina padėtį. Juk todėl Kristus paliepė nesipriešinti blogam blogu. Bet štai su išmintimi apginant savo orumą ir sutramdant savo priešininką, gal net jį patraukiant į savo pusę, – tai yra sudėtingesnis, tačiau geresnis kelias.

Tokios išminties pavyzdžius Jėzus pateikia palyginimais apie apatinių atidavimą ir dvigubo kelio įveikimą. Jis sakęs, jog norinčiam paimti iš tavęs apsiaustą, atiduok ir apatinius. Taip išeitų, jog žmogus liktų nuogas, todėl gėda būtų ne tam, kuris nuogas, bet tam gobšuoliui ir beširdžiui, kuris jį išrengė iki nuogumo.

Ragindamas nueiti dvi mylias su tuo, kuris verčia nueiti tik vieną, Jėzus omenyje turėjo Romos imperijos įstatymą, kuris leido imperijos kareiviui priversti bet kurį pakelyje sutiktą gyventoją panešėti jo amuniciją. Bet tik vieną mylią. Romėnų okupacijos metu izraelitas šią „paslaugą“ laikė pažeminimu, nes maža to, kad kentėjo pagonių priespaudą, dar privalėjo engėjams padėti. Bet štai antros mylios reikalauti įstatymai draudė, todėl kareivis galėjo užsitraukti didelių nemalonumų. Žeminamas eiti su juo vieną mylią izraelitas galėjo antra mylia pažeminti engėją.

Šie pavyzdžiai nurodo išmintingą būdą apginti savo orumą ir teises, išvengiant neapykantos bei paskatinant agresorių susimąstyti, patirti žeminamojo ar prispaustojo dalią. Ir čia niekur nerandame raginimo kvailai nusileisti ir nesipriešinti blogam. Priešintis galima, tačiau be neapykantos ir keršto.

Kad būtų sustabdyta traiškantis neapykantos  ratas, tik katalikai, ypač Inkvizicijos teismai, pradėjo taikyti tokią teisminę praktiką, kuri yra tapusi civilizuotų šalių savastimi: vyksta objektyvus tyrimas, pasitelkiamas advokatas, galioja nekaltumo prezumpcija, bandoma suprasti subjektyvias aplinkybes, ir t.t. Įvesta įstatymų, o ne svyruojančios nuotaikos minios ar valdovo viršenybė.

Šeimoje taip pat gali pasireikšti neapykantos dalykai, kurie gali sugriauti meilę ir bendrą gyvenimą. Moterų agresija dažniausia pasireiškia isteriškumu. Nėra nieko blogiau, kaip isterikė moteris, kuri prarado moteriškos išminties ir švelnumo dovaną. Jos galia keisti pasaulį yra ne tiek fizinė, kiek dvasinė, kai išmintingumu, malda, gerumu ir švelnumu ji keičia pasaulį į gera. Isterikė moteris yra daugiau ar mažiau apvaldyta Jezebelės demono, kurio veikimas ypač pasireiškia kraštutinių feminisčių ir liguistai emancipuotų moterų tarpe. Kur tokios įžengia, ten viską apnuodija ir padaro nepakenčiama. Žinoma, yra moterų, kurios turi finansinę, juridinę, karinę, intelektualinę galią, tačiau netampa isterikėmis ir nepraranda moteriško grožio.

Vyrams gresia neurotinė neapykanta, kuri gali pasireikšti griovimu ir naikinimu. Vyras yra pašauktas statyti, kurti, ginti ir iškęsti, tačiau pas neurotiką veikia naikinimo ir susinaikinimo mechanizmas, į sunkumus bei atsakomybę reaguojant nebrandžiai.

Tėvų neapykanta vaikams pasireiškia staigiais ir neapgalvotais emocijų bei baudimo pasireiškimais. Reakcijos į vaikų nusikaltimus yra primityvios ir stokoja išmintingumo. Trenkti vaikui arba ant jo užrėkti – nieko sudėtingo, bet katalikiška išmintis reikalautų sekti Dievo pavyzdžiu, kuris nebaudžia iš karto klystančio žmogaus, leidžia jam susivokti. Kai kurie teismo bei atlygio sulaukia tik po mirties.

Vaikų klausimu reikėtų pritaikyti bent objektyvumu ir švelnumu garsėjusio Inkvizicijos teismo (su kai kuriomis pasitaikiusiomis istorijoje išimtimis) procesą. Jei vaikas nusikalto pirmadienį, bausmė turėtų būti penktadienį. Per tą laiką nurims emocijos, bus apmąstytos aplinkybės ir būdai, kaip pataisyti suklydusį vaiką. Ir vaikui laukimas bus didesnė bausmė, proga susimąstyti ir pasitaisyti.

Mes, lietuviai, turėjome sudėtingą istoriją, nes mus pastoviai kažkas skaudino ir engė. Esame nervuoti ir nepakantūs, mūsų psichologija yra tragiška. Dabar jau įsitikinome, jog nei rusai, nei vokiečiai, nei lenkai mums tiek blogio nepadarė, kaip mes patys vieni kitiems. Todėl iš dalies galima pateisinti emigraciją kaip pasišalinimą iš neapykantos ir nevilties apvaldytos aplinkos. Kas pajėgus išgydyti šią šalį, kuri atkrenta nuo Kristaus mokslo?

Išmintis, o ne neapykanta – to mokytis reikia kasdien, bet dažnai elgiamės kaip žvėreliai, todėl ir gyvenimas žvėriškas. Mūsų išminties ir jėgų būtų pakankamai, jei rimtai priimtume Kristaus pavyzdį ir jo dvasinę įtaką per malonę. Kad pasaulis būtų žmogiškesnis, reikia daugiau tikrų krikščionių.

Druska ir šviesa. V eil.sekmadienis

„Jūs – žemės druska. Jūs – pasaulio šviesa“ – tokie Išganytojo žodžiai nuskamba šį sekmadienį. Jie skirti jo mokiniams, kurie laikosi jo mokymo. Tai krikščionybės vardas ir pašaukimas: saugoti nuo moralinio ir papročių supuvimo bei nešti tiesos šviesą žmonijai.

