Mylėti nesugebantys mamonos tarnai. XXV sekmadienis

Negali žmogus tuo pačiu metu tarnauti Dievui ir mamonai, todėl kažkurį mylės, o kito nekęs. Tokį mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus tvirtinimą išgirstame šį sekmadienį.

Mamona yra aramėjiškos kilmės žodis, reiškiantis pinigus arba apskritai materialinį turtą, tačiau krikščioniškoji tradicija už šio pavadinimo mato ir stabo bei demono Mamonos vardą. Kitaip sakant, laikinasis turtas yra viena iš efektyvesnių šėtono gundymo ir veikimo priemonių, siekiant atitraukti žmogų nuo Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo. Būti turtingu dažniausiai reiškia būti iš anksto pasmerktu amžinam pragarui. Dievas leidžia tokiam žmogui pasidžiaugtų laikinu ir keistu savo rojumi, nes po mirties jo nepasieks.

Mamonai tarnaujantis žmogus nemyli ir neapykantą rodo ne tik Dievui, tačiau ir žmonėms. Jais yra ypač turtingieji. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs, jog dabartiniame pasaulyje vis labiau įsivyrauja ne demokratija, bet plutokratija, t.y. turtingųjų valdžia, kuomet saujelė akiplėšiškų, suktų  ir sąžinę praradusių plutų, užsisėda ant valstybių ir tautų sprando, kaupia sau kapitalą išnaudodami ir apgaudinėdami darbuotojus bei visuomenes.

Pranašas Izaijas ragino ieškoti teisingumo ir gelbėti prispaustuosius (1, 17), todėl visuomenė turi kovoti su tokiais turtuoliais, kad žemė degtų jiems po kojomis ir jie nerastų sau ramybės bei vietos šiame pasaulyje. Turtingieji yra prakeiksmas tautoms ir visuomenėms, kadangi jų pinigai yra persisunkę skriaudžiamų žmonių prakaitu, ašaromis ir krauju.

Niekas negali pats vienas tapti turtingu vien remdamasis savo fizinėmis jėgomis, todėl kiekvienas turtuolis yra įsiskolinęs daugybei žmonių, kurie ir sukuria turtą. Deja, jis naudojamas nedaugelio. Net jei kas nors sąžiningai, teisingai ir Dievui laiminant praturtėjo, privalo pertekliumi dalintis, nes, Jėzaus žodžiais tariant, kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta.

Turtai ir godulystė yra visų blogybių šaknis, kaip moko šv. Paulius, nes skatina žmones priešiškumui bei išdavystėms. Judas dėl pinigų išdavė Jėzų, panašiai praturtėti norintys išduoda sąžinę, tikėjimą, Tėvynę, tautą ir valstybės interesus. Vis dažniau pasigirsta pranešimų apie svetimų šalių tarnyboms parsisamdžiusius agentus, parsiduodančius verslininkams politikus, kurie iš godumo tampa slaptais savo tautos ir valstybės kenkėjais. Ką bekalbėti apie išdavystes tarp draugų, mylimųjų, šeimose ir parapijose…

Tiesa sakant, būti labai turtingu yra ne tik kad pavojinga, bet tikram krikščioniui turėtų būti gėda, nes šv. Apaštalas Jokūbas primena, kiek daug bėdų krikščionims daro turtingieji: „Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! (Jok 2,6-7).

Turtai nepriartina žmogaus prie Dievo, bet atitolina, todėl turtingieji gali pasiekti išganymą tik per laisvanorišką nusižeminimą, nusiskurdinimą visuomeninio teisingumo labui ir atgailos vardan. Tai pasiekti galima per labdarą ir dešimtinę, kai iš skurdo traukiami vargšai ir prašoma vienuolių bei kunigų melsti pas Dievą nuodėmių atleidimo.

Mozės įstatymo mintimi ir pirmųjų krikščionių tradicijoje kategoriškai neleista statyti ir išlaikyti šventovių iš nuodėmingų pinigų, gautų apgaulės būdu, pavogtų, pelnytų iš nuodėmės, pavyzdžiui, iš palaidumo, narkotikų, alkoholio, lošimų, prekybos ginklais bei žmonėmis ir t.t. Nuodėmingai sukaupti turtai privalo būti atiduoti nukentėjusiems ir kaip permaldavimas už nuodėmes. Nežinia, kiek yra tiesos, bet viešai yra kalbama, jog viena Vilniaus bažnyčia yra statoma nuodėmingais pinigais, t.y. iš lošimo verslo, aplaistyto  nukentėjusių šeimų ašaromis ir savižudžių lošėjų krauju. Šventovės turi būti statomos ir išlaikomos doromis tikinčiųjų aukomis.

