Pelenų diena prasideda Gavėnia

Pilna bažnytėlė daugiausia jaunų žmonių. Prisiartina ir su kūdikiais ant rankų, taip pat paaugliai ir jaunimas priimti atgailos ženklo – pelenų žiupsnelio ant savo jaunų galvų. Netinka tie pelenai prie jų jaunystės. Net ir tai pražilusiai linksmuolei Danutei. Nesuderinamas su gyvybe ir asmens grožiu dalykas.

Gavėnią pradedame pelenais todėl, kad atsiklaupti, nulenkti galvą, muštis į krūtinę dar nėra visiško nusižeminimo ženklas, kurį žino Biblija. Klauptis į pelenus ir jais pasibarstyti – štai koks pilnas nuolankumo prieš Dievą ženklas, kai žmogus išpažįsta savo kūrėjui, jog yra paimtas iš žemės dulkių, tačiau iš Jo yra gavęs gyvybės dvasią. Pasak psalmės, atėmus tą dvasią, jis vėl dulkėmis virsta. Nusižeminti prieš Dievą reiškia pripažinti, kad jo akivaizdoje esame labai menki, vien pažvelgus į visatos aprėptį.

Pelenų dieną aukštiname gyvybės Davėją ir gyvybės stebuklą, kai iš pelenų saujos sukuriama neįtikėtino tobulumo ir grožio būtybė, todėl Gavėnios atgailos prasmė ir tikslas bus ne pelenai, bet dvasinės ir kūniškos gyvybės atnaujinimas ir puoselėjimas per atgailą, pasninką ir gerus darbus, vengiant viso to, kas į pelenus veda. Velykomis švęsime prisikėlimo iš pelenų šventę, kai Dievo dvasia atkuria visa tai, kas nuodėmės buvo sunaikinta.

Pašaukimas. V eilinis sekmadienis

Yra toks pasakojimas, jog kartą vienas jaunas kunigas klausė išmintingo vienuolio, ką reiškia jo tarnystė, ką veikti kunigaujant, nes iki galo nesupranta, be to, nelabai sekasi ir tai, ką daro. Senolis liepė jam visą mėnesį prieš vidurnaktį melstis 3 valandas, o paskui pasiimti ilgą pagalį ir einant per kaimą į trobų langus belsti. Nusistebėjo kunigėlis, bet iš klusnumo darė kaip palieptas. Galima tik įsivaizduoti, jog vidurnaktį šunis lodydamas ir žmones erzindamas jis buvo palaikytas keistuoliu. Po mėnesio grįžo pas senolį papasakoti, kaip išpildė užduotį ir kiek bėdų per tai turėjo, tačiau užduoties prasmės nesupratęs. Vienuolis jam išaiškinęs, jog toks yra kunigo pašaukimas: melstis už žmones ir budinti juos iš dvasinio ir nuodėmės miego.

Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai pasakoja tris skirtingas pašaukimo istorijas, kaip Dievas išsirinko sau bendradarbius ir tarpininkus, kurie turėjo paskelbti Jo žodžius, budinti sąžines ir tikėjimą. Kiekvienu atveju pašaukimas prasideda nuo stebuklingo ženklo, kuriuo Dievas kreipiasi į savo išrinktąjį ir parodo jo misiją.

Aristokratas Izaijas pašauktas per mistinį dangiškosios šventyklos regėjimą, kurioje angelas pridegino  jo lūpas žarija. Jis išgirdo Viešpaties klausimą, ką pasiūsti sau tarpininku. Matydamas nuostabius dalykus, apvalytomis lūpomis ir širdimi Izaijas priima šį klausimą kaip ja skirtą, todėl sutinka būti siunčiamas .