Druska naudojama ne tik kaip prieskonis, tačiau ir kaip konservavimo priemonė, kad maistą būtų galima išsaugoti ilgiau nesugedusį ir nesuirusį. Kas yra gyvas, to nereikia konservuoti, kadangi gyvi ir sveiki organizmai yra pajėgūs nugalėti gedimą įtakojančias infekcijas. Druska ilgus amžius naudota gyvybę praradusių dalykų konservavimui ar  žaizdų dezinfekavimui. Panašiai žmogaus egzistencija po nuopuolio yra dvasinės mirties apvaldyta ir sužeista, todėl reikalauja nuolatinio konservavimo ir gydymo Dievo žodžiu ir sakramentais.

Biblijoje atrandame, jog Jeruzalės šventykloje atnašautos aukos privalėjo būti pasūdytos, t.y. nepradėjusios gesti ir irti, pasižyminčios šviežumu, geru kvapu ir išvaizda. Evangelistas Matas taip pat užsimena, jog kiekvienas krikščionis turi būti pasūdytas. Ta druska yra Kristus ir jo kryžius. Niekur šv.Rašte nėra parašyta, jog šventykloje būtų atnašaujamos saldžios aukos: medus, vaisiai, šaknys ir pan. Deja, saldus kitčas ir seilėjimasis tapo dabartinės krikščionybės dominuojančiomis savybėmis.

Pranašas Eliziejus druskos pagalba išgydė vandenį, kad nebebūtų nuodijami žmonės ir augalai. Atminti tam įvykiui ir aktualizuoti, senasis vandens egzorcizavimo ritualas turi druskos įbėrimo į šventinamą vandenį apeigą.

Druska ne tik stabdo gedimą, tačiau ir dezinfekuoja. Patekusi ant žaizdos sukelia nemalonius pojūčius, degina ir peršti. Tai dar labiau sustiprina jos simboliką, nurodant, jog krikščionių gyvenimas ir būvimas yra tikra dezinfekcija puolusiam pasauliui, dažnai priimamas skaudžiai ir agresyviai, nes tyras ir dievotas pavyzdys aitrina sergančias sąžines. Panašiai demonai negalėjo pakęsti Jėzaus artumo, prašydami jų nekankinti. Reikia suprasti, jog tai ne Jėzus juos kankino, bet su tiesa ir šventumu susidūrusios jų subjaurotos sąžinės negalėjo pakęsti tos rėžiančios akivaizdybės.

Jėzus perspėjo savo mokinius, kad netaptų išsidvokusia druska, kurią išmeta ant kelio. Išmestos ant kelio ir trypiamos druskos paveikslas mus nukelia į semitų pasaulio kasdienybę, kur visos šiukšlės buvo metamos į gatvę. Duonos kepimo pečiuose naudoti druskos blokeliai ilgainiui nuo karščio prarasdavo savo savybes, todėl buvo metami laukan kaip nebetinkami nei ugniai, nei kaip prieskonis, nei kaip konservuojanti medžiaga. Panašiai Kristaus mokslo nebesilaikantys, maldingumo dorybę praradę krikščionys tampa pasaulio šiukšlyno dalimi, mindžiojamo pagonių.

Kas yra maldos gyvenimas ir auklėjimas, evangelizavimas ir pastoracija? Tai savęs ir kitų pasūdymas Dievo žodžiu, sakramentų malone, maldingu gyvenimu, dorybingais papročiais, bendrai tariant, – Šventąja Dvasia. Tai ir kančios bei išbandymų klausimas, kuomet žmogus tampa apvalytas nuo iliuzijų, puikybės ir silpnumo. Nesugedimas ir negendamumas – toks ilgainiui turi tapti krikščionis, kuris įsitvirtina Dievo karalystės tikrovėje, nes viskas jame – kalba, elgesys, mąstymas ir jausmai – pasūdyti Dievo malonės. Neatsitiktinai senosiose krikšto apeigose krikštijamajam buvo duodama suvalgyti trupinėlis pašventintos druskos, kad būtų apvalytas jo kūnas ir siela, kad paragautų išganymo ir žemiškojo gyvenimo skonio.

Pirmųjų krikščionybės amžių autorius Jokūbas iš Sorugos Kristų vadino druska, kuri nužengė iš Dangaus ir duoda gyvenimo šviežumą bei skonį.

Dieviškieji. IV eil.sekmadienis

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniu perteikiami Jėzaus devyni palaiminimai. Rašoma, jog juos jis paskelbė nuo kalno tarsi naujasis Mozė, atsisėdęs kaip karalius, mokytojas ir viešpats. Jėzus juos paskelbė atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas.

Lietuviškame vertime kažkodėl suredukuotas tas „atvėręs lūpas, mokydamas ir tardamas“. Nors tai atrodo kaip “sviestuotas sviestas”, tačiau tikrai nėra tuščiai išvardintas, kadangi Jėzus atliko tuos tris veiksmus, norėdamas parodyti, jog jis moko ne tik kalbėdamas, bet ir nekalbėdamas. Atverdamas lūpas jis pūs vėliau į apaštalus Šventąją Dvasią. Bet ir kiekvieną kartą atverdamas lūpas, mokydamas ir kalbėdamas Jėzus siuntė Dvasią į visus, kurie jo klausėsi.

Įlipimas į kalną yra nuoroda į tai, kas atsitiko Mozės laikais. Sinajaus kalne Mozė bendravo su Dievu, iš ten atnešė pirmąjį Dievo teisyną – jo dešimt įsakymų. Ne kartą girdėjau teigiant, jog tos taisyklės – nieko nuostabaus, savaime suprantami dalykai. Mozės laikais tai nebuvo savaime suprantama, kadangi jų nežinojimas ir nesilaikymas buvo norma. Žengdamas į kalną ir atnešdamas dekalogą Mozė pakilo mastymu ir gyvenimu aukščiau pagonybės tamsos ir primityvumo, į aukštesnį elgesio standartą pakeldamas žmoniją. Dekalogas pataisė sugedusią žmogaus sąžinę, teisingumo suvokimą, nes žmonija buvo tokiame nuopuolyje, jog ir elementarybės nebuvo užlaikomos. Tai pastebėti galima ir šiomis dienomis, kai pamaži ima įsigalėti ir nekalto žmogaus žudymas, ir vagystės, ir paleistuvavimas ir t.t.