Bibliniu požiūriu, turtingumas turi būti siekiamas darbuojantis veido prakaite, šeimos ir tautos kontekste. Sąžiningas darbas yra tarnavimo Dievui, šeimai, valstybei ir Bažnyčiai būdas. Darbas yra šventa kiekvieno krikščionies pareiga ir teisė. Net jei jis tampa bedarbiu socialine prasme, niekas jo rankų nesuriša užsiimti sąžiningais ir teisėtais užsiėmimais savo ir kitų labui. Darbas apsaugo žmogų nuo daugelio ydų, kvailysčių ir klaidų, turi ir atgailos pobūdį, kai per nuovargį, kančią, sunkumą, kantrybę žmogus aukoja jį Dievui kaip atsiteisimą, ir priima kaip vaistą nuo ydų. Žmogaus darbas turėtų keisti į gerą ne tik pasaulį, bet taip pat jo sielą.

Vienas vienuolis kentėjo nuo dvasinio liūdesio, juodų minčių ir pagundų. Maldoje prašė Viešpaties parodyti išeitį. Dievas leido tą būdą pamatyti sapne, parodydamas lauke besidarbuojantį žmogų, kuris pertraukdavo savo užsiėmimą malda. Tada išgirdo balsą: „Daryk tai ir tu, ir būsi išganytas“. Ne veltui šv. Benediktas savo suburtos vienuolijos šūkiu pasirinko „Ora et labora“ – „Dirbk ir melskis“.

Baisu net pagalvoti, kokie baisūs, šalti ir išpuikę galėtume kiekvienas tapti, jei staiga labai praturtėtume. Tokia Dievo valia, kad gyventume kukliai pasiturinčiai. Bet labiausiai reikia rūpintis dvasiniu turtingumu: išmintimi, meile, teisingumu, gerais darbais. Tikru turtu, kuris nerūdija ir kurio kandys nesuėda, yra religija – gyvas ryšys su Dievu.

Velnias gundo žmogų mintimi praturtėti, neva būtų galima daugiau gerų darbų padaryti. Tikrovė yra šokiruojanti: turtingi žmonės daro mažiau gerų darbų negu neturtingi, sumoka mažiau mokesčių negu minimalią algą gaunantys piliečiai. Visi dieviški darbai daromi paprastų tikinčiųjų rankomis, todėl nebūtina tapti turtingu, kad galėtum daryti gerus darbus.  Kai teko vykdyti evangelizacinius ir sieloganos darbus, tol bėdų nebuvo, kol nesusidūriau su klastingais verslininkais, kurie savo darbuotojams moka tik pragarą žemėje padaryti.

Šiais laikais mamonos demonas vadinamas kitu vardu – materializmu. Nepanašu, kad jaunos šeimos saugotų savo vaikus nuo šios ydos, kadangi augina vaikus kaprizingus, brangiai, nemoko dalintis, tausoti, padėkoti, suprasti kainą, nepadeda įgyti darbo,  kantrumo, pagalbos ir užuojautos įgūdžių. Gyvendami dėl vienintelio tikslo – turto ir pinigų, apleisdami materialinės naudos neduodančias sritis: tikėjimą, tautines vertybes, prakilnųjį meną, labdarybę, nesirūpindami senais tėvais, jie įteigia primityvią taisyklę, jog svarbiausia yra tik daiktai ir asmeninis patogumas. Materialistais užauginti vaikai kažkada tėvams parodys savo abejingą požiūrį, gal net muš iki sąmonės atėmimo, kad pasirašytų paveldėjimo dokumentus, negailestingai pames mirti slaugos ligoninėse. Kas myli Dievą ir žmogų, tas turto nelaiko tikslu, bet jam suteikia tikslą, pasitelkia jį kaip meilės, gailestingumo ir tarnavimo išraišką bei priemonę.

Lietuva niekada nebuvo ir nebus turtinga šalis, todėl reikia su ta mintimi susitaikyti. Čia ypač svarbus yra teisingumo ir pasidalijimo klausimas, krikščioniškosios vertybės, solidarumas, kad būtų įmanoma gyventi didelių ekonominių perspektyvų neturinčiame krašte. Dėl šios priežasties žmogui geriau gyventi žemės ūkio sąlygomis, bandant plėtoti žemės ūkio, ekologijos, sveikatos mokslų bei naujųjų technologijų sritis. Lietuvoje galima gyventi ir išgyventi tik su ta sąlyga, jei bus paisoma Kristaus perspėjimo dėl prisirišimo prie mamonos, jog tik meilė Dievui ir artimui daro gyvenimą įmanomą ir pakenčiamą.

