Senuko popiežiaus receptas sergančiai „senutei Europai“

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5)

Šie Šventojo Rašto žodžiai nuskamba įsibėgėjus Adventui, tačiau jie skirti ne kelininkams, juolab kad žiema nėra tinkamas metas keliams taisyti. Jie nurodo į atskirties priežastis, kai visuomenės ir žmonija tampa padalinta į padugnių ir viršūnių, savų ir svetimų, pažeminimo ir puikybės, pasmerktųjų ir išrinktųjų tikrovę, kai vėl statomi ideologiniai, ekonominiai, cocialiniai barjerai tarp žmonių,  grupių, tautų, su gamta, galų gale su Kūrėju. Kvietimas išlyginti čia reiškia ne mums skaudžią ideologinių „buldozerių“ patirtį, siekiant griauti praeitį ir dabartį dėl ateities miražų, tačiau būtinybę panaikinti kliūtis link darnaus bendravimo ir bendradarbiavimo kuriamos ateities.

Prieš prasidedant Adventui,  š.m. lapkričio 25 d., popiežius Pranciškus apsilankė Europos Parlamente Strasbūre. Jo kalboje buvo išsakytos įžvalgos, kas skaldo šių dienų Europą ir žmoniją, kas yra tie kalnai, žemumos ir klystkeliai, kuriuos reikia išlyginti ir ištiesinti, kad galėtų vykti žmonių, idėjų, vertybių ir gėrybių apytaka.

Vedančiąja tema jo pasisakyme buvo žmogaus antgamtinis orumas, gautas iš Dievo, kuris yra bendras visiems žmonėms dėmuo ir lygmuo, pagrindas požiūriui, bendradarbiavimui ir gyvenimui. Buvo priminta, jog ir Europos Sąjungos sumanytojai ir steigėjai rėmėsi apdovanoto antgamtiniu orumu asmens idėja, tikint, kad būtent tokių dauguma sugebės nugalėti pasidalijimus tarp žemyno tautų, skatinti taiką ir bendrystę, puoselėti pasitikėjimą. Deja, Europa nutolo nuo savo pirmapradės idėjos, todėl, pasak popiežiaus, „tapo pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga“, kuri nieko nebenori ir nebesugeba.

Šis įvertinimas jaunystės kultą išpažįstančioms Vakarų Visuomenėms, ypač Europai, galėjo pasirodyti kaip įžeidimas, tačiau demografinė statistika, akivaizdus pasyvumas Rusijos ir Ukrainos konflikte, lėtas ir tingus reagavimas į gyvenimo aktualijas rodo, kad persisotinusi, abejinga ir patogumų pavergtą visuomenė senai išstūmta iš istorinės pozicijos – būti šaltiniu, centru ir proveržio jėga.

Pontifikas sakęs, jog sunkiai ir ilgai eita iki „žmogaus orumo“  suvokimo ir įgyvendinimo, per skaudžias karų, smurto, diskriminacijos, kančių ir milijoninių aukų patirtis. Tos idėjos raidai didelės reikšmės turėjo Graikijos ir Romos, judėjų, keltų, germanų bei slavų patirtis, galų gale juos gražiai apibendrinusios ir į naują šviesą iškėlusios krikščionybės  teologinė mintis, kurią atmetus, lieka neaišku, kas, kodėl ir kaip yra oru.

Europa ir jos valstybių sąjunga dar pretenduoja išlikti ryškiausiu „asmens orumo“ idėjos šaukliu ir gynėju, tačiau joje vėl įsivyrauja neigiami reiškiniai, paneiginatys tą pamatinį požiūrį, kuomet su žmogumi elgiamasi kaip su daiktu ar gyvuliu: pradedant jį, formuojant, pasinaudojant juo, galų gale atsikratant ir išmetant, ribojant nuomonės ir religijos laisvę, teisę pakeičiant jėga, tironija ar biurokratija, diskriminuojant, paminant teises, nesuteikiant sąlygų dirbti ir užsidirbti.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į tai, jog asmens orumo ir teisių perdėtas pabrėžimas atvedė prie bendruomeninio ir visuomeninio gyvenimo komplikacijų, vis labiau skatinant „žmonių – monadų“ daugėjimą, kurie yra užsidarę savyje, ignoruoja pareigą ir atsakomybą už kitus, supančią aplinką bei ateitį. Individualizmas nekuria visuomenės, tačiau yra nepaliaujamų konfliktų bei smurto šaltiniu, sąlygoja labiausiai paplitusią Europoje ligą – vienatvę.