Pakildamas į kalną ir paskelbdamas devynis palaiminimus Jėzus pakelia savo mokinius į naują lygmenį, į dar aukštesnį standartą. Nuo to karto Mozės dekalogas yra minimumas, kurio krikščioniui nebepakankama, nes jam nurodyta nauja norma ir maksimumas, kuris daro žmogų Dievo karalystės dalyviu ir paveldėtoju.

Kaip skaitome tą naują teisyną? Pridėjus meilės įstatymą prie šių, gaunasi naujasis dekalogas, kuriuo vadovaujasi Kristaus mokiniai.

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

9. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.

Graikiškame tekste vartojamas žodis „makarioi“ į lietuvių kalbą išverstas kaip „palaiminti“. Būtent „makarios“ senojoje graikų kalboje vartotas kalbant tik apie Dievą, todėl tai yra naujiena, jog dieviški yra tie, kurie laikosi Jėzaus palaiminimų. „Makaria“ vadinama M.Marija, kurią palaiminta vadins visos kartos.

Palaiminimai liudija pagridindinę vertybę, kuri veda žmogų į išganymą – tikėjimą. Taip reikia viską ir interpretuoti. Palaiminti vargdienio dvasios yra tie, kurie nėra pasisotinę savimi ir turtais, nes jiems reikia Dievo ir kitų žmonių. Palaiminti liūdintys yra tie, kurie tikėjimo dvasioje priima tiesą apie pasaulio ir asmeninį nuopuolį, kurie liūdi dėl blogio, nuodėmės ir melo ilgėdamiesi išganymo. Palaiminti persekiojami dėl teisingumo ir dėl tikėjimo Jėzumi, nes jie yra išganymo kelyje, iš kurio velnias ir jo tarnai nori išstumti.

Palaiminti gailestingieji, taikdariai, tyraširdžiai – tai tie, kurie suprato Jėzaus mokymo prasmę, išliko kartu su juo toje pačioje pusėje, nepasidavę abejingumui, neapykantai ir egoizmui. Šiomis vertybėmis jie yra nepalyginamai aukščiau pasaulio tikrovės, kurioje siaučia konfliktai ir aistros.

Nors palaiminimai liudija išbandymus ir kančias Jėzaus mokiniams, tačiau pasibaigia Jėzaus raginimu džiūgauti. Tai tylus džiaugsmas kančioje ir išbandymuose, jog išvėrusiam tikėjime laukia atlygis Danguje.

Dievo įsakymų, Kristaus palaiminimų dėka krikščionybė yra aukštesnio ir tobulesnio mąstymo bei gyvenimo būdo pasireiškimas, nes perteikia Dievo ir šventųjų egzistenciją meilėje ir tiesoje. Tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti nieko bendro su velnio įvesta nuopolio egzistencija, kurioje garbinama jėga, savivalė ir egoizmas. Dėl šios priežasties krikščionys turi jausti pasididžiavimą, jog priklauso aukštesnei civilizacijai, ištrūkę iš džiunglių įstatymo tikrovės.

Tačiau tai nėra savaime suprantami dalykai, nes nykstant tikėjimui ir krikščionių gretoms, sunyks ir jų kurtoji visuomenė bei tvarka. Normaliai visuomenei palaikyti reikia krikščionių, reikia tų, kurie laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų. Antraip vis didesnė velniava darysis…

Tikiu Dievu ir sąžine. III eil.sekmadienis

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“. Tai buvo jo gyvenimo devizas  ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet visų nuostabai, nusikaltėliai prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl jie nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl jį nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu.  Tačiau vėliau su šiuo devizu gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Minėtų galvažudžių atsivertimas į Dievą ir sąžinę leidžia suprasti ir šio sekmadienio evangelijos skaitinį, kuriame skelbiama Jono Krikštytojo ir Jėzaus patvirtinta gyvenimo būtinybė: atsiversti ir tikėti į Dievą bei sąžinę.

Bažnyčia vykdo labai plačią veiklą, todėl kartais sunku suprasti, kokia yra pagrindinė jos užduotis. Iš tikrųjų, nei kova už taiką ir teisingumą, nei alkstančiųjų ar vargšų gelbėjimas, nei ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas, net nei maldos ar kongresai, nei žmonių linksminimas ar guodimas. Žinoma, visa tai yra daroma, tačiau tai nėra pagrindinis krikščionybės tikslas. Vienui vienintelė užduotis yra ši – kviesti ir padėti atsiversti, gelbėti sielas.

Atsivertimas į Dievą ir sąžinę yra esminis visų minėtų problemų sprendimas. Tai priežasties sprendimas iš pagrindų, o ne vien rūpestis padariniais. Atsivertimas išsprendžia ir ekumenizmo problemą, ir socialinio neteisingumo, ir vargo bei kitus sunkumus, kuriuos sukuria asmeninė ar visuomeninė nuodėmė.

Žmogaus išganymas priklauso nuo jo atsivertimo, kai jis ima suvokti savo atsakomybę ir sąryšį su Dievu, žmonėmis, pasauliu ir savimi pačiu. Atsivertimas čia reiškia savo mąstymo, jausmų ir elgesio pakeitimą, kai iš egoizmo ir savitiksliškumo žmogus pereina į gyvenimo pagal meilės ir tiesos vertybes su Dievu ir žmonėmis matmenį.

Antras susitikimas. II eil.sekmadienis

Antrojo eilinio laiko sekmadienio bibliniuose skaitiniuose pasakojama apie antrąjį Jėzaus susitikimą su Jonu Krikštytoju. Nors jiedu buvo tolimesni giminačiai iš motinų pusės, tačiau žemiškame gyvenime matėsi tik du kartus. Pirmą kartą susitiko prie Jordano. Antrą – kažkur dykumos pakraštyje. Abu kartus Jėzus ateina pas Joną.

Pirmą kartą susitiko, kad Jėzus priimtų krikštą iš Jono rankų. Antrą kartą Jėzus atėjo pas jį, kad atpažintų jį esant Dievo Sūnumi ir paskelbtų tautai. Jonas prieš tai turėjo kažkokį apreiškimą, regėjimą, kokie ženklai lydės ir kaip pažins Jėzų. Tuo ženklu yra Šventoji Dvasia, kuri balandės pavidalu nužengė ant Jėzaus.