Jaunatviškoji puikybė. XXIV sekmadienis

Palyginime apie sūnų palaidūną pasakojama, jog jaunesnysis paliko tėvą morališkai sužeistą ir materialiai nuskurdintą, iškeliavo ieškoti savo laisvės ir prasmės. Iš tikrųjų, čia kalbama apie dangiškojo Tėvo santykį su žmonija, kuri yra sudaryta iš dviejų tipų žmonių: vieni veržiasi link Dievo, kita – nuo Dievo bėga.

Jaunesnysis sūnus simbolizuoja visus tuos, kurie bando susikurti bedieviško gyvenimo prasmę, kažkokius surogatus, stabus. Jais gali būti praktiškai bet kas, nes kai žmogus nebetiki Dievu, tuomet ima tikėti bet kuo: mokslu, horoskopais, darbu, turtu, netgi geležine ožka ir t.t. Jaunesnysis reiškia, kad bedievybė atsirado vėliau, yra antrinis dalykas, nes pradžioje bedievybės nebuvo. Religija priklauso žmogaus prigimčiai, yra kažkas esminio ir natūralaus.

Jaunatviškoji puikybė ir susireikšminimas nėra kažkas naujo, būdingo tik dabartiniams laikams. Visų laikų ir kultūrų visuomenės ir šeimos bandė jaunuolių puikybę ir jų maištą išspręsti įvairiais būdais. Apibendrintai galima išskirti ypač du – išbandymą ir pažeminimą, kad jaunuolis susivoktų nesąs pasaulio centras, kad pasvertų savo jėgas ir galimybes, atrastų savo vietą pasaulyje ir kitų žmonių atžvilgiu. Kokį metodą taiko Dievas? Laisvės, kantrybės ir gyvenimo pamokos.

Palyginime minimo jaunesniojo sūnaus psichologija yra pažymėta puikybės, kuri visada reiškiasi kaip kvailybė, nes išpuikėlis nepastebi daugelio esminių ir akivaizdžių dalykų, kaip antai, savo priklausymo nuo Dievo, jog be Dievo jis nesugebės valdyti ne tik pasaulio, bet ir savo paties gyvenimo, jog turima nuosavybė yra Dievo dovana, laikinai paskolinta, kad jis yra laikinas šiame pasaulyje, kad privalo ne tik imti, bet ir duoti, būti atsakingas už savuosius. Jaunas išpuikėlis galvoja, jog jis yra savo gyvenimo ir laimės kalvis. Šio sekmadienio evangelijos istorija liudija, jog taip nebuvo.

Nelaukdamas tėvo mirties ir demonstruodamas savo požiūrį – tu man miręs – jaunesnysis sūnus akiplėšiškai pareikalavo padalinti ir atiduoti jam palikimo dalį, kurios neuždirbo, nenusipelnė, kuri gali bet neprivalo būti dovana. Tėvas, t.y. Dievas, išpildo šį žmogaus troškimą, leidžia jam pasiimti ir disponuoti savo kūnu, sveikata, laiku, gabumais, gamtos turtais, leidžia būti akiplėšišku ir neprotingu, kadangi toks  asmuo pamokymų ir patarimų nepriima. Tuščia būtų kalbėti, jog kažkas nevalia ar valia, nes jis vis tiek darytų savo. Jam belieka susidurti su griežta ir skaudžia gyvenimo pamoka.

Palyginime rašoma, jog sūnus patraukė į tolimą šalį, kuo toliau nuo tėvo, kad galėtų kuo mažesnę įtaką ir kontrolę patirti. Tolimiausia nuo Dievo morališkai ir dvasiškai vieta bei būsena yra pragaras, link kurio ir patraukė maištingoji siela. Nieko naujo, nes ir šiandien dažnokai išgirsti teiginį, jog Dievas yra priešas, o velnias – draugas.

Palyginime pasakojama, kad pradėjęs badauti sūnus parsisamdė ganyti kiaules pas tolimosios šalies gyventoją, kitaip sakant, jis tapo velnio tarnu. Jo ganomos kiaulės – tai demonai, kurios gali reikšti ir jo ydas bei piktus darbus. Rašoma, jog jis negalėjo net kiaulių ėdalu pasistiprinti, kadangi dar niekas o niekas nerado stiprybės, sveikatos ir džiaugsmo darydamas nuodėmes.