Pateikęs „senutės Europos“ ligų diagnozę, popiežiaus Pranciškaus pasiūlė ir vilties receptą, kur svarbiausias dalykas yra žmogaus centrinės vietos pripažinimas ir jo žmogiškumo bei intelekto talentų skatinimas, šeimos sampratos ir tikrovės išsaugojimas, švietimas, ekologinės sąmonės, atsakomybės už kūriniją ugdymas, prisiimant ne beatodairiškai savivaliaujančių šeimininkų, bet sergėtojų pareigą. Aplinkos ir žmogaus ekologijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir įeina į pagarbos asmeniui sąvoką. Europai viltį teikia taip pat darbo nešamas orumas, išvengiant išnaudojimo ir beatodariškos ekonomikos nepalankaus nusiteikimo prieš šeimos kurimą, vaikų gimdymą ir auginimą.

Baigiant kalbą popiežius Pranciškus kvietė tą viltį pagrįsti, „atsikratyti minties apie įsibauginusią, užsisklendusią Europą ir žadinti bei skatinti Europą, kuri būtų mokslo, meno, muzikos, žmogiškųjų vertybių ir tikėjimo veikli skleidėja bei nešėja. Europą, kontempliuojančią dangų ir siekiančią idealų; Europą, žvelgiančią į žmogų, jį ginančią bei apsaugančią; Europą, žengiančią patikima, tvirta žeme, esančią vertingu atsparos tašku visai žmonijai!“.

Šia labai mandagia ir atsargia kalba popiežius iš tiesų klausė, ar Europai lemta numirti, ar gyventi. Tai priklauso nuo to, ar ji atras savo gyvasties šaltinį, iš kurio išplaukė ir kuris ją gaivina. Mano galva, tai iš esmės reiškia, ar Europa ištiesins savo kelius link Viešpaties, ar išlygins atsiradusius širdies slėnius ir kalnus, kitaip sakant, ar atsivers į tą, kuris vedė žmoniją ligi visų laikų prakilniausios civilizacijos išsilukštenimo, kur Dievo ir žmogaus asmens orumo pripažinimas yra esminė gyvenimo taisyklė.

III Advento sekmadienis. Grįžk prie sąžinės, tai grįši prie džiaugsmo

Šį sekamdienį pasigirsta kvietimas Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Bet kaip mums džiaugtis, kai aplink tiek neteisybės ir skriaudų? Pažįstu žmonių, kurie atsisakė džiaugtis gyvenimu, nes jis tapo baisus.

Išties, gyvename gilių krizių laikais: politinių, religinės, visuomeninės, ekonominės. Atrodo, kad nebėra išeities. Nebepadeda gražūs šūkiai, ilgos diskusijos, programų ir vizijų kūrimas, naujų įstatymų skelbimas. Prieš pasirodant Jėzui irgi taip buvo, pavydime tiems laikams Jono Krikštytojo, kuris irgi atėjo į didelių sumaisčių laiką.

Vieni pasakytų, jog reikia stiprinti teisėsaugą. Prie kiekvieno piliečio pastatyti po policininką, ir prie kiekvieno policininko pastatyti kitą policininką, o prie pastarojo dar kitą ir t.t. Bažnyčioje išgirsime pigų patarimą – dauginti maldas, bejėgiškai ar abejingai žvelgiant į dangų, kolei ateis Dievo Karalystė. Kiti pasakytų, jog trūksta mums gražių paminklų krepšinio ar alaus gėrimo čempionams. Menininkai pasiūlytų daugiau meno, estetikos, pramogos, nes grožis gelbėja pasaulį. Tačiau ir menas tapo nebegražus performansų ir modernybės gaivale, išreiškia tik gilėjančią dvasinę krizę. Ir visa tai yra niekai.

Mūsų visuomenės didžiausioji bėda – tai visuotinis piliečių nesąžiningumas, godulystė ir vagystės, iš čia kylantis kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo aukščiausių pareigūnų iki eilinių žmonių. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai ir t.t. Vagystės ir pavydo dvasia persmelkia visas sritis.

Lengva apkaltinti krizes, bet iš esmės visų blogybių priežastis yra žmogus, jo sąžinės problema. Ir kol ši problema nesprendžiama, tol nieko neišspręsi, krizė tik gilės. Kas belieka, kai nėra to vienintelio tikrojo policininko ir geriausio teisėjo – sąžinės?

O išeitis yra paprasta, pasiūlyta Jono Krikštytojo: tegul valdininkai būna sąžiningi ir nekombinuoja; mokesčių mokėtojai tegul sąžiningai moka mokesčius ir nevagiliauja; tegul neplėšikauja vyriausybė ir rūpinasi teisingumu; galios turėtojai tegul nepropaguoja ir nevykdo prievartos ir smurto; auklėtojai temyli tiesą; viešumoje nuolat besirodantys tegul laikosi moralės; kiekvienas žmogus tegul turi atjaučiančią ir dosnią širdį labiau stokojantiems.

