Praskiestas vynas. XXII eilinis sekmadienis

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Kristaus priekaištą, jog žmonės labiau sureikšmina žmogiškus padavimus, o Dievo įsakymus niekais verčia. Ši mintis atsikartoja pranašo Izaijo knygos pirmame skyriuje, kur jis priekaištauja, kad prekeiviai vyną skiedžia vandeniu.

Liturgijoje per atnašų paruosimą įlašiname tris lašus vandens, simbolizuojančio žmogiškąją prigimtį, į vyną,  simbolizuojantį Kristaus dievystę. Prieš tai vanduo yra palaiminamas kryžiaus ženklu, reiškiančio atgailą ir atsivertimą, kad būtų nors kažkiek vertas ir tinkamas atsidurti vyne.

Simboliką galima suprasti, bet dideliais kiekiais skiedžiamas vandeniu vynas, alus, kuras reiškia apgaulę, klastojimą, vagiliavimą. Panašiai žmogiškais padavimais  atskiedžiamas Dievo duotasis tikėjimas reiškia erezijas, melą Dievo vardu, pilnos tiesos nesakymą arba vengimą. Taigi, kai kada ir mūsų samprotavimai yra toks vandenėlis, kuriame nerasi peno ir džiaugsmo širdims, priešingai nei  sakoma psalmėje, jog Viešpats duoda vyno, kuris džiugina širdis.

Tiesos vynas subrandinamas kantraus ir nuolankaus studijavimo trimis kryptimis: krikščioniškos dogmatikos, objektyvaus mokslo ir žmogiškos išminties, pasireiškiančios kasdienybėje, mene ir tautosakoje. Pseudo religinio ir mokslinio vandenėlio pavyzdžiu ypač yra horoskopai, kuriuose pilstoma iš tuščio į kiaurą. Panašiai esame skandinami komunizmo ideologijos, sektų mokymų, politikų svaisčiojimų ir televizinį išsilavinimą turinčių piliečių samprotavimų jūroje.

Pamenu kažkada reikėjo išklausyti psichologijos įvadą, kurį dėstė atsitiktinis žmogus, visiškai nieko neišmanantis toje srityje, nes nebuvo kam daugiau. Tai buvo toks vandenėlis, kad graudu. Bet, kaip sakoma, nešaudykite muzikanto – jis groja kaip moka… Bet iš nesąmonių gauti 10 reikia turėti savigarbos, tai ir toks asmuo pats yra nesąmonė. Panašiai kadaise iš marksizmo gauti 10 yra tolygu tapti kvalifikuotu aukščiausio laipsnio kvailiu.

Daug kur susiduriame ne su tiesos, bet klastočių specialistais. Juk klastojami ne prasti dalykai, bet geri. Neteko girdėti, kad kas nors klastotu geležį arba cinką, bet auksą – taip. Tarybinių laikų sportbačių kinai  neklastoja, bet ecco firmos batų klastočių – pilna. Negirdėta, kad būtų klastojamas komunizmas, o krikščionybė – visokiais būdais.

Pasak Vatikano II „Gaudium er spes“, tiesos ir gėrio elementų galima rasti ir kitose religijose, suprask, kad ir įvairiose ideologijose, kaip antai komunizme, liberalizme, ir gal net – satanizme?.. Tai taip ir gavosi šiais laikais, kad ėmėme košti pasaulio vandenėlį, absurdus su viltimi rasti jei ne auksinį, tai bent rudą grudelį, o Dievo žodį palikome gromuliuoti lefebristams, ortodoksams ir kitiems autentiškumą vertinantiems „radikalams“.

Taigi, svarbiausia yra esmė, tiesa, Dievo valios pažinimas, neiškraipyta religija, objektyvus tikrovės pažinimas. Atsiverčiame šv.Raštą, Bažnyčios katekizmą ir šventųjų biografijas, kad suprastume tikrąją Jėzaus žodžių prasmę, ir siekdami tai įgyvendinti darbu, kančia ir kova.

Dogmatika ir erezijos. XXI eilinis sekmadienis

Jėzus buvo drąsus ir radikalus savo pažiūromis ir elgesiu: ką norėjo, tą pasakė ir padarė, nepaisydamas žmonių nuomonės. Jo teiginių nustebinti apaštalai pastebėjo, jog „kieti jo žodžiai, nedaug kas gali jų klausytis“. Ne tik fariziejai juo piktinosi, tačiau ir mokiniai. Rašoma, jog nemažas būrys nuo jo pasitraukė.