Dvasiniai mokytojai ir mistikai, egzorcistų patirtis dažnai susieja atskiras nuodėmių ir ydų rūšis su atskirais demonais. Jie yra nepasotinami dėl savo sugedusios ir iškrypusios asmenybės, reikalaudami ir skatindami, mėgaudamiesi nuodėmių darymu. Tai tampa blogu įpročiu – yda, o per ydą žmogus gali tapti vis labiau apvaldomas. Jo demoniškos kiaulės ir kiaulystės auga, o jo siela vis labiau skursta.

Jaunėlis švaisto gautąjį turtą palaidai gyvendamas, nes išmintingai gyventi jis nenori, patarimų nepriima, o viską prarasti išminties ir pastangų nereikia, tai įvyksta labai greitai ir nepastebimai. Tada ateina skurdas, badas ir vargas, bet nebūtinai vien materialinis, tačiau dar labiau dvasinis. Žmogus įeina į pastovią nepasitenkinimo ir pretenzijų būseną, jam niekas nebeįtinka ir nebepatinka. Nuodėmingas gyvenimas ima atsibosti, jis gali būti tik dar nuodėmingesnis, dar labiau skubantis ir rafinuotas, pasitelkiant įvairius užsimiršimo būdus. Prasideda moralinės, nuodėmės „pagirios“. Žmogus įsisuka į naikinančią karuselę. Ar kas matė laimingą žmogžudį, vagį, ištvirkėlį ir t.t.? Laimė kyla tik iš taikos su Dievu, iš buvimo mylinčioje šeimoje ir dorumo.

Palyginime pasakojama, jog absurdų ir demonų išvargintas sūnus susimąstė, pamažu ima grįžta į pirminę būseną, kuomet Dievas jį sukūrė protingą, tikintį, pašauktą į šeimos gyvenimą, kūrybingą. Jis suvokė, jog gyvenimas ne pas tėvą, ne Dievuje neturi jokios prasmės, nes visi jo užsiėmimai galų gale baigėsi tamsa. Dabar jam reikėjo kažkaip išspręsti prarasto orumo klausimą, atgauti tai, kas teikia prasmę ir stiprybę dvasiai. Jis nuolankiai galvoja, jog būtų laimingas gavęs pas tėvą bent tarno pareigas bei stiprybę teikiančios jo duonos, nes velnias žmogumi nesirūpina, jis tik sugeba naikinti, alinti ir žeminti.

Išganytojas pasakojo, jog grįžtantį sūnų tėvas pastebėjo iš tolo, pribėgo, apkabino, išbučiavo. Dievas mato žmogaus širdį, todėl besiartinančiam prie jo nusidėjėliui padeda įveikti atsiradusį atstumą, skuba su savo malone ir gailestingumu. Tėvas nebežiūri įžeidimo, padarytų nuostolių, nes atgavo sūnaus sielą, kuri atgimė iš puikybės į nuolankią išmintį, iš netikėjimo į tikėjimą, iš nuodėmės į teisumą, grįžo iš šėtono vergovės į savo tėvo šeimą. Tėvas nenori priimti jo kaip tarno, nes sūnaus prigimties net sunkiausios nuodėmės negali visiškai paneigti. Dėl šios priežasties Bažnyčia ragina atsisakyti mirties bausmės turėdama vilties, kad nusikaltėlis atras savo sūniškąjį orumą, atsivers ir išsigelbės.

Šis pasakojimas parodo, jog Dievui kiekvienas žmogus yra brangus, jog nei vieno jis neišvaro iš savo namų, nebent tik patys išeina, ir kad jis laukia, kuomet nuklydęs bedievybės keliais žmogus susimąstys ir pradės savo grįžimo kelionę į Dangiškojo Tėvo namus. Žinoma, tolimosios šalies kiaulių valdovas sunkiai susitaikys su mintimi, jog tarnas pabėgo. Jis siųs kitus savo tarnus, kad jam grąžintų kiaulių ir kiaulysčių ganytoją.

Šis evangelijos pasakojimas nukreipia mūsų mintis į jaunus žmones, kurie yra labai išbandomi ir puolami velnio. Jis įmantriai manipuliuoja jauno žmogaus naivumu, ydomis ir aistromis. Tai galima pavadinti jaunystės apsėdimu, kuris prasideda daugiau mažiau nuo 14 metų ir tęsiasi iki 30, 40 metų. Kitiems ir nepasibaigia, taip ir miršta tokioje būsenoje. Kuo jaunesnis žmogus pradeda ganyti velnio kiaules, tuo labiau susigyvena su jomis.