Sakoma, jog pasikeisk pats ir pakeisi pusę pasaulio. Iš esmės norima įrodyti, jog pats žmogus turi būti geresnis. Štai ko mums reikia – paprasčiausio sąžiningumo ir pastangų jį išsaugoti, nes tik tai yra išeitis iš krizės. Kur trūksta moralės, ten nei religijos, nei visuomeninės, nei ekonominės, politinės neišsprendžiamos. Moralinė tvarka yra pirmoji, po jos seka tvarka ir kitose gyvenimo srityse. Jei ją išsaugo dauguma, tuomet galima tikėtis, kad galėsime statyti visuomenę.

Kiekvienas yra atsakingas už savo sąžinės būklę asmeniškai, nes nėra grupinės atsakomybės, tik asmeninė. Sąžiningas gydytojas padės ligoniui, kuris neturi kuo jam atsidėkoti. Mokytojas stengsis atsakingai mokyti ir ugdyti jam patikėtą jaunimą. Sąžiningas statybininkas taip pastatys namą, kad jis tarnaus dešimtmečiais ir nepradės byrėti po kelių metų. Sąžiningos partijos ir politikai negyvens nuo rinkimų iki rinkimų, ir nežiūrės vien savo „mafijinių“ interesų. Sąžiningas darbdavys ar bankininkas nesinaudos paprastų žmonių silpnumu ir jų neapiplėšinės. Štai krizės sprendimo būdas, paprastas ir nesudėtingas, kurį galima pradėti įgyvendinti už minutės, štai džiaugsmo priežastis – kai , pasak liaudyje klajojančio posakio, žmogus žmogui yra žmogus, tai ir žmogus žmogui yra žmogus.

Jūs turėsite paneigtą Dievą, bet būsite ir patys paneigti

Delfi lt portale pasirodė pranešimas apie konferenciją, kuri apnuogino Lietuvos Respublikos demografinę tikrovę http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paskelbe-itin-liudna-diagnoze-lietuvai.d?id=66503590

Dar prieš du metus skelbiau:

“Kunigui prisieina būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.”
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-petras-volskis-degancios-baznycios-byloja-apie-isdegintas-sazines-500-219216#ixzz3LgfXidEG

Šv.Rašto žodžiais sakant: nuodėmės rezultatas yra mirtis, ir, apvaldyta nuodėmės, merdėja respublika…

II Advento sekmadienis. Taisome kelią

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5).

Atrodytų, kad perskaičius šiuos Šv.Rašto žodžius, beliktų po sekmadienio Mišių šokti į buldozerius lyginti duobių ir kalvų, kreivų kelių… Iš tikrųjų pranašas Izaijas mato žmogaus širdį, jo ir tautos gyvenimo istoriją kaip kelio tikrovę link kito žmogaus ir Dievo. Tai nuodėmės slėniai ir puikybės kalnai, mele pasiklydęs žmogaus protas ir sąžinė padaro tai, jog žmogus yra toli nuo Dievo, negali jo sutikti.

Šis Advento sekmadienis dėkingas tuo, jog yra tarp dviejų švenčių: gruodžio 6-ąją minėjome šv. Mikalojų, o gruodžio 8-ąją švęsime Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę. Vyskupas šv.Mikalojus garsėjo dideliu širdies gerumu, daręs daug gerų darbų, rėmęs ir šelpęs stokojančius ir taip tapęs kalėdinio dovanų papročio svarbiu simboliu, skelbiančiu Dievo dovaną žmonijai – jo Sūnų.

Šv.Mikalojų, dar kitaip vadinamą Santaklausu, pastaraisiais dešimtmečiais bandyta pakeisti neiaiškios kilmės surogatu – seneliu šalčiu, labiau primenančiu pražilusį Marksą ar Engelsą. Tai pavyzdys, kaip apsimelavęs žmogus klastoja kelia link tiesos, neva Mikalojaus nebuvo, tik komunistinis “died maroz”.

Tiesų širdies kelią turėjo Šv.Mikalojus, sutikęs Dievo gerumą ir todėl atradęs kelią į kitų žmonių širdis. Per M.Marijos Nekaltą Širdį Dievas atėjo ir pasiliko mūsų tarpe.

Advento užduotis – griauti užtvaras širdyje ir gyvenime, kad kas turi kalnus gėrybių, pasidalintų su tais, kurie turi tuščius aruodus, pinigines ar šaldytuvus, kad kas sakosi esąs iš aukštuomenės, pažvelgtų į varguomenę, kad tie, kurie laiko save kažkuo, suprastų dalią tų, kurie laikomi niekuo. Nes būtent Dievas iš savo būties aukštumų nužengė į mūsų žemės ir Betliejaus nevilties slėnį.

Bet svarbiausia – paruošti savo širdies ir gyvenimo kelią susitikimui su ateinančiu Viešpačiu, kuris laikų pabaigoje klaus, kodėl statėme užtvaras tarp jo ir savęs, ir kito žmogaus.