XXIX eil. sekmadienio mintimi: Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos

„Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“! Šiuo teiginiu Jėzus išsprendė kazusą, kurį jam kaip politines pinkles paspendė priešiškieji tautiečiai. Buvo norima įstumti jį į „arba – arba“ logiką, tačiau jis pateikė „ir – ir“ tikrovės viziją. Kristus rado atsakymą savo priešų kišenėje, panaudodamas jų pačių argumentus, pakišdamas jam rodomą kreivos logikos veidrodį jų panosėn.

Šis Jėzaus teiginys išlieka aktualus ir šiandien, kai svarstomas Bažnyčios ir valstybės, pasaulietinės visuomenės santykis. Antai dabar sujudo  socialdemokratų, liberalų, Darbo partijos ir žiniasklaidos atstovai, susivienijo vardan etiškos (?) žiniasklaidos be krikščionybės. Girdi, Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką saugojančioje institucijoje būtų nesusipratimas: nes tai neva prieštarauja Konstitucijai, tai grėstų Viduramžių „tamsa“, pažeistų ir demokratijos idealus.

Socialdemokratų alergijos Bažnyčiai priežastis yra lengvai numanoma, juk jų motina Kompartija sovietiniais laikais įgyvendino tokį diktatą, kuriam nė iš tolo neprilygsta inkvizicija. Kad Viduramžiais įvyko Europos civilizacinis, kultūrinis ir mokslo šuolis, nepaslaptis –  iš krikščionybės sterblės, nenorima pripažinti, nes kaip tada prastumti sovietmečio šviesesnio rytojaus pasaką ir baisius nusikaltimus prieš žmoniją? O idėja įgyvendinti demokratiją be katalikų ir prieš katalikus, apskritai krikščionis – jau darosi nuobodžia naujiena postsovietinės ir neoliberalios Lietuvos tikrovėje.

Išties, čia iškyla klausimas: kas priklauso ciesoriui, t.y. pasaulietiškai sferai ir valdžiai, ir kas – Dievui? Biblija moko, jog Dievas suteikė žmogui tikrą, bet ne absoliučią laisvę, leido plačią žmogaus gyvenimo autonomiją, kuri byloja apie tai, jog žmogus privalo naudotis laisve, būti atsakingas už save ir kitus, svarstyti ir apsispręsti. Klysta tie, kurie mano, jog Bažnyčia žmogų traktuoja kaip mažą vaiką, tačiau nepastebi, jog katalikybės idealas ir siekis yra ne vien tikintis, tačiau ir išsilavinęs, mąstantis, atsakingas ir dorybingas žmogus.

Čia atsiskleidžia trys sritys, kuriose dalyvauja žmogus: privati, visuomeninė ir religinė. Labiausiai žmogus autonomiškas savo vidiniame minčių ir jausmų pasaulyje, paskui savo privataus veikimo zonoje, pavyzdžiui, savo bute, jo laisvė tolydžio apribojama santykių su kitais žmonėmis, dar labiau visuomenėje. Krikščioniškoji religija skelbia, jog reikia paisyti Kūrėjo pagrindžiančios valios, kuri yra laisvės šaltinis ir rėmai. Paradoksalu yra tai, jog, kaip liudija šventieji mistikai, žmogus labiausiai laisvas tampa Dievuje, o labiausiai suvaržytas gali tapti, kaip liudija psichiatrai, užsidaręs savo liguistose mintyse ir jausmuose, arba  atsidūręs totalitarinėje visuomenėje. Todėl pilnesnio gyvenimo viziją reikėtų vystyti ne „arba-arba“, bet „ir-ir“ mintimi, gražiai derinant individo ir visuomenės, pasaulietiškumo ir religijos sritis.