Iš Kristaus mokymo ir laikysenos aiškumo ir tvirtumo semia Bažnyčios mokymas, išreikštas dogmomis ir dogminiais apibrėžimais. Neigiama prasme, iš to mokymo klastojimo radosi daugybė erezijų ir sektų, nemaži būriai pasitraukė ieškoti lengvos ir atsakymų neduodančios religijos arba užsimiršimo.

Šv.Ambraziejus, kurio pamokslų klausydamas Aurelijus Augustinas atsivertė iš manichėjizmo erezijos ir tapo kataliku, sakęs, jog tiesa – tai Jėzaus Kristaus asmuo, ir kad ne žmogus ieško tiesos, bet tiesa jo, leidžiasi atrandama. Priešingai nei daugelis galvotų, ne logika yra tiesos šaltinis ir matas, nes kiekvienas filosofas kūrė savo logiką, todėl tiek daug „tiesų“ buvo siūloma žmonėms.

Juokingas žmogiškosios logikos atvejis pasitaikė visai nesenai. Atsitiktinai įsijungęs televiziją pamačiau epizodą filmo, kuriame vaidino daugiau raumenų nei smegenų turintis Švarcnegeris. Jis savo priešininkui pasakęs, jog kas negerbia logikos, to ir jis negerbia. Paskui vožtelėjo kumščiu tam žmogeliui į paširdžius ir nokautavo. Taip bandė parodyti „jėgos logiką“. Akivaizdu, kad Jėzaus dogmatika yra visai kitokio pobūdžio.

Išganytojas mėgo kalbėti vietose, kur susirenka žmonės: miesto aikštėse, sinagogose, prie vartų. Taip elgėsi todėl, jog turėjo norą būti išgirstas ir patraukti žmones. Tačiau kai jo mokymo nepriėmę mokiniai pasitraukė, jis nebėgo paskui juos derėdamasis, kad gal kai ką sušvelnins, kitaip apibrėš, nebus toks radikalus. Taip yra todėl, jog Kristaus slėpinys yra vienas ir nedalomas, todėl jis priimamas visas arba jis nepriimamas apskritai.

Jėzaus žodžiai yra sunkūs daugelyje sričių, ne tik mokymas apie Eucharistiją, tačiau ir apie santuoką, priešų meilę, neturtą, gailestingumą, apaštalų tarnystę, Petro primatą, Bažnyčią ir t.t. Dievas ir jo duotoji katalikų religija  žmogaus atžvilgiu turi daug pagrįstų pretenzijų, nesitaiksto su jo nuopoliu ir netobulumu. Net jei žmogui nesiseka, trūksta jėgų įgyvendinti pilnai Jėzaus mokymą, svarbu gerbti pačius principus, jų neklastoti pagal nuodėmės logiką. Net jei vyskupas ar kunigas suklysta moralės srityje, tačiau laikosi Bažnyčios Mokymo savo nuodėmėms nepalankiu būdu, jo tarnystės patikimumas išlieka nesusvyravęs.

Nelengvas yra Jėzaus duotasis mokymas ir tikėjimas, kuris reikalauja dvasingumo, atsivėrimo gyvybę teikiančiai Dvasiai ir mirtį nešančio kūniškumo sudvasinimo. Kas tai priima, turės amžinąjį gyvenimą.

Mergelės Marijos Dangun paėmimo iškilmė

Katalikiškasis tikėjimas pristato aiškias ir radikalias tiesas: sielos nemirtingumas, kūnų prikėlimas, Dangun įvedimas ir amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Šios dienos šventė apie tai ir byloja, jog M.Marija yra pirmoji išgelbėtoji, pirmoji Dievo Karalystės gyventoja. Kiti išgelbėtieji jungiasi prie jos.

Dangun ėmimo reiškinys nėra originalus ir naujas Biblijoje ir M.Marijos atveju. Dar prieš ją teisusis Enochas (Pradžios knyga 5, 18-24), o paskui ir pranašas Elijas (2 Karalių knyga, 2) buvo paimti į Dangų su kūnu ir siela. Todėl sunku būtų atmesti galimybę, jog toji, iš kurios gimė Dievo Sūnus, prisikėlęs ir žengęs į Dangų Viešpats, būtų Jo užmiršta ir palikta mirties bei kapo glėbyje.