Jėzus ateina pas Joną, nes istorijoje būta daug kristų (pateptųjų), tačiau yra tik vienas tikrasis Kristus. Šventykloje aukota daugybė avinėlių, tačiau tik tas vienas naikina pasaulio nuodėmę. Prie Jordano krikštijosi minios, tačiau tik vienas krikštijosi nė dėl savo asmeninės, bet dėl kitų nuodėmės. Jis buvo tikrasis krikšto davėjas.

Šventoji Dvasia apsireiškė ne todėl, jog Jėzus jos neturėjo, ji visą laiką buvo su Jėzumi, tačiau apsireiškė dėl Jono, kad jis galėtų suprasti, kuris yra Dievo Sūnus. Panašiai be Šventosios Dvasios pagalbos niekas nei vėliau, nei dabar negali pažinti Jėzaus, sulaukti tikėjimo malonės ir patirti vidinio apšvietimo bei tikrumo, jog jis yra Dievo siųstasis Mesijas.

Jonas buvo rūstokas žmogus, teisuoliško, kažkiek neurotiško charakterio, tipiškas nuodėmės pamokslininkas, atvirai ir tiesiai parodęs nuodėmę, skelbęs besiartinančią rūstybę nusidėjėliams, kvietęs atsiversti ir plovęs jų nuodėmes atgailos krikštu. Galiausiai jis nurodė Dievo avinėlį, kuris vienintelis naikina pasaulio nuodėmę. Per savo drąsumą ir teisumą Jonas užkliuvo nuodėmingiesiems, ypač Erodo meilužei, todėl tapo jų pašalintas.

Kažkada tarybinis poetas Gorkis yra sakęs: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“. Erodui irgi tuomet atrodė, jog jo asmuo daug reiškė. Tačiau ir tuomet, ir šiandien nelabai norima pripažinti, jog per nuodėmę žmogus praranda vidinį orumą ir belieka tik povyzos. Tik per atgailą ir atsivertimą, dėka Kristaus ir krikšto žmogus atgauna savo vardo vertę, jo vardas yra įrašomas į gyvenimo knygą Danguje. Gražiausias to pavyzdys yra šventieji.

Jono ir Jėzaus skelbtasis atsivertimas ir nuodėmių atleidimas yra didelės svarbos. Ypač šiais laikais, kai žmonės ima prarasti nuodėmės ir sąžinės jausmą. Po nuopuolio žmogus tapo apvaldytas nuodėmės, vidinio sugedimo, polinkio link blogio, neklusnumo Dievui. Kaip jūra yra pilna vandens, taip žmogus yra pilnas nuodėmės, todėl tas, kuris sako nesąs nusidėjęs, yra melagis ir melagiu daro Dievą. Jei kas sakosi nejaučiąs nuodėmės ir nuodėmingumo, sąžinės priekaištų, ko gero yra užsiauginęs begemoto odą, yra praradęs sąžinės jautrumą, arba kenčia nuo blogos atminties, kuri užsiblokuoja neigiamam savęs vertinimui. Dažnas dalykas, kad ir velnias bei jo tarnai užliuliuoja sąžinę, užblokuoja atmintį. Išties, kai kurių atmintis panaši į balandžių, nes sugeba skaičiuoti iki dviejų nuodėmių: nepavogiau, nenužudžiau. Tuo tarpu kai kurie šventieji ėjo išpažinties kasdien ar net kelis kartus per dieną, nes suvokė tragišką polinkį į blogį ir velnio daromą įtaką.

Jonas skelbė nuodėmės buvimą, žmogaus pražūtingą sugedimą. Kai jis tapo likviduotas, tai darė Jėzus. Kai ir jo nebeliko, nuodėmės ir atsivertimo skelbimo pareiga buvo patikėta apaštalams. Ir taip iki šiol Jėzaus bažnyčia skelbia tiesą apie nuodėmę ir atsivertimą, apie Dievo Avinėlį, kuris atėjo naikinti nuodėmės, kadangi per nuodėmę žmogus atsiskiria nuo Dievo ir atsiranda žmonijos priešo – velnio – valdžioje.

Kai tik Jėzus tapo Jono pakrikštytas, patraukė į dykumą, kur praleido 40 dienų ir naktų melsdamasis ir pasninkaudamas. Jis išėjo susigrumti su šėtonu, kuris yra pirmasis nuodėmės šaltinis. Dykumoje Kristus pirmą kartą nugalėjo velnią, jo pagundas, sutraukė nuodėmės grandines ir panaikino jos ideologiją. Iki to meto dar niekam nebuvo pavykę velnio ir jo nuodėmės nugalėti, nes visi buvo jo nugalėti. Tarp žmonių velnias buvo nenugalimas ir nenugalėtas, turėjo žmogui pilną valdžią per nuodėmę. Šėtonas šnibždėjo, o žmonės jo klausė, laikė jį savo dievu. Dykumoje šėtonas pirmą kartą susilaužė dantis, bandydamas savo pagundomis perkrimsti Kristų. Juk iki šiol jo pagundos tokios efektyvios žmonijoje.

Tai buvo Kristaus pirmas, tačiau ne paskutinis laimėjimas. Vėliau jis atmetė šėtono šnabždesį kančioje ir ant kryžiaus, kai nepasidavė netikėjimo, neklusnumo, nusiminimo, nekantrumo, protesto pagaundoms klusnumu, kantrumu, nusižeminimu ir pasitikėjimu dangiškuoju Tėvu. Jis laimėjo ir trečią kartą, kai prisikėlė iš mirties. Dabar belieka laukti jo galutinės pergalė apsireiškimo laikų pabaigoje, kai ateis atskirti gėrio ir gerųjų nuo blogio ir blogųjų.

To dar niekada istorijoje nėra buvę, jog žmogus nugalėtų žmonijos priešą. Nuo to meto Kristaus vardu ir jo galia senasis priešas yra nugalimas ir nugalėtas. Savo pergalės šlovę ir galią Kristus apreiškia ypač per krikštą ir išpažintį.

Tokia yra Dievo valia, kad vaduotų mus iš nuodėmės, kuri yra velnio įtakos žmogui būdas ir tikrovė. Nuodėmę naikinantis Dievo Avinėlis nori apšviesti mūsų protus dėl nuodėmingumo, atgaivinti jautrumą ir atmintį, pažadinti širdis atgailai ir nuodėmių atleidimo priėmimui, kad priklausytume Jam, kuris už mus mirė ir prisikėlė.