Ant Jėzui duotojo denaro buvo iškaltas „dieviškojo“ imperatoriaus, „dievų sūnaus“ atvaizdas ir vardas. Nieko naujo, jog pasaulietinė valdžia, dabar dar ir ekonominės bei žiniasklaidos jėgos gundosi matuotis auksinius dievybių vainikus. Laisvamaniškos ar ateistiškai priešiškos filosofijos ir valdžios stengėsi save pastatyti į Dievo vietą,  o jį iš savo akiračio pašalinti. Deja, tai buvo ir pačios nuožmiausios ir daugiausia žmogiškųjų gyvybių bei kūrinijos aukų pareikalavusios politinės sistemos. Dar gyva mumyse sovietinių laikų atmintis, kai Dievo neigimą lydėjo proto ir širdies netekimas, priverčiant upes bėgti priešinga kryptimi ir myriop pasiunčiant dešimtis milijonų žmonių. Vienas nacių koncentracijos stovyklą išgyvenęs žydas klausė: kur buvo Dievas, kai šitiek žmonių buvo nužudyti dujų kamerose, o jų kūnai deginami krosnyse? Dievo tylėjimas tuomet ir dabar iš esmės yra jo nutildymas žmogaus ir visuomenės sąžinėje, ir tai reiškia, jog neribota ir nuo Kūrėjo izoliuota žmogaus  autonomija baigiasi absurdais ir žudynėmis. Todėl esminis klausimas išlieka šis: kiek žmogaus ir visuomenės autonomija gali atitolti nuo Dievo, kad tai netaptų  pavojinga?

Panašiai galima būtų klausti, ar galima nuo platesnio etinio konteksto, į kurį neišvengiamai įeina krikščionybė, atskirti politiką , ekonomiką ar žiniasklaidą? Nuo neetiškos žiniasklaidos yra nukentėję ne keli žmonės, bet minios, tad ar galima leisti neribotą jos autonomiją, ypač informacinio karo akivaizdoje? Ką pasakytų Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, lietuvybės gynėjas, švietėjas, visuomenės blaivintojas, tuometinės pogrindinės žiniasklaidos organizatorius dabartiniams socialdemokratams, darbiečiams ir liberalams, kurie nori nusimesti krikščioniškąją etiką? Akivaizdu, kad silpna ir izoliuota katalikybė atitiko praėjusių šimtmečių okupantų viziją. Kam tokia vizija yra palanki šiandien?

Bažnyčios atstovas žiniasklaidos etiką reguliuojančioje institucijoje tikrai pasitarnautų ir dėl požiūrių įvairovės, ir dėl pilnesnės demokratijos, ir dėl patriotiškumo, ir dėl platesnės etikos užtikrinimo. Išmintingiau būtų vadovaujantis principu „ir-ir“ tarti: dalyvauja ir Bažnyčia, ir pramonininkai, ir civilinė valdžia, ir menininkai, ir žurnalistai. Kita vertus, pasigailėkime visuomenės ir žiniasklaidos, nes nihil est iudex in causa sua – sau esame prasti teisėjai, nematantys rąsto savo akyje, bet sugebantys drąskyti kitiems ne krislą, o akis. Mums reikia ne akis, bet sąžinę drąskančios, ginančios žiniasklaidos. Yra didesnė viltis, kad dalyvaujant Bažnyčios atstovui  etika bus labiau ginama.

XVIII eil.sekmadienis. Nedalyvaudamas sekmadienio Mišiose žmogus pamažu tampa “nachliebniku”

Esame įpratę girdėti, kad tikėjimas įsako mums kažą daryti ar nedaryti, bet šios dienos Evangelijos žodžiais Dievas kviečia švęsti, kviečia į šventę! Tikėjimas yra ne vien darbas, bet ir šventimas.