Kad M.Marija yra Danguje, patvirtina šv.apaštalo ir evangelisto Jono regėjimas, kurį skaitome Apreiškimo knygoje. Šiam apaštalui nukryžiuotas Jėzus paveda savo Motiną, ir Joną paveda jos globai. Jonas buvo Marijos tolimesnio gyvenimo ir jos Dangun Ėmimo liudininkas. Skaitome, jog Danguje pasirodė didingas ženklas – moteris apsisiautusi saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku, po kurios kojomis buvo mėnulis. Iš Apreiškimo konteksto tampa aišku, jog kalbama apie M.Mariją, Įsikūnijusio Dievo Motiną.

Tos dangiškosios Moters paveikslas Apreiškimo Jonui knygoje pristatomas su karališko didingumo ženklais. Neatsitiktinai Marija vadinama Dangaus ir Žemės karaliene, nes negali būti kitaip vadinama Karaliaus Motina, kuri buvo pašaukta su juo karaliauti. Marijos Karalienės titulo šventė švenčiama baigiant Žolinių oktavą, t.y. rugpjūčio 22 d.

Švč.M.Marijos išaukštinimas yra ir kiekvieno Kristaus mokinio pažadas ir pavyzdys. Marijos asmuo tampa labai svarbus, kad galėtume ne tik savo pašaukimo išsipildymą matyti, bet ir turėti užtarėją, kuri padeda išlaikyti ryšį su Jėzumi.

Amžiną atilsį sesuo Gema Brigita – Dievo, žmonių ir kūrinijos bičiulė

gema

IN MEMORIAM

SESUO MARIJA GEMA (pasaulyje – Brigita Krištanavičiūtė)

Gimusi: 1920-05-08 Padvarninkų km., Kėdainių raj.

Postulatas: 1937-12-10 Krakėse

Naujokynas: 1940-08-13 Krakėse

Pirm. įžadai: 1942-11-25 Krakėse

Amž. įžadai: 1948-08-12 Krakėse

Mirė: 2015-08-12 Kaune

Palaidota: 2015-08-14 Kaune, 11 Romainių kapinėse.

Pamaldžioje pasiturinčiu ūkininkų Kazimiero ir Barboros Krištanavičiu šeimoje jau augo dešimtmetis sūnus, kai 1920-ųjų pavasarį gimė silpnos sveikatos mergaitė, kurią po 5 dienų tėvai pakrikštijo Brigitos vardu. Vėliau šeimai Viešpats padovanojo dar dvi mergaites. Vaikystė prabėgo gimtajame Kėdainių rajono Padvarninkų kaime, Truskavoje.

Kol Brigita dar nebuvo išvydusi šio pasaulio, Viešpats jau ruošė jai savo kelius. Mat Brigitos seneliai turėjo dosnią širdį, rėmė du vieno giminaičio sūnus – Joną ir Petrą Ulickus, leido juos į mokslus, mokėjo už jų studijas seminarijoje. Abu jie tapo kunigais. Toje šeimoje buvo dar pora brolių – Adomas ir Mykolas. Mykolui gimė sūnus Albertas, kuris 1945 m. taip pat tapo kunigu. Brigita 1928-1932m. baigė Truskavos pradinę mokyklą. Giminėje buvo išlikęs dėkingumas dosniems seneliams, ir norėdami atsidėkoti, Alberto giminės pasiūlė, kad jau paaugusi, šešiolikmetė Brigita, važiuotu pas jį į kleboniją gyventi ir jo remiama būtų leidžiama į mokslus. Dėdė kunigas sutiko, bet jam atrodė, kad moterims mokslai nėra būtinybė. Matė, kad mergina labiau tinkama prie svečiu priėmimo bei kasdienių patarnavimų klebonijoje. Žodžio jis netesėjo ir Brigitos į mokslus neleido, paliko ją pas save kaip pagalbininkę.

Tuo metu kun. Alberto sesuo – Brigitos pusseserė Stasė pradėjo jai pasakoti apie kotrynietes.