Kas naujo Naujuosiuose?

„Su Naujais Metais, su nauja laime” – milijonai žmonių ištarė sveikinimus ir linkėjimus civilinių metų pradžios proga. Bet ar visi susimasto apie šio pasveikinimo ir progos prasmę? Jei naujas, tai vadinasi naujas iš esmės, o ne naujai apipavidalintas, užmaskuotas senas dalykas. Ar tikrai ir kas naujo naujuose metuose?

Koheleto knygos autoriaus mintimi, nieko naujo nėra po saule, nes kas yra, tas jau buvo, tik kai kurie dalykai buvo primiršti, bet ir vėl prisiminti. Su didžiausiu pesimizmu jis kalba apie žemiškus pasiekimus, turtus ir žemišką laimę, vadindamas tai tuštybe ir vėjų vaikymusi, nes iš esmės tai nieko nekeičia ir neduoda, yra tas pats per tą patį per visas kartas. Sakytum, jog Nauji Metai yra iliuzijų šventė, proga pabaliavoti, kai, pasak liaudies tautosakos, „užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios“ visi seni dalykai, kurie buvo žinomi nuo pat pradžių: turto siekimas, visuomeninis ir šeimos gyvenimas, linksmybių ir patogumų ieškojimas ir t.t.

Čia vartojamas žodis „naujas“ pasaulietinėje perspektyvoje yra tuščias, pridengiamas tuščiais pažadais, reformomis ir įsivaizdavimais. Pasaulis nėra pajėgus duoti kažką naujo, nes tai yra tik krikščioniškos religijos galimybė. Visa nauja prasidėjo ir yra įmanoma tik dėka Naujojo Testamento, kai Dievo veikimu Mergelė Marija tapo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kai pradėjo iš Šventosios Dvasios ir pagimdė žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kuris atnešė tiesos ir malonės šviesą, nugalėjo nuodėmę ir mirtį savo prisikėlimu, kai įsteigė Bažnyčią ir davė jai sakramentus. Kristus atėjo, kad iš esmės atnaujintų nuodėmės sugadintą kūriniją, ypač žmogų. Visa atnaujinti Kristuje – štai tikro naujumo esmė.

Kur dar nėra Naujojo Testamento tikrovės, ten tebesitęsia senasis testamentas su savo senais dalykais, žinomais iki skausmo ir nuobodumo: bedievybė, neapykanta, godulystė, neklusnumas, puikybė, palaidumas ir t.t. Visa tai toliau tęsis sekančiais metais, todėl netinka jų vadinti naujais, kadangi tai besitęsiantys senųjų laikų seni reikalai.

Nauji pirkiniai, naujas verslas, sportas, tvarkymasis, susipykimai ir susitaikymai, nauji mokesčiai ir nauji vagystės būdai – tai nėra nauja, nes tik evangelija yra nauja, todėl naujumą ir atsinaujinimą galima pastebėti tada, kai per tikėjimą atsinaujina žmonės ir jų gyvenimas, kai atsivertę ateina į bažnyčią, kai atšalę atnaujina savo tikėjimą.

Kristus atnešė tą esminį naujumą ir pavadino Dievo karalyste, pradėjo naują dangų ir naują žemę, naują žmogų, kurio pavyzdžiai šviečia šventuosiuose. Į tą naują tikrovę tapome pakviesti. Tačiau milijonai žmonių dar nežino, jog Kristus yra karalius ir nepriima jo tokiu. Net ir tarp katalikų randame uoliai praktikuojančių, bet netikinčių, negyvenančių atnaujintu gyvenimu pagal naująjį įstatymą. Pasaulietiniai visokio plauko karaliai ir karaliukai jiems yra didesni autoritetai nei vienintelis valdovas – Kristus.

Egzistuoja Dievo karalystė, naujas pasaulis ir gyvenimas Kristuje, kuris reikalauja, kad užbaigtume sena. Tam tepadeda malda ir naujų civilinių metų programa, prašant Kristų paimti iš mūsų tai, kas yra sena, ir duoti tai, kas yra nauja. Praėjus dar vienam laiko etapui belieka Dievui padėkoti už visa, kas buvo teisinga, ir atsiprašyti už klaidas, prašant, kad eitume atsinaujinimo keliu ir plėstume Dievo karalystę savo širdyje ir aplinkoje.

Kalėdos su čili

Ar Kalėdos, Kristaus užgimimo iškilmės, yra rimtos ar linksmos? Kad atsakytume į šį klausimą, pirma reikia aptarti du tikėjimo būdus: vaikišką ir suaugusiojo.

Vaikiškos Kalėdos yra linksmos, naivios, su švieselėmis ir blizgučiais, norisi šokinėti, ploti rankomis. Tai tikėjimas į karamelinį Jėzuliuką, apsuptą avinėlių ir angeliukų. Kita vertus, naivaus tikėjimo atgarsiai (eksploatuojant Kalėdų nuotaiką) pasireiškia keistais  komerciniais ir televiziniais Kalėdų variantais, kur vietoj Jėzuliuko propaguojami senio šalčio (tokio panašaus sovietinį stabą Marksą), nykštukų, elnių, snaigių ir kiti naivumo personažai, skatinant nekritiško, emocionalaus pirkimo įpročius.

Sakysit, smagu šiuo laiku mums pabūti naiviais ir keistais, apsiseilėjusiais vaikiščiais, niekam nereikia į kalėdinį sirupą kritikos čili maišyti. Bet tikrosios Kalėdos turi dramatizmo apraiškų, jos nėra saldžios ir naivios.

Vaikus galima suprasti, vaikiškos Kalėdos turi savo metą, tačiau matant suvaikėjusius suaugusius, darosi liūdna. Vaikiškas tikėjimas neveda į išganymą, nepadeda įveikti gyvenimo sunkumų, neduoda atsakymų į esminius klausimus. Jei suaugęs turi vaikišką tikėjimą, reiškia jis yra bedievis arba tokiu netrukus taps. Suaugęs turi turėti brandų, stiprų, aiškų tikėjimą, kadangi pasaulis yra baisus ir žiaurus, velnias – klastingas, žmonės – pikti ir naivūs.