Pasakodamas palyginimą Jėzus kalbėjo būtent apie Eucharistinę Puotą – Šv.Mišias, kurios mums primena ir sudabartina ne tik Išganytojo kančią bei mirtį, tačiau ir jo Paskutinę Vakarienę bei išgelbėtųjų puotą Danguje.  Po visą pasaulį yra pastatyti Dievo altoriai, ant kurių esantis Švč.Sakramentas yra mūsų maistas amžinajam gyvenimui, Dievo artumo ženklas ir džiaugsmo priežastis. Deja, ne visada į šią didingą šventę ateiname linksmi ir šventiškai pasipuošę.

Kvietimas į šį Pokylį ir baltas rūbas yra įteikiamas kiekvienam Krikšto metu. Priminimas pasigirsta bažnyčios varpų skambėjimu. Vieniems suspurda širdis – greitai Mišios, kitiems – tik bėgančio laiko priminimas.

Kaip girdėjome, pirmi pakviestieji nesiteikė atsiliepti, maža to, parodė atvirą priešiškumą ir agresiją kviesliams, nes jie gyveno savo susikurtame pasaulyje pagal savo valią, turėdami laiko kam tiktai papuola, bet nerasdami vietos geriems ir šventiems dalykams. Jie turi daug būdų niekinti Dievą: sportu, skalbimu, malkų kapojimu, televizija ar svečių priėmimu.

Palyginime minėtas karalius troško savo džiaugsmu pasidalinti su kitais, bet jo gera valia tapo pažeminta. Kai kas nors atmeta mūsų gerą valią, jaučiamės įskaudinti. Prie šio jausmo sunku priprasti, jis gelia visada. Galima tvirtai sakyti, jog kas niekina Mišias, tas niekina ir Dievą, nes jos yra Dievo meilės mums pasireiškimas.

Dievo Karalystė buvo atimta iš žydų ir perduota pagonims, kadangi jie priėmė Dievo meilę ir jo Sūnų, o žydai – atmetė. Jeruzalė tapo sulyginta su žeme, o izraelitų tauta ilgus amžius neturėjo ramybės. Galima būtų paklausti, kas laukia krikščionių, kurie atmeta Dievo meilę ir jo kvietimą būti kartu? Kaip atrodys nukrikščionėjančios Europos, Lietuvos, Vakarų civilizacijos atmetimas? Ar nesigirdi iš Rytų ateinančios bausmės atgarsiai?

Tam, ką mylime, visada rasime laiko. Laiko neturėjimas dažniausiai reiškia meilės stoką. Mišių apleidimas dažniausiai liudija, jog žmogus nemyli, negerbia Dievo. Kas apleidžia sekmadienio Mišias, tas pamaži praranda tikėjimą. Nelankydami bažnyčios tėvai duoda blogą pavyzdį vaikams, pastumėdami juos bedievybės keliu. Nykstant tikėjimui, nyksta sąžinė, sveika nuovoka, prarandamos Šventosios Dvasios dovanos, širdies ramybė ir gyvenimo normalumas. Lapė vedasi lapiukus į medžioklę, kad išmoktų, panašiai tėvų ėjimas kartu su vaikais į bažnyčią yra tikėjimo perdavimo ir auklėjimo būdas. Praleistas su Dievu laikas sekmadienį bažnyčioje nėra prarastas, nes šv.Mišios gina mūsų tikėjimą, dorybes, meilę, padeda augti išmintimi ir malone, garantuoja Dievo artumą ir išanymą.

Tačiau neužtenka pasakyti A, reikia pasakyti ir B. Jėzaus palyginime buvo minimas žmogus, kuris į puotą atėjo be šventinio rūbo, todėl tapo išmestas. Žinoma, į bažnyčią ateina visokių žmonių, ir, jeigu elgiasi normaliai, niekas neketina jų išprašyti, į sąžinę juk neįlysi. Visgi į Mišias reikia ateiti su Krikšto rūbu, t.y. pašvenčiamosios malonės stovyje. Be jos niekas nebus įleistas į Dangaus džiaugsmą. Galima tik paklausti, kur palikai savo Krikšto baltą rūbą, kodėl negali priimti Šv.Komunijos?