Nors kartais jaunų žmonių nuopuoliai yra neišvengiami, tačiau reikia viską daryti, kad jie būtų kuo vėlesni ir neįgautų sunkių formų. Klaidos padaro žmogų nuolankesnį, tačiau didelės klaidos gali sudaužyti jo sielą ir gyvenimą, kai nieko nebeišeina iš šukių sulipdyti. Kiekviena šeima turėtų taip suorganizuoti savo vaikų gyvenimą, kad, pasak šv.Pauliaus, nebūtų vietos velniui.

Kantrumas, dėmesys ir intencija. XXIII sekmadienis.

Kas myli tėvą, motiną, vaiką labiau nei Dievą, kas neneša savo kryžiaus ir neseka Jėzumi, kas prisirišęs prie savo nuosavybės labiau nei prie Kristaus, yra nevertas Jo. Aiškūs, stiprūs, radikalūs Išganytojo žodžiai, kurie pasigirsta šio sekmadienio šv.Mišiose ir nepalieka vietos interpretacijoms bei asmeninei nuomonei. Tai reikalavimai, kurie sustato vertybes į aiškią hierarchiją: Dievas turi būti svarbiausias, virš visko, nes jis, objektyviai imant, ir yra svarbiausias kūriniui kaip kūrėjas, palaikytojas ir gelbėtojas. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita – aplinkui.

Deja, kai kuriems tai nėra taisyklė, ir Dievo nelaiko ne tik kad svarbiausiu, ne tik svarbiu, bet mano, jog jis yra visai nesvarbus, paskutinėje vietoje, po šunelio ar alaus. Ir tai galima aiškiai įvardinti ir pavadinti totalia, absoliučia, absurdiška mąstymo ir elgesio klaida, atimančia gyvenimo prasmę, vertę ir ateitį.

Tiems, kurie suvokė tiesą apie Dievo išskirtinį svarbumą, lieka didelis rūpestis, ką daryti, kaip sutvarkyti gyvenimą, kad Dievą mylėtų labiau už viską. Ir čia pat Kristus duoda pamokymą per bokšto statybos ir taikos derybų palyginimus. Prieš imdamasis statybos žmogus kuria strategiją, svarsto. Panašiai, kariaujantys pasveria savo jėgas, ir silpnesnis siekia taikaus susitarimo. Kitaip sakant, žmogui reikia atsikvošėti, jog su Dievu kariauti neapsimoka, ir reikia susimąstyti, kaip statyti savo asmenybės ir gyvenimo mūrą, kad toji statyba nesibaigtų gėdingai.

Suvokdami Dievo absoliutų svarbumą kai kurie tikintieji pasirenka vienuolystės ar kunigystės kelią, pašvenčia Dievui savo gyvenimą, jėgas, laiką ir širdį. Bet pašaukimas į dvasinį luomą yra daugiau išimtis nei taisyklė, nes vyrauja pašaukimas į šeimą. Ką daryti jiems, pasigirdus Kristaus žodžiams, jog negalima net savo žmonos ar vaikų mylėti labiau nei Dievą? Šv. Izaokas Syrietis teigė, jog ir santuokoje gyvenantys neturėtų skirtis nuo vienuolių nei pamaldumu, nei dorybėmis, nei atgaila, nei šventumu, turėtų būti pasišventę Dievo ir jo Bažnyčios reikalams. Vienintelis skirtumas turėtų būti tik vaikai: vienuolis neturi nei vieno, o vedę, Dievo paliepimu, turėtų susilaukti bent dviejų (berniuko ir mergaitės), ir geriausia – kiek Dievas duoda. Čia aiškus tampa Bažnyčios tėvų ir mokytojų požiūris, jog šeima turi kurti namų bažnyčią, kurioje tėvas yra tarsi kunigas, motina – tarsi diakonė, o vaikai – tarsi parapijiečiai.

Privalome permąstyti savo gyvenimo būdą ir kryptį, kaip viską nukreipti link Dievo. Bet nereikia perlenkti ir iš karto mėgdžioti šventuosius. Būdami dvasiniais neūžaugomis nenorėkime nešioti dvasios milžinų batų. Reikia pradėti mažais žingsneliais nuosekliai ir kantriai praktikuoti tikėjimą kaip Dievo svarbumo išraišką: kasdienė malda, penktadienio pasninkas, sekmadienio šv.Mišios, sakramentinis gyvenimas, Dievo įsakymų pildymas, dorybių ugdymas ir ydų pataisymas, draugiškas ir gailestingas elgesys su kitais.

