Esame Dievo vaikai. IV Velykų sekmadienis

Šiandien skaitome apaštalo Jono laiško fragmentą, kuriame jis rašo, jog vadinamės Dievo vaikais ir esame, bet dar iki galo nepasirodė, kas būsime. Tačiau įsijungus mokslinius televizijos kanalus, paržvelgus mokyklų vadovėlius, įsigilinus į mokslininkų teiginius atrandi, jog tvirtinama priešingai: jokie mes Dievo vaikai, viso labo išsigimusios žmogumi beždžionės…

Kai vaikų užklausi, kuris iš jų yra kilęs iš beždžionės, tai nei vienas nekelia rankos. Jei kuris vienas pakelia, tuomet paklausi, ar iš tėvo, ar iš mamos pusės. Būna juoko, bet šiaip iš vaikų niekas rimtai nežiūri į tokį teiginį, nebent mokslininkai.

Taip pirmasis paskatino mąstyti Darvinas, paskelbęs evoliucijos teoriją. Jis atsisakė biblinio požiūrio, jog žmogus nuo pat pradžių yra žmogus, Dievo kūrinys, paveikslas ir panašumas, turintis amžiną sielą. Savo pirminį pamaldumą jis iškeitė į ribotą mokslinį racionalumą. Jo idėjos privertė amžininkus Engelsą, Marksą ir kitus perrašyti savo filosofinius veikalus.

Gyvenimas patikrina idėjas, patikrino ir Darvino evoliucionizmą. Visi paskutiniųjų šimtmečių žmonijos niekšai rėmėsi šia idėja, nuasmenusia žmogų. Jei tad vakare eidamas gatve tampi užpultas nusikaltėlių, apiplėštas, sužalotas ar net užmuštas, tai viskas pagal darvinizmą yra tvarkoje: esame viso labo tik evoliucine medžiaga išsilukštenti stipresniajam žmogbeždžioniui. Tokioje visuomenėje nelieka vietos silpniesiems.

Bet ne visi yra Dievo vaikai, tik kai kurie per tikėjimą ir krikštą. Kiti vadintini Dievo kūriniais. Kaip sutikęs savo biologinį tėvą pirmą kartą suaugęs sūnus jam nejaučia jokių gerų jausmų, tik faktą, kad esu jo „kūrinys“, taip Dievo neturintis žmogus pasižymi panašiu jausmu: jis man yra niekas. Bet ten, kur nelieka tikėjimo, ten žmogus ima panašėti labiau į gyvūną.

A.a. kunigas Juraitis  juokaudavo, jog neįžeidinėtume kiaulių ar beždžionių, jų pavadinimus priskirdami žmonėms, nes žmogus gali pulti žemiau už gyvūną. Tik bibline samprata paremtas gyvenimas yra vertas žmogaus.

 

Jūs būsite liudininkais. III Velykų sekmadienis

Trečio Velykų sekmandienio Evangelijos pasakojime prisikėlęs iš mirties Jėzus nustebusiems mokiniams atvėrė Raštų prasmę ir nurodė misiją: „Jūs busite viso to liudininkai (Lk 24) “. Nuo to meto Dievo kvietimas būti Jo liudininkais lieka aktualus.

Kiekvienas krikščionis yra pašauktas drauge su apaštalais parodyti Kristų žodžiais ir elgesiu. Todėl ir šv.Jonas Paulius II kalbėjo, jog tai svarbiausias dalykas, kuriuo krikščionys gali pasitarnauti Europos kūrime, jog jai kaip niekada šiandien yra reikalingi šventieji ir liudininkai.

Kai kurie yra pašaukti parodyti Kristų žodžiais, o dauguma – savo gyvenimu, laikysena, darbais, nes ne visiems duota pareiga ir galimybė kalbėti. Antai tarybiniais laikais sovietinei valdžiai negalėjai pamokslauti, galėjai tik melstis ir liudyti.