Apaštalo Pauliaus – Sauliaus pašaukimo pasakojime sužinome, kad jį, nuožmų krikščionių persekiotoją, iš esmės pakeičia ir į misiją nukreipia apsireiškęs Kristus. Be to, jis tvirtina, jog tas pats Kristus apsireiškė ir Dvylikai, ir Jokūbui, ir dar penkiems šimtams mokinių. Ir jie gavo pašaukimą skelbti Evangeliją.

Evangelijos skaitinyje pristatoma Petro, Jokūbo ir Jono pašaukimo istorija ir stebuklingas ženklas: po nesėkmingos naktinės žūklės Jėzui liepus užmesti tinklus, jie kone plyšta. Išsigandusiam Petrui pasigirsta Viešpaties paliepimas būti žmonių žveju. Ko gero tik vėliau jis pilnai suprato pilną to įvykio simboliką, jog tapo pašauktas Dievo duota galia žmonių sielas jam laimėti.

Šios trys istorijos nurodo, jog Dievas pašaukia kai kuriuos žmones būti arti savęs ir vykdyti jo gailestingumo sumanymą – iš melo, nuodėmės ir tamsos pražūties gelbėti pražuvusias sielas. Pašaukimas sunkus, pavojingas, tačiau toks reikalingas. Tai apaštalinis pašaukimas, pasireiškiantis ypač per kunigystę, kurį lydi pažymėtos malone lūpos, Dievo artumas ir jo galia.

Teologiniuose veikaluose nuolat kalbama apie būtinybe kunigui tapti perregimu Kristui, neužstoti Jo. Kuo stipresnis žmogiškasis, nuodėmės faktorius, tuo labiau kunigas užstoja Kristų. Žinoma, visada tikėta, jog Kristus užtikrintai veikia sakramentų atvejais, sugeba pasinaudoti net ir netinkamu tarpininku. Meldžiame ir laukiame naujų ir brandžių pašaukimų, kurie galingai užtars Dievui žmones, budins iš nuodėmės letargo ir gydys malonės galia.

Lietuvių širdyje Dievo nebuvo, kai jie žydus šaudė

Nesenai pasirodė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškai“, kurioje pristatomas labai negarbingas lietuvių tautos istorijos fragmentas. Remiantis tardymų protokolais, liudininkų ir kitų šaltinių pateiktais duomenimis, knygoje atskleidžiamas tiesioginis ir materialus lietuvių dalyvavimas žydų tautos naikinime – holokauste. Taip nuo Lietuvos paviršiaus neteisėtu, nežmonišku būdu pašalinta apie 200 000 asmenų, kuriuos žudė, konvojavo, turtą pasisavino būtent daugiausia vietiniai lietuviai. Bent jau oficialiai krikščionybę išpažįstančiam kraštui – tai didelė gėda ir kaltė, kurios nebenusiplaus.

Tų įvykių akivaizdoje ir pašaliniai stebėtojai, ir aukos, ir budeliai klausė – kur tuomet buvo Dievas, kodėl nesutrukdė, nesustabdė to žvėriškumo ir neteisybės? Kaip jau tapo įprasta, kalti visi – tik ne mes. Net Dievas kaltas, kas atrodo labai absurdiška. Kita vertus,  čia reikia aiškintis, kaip suprantame Dievą ir apie kurį dievą klausiame, nes yra tik vienas tikras Dievas, o kiti dievukai – tai ligotos fantazijos ir absėdimų vaisius.

Remiantis moderniųjų laikų ideologijomis ir nekrikščioniškomis religijomis, nėra jokio pagrindo krimstis nei dėl holokausto, nei dėl abortų, nei dėl eutanazijos, nei dėl organų, nei dėl žmonių prekybos. Šiandien vedančiosios ateistinės ideologijos – materialistinio darvinizmo – šviesoje visa tai yra natūralu: išlieka stipriausieji, geriausiai prisitaikę, agresyviausios ir sumaniausios beždžionės. Kaip žinia, darvinizmo esmėje glūdi prievartos bei jėgos šlovinimas, teiginys, kad žmogus tėra gyvūnas, evoliucijos produktas. Pasak to, žydai tebuvo medžiaga išsilukštenti ir užviešpatauti to meto lietuviui „patriotui“ ar vokiečių arijui.