 

Kviesdamas į savo artumą, į Mišias, Dievas trokšta puoselėti su žmogumi draugystę. Juk mūsų tikėjime esminės vertės yra ne daiktai, bet asmenys ir santykiai su jais. Deja, per daug dažnai daiktai keliami aukščiau brolystės. Palyginime minimi žmonės pasirodė esą neverti bendrystės su Dievu. Sumaterialėjusiam ir suprimityvėjusiam žmogui nusakyti rusai turi labai tinkamą žodį – nachliebnikas. Tai materijos vergų apibūdinimas. Jų Lietuvoje – dauguma. Bet būtent Šv.Mišios padeda išlikti žmogaus aukšumoje, išlaikant vertybių tvarką, artumo su Dievu ir žmonėmis džiaugsmą.

XXVI eilinis sekmadienis. Kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano

Praeitą sekmadienį Jėzus kalbėjo apie vynuogyne įdarbintus tarnus ir jų atlygį, o šį sekamdienį pasakojamas palyginimas apie sūnus. Samdiniai dirbo už atlygį ir vieni kitiems jo pavydėjo. Šeimininko dosnus gerumas kai kuriems iš jų buvo tikras papiktinimas, nes jie save matė nuasmenintame kainos lygmenyje: samdinys vertas tik savo atlygio. Toks požiūris neretai įsigali verslo srityje, kai žmogus matomas tik kaip sraigtelis.

Šio sekmadienio palyginime Jėzus kalba apie šeimininko sūnus, kuriuos jis kviečia padirbėti vynuogyne ne kaip samdinius, bet kaip savus, kaip paveldėtojus. Kaip matome, jie nelabai suvokia sūnų padėties, tapatybės: vienas murmeklis, bet klusnus, kitas – melagis ir neklusnus. Mažesnė blogybė pamurmėti, bet įvykdyti tėvo valią. Didesnė blogybė yra nuduoti klusnų ir būti neklusniu, t.y. veidmainystė.

Šie palyginimai atskleidžia mūsų santykį su Dievu ir jo karalyste. Tai galima pritaikyti ir mūsų buvimui Bažnyčios nariais. Prieš Dievą, Bažnyčią, vyresniuosius, prieš savo gyvenimą ir pašaukimą mėgstame pamurmėti, paprieštarauti, tačiau apsimąstę vis tiek stengiamės atlikti savo pašaukimo pareigas.  Nors murmėjimas nėra tobula, tačiau galiausiai svarbūs yra ne žodžiai, bet darbai.

Melagio sūnaus elgesys, kai pažadėdamas neištesėja, atkreipia mūsų dėmesį į visus tuos atvejus, kuomet yra sulaužomos priesaikos, įžadai, pažadai. Daugėja santuokų, kurių metu sakomi saldūs žodžiai, vyksta priesaikų teatrai valstybėje, kariuomenėje, bet tai tėra tuščių žodžių skambėjimas. Niekais įžadus Dievui verčia kai kurie vienuoliai ir dvasininkai, šventeiviškais veidais dievagojęsi, o paskui pabėgę iš Kristaus karalystės derlingo lauko ar tapę simuliantais, besislepiantys už skambių bet tuščių pagyrų ir ataskaitų.

Deja, atsiranda netikusių vynuogyno prievaizdų, kurie labiau domėn ima ne darbus ir pasiekimus, bet žodžius. Saldžių šlovinimo žodžių apsvaiginti ir pavergti, jie labiau tiki gražbyliaujančiais sūnais ir jiem atitariančiais godžiais samdiniais.

Dievas kviečia padirbėti sielų išganymo ir jo karalystės plitimo darbuose. Pasak gerojo tėvo, kai kreipėsi į maištaujantį sūnų, kad “kas yra mano, yra ir tavo”. Tegul tai vis labiau atsispindi krikščionies gyvenime: kas tavo, Dieve, tebūnie ir mano.