Mat Stasė mokėsi Karmėlavos Žemės Ūkio mokykloje, kuriai kaip tik vadovavo kotrynietės, jos čia ir dirbo. Pasakojimai, matyt, sužavėjo jaunos, pamaldžios merginos sielą ir ji, septyniolikmetė, ilgai nedvejojusi, 1937-ųjų gruodį pasibeldė į Krakių vienuolyno duris. Ten tuo metu gyveno daugiau kaip pusšimtis vienuolių, kurios išlaikė nemažą ūkį, mergaičių nusikaltėlių perauklėjimo namus. Gruodžio 10 dieną buvo priimta į postulatą, o 1940 rugpjūčio 13d. – į naujokyną. Jai buvo suteiktas s. M. Gemos vardas. Pasakojo, kad krėsdavo išdaigas naujokyne, tačiau turėjo gerą magistrą, kuri jai buvo palanki ir daug atleisdavo. Net ne sykį yra pasakojusi, kad jai dažnokai tekdavę gauti taip vadinamą ‘bausmę’ – Komunijos eidavo paskutinė, (nors tuo metu buvo priimta, kad seserys eina pagal pašaukimo eilę). Naujokynas dėl karo buvo nutrūkęs, todėl tęsėsi ilgiau nei įprastai, baigėsi 1942-ųjų lapkričio 25d., per šv. Kotrynos šventę, tada jauna sesuo sudėjo Viešpačiui pirmuosius įžadus. 1948m. rugpjūčio 12d. s. Gema savo Mylimajam pažadėjo amžiną ištikimybę. Krakėse s. Gema gavo gražu ugdymą ir pavyzdį iš motinėlių ir magistras, kurias prisimindavo su šiluma. Užėjęs 11 pasaulinis karas ir komunistinė okupacija išblaškė seseris, jos glaudėsi, kas kur, dažniausiai butukuose po dvi ar po vieną. Būdama protinga, sumani ir graži sesuo Gema buvo sulaukusi ne vieno pasiūlymo kurti šeimą, tačiau liko ištikima savo pašaukimui.

l 950m. Kaune sesuo baigė felčeriu – laborantų mokyklą, kur kartu buvo suteiktas ir vidurinis išsilavinimas. Tolesnė profesinė veikla iki pensijos ir bus susieta su laborantės pareigomis. Nuo l 950m. iki l 983m. laborante jai teko dirbti įvairiuose miestuose ir skyriuose (Jurbarko ligoninėje /1950-1952/, Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje /1952-1959/, Druskininkų vaikų sanatorijoje /1959-1971/, Kauno sanitarinės epidemijos stotyje /1971-1983/). Už gerą, sąžiningą darbą sesuo buvo apdovanota dviem Stachanovičiu medaliais, už visuomeninę veiklą – keliais garbės raštais.

Nuo 1983 iki l 985m. Kaune, socialiniame skyriuje, slaugė ligonius, laisvu laiku katekizavo vaikus (Seredžiuje, Kulautuvoje), taip pat savanoriavo organizacijoje „Caritas“. Nuolat patarnavo slaugos reikalingoms seserims. O nuo l 994m. paskirta slaugomų seserų skyriaus vyresniąja. Šią tarnystę iki l 999m. ji vykdė ypač kruopščiai, atsakingai, jautriai, su dideliu dėmesiu ir atsidavimu, kol slaugomos seserys buvo perkeltos į po nepriklausomybės naujai įsikūrusius Provincijos Centrinius namus. Taigi, po 50 sovietinio režimo metų, ji grįžo gyventi į bendruomeninį gyvenimą. Tai buvo tas pats, kas vėl naujai įstoti į vienuolyną. Laikai ir žmonės, ir ji pati – visi buvo pasikeitę.

