Švč.M.Marijos žinia žmonijai

Nesenai skaitinėdamas dvasinę literatūrą užtikau M.Marijos apsireiškimo La Salet vietovėje istoriją. Tai vienas iš nedaugelio apsireiškimų, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi kaip autentišką. Pavyzdžiui, Šiluvos legendų perduodamas apsireiškimas nėra kanoniškai ištirtas ir patvirtintas. Per piemenėlius duota Marijos žinia buvo labai paprasta, tinkanti ir šiomis dienomis:

  1. Atsiversti (iš bedievybės ir sunkių nuodėmių),
  2. Sekmadienį švęsti, nepaisant oro ir darbo sąlygų dalyvauti šv.Mišiose,
  3. Rytą ir vakarą melstis nuoširdžiai bent „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“,
  4. Neburnoti prieš Dievą ir jo Sūnų ypač ištikus sunkumams.

Švč.Motina pasakojo piemenėliams, kaip ji dalyvauja teisingumo ir gailestingumo tikrovėje: savo maldomis ji apeliuoja į savo Sūnaus gailestingumą ir sulaiko jo teisingumo „sunkiąja ranką“, kuri prislegia nusidėjusius žmones. Ji apsireiškė veidą uždengusi savo rankomis, raudodama, nes jau pavargo užtarti žmones, kurių nedėkingumas ir abejingumas yra baisaus masto.

Verbų sekmadienio demokratija

Minios sekė Jėzų, skelbė jį karaliumi, šaukė „Osana“ ir paskui – „ant kryžiaus“. Verbų sekmadienio istorijoje matome vieno žmogaus ir minios dramą. Žmogus minioje ir ne minioje – tai ne tas pats žmogus.

Kartais išgirstame pranešimų, kad išsigandusi minia bėgdama sutrypė negyvai ar sužalojo esančius minioje. Sunku rasti protavimą ir atsakomybę minioje. Minia pateisina beprotybes, nusikaltimus ir nuodėmes.  Atsidūręs minioje žmogus sužvėrėja, netenka savigarbos, trypia ir žudo kitus. Minios morale gyvenantis elgiasi „kaip visi“: kaip visi vagia, gyvena susidėjęs, elgiasi amoraliai, praktikuoja okultizmą ir t.t. Bet minia neprisiima atsakomybės už ją sudarančius elementus, palikdama savo morališkai ir dvasiškai sutryptus adeptus.

Nesenai Norvegijoje viename valstybės dotacijų negaunančiame, t.y. nepriklausomame, laikraštyje buvo straipsnis apie Oslo miesto mikrorajoną, kurį apvaldė musulmonai. Vaikystę ten praleidę ir pragaro išbandymus išgyvenę jauni norvegai interviu pasakojo, kad pavieni musulmonai yra bailiai, tik būryje tampa drąsūs ir neprognozuojami. Islamo grėsmė ypač pasirodo minios kontekste.

Minia yra nelogiška, emocionali: entuziazmas ir neapykanta, kraštutiniai jausmai yra šalia vienas kito, gali greitai transformuotis. Minios demokratija yra tragiška. Gal todėl Romėnų teisė ribojo demokratiją ir joje dalyvauti leido tik aristokratijai, Romos piliečiams, bet ne vergams ir parijams, nes ribinėse situacijose minios „atsakomybė“ padaro taip, kad  atsakingas individas tampa neatsakingas, nesuvokia savo reakcijų ir elgesio. Liūdnas to pavyzdys yra kažkada nacistams mandatą suteikusi vokiečių tauta. Panašias beprotybes matome kiekvienuose rinkimuose.

Aš ir minia, aš minioje – viena iš didžiausių problemų ir iššūkių, ypač siekiant išsaugoti tikėjimą, sąžinę, siekiant išlikti savimi. Išlikti ištikimu Dievui laukinės, konformistinės minios akivaizdoje ir liudyti nepriklausomybę nuo minios, liudyti tikėjimą miniai kaip Kristus, yra tas pats iššūkis ir ta pati būtinybė. Nes kažkas turi sugebėti eiti prieš srovę, kad bent kai kuriuos ištrauktų iš plataus kelio, vedančio į pražūtį.

Malda prašant kilnios senatvės

Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis

Vyskupijos nėra filialai

Tikėjjimo kongregacijos prafektas kardinolas Gerhard Ludwig Müller, kritiškai įvertino Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Reinhard Marx teiginį, kad Vokietijos episkopatas „nėra Romos filialas“.

Kard. Müller atkreipė dėmesį, jog atskiros vyskupijos nėra vyskupų konferencijų filialais, nėra taip konferencijos pirmininko vyskupijos filialais, o pirmininkas tėra tik techninis moderatorius, kuris neturi specialaus mokymo autoriteto.

Teigti, kad kuri nors vyskupija „nėra Romos filialas“, reiškia pavojų supriešinti vietinę Bažnyčią su visuotine, nes Bažnyčia nėra vyskupijų suma. Ir nors vyskupų konferencijos turi tam tikrą svorį kai kuriais klausimais, tačiau joms nepriklauso nuosavo mokymo teisė, kuris būtų nepriklausomas nuo popiežiaus ir visų vyskupų mokymo.

Kardinolą Marx popiežius Pranciškus pasirinko į aštuonių artimiausių kardinolų patarėjų ratą, todėl jo pasisakymai užtraukia šešėlį ir pačiam popiežiui, leidžiant manyti, kad popiežius decentralizuoja Bažnyčią ir silpnina popiežiaus instituciją, sukeldamas skilimo grėsmę.