Kad protingas tarnavimas Dievui ir žmonėms turėtų sėkmę, reikia kantrybės, dėmesio ir teisingos intencijos. Tik kantrieji laimi, todėl ir apaštalas Paulius rašė, jog kantrumu pasieksime išganymą. Tenka pastebėti, jog moterys yra kur kas kantresnės nei vyrai ar vaikai, nes jų pašaukimas ir užduotys remiasi kantrybe. Kaip teigė vienas kunigas, už moteris yra lengviau melstis, kadangi jos turi mažiau nuodėmių nei vyrai, jos daugiau atgailauja, yra arčiau Dievo. Su vyrais dabar yra sudėtinga, kadangi nebėra būdų jiems atgailauti: nereikia eiti į karą, nebereikia sunkių žemės ūkio darbų atlikti, neliko sunkaus darbo gamyklų, nedalyvauja atgailos žygiuose ir darbuose, net nebenori likti ištikimi vienai žmonai, rūpintis vaikais, todėl turi laiko ir jėgų perteklių zbitkas krėsti. Pilna silpnų, nekantrių ir besiblaškančių vyrų, tikra epidemija.

Žiūrėk, pradeda šeimos gyvenimą, duoda santuokos įžadus, pasiryžta kantriai nešti pareigų ir sunkumų kryžių, gražiai, kantriai ir prasmingai kenčia už savo šeimą, kantrus kantrus metus antrus, dešimtus, staiga „tfu“ – nebekentėsiu, nebebūsiu kantrus, parodo savo ūmumą, pasileidžia laukais kaip šuo nuo grandinės. Tas dezertyro spjūvis kovoje su gyvenimo iššūkiais, ydomis, tikėjime padaro jį panašų į laivą, kuris perplaukė jūrą ir nuskendo uoste…

Kantrumo galime pasiekti tada, kai vengsime dvasinės šizofrenijos, kuomet protas, valia ir jausmai keliauja skirtingomis kryptimis. Dažnas dalykas, kad žmonės viena mąsto, kita daro, o dar kita jaučia ir nori. Kai vyskupai atgręžė Mišiose kunigą į žmones, jam labiau tenka ne melstis, bet nagrinėti žmonių psichologiją, todėl dažnai tenka pastebėti, jog kai kurie bažnyčioje yra tik kūnu, bet jų mintys yra toli toli, ir jų valia pasiryžusi šimto metro bėgimui iš bažnyčios į barą ar bulvių lysvę. Bet jei asmuo mąsto apie tai, ką daro, sutelkia dėmesį, tuomet jis bus labiau kantrus. Galva turi mąstyti apie tai, ką daro rankos. Jei prisėdau skaityti šv.Rašto, tuomet tegul visas pasaulis palaukia. Jei motina ėmėsi adyti vaikų triusikus, tuomet tegul visas pasaulis palaukia, kitų reikalų nėra, ji rami, susikaupusi. Panašiai neįmanoma Dievą pamilti ir jam tarnauti, jei meldžiamės be dėmesio, be susitelkimo, ramybės ir kantrybės. Dievas yra svarbiausias, todėl visa kita tegul palaukia.

Kalbant apie dėmesį, prisiminiau vieną juokingą pasakojimą apie tai, kaip gyvūnai lankė Anglijos karalienės rūmus. Paklausė katino: „katinėli, ką matei karalienės dvare? Gal lobius, paauksuotus kambarius, gražiai pasidabinusius dvariškius, gal net ir pačią karalienę?“. Katinas atsakė: „Ne, to nepastebėjau. Bet mačiau – pelę kampe!..“… Panašiai paklausė paršelio, gal galėtų papasakoti apie iškilmingas puotas, šokius, išpuoselėtus gėlynus ir sodus. Deja, jis pastebėjo tik balą darže, ir kad būtų buvę smagu priimti purvo vonias. Anekdoto pamokymas yra tas, jog kuo esi, tą ir matai. Dažnai žmogus pastebi nereikalingus ar net kvailus dalykus, tačiau esminių dalykų nebesugeba. Kai kurie bažnyčioje suskaičiuoja nudvėsusias muses ant altoriaus, bet Dievo sutikti nesugeba.

Vienas pagyvenęs žmogus yra pasakojęs, jog vaikystėje grįžus iš bažnyčios motina išklausdavo vaikus, kas buvo perskaityta iš šv.Rašto, ką kunigas pamoksle sakė. Jei jie nieko teisingai nepasakydavo, tuomet negaudavo pietų, kadangi nepriėmę dvasinio peno, neverti ir kūniško. Gal toks metodas dabar atrodytų nepriimtinas, tačiau liudija pastangą, kad vaikai nebūtų išsiblaškę, kad sutelktų savo mintis į Dievo žodį, išmoktų Dievą gerbti. Koks tikslas auginti katiną ir paršelį, kurie karalienės rūmuose nepastebės karalienės?