Šia ideologija išimtinai rėmėsi ir Hitlerio nacionalizmas, ir vokiškai-rusiškas komunizmas, ir dabartinis oficialusis mokslas. Tam tikros rūšies darvinizmas labai populiarus vyriausybių, oligarchų, bankų tarpe, kurie už visuomenės ir gyvenimo paraščių išmeta ir išnaudoja silpnuosius: vaikus, moteris, ligonius, neturtinguosius, invalidus ir t.t.

Taigi, „lietuviškoji beždžionėlė“ savu metu siautėjo gan agresyviai, ir nors pati buvo rudosios ir raudonosios „beždžionių“ tvatijama, nieko doro neišmoko. Ar kas pasikeitė Lietuvos džiunglėse? Čia ir toliau siautėja valstybės, oligarchų, šeimų, nusikalstamų struktūrų beždžionės, kuriems vienintelis argumentas – primityvi jėga ir gyvuliški instinktai. Mokykloje toliau dėstomas darvinizmas, eiliniai žmonės vienas su kitu elgiasi irgi panašiai.

Jei žvelgtume rytietiškų religijų žvilgsniu, pavyzdžiui, Indijos, žydų ar kitų tautų žmonių kančia tebuvo karmos pasireiškimas, atlygis už praėjusių gyvenimų klaidas. Jurgos Ivanauskaitė aprašytas rytietiškų religijų abejingumas kito kančiai niekuo nesuderinamas su krikščioniškos užuojautos samprata. Bet širdyje jaučiame, kad tie atsakymai yra nenormalūs, tai greičiau pabėgimas nuo tikrų atsakymų ir nevykęs pasiteisinimas.

Bibliniu mokymu, Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), yra šviesa, ir be Jo žmonės tūno ir pažinimo, ir moralės, ir dvasinėje tamsoje. Dievui nieko netrūksta, žmogus jo egzistavimui nėra būtinas, tačiau žmogui Dievas yra gyvybiškai būtinas, ypač kai tapo sužeistas nuodėmės.

Dievas sukūrė žmogų kaip protingą ir laisvą būtybę, kuriam nurodė užduotį užbaigti savęs kūrimą, apsibrėžti. Kalbame apie antrąjį, t.y. moralinį žmogaus sukūrimą laikinojo gyvenimo bėgyje. Matydami šalies materialinį ir kultūrinį stovį, neabejokime – tai mūsų moralinė būklė atsispindi, mūsų santykis su Dievu ir žmogumi. Tautos moralė atsispindėjo žydus naikinant ir dabar neigiant kaltę.

Biblinis tikėjimas atskleidžia ir dvi gyvenimo plotmes – kūnišką ir dvasinę, kai kūniškumas yra svarbi prielaida, priemonė sielos raiškai, subrendimui ir išganymui, būties pakreipimui Dievop, kaip ženklų ir bendravimo laukas.

Kas vyko tuo metu, kai vieni žudė, o kiti buvo žudomi? Žmogus apibrėžė save Dievo atžvilgiu: vieni nuo Jo nusigręžė, paniro į pragaro tamsą darydami siaubingus dalykus, kitų gi sielos artėjo prie Dievo šviesos per kankinystę, jei tokią viltį savyje brandino. Kūnų žudymas nebūtinai reiškia sielų žudymą, nes, kaip skaitome daugelyje kilnių kankinysčių liudijimuose, žmogaus siela išeina iš šio laikino pasaulio kaip laimėtoja, paaukojusi Dievui aukščiausią auką. Knygoje „Mūsiškai“ pasakojama, kad į mirtį žydai ėjo nuolankiai, nesiblaškė. Šio pasaulio demonai turėjo galią tik jų kūnams.