Kam teko bendrauti su s. Gema, paliudys, kad ji ne tik ligonius, bet ir kiekvieną žmogų mokėjo priimti su ypatinga vidine šiluma, pagarba, su vidine laisve ir su begaline meile. Jai tiktų šv. Rašto mintis „Dievas myli linksmą <lavėją“ (2 Kor 9,7). Ji niekad nedejuodavo, neskleisdavo liūdesio savo aplinkoje, nesiskundė sveikata, mokėjo tyliai pakelti sunkumus ir ligas, su ypatingu kruopštumu atliko jai patikėtas zakristijonės pareigas, iki smulkmenų viską apgalvodavo, pasirūpindavo iš anksto, neatidėdavo paskutinei minutei. Mėgo suderinti aprangą ir pasipuošti. Buvo tvarkinga. O jei kartais kas nors nepavykdavo, ji labai šmaikščiai išsisukdavo iš visokių situacijų – mokėjo tobulai panaudoti Dievo duotą humoro dovaną, kuri jai labai padėjo užmezgant ir palaikant santykius. Taip išryškėja viena iš jos aistrų – bendravimas su žmonėmis. Nesvarbu, jaunas ar senas, ligonis ar sveikas, artimas ar tolimas – su visais ji rasdavo kalbą, visiems palikdavo gerą susitikimo patirtį. Į įvykius, į įvairias gyvenimo situacijas turėjo labai tikslų, skaidrų žvilgsnį, gerą nuojautą ir visuomet pasitikėjo Dievu. Jam ji giedodavo. Turėjo gražų balsą, ilgus metus lankė bažnyčios chorą, muzika nuolat skambėjo jos širdyje. Kita gyvenimo meilė – kačiukai. Tai jos gyvenimo dalis. Ji žavėjosi jais, užjausdavo juos, maitino, kalbėjo su jais … o jie jos laukdavo, pasitikdavo iš tolo, iš balso pažindavo, atbėgdavo pas ją … Ji vadino juos „gudručiais“ ir dar sakė: „Kas nemyli gyvūnėlių, tas nemyli ir žmonių“,- toks buvo jos įsitikinimas.

2010 m. įdėtas širdies stimuliatorius.

O žmones ji tikrai mylėjo. Ir žmonės mylėjo ją. Jai niekada netrūko draugų, gerų pažįstamų, artimų bičiuliu. Plati, atvira, mylinti širdis, kurioje kiekvienas rasdavo vietą, atjautos, paguodos, padrąsinimo žodį.

Bendruomenėje ji buvo pasiruošusi įvairioms tarnystėms, niekada neatsisakydavo bet kokių darbų: kai reikėjo – skalbė, lygino seserų rūbus, reikėjo – slaugė, reikėjo – tvarkė namus, zakristiją … Ji nuolat kažką veikdavo, kur nors eidavo, bendraudavo su žmonėmis, kurie ją lankydavo, patarnaudavo silpnesniems… Taip mylėjo ji ir Dievą: gyvu santykiu, aktyviu patarnavimu, kantrumu ir džiaugsmu. Kai Viešpats paklaus, kur ji panaudojo jai duotus talentus, ji tikrai turės Jam ką atsakyti, nes visa, ką gavo, mokėjo skirti Dievo garbei, savo sielos išganymui ir artimo gėriui.

Iš Kauno 2009m. sesuo persikėlė į Krakes, iš Krakių 2014m. – į Kauną. Kaune, kol galėjo, butuke gyveno viena, savarankiškai, po to dar pas draugę. Ten 2015 birželio viduryje, krito. Jai lūžo šlaunikaulis, nebegalėjo vaikščioti ir apsitarnauti. Medikai nustatė, kad šlaunikaulio lūžis – vėžio pasekmė, nes kaulai visiškai apimti metastazių. Pagrindinis ligos židinys – netipinis dvylikapirštės žarnos vėžys. Paskutiniu metu sesuo gulėjo Petrašiūnų slaugos namuose, kur ir užgeso jos žemiškojo gyvenimo lempelė. Dėkojame gydytojams ir visam slaugos personalui už tikrai kokybišką priežiūrą ir visapusišką pagalbą sunkiu momentu.

Per ilgus gyvenimo metus s. Gema pažinojo daug žmonių, daug jų ji palydėjo ir į Tėvo Namus. Stebėdama žmones, jų gyvenimus ir iškeliavimus, ji buvo padariusi išvadą: „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis“. Ir apie save kalbėdama ji sakydavo: „Ilgai negulėsiu ant patalo, nemoku sirgti … “

Reikšmingas pastebėjimas: mūsų miela s. Gema pas Mylimąjį Sužadėtinį iškeliavo jos amžinųjų įžadu dienoje – rugpjūčio 12 dieną, 6 val. ryto. Prieš 67 metus tą pačią dieną ji amžinai pasiaukojo Viešpačiui, tą pačią dieną, sulaukusią 95-erių, Jis ją pasikvietė į amžinybę. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie įvairiais būdais su meile padėjo sesei Gemai gyventi orų, pilnavertį gyvenimą. Teatlygina Viešpats. Gyventi lieka. Gemos kraujo sesuo Adelė, kuriai 92 metai.

