XXVI eilinis sekmadienis. Kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano

Praeitą sekmadienį Jėzus kalbėjo apie vynuogyne įdarbintus tarnus ir jų atlygį, o šį sekamdienį pasakojamas palyginimas apie sūnus. Samdiniai dirbo už atlygį ir vieni kitiems jo pavydėjo. Šeimininko dosnus gerumas kai kuriems iš jų buvo tikras papiktinimas, nes jie save matė nuasmenintame kainos lygmenyje: samdinys vertas tik savo atlygio. Toks požiūris neretai įsigali verslo srityje, kai žmogus matomas tik kaip sraigtelis.

Šio sekmadienio palyginime Jėzus kalba apie šeimininko sūnus, kuriuos jis kviečia padirbėti vynuogyne ne kaip samdinius, bet kaip savus, kaip paveldėtojus. Kaip matome, jie nelabai suvokia sūnų padėties, tapatybės: vienas murmeklis, bet klusnus, kitas – melagis ir neklusnus. Mažesnė blogybė pamurmėti, bet įvykdyti tėvo valią. Didesnė blogybė yra nuduoti klusnų ir būti neklusniu, t.y. veidmainystė.

Šie palyginimai atskleidžia mūsų santykį su Dievu ir jo karalyste. Tai galima pritaikyti ir mūsų buvimui Bažnyčios nariais. Prieš Dievą, Bažnyčią, vyresniuosius, prieš savo gyvenimą ir pašaukimą mėgstame pamurmėti, paprieštarauti, tačiau apsimąstę vis tiek stengiamės atlikti savo pašaukimo pareigas.  Nors murmėjimas nėra tobula, tačiau galiausiai svarbūs yra ne žodžiai, bet darbai.

Melagio sūnaus elgesys, kai pažadėdamas neištesėja, atkreipia mūsų dėmesį į visus tuos atvejus, kuomet yra sulaužomos priesaikos, įžadai, pažadai. Daugėja santuokų, kurių metu sakomi saldūs žodžiai, vyksta priesaikų teatrai valstybėje, kariuomenėje, bet tai tėra tuščių žodžių skambėjimas. Niekais įžadus Dievui verčia kai kurie vienuoliai ir dvasininkai, šventeiviškais veidais dievagojęsi, o paskui pabėgę iš Kristaus karalystės derlingo lauko ar tapę simuliantais, besislepiantys už skambių bet tuščių pagyrų ir ataskaitų.

Deja, atsiranda netikusių vynuogyno prievaizdų, kurie labiau domėn ima ne darbus ir pasiekimus, bet žodžius. Saldžių šlovinimo žodžių apsvaiginti ir pavergti, jie labiau tiki gražbyliaujančiais sūnais ir jiem atitariančiais godžiais samdiniais.

Dievas kviečia padirbėti sielų išganymo ir jo karalystės plitimo darbuose. Pasak gerojo tėvo, kai kreipėsi į maištaujantį sūnų, kad “kas yra mano, yra ir tavo”. Tegul tai vis labiau atsispindi krikščionies gyvenime: kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano.

 

Šv.Pijus iš Pietrelčinos

Rugsėjo 23 d. Bažnyčia pagerbia šv. kunigą, vienuolį ir išpažinėją tėvą Pijų iš Pietrelčinos. Garsus nuodėmklausys, stigmatizuotasis ir šv.Mišių mistikas, skelbęs Dievo teisingumą ir jo gailestingumą, sielojęsis dėl sielų išgelbėjimo.

Dievas jam buvo paskyręs užduotį melstis ir kentėti už kunigus. Šv.Pijus Jėzaus žodžius “ganyk mano avinėlius” suprato kaip “kentėk už mano avinėlius”, “aut pati aut mori” –  mylėti reiškia kentėti, todėl savo kančią aukojo ir už kunigus.