Prie mažų vaikų mėgstama paploninti balsą, kalbėti mažybiškai, maždaug, – „utiutiu, koks gražutis, koks saldutis, koks gerutis“. Bet nevalia užmiršti, kad vaikų gerumas – tai tik iliuzija, kurią sukuria jų silpnumas, nes gimtoji nuodėmė juose veikia ir su amžiumi jų blogumas vis labiau išryškėja  bei stiprėja, ir tik rūpestingo auklėjimo dėka ir su Dievo malonės pagalba tai galima sumažinti. Matant mažą vaiką negali apie jį pasakyti, kas jis toks yra savo genais, charakteriu, gimtosios nuodėmės paveldėjimu, todėl neaišku, kas ir koks jis bus ateityje. Šiais laikais atsisakius klasikinės pedagogikos, didžiąja dalimi galima tikėtis tik sugyvulėjusio socliberalistinio išgamos.

„Utiutiu Jėzuliukui“ seilėjimasis čia visiškai netinkamas, kadangi apie kūdikėlį Jėzų mes žinome beveik viską: paliko Dangaus ir Tėvo artumo laimę, gimė kaip šviesa iš šviesos, be nuodėmės, iš tyros mergelės Marijos, tamsią ir žvarbią naktį kažkokioje pašiūrėje tarp gyvulių; atėjo pasiaukoti už kitus. Jėzus buvo vargšas nuo pat pradžių, persekiojamas ir nuolatiniame mirties pavojuje nuo pat kūdikystės, skelbdamas Evangeliją, kentėdamas ir savo kraują paliedamas mūsų nuodėmių atleidimui. Žinant tai, prie prakartėlės norisi verkti, todėl tie idiotiški ir perkreipti šypsniai čia netinka.

Džiaugsmas čia turi tik tą prasmę, jog Kristus atėjo manęs gelbėti iš nuodėmės, melo ir  blogio, iš šėtono nagų, nuo amžinosios pražūties pragare. Jo gimimas turi aiškų tikslą ir prasmę – žmogaus išgelbėjimą. O kaina – Jėzaus Kryžius.

Sveikindamas su Kristaus Užgimimo švente kviečiu būti suaugusiais žmonėmis, kurie turi brandų tikėjimą, džiaugtis su pagarba ir išmintingai, nepulti į naivių Kalėdų miražą. Mes sugebame džiaugtis su rimtumu ir protingai, priešingai nei pasaulis, kuris juokiasi ar liūdi ne laiku ir ne vietoj. Džiūgaukime kaip karaliai Dovydas ir Saliamonas, kaip pranašai Izaijas ir Jeremijas, kurie skelbė ir laukė gelbėtojo atėjimo.

Ženklas. IV Advento sekmadienis

Paskutinį Advento sekmadienį skaitomas paslaptingas pranašo Izaijo knygos tekstas apie ženklą iš aukštybių ir iš žemybių. Pranašas ragina karalių Achazą prašyti to ženklo, bet šis atsisako jo. Nepaisant jo nenoro, pranašas jį paskelbia. Ženklo esmė – mergelė motina pagimdo sūnų Emanuelį, atėjusį pas mus Dievą.

Kad galėtume geriau suprasti šį pasakojimą, dera susipažinti su istoriniu kontekstu. Judėjos karalių Achazą galima pavadinti tikru problemų karaliumi: karalystė buvo apsiausta priešiškų Izraelio ir Sirijos armijų, šalis skendo moraliniame ir visuomeniniame chaose. Nenuostabu, kadangi ir pats karalius buvo atsimetęs nuo tikrojo tikėjimo, praktikavo pagonišką kultą, garbino stabus. Jo atvejis patvirtina taisyklę, kad kas praranda tikrąjį tikėjimą, tas praranda ir protą, ir išmintį, ir sąžinę. Savo nuodėmę, kvailumą ir beviltiškumą jis bando paslėpti ir pateisinti uolia bei kraštutine stabmeldyste: stabams paaukojo netgi vieno iš savo sūnų gyvybę. Nusirito taip žemai, kad nebuvo daugiau kur.

Ne tik Biblijoje, tačiau ir apskritai žmonijos istorijoje, ne išimtis – ir mūsų laikais, svarbus yra ženklo reiškinys, kurio dėka buvo patvirtinami arba paneigiami pranašai ar magai, tikslai ir sprendimai. Antgamtinės kilmės, neįprasti ar net nenatūralūs reiškiniai buvo laukiami, iššaukiami, būtini, siekiant įsitikinti, ar Dievas, įsivaizduojamos dievybės, demonai, paslaptingosios jėgos išreiškia palankumą norimiems įgyvendinti dalykams ir asmenims. Šiais laikais tų palankių ženklų prasmių ieškoma, pavyzdžiui, žvaigždžių, delnų skaitymu, kortų simboliuose, sapnuose ir t.t. Biblijoje aprašomi tikri ženklų iššaukimo konkursai, kai pranašas stoja prieš pagonių krivius ir įrodo gyvojo Dievo būvimą ir viršenybę. Ir Naujojo Testamento laikais apaštalų mokymą, kaip liudijama apaštalų darbuose, lydėjo stebuklingi ženklai ir stebuklai, patvirtindami jų skelbiamą Jėzaus Kristaus asmenį, tiesą ir iš jo gautą kunigystės galią.

Pranašas Izaijas tuo stebuklingu ženklu pateikia mergelę ir jos sūnų. Aramėjų kalboje mergelė vadinama „alma“. Jos sūnaus Emanuelio vardo prasmė yra „Dievas su mumis“. Tai vienas iš daugelio biblinių fragmentų, kuris pagrindžia katalikų dogmą apie Marijos nekaltą prasidėjimą ir jos mergaitišką motinystę, iš kurios gimsta žmogaus prigimtį priėmęs antrasis Švč.Trejybės Asmuo – Dievas Sūnus.

Švč. M.Marijos asmuo, pašaukimas ir vaidmuo, Dievo Sūnaus įsikūnijimo mokymas yra toks aiškus ir tvirtas katalikų ir stačiatikių mokyme, jog nėra jokios vilties suderinti jį su žydišku ir protestantišku skeptiškumu. Pastarųjų poziciją galima pavadinti tikru išsisukinėjimo meistriškumu. Bet pamaldžiam žydui galima pasakyti: tu gi geriau skaitai ir supranti aramėjų kalbą, tuomet kodėl Izaijas vadina ją „alma“, kuri gimdo „Dievą su su mumis“? Ir protestantams, kurie taip giriasi „sola scriptura“ (vien tik Biblija) taisykle, derėtų patarti geriau skaityti Bibliją ir neapsimetinėti aklais ar lesinėti pageidajamų fragmentų trupinėlius.