Pagarbus dėmesys Dievui yra būtina sąlyga, kad jį labiau pamiltume, tačiau taip pat reikia puoselėti teisingą intenciją. Du mūrininkai mūrijo šv. Petro ir Povilo baziliką Romoje. Vienas prakaitavo ir kamavosi, kad užsidirbtų pragyvenimui, o kitas – statė baziliką Dievo ir apaštalų garbei, nors irgi gavo tą patį užmokestį kaip ir pirmasis. Kuris pastatė baziliką, kodėl bazilika buvo pastatyta? Todėl kad radosi tas, kurie turėjo teisingą intenciją. Dievas bus svarbus kasdieniame gyvenime, jį mylėsime per tai ir dėl to, jog dėl jo ir jam atliksime savo kasdienes pareigas, jog aukosime jam savo vargus, pasiekimus, dėkosime už viską. Tai paprasta, bet labai svarbu. Net ir kančioje turime turėti teisingą intenciją. Vienas mano buvęs profesorius mėgdavo sakyti niurnantiems: „Nekentėkite kaip žvėrys, kaip gyvuliai, turėkite intenciją“. Omenyje turėjo tai, kam dedikuojama kančia, kaip ji įprasminama, kad  ji būtų paaukota Dievui.

Stumdymasis dėl vietų. XXII sekmadienis

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomas Viešpaties Jėzaus palyginimas apie besibraunančius į pirmąsias vietas išpuikėlius, kurie savo gėdai buvo paprašyti pasislinkti iš pirmų vietų į paskutines, ir apie kukliuosius, kurie buvo paprašyti iš paskutiniųjų vietų pasislinkti į garbingesnes. Tai tema apie žmonių nesveiką konkurenciją.

Stumdymaisi dėl aukštesnės vietos vyksta visur, ne tik versle, visuomenėje, politikoje, bet ir Bažnyčioje, ir net mirštančių ligonių tarpe. Kažkas iš besidarbuojančių ligoninėje pasakojo apie du sunkia liga sergančius ir savarankiškai judėti negalinčius ligonius, kurie buvo patalpinti vienoje palatoje. Vienas iš jų gulėjo prie lango, kitas – prie durų. Prie durų esantis turėjo mygtuką pagalbai iškviesti. Gulintis prie lango žmogus pasakojo, kokius nuostabius vaizdus mato, keldamas pavydą savo kaimynui, nes ir jis norėjo būti arčiau lango ir matyti tai, ką anas mato. Atsitiko, kad prie lango gulintis ligonis pasijuto blogai ir paprašė gulinčio prie durų iškviesti pagalbą mygtuko paspaudimu, tačiau tas to nedarė, tikėdamasis greitos ano mirties ir vaizdų pro langą. Taip ir atsitiko, tačiau atsidūręs prie lango jis išvydo tik pilką sieną ir duobėtą aikštelę prieš ją. Paaiškėjo, jog velionis gyrėsi ir blefavo. Net sunkioje ar mirtinoje ligoje žmonės konkuruoja tarpusavyje dėl geresnės vietos, pavydi vienas kitam tikro ar tariamo gėrio, žaidžia keistus žaidimus: kas aukštesnis, geresnis, pirmesnis, kieno viršus ir t.t.

Stumdymasis dėl vietų kur kas dažniau vyksta aukštesniuose visuomenės sluoksniuose ir taip pat žemiausiuose. Konkuruoja ne pirmasis ir paskutinysis, tačiau pirmasis su antruoju ir paskutinysis su priešpaskutiniuoju. Politikai, verslininkai, turtuoliai, menininkai ir atlikėjai kovoja baisias nervų, apkalbų, įtakų ir net smurtines kovas, siekdami būti pirmais. Panašiai varguoliai ir paprastieji vieni kitus šmeižia ir kenkia, nes niekas nenori būti paskutiniuoju ir blogiausiu.

Gyvenimas pilnas kovų už pirmas ir priešpaskutines vietas. Pavydo, gobšumo ir puikybės pažeisti asmenys lipa kitiems per galvas: Kainas užmušė savo brolį Abelį, Judas pardavė Jėzų, kompozitorius Salieri kenkė Mozartui, pasaulietinė kairiųjų užvaldyta valstybė kovoja su Bažnyčia ir t.t. Visi trokšta būti karaliais arba turėti kvailesnių už save. Bet kai per lavonus ir niekšybes pasiekiamos „aukštesnės“ vietos, žmogus pamato ne daugiau kaip pilką beprasmio gyvenimo be vertybių, be tiesos ir meilės sieną.