1913 m. kovo 7 d. tėvui Augustinui atsiųstame laiške aprašo vieną iš regėjimų: “Penktadienio paryčiais apsireiškė Jėzus. Buvo baisiai nusikamavęs. Jis parodė man gausybę kunigų: vieni aukojo Mišias, kiti rengėsi ar nusirenginėjo liturginius rūbus. Jėzus pasibaisėjęs žvelgė į tuos kunigus. Savo žvilgsnį nuo jų atkreipė į mane, o jo veidu nuriedėjo dvi ašaros. Su skausmu ištarė: „Skerdikai! Mano sūnau, mano kančia nesitęsė tris valandas, nes dėl žmonių kaltės aš kentėsiu iki pasaulio pabaigos. Ieškau nors lašelio užuojautos, tačiau jie mane palieka vieną ir žeidžia abejingumu. Mano tarnų nedėkingumas ir apkiautimas daro mano merdėjimą dar sunkesnį. Jie blogai atsiliepia į mano meilę! Savo abejingumą padidino neapykanta ir netikėjimu. Tuoj pat juos sunaikinčiau, jei manęs nesulaikytų jų Angelai Sargai i mane mylinčios sielos”.

Argi ne “skerdikais” vadintini kunigai, kurie iš Mišių aukos daro cirką?

 

XXV eilinis sekmadienis. Dievas yra per daug geras

Šio sekmadienio Evangelijos pagrindinė mintis, jog Dievas yra per daug geras, labiau geras, negu teisingas. Bet žvelgiant į pasaulį įsitikini, kad prieš jį yra kur kas daugiau priešiškai nusiteikusių, negu prieš visus budelius kartu.

Žinoma, kai kas pasakytų, jog kunigas užsiima advokatavimu: Dievą gina, o velnią peikia. Tačiau kaip neadvokatauti, kai visuotinai velnias giriamas, o Dievas peikiamas? Bet gausių Dievo priešų būvimas įrodo, jog Dievas yra nelogiškai geras ir gailestingas, nes jei būtų teisingas, ar galėtų jo priešų lūpos prabilti?

Dievas yra geras bei gailestingas ir atlygindamas už gerą, ir atleisdamas nuodėmes, ir kęsdamas nusidėjelių išsidirbinėjimus. Teisingumas reikštų, jog, pavyzdžiui, už 30 doroje ir tikėjime praleistų metų žmogus gautų tik 30 metų Dangaus laimės, bet Dievas jam dovanoja laimingą amžinybę. Doros metai nieko nereikštų, jei tektų atsakyti už klaidų metus. Nuodėmių atleidimas įvyko Dievo Sūnaus kančia, mirtimi ir krauju. Kuo ir kaip reikėtų atpirkti savo kaltes paprastam žmogui? Jei Dievas nebūtų kantrus ir gailestingas, tuomet tektų kentėti už visas iš eilės, net ir už menkiausią nuodėmę.

Jei gerasis Dievas turi tiek priešų, nereikia stebėtis, kad ir geras žmogus jų nestokoja. Kaip grybai po lietaus auga priešai, ten kur skleidžiasi kieno nors gerumas. Daug šventųjų užkankino ne kokie nors tikėjimo priešai, bet Bažnyčios nariai ar vadovai. Paskaičius šv.Mažosios Teresės, šv.Kryžiaus Jono ir kitų biografijas įsitikini, kad būti šventu ir geru pavojinga ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Arba antai turtingas amerikonas dalį savo palikimo paskyrė maldingumo ir gailestingumo tikslams. Bet kokia kilo isterija ir pasipiktinimas iš jo vaikų pusės! Nors jie nė supuvusio grašio nepridėjo prie sunkiai uždirbtų tėvo turtų, nors jie neturi jokios moralinės teisės reikalauti dovanos, tačiau jų elgesys pranoksta visas padorumo ribas.

Jie žvelgia į kito gerumą per savo egoizmą. Gėris jiems yra tik tai, kas jiems naudinga, todėl į vargingesnius už save jie žvelgia su panieka, o į turtingesnius – su pavydu. Jiems atrodo tragedija, kad gėriu naudojasi kažkas kitas, o ne jie. Jie nemoka džiaugtis tuo, jog gėrį patiria ir kiti. Jei taip atsitinka, jie liūdi, jaučiasi nuskriausti, ima skriausti kitus, ir tai daro su premeditacija. Neatsitiktinai prie nuodėmių Šventajai Dvasiai priskiriamas pavydas dėl gėrio, kurį  gauna kiti, ypač iš Dievo.

Gerumas yra sunkus ir skausmingas dalykas, nes padėdami vieniems, tampame priešais kitiems, tampame pavydo taikiniu. Dėl šios priežasties reikia vadovautis Dievo valia ir gera daryti ten ir tada, kai to reikalauja Dievas. O kas tampa priešu darančiam gera žmogui, tampa priešu ir Dievui. Nors Viešpats ir yra geras, bet gali parodyti ir savo teisingumą, nuo kurio pasidaro rūgštu visiems jo priešams.