Žinoma, fiziškai išnaikinus žydus, neliko Lietuvoje ir jų dvasinio indėlio. Lietuviams fiziškai išsikraustant iš Lietuvos, neliks ir lietuviškumo. Panašiai neįvykdžius materialinės restitucijos ir fiziškai naikinant parapijas, ėmė nykti ir krikščioniška dvasia.

Per materialinius dalykus mes apsibrėžiame, kuriame save moraliai ir dvasiškai Dievo ir žmonių atžvilgiu. Dėl šios priežasties Lietuva privalo atlyginti išlikusiems išžudytųjų žydų palikuonims kompensacijomis už tuos išluptus auksinius dantis iš jų mirusiųjų burnų, už begėdiškai užvaldytą  jų nuosavybę, už tuos kūnus, kurie dirbo Lietuvai, bet buvo sumesti ir trūnija nesutvarkytuose kemsynų ir šabakštynų kapuose, galų gale kaip atsiprašymo ir atgailos ženklą.

Klausimas, kur yra Dievas, neturi prasmės, nes Dievas yra savo vietoje. Bet ar dabartinė Lietuva yra Dievo šviesoje? Ne tik žydų klausimu, bet ir kitais negarbingais atvejais lietuviai nenori pripažinti savo kaltės ir atgailauti už ją.

Norėčiau paklausti, kuo geresni lietuviai už vokiečius, už rusus, už lenkus, kuriems jie turi tiek daug pretenzijų? Niekuo. Vienintelė Vokietija stengėsi vykdyti kompensacijų politiką. Savu metu Algirdas Brazauskas atsiprašinėjo žydų už lietuviškąjį holokaustą. Bet niekas jautriai neįsisąmonino tos kaltės ir atsakomybės prieš žydų tautą mąsto. Panašiai prieš išbuožintą ir visapusiškai naikintą Katalikų Bažnyčią, prieš išnaudojamus savo piliečius.

Tęsiasi moralinio aklumo, nepamatuotos puikybės, neteisybės prakeikimas, žudantis Lietuvos visuomenę naujomis apraiškomis. Atžagariomis rankomis vykdomas teisingumas sąlygos tai, kad lietuvių kapai išsibarstys po visą pasaulį, kur teisingumo ir pagarbos žmogui daugiau. Aktyviai dalyvaudama žydų eksterminacijoje lietuvių tauta užsitraukė savęs pačios eksterminacijos prakeiksmą, sąžinės praradimas ilgainiui sunaikins ir šią tautą.

Kodėl nuo uolų stumdo. IV eilinis sekmadienis

Ką reiškia gerai kalbėti? Šį klausimą kelia ne tik kunigai, bet ir politikai, šeimos žmonės. Gerai kalbantys arba bent gerai tylintys nemažai ir pasiekia. O gali būti ir nuo uolos į prarają nustumti… Apie tai pasakoja šio sekmadienio šventraščio skaitiniai.

Kaip galėjo nesupykti Nazareto sinagogos lankytojai, kai Jėzus juos pavadino blogesniais už pagonis? Jis davė kelis pavyzdžius, kaip Dievas negandų laikais gelbėjo ne išrinktosios tautos žmones, bet pagonis: Sareptos našlę nuo bado, o sirą Naamaną nuo raupsų. Savieji ir išrinktieji tapo atstumti, nes elgėsi taip įžūliai, kaip nesielgtų joks svetimasis, todėl krikto kaip musės be jokio pasigailėjimo.

Tiesiakalbiai, nepatogūs kalbėtojai buvo nemėgiami visada. Šiais laikais įsivyravus politinio korektiškumo taisyklei, blogu skoniu laikoma aptarinėti ypač kai kurias temas, kartais iki didžiausių absurdų: pakritikavus įžūlius atvykėlius, gali užsipelnyti rasisto etiketę, o štai apie tuos Merkelienės svečius nenorima nieko blogo pasakyti, net jei jie tūkstančius moterų išprievartauja ar prie šimtų priekabiauja. Tų „naujųjų tabu“ yra ne vienas.