Juozapui nėščios Marijos ženklas pradžioje buvo nesuprantamas, maža to, jis jį priėmė kaip nuodėmę ir išdavystę. Angelui atskleidus dvasinę prasmę, Juozapas tapo ištikimu  Marijos ir Jėzaus ženklo priėmėju ir gynėju. Šis ženklas reiškia išgelbėjimą, išeitį iš beviltiškos padėties. To liudijimus randame ir gausiose šventovėse, Marijos apsireiškimo įvykiuose. Bažnyčia seka šv.Juozapo pavyzdžiu, kai abejonė ir natūralistinis interpretavimas yra įveikiami angelo mokymu.

 

 

Našlaitis pranašas. III Advento sekmadienis

Trečią Advento sekmadienį psalmistas kviečia dykumas pradžiugti ir sužaliuoti, nes prisiartino Viešpaties šlovė. To džiaugsmo skelbėjas yra dykumos gyventojas – šv. Jonas Krikštytojas ir jo atliktas darbas. Jis yra svarbiausias Advento šauklys, kuris Viešpaties atėjimą paskelbė, jo atėjimui paruošė tautą, jį atėjusį parodė. Bet kad tas džiaugsmas ateitų, jis pats turėjo labai kentėti.

Jono pašaukimas buvo didingas, tačiau ir negailestingas. Gimė seniems tėvams, vėliau tapo ir pasiliko vienišu dykumų našlaičiu, skelbdamas žmonijos vienišumą be Dievo. Gyveno skurdžiai vienuolyne ir paskui kaip laukinis dykumoje, sulaukęs 30 metų ėmė skelbti atsivertimą, susikirto su valdžios „elitu“ ir dėl intrigų tapo įkalintas bei  nukirsdintas. Taip trumpai galima apibūdinti jo trumpą ir dramatišką gyvenimą.

Kaip liudija šv. Raštas, Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir jo žmona Elžbieta susilaukė vienintelio sūnaus stebuklingai, iš Dievo malonės jau būdami seni. Žodinė tradicija patikslina, jog jiems galėjo būti apie 80 metų, kai žmogiškai yra nebeįmanoma vaiko pradėti ir išnešioti.

Gimus Kristui išėjo Erodo potvarkis išžudyti visus izraelitų pirmagimius, kadangi sužibusi žvaigždė ir išminčių liudijimas sukėlė Erodo nerimą dėl gimusio žydų karaliaus konkurencijos. Juozapas ir Marija su kūdikiu pabėgo į Egiptą. Kas atsitiko su Jonu? Juk jis irgi turėjo būti užmuštas su kitais kūdikiais. Kaip teigia žodinė tradicija, Jono tėvas Zacharijas atsisakė išduoti savo sūnų, todėl pats buvo užmuštas kareivių. Motina Elžbieta pabėgo su kūdikiu į dykumą, tačiau dėl senyvo amžiaus, gimdymo ir streso mirė palikdama savo vaiką našlaičiu.

Iš visko sprendžiant, Jonas buvo atiduotas Kumrano esėnų bendruomenei, kuri gyveno netoli Negyvosios jūros esančiuose kalnuose. Toji bendruomenė priimdavo žydų našlaičius, kuriais niekas nebegalėjo pasirūpinti. Bendruomenė laukė Mesijo atėjimo, gyveno griežtai ir pamaldžiai, atsidavė šv. Rašto studijoms ir jo perrašinėjimui. Taip Jonas krikštytojas buvo paruoštas misijai, užgrūdintas sunkiam gyvenimui.

Išgyventi dykumoje – sudėtingas dalykas. Biblijoje minima, jog Jonas maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais, vilkėjo kupranugario kailiu. Akivaizdu, jog šis maistas yra sezoninis ir apsirengimas nepakankamas, todėl Jonas turėjo palaikyti ryšius su Kumrano bendruomene ir dykumos pakraščių gyventojais, kad galėtų gauti maisto ir išgyventi žiemos metu.

Jonas nebuvo keliaujančiu pamokslininku, tai pas jį keliavo minios pasiklausyti. Pradėjo skelbti atsivertimą švenčių metu ties ta vieta, kur Jordano upė ribojasi su dykuma ir kur vykdavo masiniai ritualiniai apsiplovimai. Jonas krikštijo žmones Jordano upėje, savitai pritaikydamas mikvos ritualą. Panardinus žmogų vandenyje ir jam išlipus kunigas tyrinėdavo vandens paviršių, ar neplaukia koks plaukas, nešvarumas ar riebalų dėmė, ir taip konstatuodavo ritualinį švarumą. Jonas fizinio švarumo apeigai suteikė moralinio atsivertimo prasmę.

Kaip liudijama šio sekmadienio evangelijos ištraukoje, Jonas pažinojo savo giminaitį Kristų, tačiau tarp pranašo ir mesijo pasekėjų buvo atsiradusi trintis. Jau būdamas kalėjime Jonas siunčia savo mokinius pas Kristų, kad jie įsitikintų mesijo atėjimu ir prisijungtų prie jo. Kaip žinome, dalis Kristaus apaštalų ir mokinių buvo būtent iš jų tarpo.

Kristus įvardija Joną Krikštytoją kaip didžiausią tarp moters pagimdytųjų, tačiau nurodo, jog ir mažiausias Dangaus karalystėje yra už jį didesnis. Čia tinka toji taisyklė, jog didžiausias tarp mažiausių yra mažesnis už mažiausią tarp didžiausiųjų. Kitaip sakant, Krikšto sakramentą gavęs kūdikis yra didesnis už Joną Krikštytoją, nes priklauso Dievo karalystei. Didingiausi Senojo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos yra menkesni nei Naujo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos. Tai reiškia, jog Kristaus atneštasis tikėjimas bei vertybės yra aukščiau ir vertingiau nei Mozės bei pranašų.