Kartais galvojame, jog tikras gyvenimas vyksta tik ten „aukštai“, pirmose vietose, kažkur centre, tarsi kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas ten, kuris jis yra ir kas jis yra, būtų mažiau vertingesnis, tarsi paprastoje kasdienybėje Dievo nebūtų ir nereikėtų jo valios pildyti. Istorija pilna pavyzdžių, jog paprasti žmonės turėjo didesnės reikšmės nei valdovai, vyskupai, turtuoliai, kurie tebuvo statistais istoriniame kontekste. Dievas mėgsta pasirinkti paprastuosius, kad sugėdintų didžiūnus, todėl pagrindinį vaidmenį suteikdavo ne karaliams. M.Marijos apsireiškimai paskutiniaisiais amžiais buvo adresuoti vaikams. Rašytojas Siękiewicz aprašė Romos imperatoriaus Nerono ir apaštalo Pauliaus prasilenkimą: daug buvo įvairių imperatorių Romoje, bet realus Romos valdovas nuo tų laikų buvo popiežius Vatikane. Šv. Joana Arkietė nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau išvedė pulkus į mūšį lemtingu momentu. Panašiai tikrasis Lenkijos lyderis komunistinės Lenkijos laikais buvo ne partija, bet kardinolas Wiszynski. Šv. Tėvas Pijus iš Pietrilčinos arba motina Teresė iš Kalkutos darė ir tebedaro kur kas didesnę įtaką negu šimtai gyvenusių ar dabar gyvenančių vyskupų. Tėvas Tedeusz Rydzyk Lenkijoje yra kur kas svaresnė figūra nei kai kurie ministrai ar vyskupai, o jo milijoninė paprastų žmonių auditorija yra veiksmingiausia visuomeninė ir politinė grupė. Kunigas Alfonsas Svarinskas arba tėvas Stanislovas Dobrovolskis padarė kur didesnę moralinę įtaką negu pagrindiniu pogrindžio veikėju skelbiamas tuomet kunigas Sigitas Tamkevičius, kuriam amžininkai prikiša brovimąsi į pirmąsias vietas ir manipuliavimą kitais.

Jėzus savo palyginimu išaiškino, jog krikščionių bendruomenėje neturėtų būti pirmųjų ir paskutiniųjų, stumdymosi dėl geresnių vietų, nes kam daugiau duodama, iš to bus daugiau pareikalauta, ir daugiau gavęs yra pašauktas labiau kitiems pasitarnauti. Katalikiškasis tikėjimas skatina bendruomeniškumą, solidarumą, tarpusavio pagarbą ir pagalbą. Tai geriausia matome šv.Mišiose, kuriose kaip lygūs dalyvauja įvairiausi žmonės. Šv.Augustinas yra sakęs, jog „su jumis esu brolis, bet jums esu vyskupas“.

Jei nelieka tokios nuostatos, tuomet puikybė nužudo gerą vietą laimėjusio asmens moralę. Tai vadinama Nobelio apdovanojimo sindromu, reiškiniu. Kai tik kas gauna Nobelio prizą, liaujasi kūręs, siekęs, atradinėjęs. Kitaip sakant, jei nori sužlugdyti žmogų, duok jam prizą, pirmą vietą. Todėl gan dažnas dalykas, jog prasibrovę į pirmąsias vietas ima stagnuoti, pasidaro primityvūs, tingūs ir neatsakingi. Iš to ir pažinsi žmogų, kad yra karjeristas.

Kažkuris šventasis yra pataręs, jog norint gyventi laimingai, geriau laikytis šešėlyje. Žinoma, pirmiausia – Dievo šešėlyje, jo globoje, bet taip pat ir visuomenine prasme: nelįsti į centrus, į aukštumas, prie pirmų sostų, nes ten verda intrigos, niekšybės, nusikaltimai, vyksta sunkios nuodėmės, siaučia velniškos pagundos. Pasaulį galima keisti darant gera ir nebūvant svarbiame poste. Žinoma, jei tik yra galimybė, reikėtų padėti į svarbius postus ateiti padoriems asmenims, kurie galėtų nuveikti daugiau bendram labui ir užkirsti kelią tautos ir visuomenės demoralizavimui, supriešinimui.