Laidotuvių dienoje apie gražias patirtis su s. Gema liudijo seserys, giminės, draugai. Štai jos bičiulio, dvasios vadovo, kun. Oskaro-Petro Volskio pamokslas, sakytas laidotuvių dienos šv. Mišiose:

„Maždaug prieš metus teko lankyti sesrį Gemą Kėdainių ligoninėje. Tuokart, kaip jai nebūdinga, buvo slogios nuotaikos, gan depresiška. Nenorėjo nieko matyti, nenorėjo priimti net sakramentų. Iš draugystės, iš nuolankumo, sakiau: ,Privalote priimti sakramentus’. Sutiko. Priėmė ir paskui liudijo: ,Tarsi kas ranka nuėmė nerimą, depresiją, liūdnumą … ‘ Po kelių dienų skambina, sako: ,Tą naktį, po to, kai suteikėt sakramentus, sapnavau. Sapne man pasirodė Jėzus ir pasakė: ,Nebijok, aš visada būsiu su tavimi’. Ir leido jai pamatyti viziją, kokia ji bus rojuje. Sakė: „Buvau jauna, lengvai jaučiausi, graži ir buvau tokioj gražioj, gėlėtoj pievoj, ir pasileidau bėgti garsiai juokdamasi.’ Ši vizija mums parodo, liudija kad ji buvo giliai tikinti, kad mylėjo Jėzų. Ji buvo labai pamaldi. Stengėsi visuose savo varguose būti su Juo. Šiandien liūdime jos netekę, bet taip pat ir džiaugiamės, kad Viešpats jai davė geresniąją dalį. Mirtis jai tapo laimėjimu, kaip apaštalas Paulius sakė: „Mirtis man yra laimėjimas“. Ką mes dar galime jai pasiūlyti čia, gyvename merdinčiųjų pasaulyje, o ji iš tikrųjų nuėjo į gyvųjų pasaulį. Ir Jėzaus artuma ją lydi šiandieną ir amžinybę. O ką mes jai galime dar pasiūlyti? Dažnai per laidotuves išgirstu tą pačią esminę mintį, žmonės būna liūdni, susikrimtę, mirties akivaizdoje sako: ,Ką mes galėjome duot? – Daugiau meilės. Per mažai mylėjom Dievą, per mažai mylėjom artimą, per mažai išnaudojome galimybių gėriui kurti’. Manau, tikrai, visas s. Gemos gyvenimas buvo gėrio darymas, turėjo plačią širdį, turėjo bendravimo, draugystės talentą, ne kiršino, bet vienijo žmones. Ji tikrai nuoširdžiai mylėjo Dievą ir kol sveika buvo, jėgų turėjo, mylėjo ir artimą: kiek ligonių nuslaugė, kiek klierikų globojo, kiek kunigams padėjo, o ir vienuolyne buvo rūpestinga. Visi ją žinom, pažįstam. Jau ko nestigo, tai tikrai – plačios širdies ir tokio gražaus ryšio su kitu žmogumi. Tai ją ir pašventino, tai ją ir nuvedė į Dangaus Karalystę – kad ji mylėjo. Na, o mes liekame augti, bręsti. Ir dar: ji turėjo tris pasaulius: draugų, giminės ir vienuolijos. Ir skirtingu santykiu jos gyvenime tie trys pasauliai dalyvavo. Todėl, tiesiog ir sau pačiam, ir jums visiems linkiu tokios plačios širdies meilei, kokią ji turėjo. Ir užtarkime ją Viešpačiui, kad skaistyklos ugnyje nuvalyta, tobulai susivienytų su Kristumi šventųjų garbėje. Amen.“

Po to provincijos koordinatorė s. M. Loreta, gedulingų pietų metu, taip pat liudijo apie s.