Su Jono Krikštytojo misija baigiasi svarbus istorinis ir tikėjimo laikotarpis. Tai drastiškai simbolizuoja jo nukirsdinimas. Kaip nuo kūno visumos atidalinta galva  reiškia mirtį, taip atėjęs Mesijas išpildė ir atėmė iš judaizmo religijos prasmę.

Jėzus Kristus yra žmonijos dykumai skelbiamas džiaugsmas.

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų“.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Į Adventą – su Nojaus arka

Pradedame Adventą, kuris nurodo du Kristaus atėjimus: jau įvykusį kūne ir dar laukiamą laikų pabaigoje. Vis dažniau šį laiką prieš Kalėdas imama vadinti „džiaugsmingu Kristaus atėjimo laukimu“, tačiau vis menkiau suvokiama, jog ne visiems tas atėjimas bus džiaugsmingas.

Pirmojo Advento sekmadienį cituojami Jėzaus palyginimai ir perspėjimai įmeta mus tarsi į šaltą vandenį, prisimenant Nojaus laikų tvaną. Išganytojas nurodė, jog pasaulio pabaiga užklups kaip ir Nojaus laikais, kaip vagis, kai niekas nesitikėjo, kai žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo, apie jokią pabaigą, apie jokį tvaną negalvojo. Nojus įėjo į arką, durys buvo uždarytos ir  tvano vanduo visus paskandino. Pasaulietinis nerūpestingumas ir neatsakingumas tapo sugriautas netikėtos pabaigos.

Nojus statė laivą gan keistomis aplinkybėmis: ne prie jūros, upės ar ežero, bet dykumoje, jis nebuvo inžinierius, jo projektas buvo nestandartinis – kažkokia gigantiška, belangė skrynia.  Tai Dievas davė jam išgelbėjimo planą ir laivo brėžinius. To meto žmonėms tai kėlė nuostabą ir juoką, bet juokdamiesi iš Dievo, jie žlugo per savo išbujojusią puikybę kaip kad ir dabartiniais laikais: Titaniko, lėktuvų, atominio ginklo ir gamtos stichijų nelaimėse.

Statybos trūko net 120 metų. Tai galima suprasti, nes po išvarymo iš Rojaus dar ilgai žmonės turėjo natūralų gyvybingumą, gyveno labai ilgai. Pavyzdžiui, Adomas sulaukė beveik pilnų tūkstančio metų. Vėliau Dievas trumpino žmogaus amžių, kad tas blogio kandis mažiau žalos sau ir kitiems darytų.

Šimtmečio statybos reiškė ir Dievo gailestingumo matą: kol buvo statomas išsigelbėjimo laivas, tol buvo skelbiamas ir išsigelbėjimas, tačiau norinčių gelbėtis neatsirado. Nojaus arka yra tikėjimo ir Bažnyčios simbolis: kol Bažnyčia dar yra matoma, kol skelbiamas tikėjimas, tol dar Dievo gailestingumo durys yra atvertos.

Ir tuomet, ir dabar žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi pagal Dievo duotą išgelbėjimo planą: kai mato tikinčiųjų liudijimą, juos einančius į šv.Mišias, gyvenančius neišsidarkius, ne kaip gyvulius ar pagonis, bet pagal Dievo nurodytą tvarką. Jei tik kas ima gyventi pamaldžiai ir šventai, tuoj pat velniai organizuoja savo tarnus, kad žemintų ir išjuoktų teisiuosius. Juokėsi ir Nojaus laikais. Bet kai vanduo patvino, viskas pasikeitė: jie raudojo anapus arkos durų, kurias Viešpats uždarė.

Ilgas arkos statymas nurodo, kaip sudėtinga ir sunku buvo sutelkti medžiagas ir savo šeimą, fizines jėgas. Tai simbolis ir kiekvieno mūsų ilgo bei ištvermingo siekio atsiversti ir save pašventinti. Mes ruošiamės išgelbėjimui, kai tą dieną teisingumo banga nuplaus nuo žemės visus nešvarumus ir nešvariuosius. Esame pašaukti statyti išgelbėjimo arką sau ir kitiems.

Dievas liepė mums gelbėti savo sielas, ruoštis tikrajam gyvenimui, kurio mokykla ir įžanga yra gyvenimas keliaujančioje šiame pasaulyje Dievo tautoje . Bet pasaulis ir jo žmonės pašiepia: kokia dar siela ir koks ten amžinasis gyvenimas, kam čia tas atsivertimas?

Dievas savo ištikimų kunigų ir tikinčiųjų lūpomis kviečia: atsiversk, daryk atgailą, melskis ir gydykis šv. sakramentais, būk ištikimas tarnaujant Dievui ir laikantis krikščioniško gyvenimo. Toji akimirka gali ištikti netikėtai: gal automobilio avarija, gal insultas ar infarktas, gal net užspringimas trupiniu. Žmogus yra toks trapus, silpnas kaip žvakės ugnelė – pūstelėjus užgęsta. Nebus laiko teisintis, jog nepasiruošei, jog nežinojai: bažnyčių pilna kaip grybų, kunigų ir gyvenimo pamokslų – daugybė.

Kai kurie netiki, nemano, jog yra nusidėjėliai. Bažnyčios nelankantis lietuvis taip sako apie lenkų pamaldumą: kadangi jie daug daro nuodėmių, todėl kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Žinoma, dar kunigai yra labai nuodėmingi. „Normalus“ lietuvis nuodėmių neturi. Kai (jei) ateina į bažnyčią, jis savo širdyje taria tokia maldą: prisipažįstu, broliai ir seserys, kad esu labai šventas, šventas, šventas…

Ateis tiesos, netolerancijos ir nedemokratijos diena, gerųjų atskyrimo nuo blogųjų diena, kuomet ožiai bus varomi į kairę, o dievobaimingieji avinėliai vedami į dešinę. Vieni bus išgelbėti, kiti ims paklaikę šaukti, kai pragaro bangos juos paskandins.

Jėzus rodo mums Nojaus pavyzdį, kaip reikia Dievo klausyti ir priimti jo duodamą mūsų išgelbėjimo planą, kaip reikia ilgai ir kantriai darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo ir išganymo. Adventas yra ne tik Išgantyjo pirmojo atėjimo prisiminimas, bet ir jo antrojo laukimas, kai pasirodys kaip teisingas teisėjas, kuris atskirs pelus nuo grūdų.