Neprisimenu, kur, kada tai atsitiko, koks vardas to krikščionies, kuris pateko į musulmonų nelaisvę, buvo kankinamas, terorizuojamas, kad išsižadėtų Kristaus ir priimtų islamą, tačiau tvirtai laikėsi ir jiems pasakęs: „Mano kojos yra jūsų, kadangi esu vergas jūsų; mano rankos yra jūsų, nes esu vergas jūsų; ir mano nugara yra jūsų, nes aš esu vargas jūsų, tačiau mano širdis yra ne jūsų, nes aš esu Jėzaus Kristaus vergas“. Tas ištikimas krikščionis savo laikysena iššaukė visų pagarbą ir paskui save patraukė nemažai žmonių, nors pamokslų nesakė.

Pačiais sunkiausiais krikščionims laikais sovietinėje Rusijoje dvasininku, vėliau arkivyskupu tapo žymus profesorius, chirurgas Vojno-Jasieniecki, priėmęs Luko vardą. Prieš kelis metus jis buvo paskelbtas rusų stačiatikių šventuoju. Į paskaitas ir į ligoninę ateidavo vilkėdamas sutaną, prieš operaciją melsdavosi, peržegnodavo pacientą, operacinėje visada kabėjo Dievo Motinos Marijos ikona. Visokiais būdais buvo verčiamas atsisakyti kunigystės, nesirodyti viešai su dvasininko rūbais, tačiau komunistams atšaudavo, jog nuo jo sutaną nuvilks tik nudirdami drauge ir jo odą. Kartą pajuokavo, jog Dievas baudžia bedievius siųsdamas jiems ligas, o jis juos operuojąs…

Krikščioniška šeima yra vadinama namų bažnyčia, nes kartu meldžiasi, pasninkauja, bet svarbiausia vienas kitam liudiją ir skelbia tikėjimą. Bet šiuo atveju reikia žinoti, jog apaštalas Paulius uždraudė žmonoms pamokslauti, bet nurodė joms tikėjimą labiau liudyti savo gyvenimu. Žinoma, tikinti šeima liudija tikėjimą ir savo kaimynams, draugams, pažįstamiems ir bendradarbiams.

Tikėjimo liudijimas yra svarbus mūsų posovietiniam ir pamaži supasaulėjančiam kraštui. Per tai pasireiškia tarnystė ir tikrasis gailestingumas žmonėms, kurie nepažįsta savo Kūrėjo ir Atpirkėjo, blaškosi ir kankinasi klaidinguose atsakymuose ir tiksluose, sujauktame gyvenime. Liudijimo dėka netikintys atranda perkeičiančią Dievo patirtį, už kurią tampa dėkingi per visą amžinybę.

Elementarybės

Atėjo laikai, kai reikia kalbėti elementarius dalykus, banalybes. Pamokslininkams atrodo, jog žmonės žino paprastus dalykus, todėl stengiasi kalbėti įdomiai, originaliai, duoti kažką naujo. Tai pavojinga, nes žmonės kaip tik nežino ir neišmano paprastų dalykų.

Su jūsų pagalba bandykime padaryti sąrašą elementarių gyvenimo ir tikėjimo tiesų, kurios yra užmirštos, tačiau yra esminės arba labai svarbios.

http://www.kunigas.lt/elementarybes/

Kodėl negalima Velykose naudoti zuikio atvaizdo

Kuo toliau, tuo sunkiau Velykų proga įsigyti krikščioniškų atviručių. Keliuose knygynuose radau visą įvairovę zuikučių, triušiukų, viščiukų, kiaušinių atvaizdų. Kad bent avinėlio būtų, jei jau ne Kristaus, jei jau taip visi pasinešę į žvėrelius.

Kaip susijęs triušis su Velykomis? Ogi niekaip, ar gal priešinga prasme. Tai velnio sumanymas per jo kontroliuojamus apsėstus ir naivius žmones pasityčioti iš Velykų tikrosios prasmės.

Zuikis eilėje religijų ir mitologijų yra demono simbolis. Kita vertus, šiais laikais jis yra tapęs ir palaidumo bei ištvirkimo simboliu, kurį mielai pasitelkia pornografijos pramonė.

Žinoma, zuikiai dėl to nėra kalti, nes ir jie yra Dievo kūriniai, sukurti geri, tačiau žmogaus nuodėmės padaryti blogi, kai švelnus padarėlis tampa nuodėmės kauke ir ginklu prieš tikėjimą.