Kun.R.Šalaševičiaus pasitraukimas

Žinia pirmiausia pasirodė portale delfi lt, vėliau ją patvirtino arkiv.G.Grušo kreipimasis Vilniaus arkivyskupijos puslapyje. Buvęs seminarijos rektorius, monsinjoras, arkikatedros klebonas, kurijos kancleris kun.Robertas Šalaševičius, rašoma, dėl moters palieka kunigo tarnystę.Susidaro įspūdis, jog jis jau sudarė civilinę santuoką, kadangi lrytas lt žurnalistės kalbintas Kauno kancleris A.Grušas išvardijo bausmes, kurios taikomos ne suspenduotam, bet ekskomunikuotam kunigui: nei Komunijos dalinti, nei jos pačiam priimti.

Keli dalykai šioje istorijoje stebina ir verčia klausti. Kas glūdi giliau? Ar tikrai moteris?

Nesenai lankęsis Vilniaus kurijoje pastebėjau, kad nebėra ilgamečio jos sargo Ginto, visada geros nuotaikos, paslaugaus, draugiško darbuotojo. Pasitiko nabašniko veido  vyriškis,  liepęs lauke palaukti susirinkimo, į kurį buvau pakviestas. Tai tik nedidelė iliustracija, jog pasikeitė kurijos šeimininkas, pasikeitė ir jo komanda. Prie kardinolo Bačkio klestėjusios Dalgėdų draugijos kurijoje neliko nė kvapo. Nežinia, kiek reikšmingas tam įvykiui buvo naujojo ordinaro užsakytas kurijos  finansų auditas.

Pasak to posakio, nauja šluota naujai šluoja, todėl išluotas tapo ir buvęs kardinolo “pupilis” kun.Šalaševičius, kuris mėgavosi svaiginančios karjeros darymu. Nepaneigsi fakto, jog jo būta imlaus proto, gabaus, ypač pasižymėjo psichologinės įtakos talentu buvusiam ordinarui. Deja, nebuvo dvasininkijos mėgiamas dėl charakterio trūkūmų.

Stulbinanti jauno dvasininko bažnytinė karjera, kurią vystė  kardinolas Bačkis, baigėsi stulbinančia krize, kritimu. To nebūtų atsitikę, jei būtų buvęs saikas, jei kur kas anksčiau būtų atkreiptas dėmesys į nepalankius ženklus. Pirmiausia, tai klierikų protestas paskyrus Šalaševičių seminarijos vicerektoriumi o paskui ir rektoriumi. Ir per jaunas, ir per daug ambicingas, ir netinkamo būdo. Nuncijus Zurbrigenas  Šalaševičių blokavo monsinjoro titului ir į diplomatinę tarnybą. Bet visur tarsi forsuojant vestas, stumtas, siūlytas…

Ir staiga jokių karjeros galimybių, žlugusios pastangos užhipnotizuoti šeimininką, atsiradusi įtampa, kaimo perspektyva kur nors kurortiniame vyskupijos pakraštyje, žiauri eilinio Lietuvos kunigo aukos ir kančios egzistencija  abejingos respublikos ir šaltos kurijos, kurios įvaizdį ir pats kūrė, akivaizdoje. Depresija, neviltis, visų planų ir lūkesčių žlugimas. Nebeguodžia malda, užtat ėmė guosti moteris, prie kurios sukrėsta siela prigludo. Iš spaudos sužinome, kad gi tai jo atverstoji į tikėjimą  moteris.

Mano galva, pralaimėjo ne tik kun.Šalaševičius, bet ir naujasis arkivyskupas. Jo tarnystės pradžia pažymėta tokia netektimi ir konfliktu. Čia išryškėja ir kita blogybė – asmeniškumai. Susidaro įspūdis, kad per asmeniškumus buvo iškilta, ir per asmeniškumus buvo nupulta. Jei tik tiek, tai maža vilties, kad eisime kompetencijos ir solidumo keliu. Reikėtų pakilti aukščiau intrigų, liautis  slapstytis už šaltų ir netinkamai interpretuojamų kanonų. Ar kas nors gelbės žūvančią kunigo sielą ir bendruomenės tikėjimą?