Gemos padarytą įtaką jos pašaukimui: „Nuo mažens negalvojau būti vienuole. Tiesiog Dievas pašaukia. Bet kaip įdomiai pašaukia! Su jaunimu mes ėjom į bažnyčią, bet svajojom, kaip ir visi jauni žmonės. Sovietmečiu būdavo, kad kažkur miškuose švęsdavom Jonines. Ir sykį nebepamenu, bet taip pat kažkur su jaunimu kažką šventėme, o nakčiai atėjome pas s. Gemą. Butas buvo didelis, sugulėm kas į lovas, kas ant grindų… Buvo l 980m. Simpatiška, maloni moteris, žiūriu, su vestuviniu žiedu, labai smagiai kalbėjomės, juokėmės, galvojau: kaip būtų įdomu susipažinti su jos dukromis, vyru, bet jų niekur nesimato ir ji apie juos nieko nepasakoja. Ant sienos kabo kryželis ir šventas paveikslas. Po to dar kažkada pas ją lankiausi, bet nesimatė nieko, kas primintų vaikus. Man tai pasirodė keista. Tik pamenu, galvojau, kad kai būsiu tokių metų, norėčiau būti, kaip ji. Ir dar ne kartą pas ją lankėmės, aš vis stebėjausi, kad nėra jokio vyro. Bet labai patiko šios moters vidus. Traukė kažkuo, tada dar nežinojau, kuo. Po to Panevėžy sutikau kitą šaunią moterį, kuri irgi man atrodė labai miela. Vėl šventėme Jonines. Ir pamačiau, kad jos kartu kalbasi labai bičiuliškai, artimai. Priėjau, sakau: ,Tai jūs pažįstamos?’ sako: ,Mes seserys’. Sakau: ,Kokios seserys?!?’,­mat jos buvo visai nepanašios. Ir tada pasakė, kad jos vienuolės. Ir jau nuo tos nakties kaip pasisėjo ta sėkla … iki šios dienos ji auga toliau, nes tai yra nepamirštama. Tas pavyzdys, tas gerumas, toks, koks buvo jos gyvenimas … Ir paskui atėjo pašaukimas su svajone būti, gyventi taip panašiai – su svajone būti, kaip jinai, veikti panašiai. Mes stengiamės gyventi, kaip įkūrėja gyveno, kaip Brigita gyveno. Dėkoju pirmiausia Dievui, kad pažinau šitą seserį, dėkoju jums visiems, su kuriais artimiau susipažinome ligos metu, ypač su Rita, kuri labai padėjo, ir Danutei, ir kitais, kuriuos tik mačiau, visiems dėkoju, prisiminsime visus maldoje, jūs tikrai labai gražų pavyzdį palikote; labai džiaugiuosi, kad tokie giminės buvot ir liksit mūsų maldoje, atminty. Ačiū jums visiems labai.“

Sesuo Elija: „Prieš mėnesį sesę Gemą lankiau ligoninėje. Pasikalbėjome ir išeinant paprašiau jos palaiminimo. Sesuo palaimino mane, pabučiavo. Tada, pažvelgusi į mane su meile, susijaudinusi paprašė: ,O dabar tu mane palaimink’. Taip mes viena kitą palaiminome, tai buvo paskutinis mūsų jautrus, seseriškas susitikimas. Dar man lieka tai, kad Gema neturėjo priešu, visus ji vadino draugais. Ir dar labai mėgo mažas dovanėles. Ji dažnai supakuodavo kokį saldainiuką ar mažutį laiškelį ir prašydavo perduoti kitoms seserims kaip draugystės ženklą. Gražūs žodžiai, maži bendrystės ženklai ir dėmesys kiekvienam sutiktam – tai jos meilės kalba. Gyvenime dirbo su mikroskopais, gal dėl to ir santykiuose bei aprangoje vertino mažas detalytes, kurios ją puošė. O meilė kačiukams, tas kailiukų švelnumas man asocijuojasi su jos švelniu charakteriu. Kažkaip viskas joj e derėjo, ji buvo harmonijoj e sują supančia aplinka, su savimi, su Dievu.“

Ačiū, brangi sese Gema, kad visoms seserims ir visiems mums dovanojote daug prasmingų, atminimo ir padėkos Dievui vertų akimirkų. Paliekate mums gražų vienuolinio gyvenimo pavyzdį.

Ilsėkis ramybėje

*Informaciją ruošė seserys kotrynietės, panaudoti keli kun. O.P. Volskio laiško – prisiminimų fragmentai.

 

gema (2)