Jėzus perspėjo savo mokinius nepriimti „fariziejų raugo“, t.y. dviveidystės, kuri kyla iš noro visiems patikti ir būti pripažintam, nesirūpinant Dievo garbe ir jo reikalais, kuomet žmogus pagal aplinkybes keičia savo kaukes. Pagyrų troškimas gali tapti bjauria priklausomybe, todėl girdime Viešpaties prakeikimą tokiems: vargas jums, kai visi jus giria, nes taip buvo giriami ir melagingi pranašai. Tokie mokėjo kalbėti tai ir taip, kas patiko tik kaprizingiems žmonėms.

Krikščioniškas tikėjimas moka pagirti šventuosius, gerus žmones Išganytojo žodžiais: „kad matydami jūsų gerus darbus, žmonės šlovintų Dangiškąjį Tėvą“. Tame tarpe ir tuos, kurie tokius darbus daro. Matydami šv.Jurgio didvyrišką kankinystę žmonės šaukė: „Didis yra Jurgio Dievas“.

Tikroji evangelija vienus glosto pagal plauką, kitus – prieš plauką, todėl nei Kristus, nei jo Bažnyčia, nei krikščionys nebuvo priimami vienareikšmiškai ir nebuvo visų ir vasada giriami. Biblijoje galima sutikti visiškai priešingų epitetų: nuo išpažininimo Mesiju ir Dievo šventuoju, iki apsėstojo ir pijoko. Nuo „Osana“ iki „ant kryžiaus jį“.

Kai visi giria, krikščionis sunerimsta, nes šiame pasaulyje visuotinų pagyrų dažniausiai sulaukia tik velnio tarnai. Užtenka atsiversti laikraštį ir pamatytum, kad gerų žmonių ir gerų darbų aprašymų vos vienas kitas, o kritika dieviškiems dalykams bei pagyros nenormalumams liejasi per kraštus.

Dievo tarnas nėra giriamas. Jei visi imtų girti Bažnyčią, girdi, kokia ji yra demokratiška, atvira, mylinti, saldi, karamelinė, pūkuota, minkšta, gailestinga, linksma, nieko nereikalauja, viską leidžia, viską atleidžia – kam tokia Bažnyčia yra reikalinga Dievui ir pasauliui? Tai išsidvokusi druska, išmesta ant pasaulio kelio trypimui. Tikros Bažnyčios šėtonas ir jo tarnai nemyli, todėl galima nesunkiai atsekti, kur yra Kristaus Bažnyčia: tai Romos Katalikai ir Ortodoksai. Žinoma, šiais laikais krikščionys praranda tikėjimą dėl to, jog bijo būti nepagirti ir nepripažinti.

Fariziejų raugas prisdengęs teisumo kauke kovoja prieš teisumą, su pamadumo kauke prieš pamaldumą, su doros kauke prieš dorą, su tikėjimo kauke prieš tikėjimą. Dėl šios priežasties Dievas siuntė tiesiakalbius pranašus, kurie plėšė kaukes ir kalbėjo Dievo žodžius apsimelavusiems konformistams. Apie tai kalbama sekmadienio pirmajame skaitinyje, pasakojančiame apie pranašo pašaukimą.

Nors tiesiakalbiai Dievo tarnai pasmerkiami kančioms ir baisiai mirčiai, tačiau paskui jiems jų budelių atžalos stato paminklus. Kažkas turi pasišvęsti tiesos tarnystei, kai visi ima girti melą, blogį, neteisybes, nedorybes, kai žmogus ima tolti nuo Dievo. Tikri Dievo kunigai turi būti griežti, o ne karameliniai. Tai jų tragedija, tačiau šansas pasauliui.