Šeštinės (šešta savaitė po Velykų) – Kristaus Dangun Žengimas

Žengdamas Dangun Kristus savo mokiniams pasakė, jog eina jiems vietos paruošti, kad ir jie būtų ten, kur ir jis yra. Dangaus pažadas ir pakvietimas yra viena iš esminių katalikiškojo tikėjimo tiesų, kuri įkvėpė šventuosius ir didvyrius, menininkus ir architektus, dvasininkus ir pasauliečius darbuotis, kurti, kentėti ir liudyti. Dangaus vizija, ilgesys ir džiaugsmas yra Bažnyčios veiklos ir kantrybės šaltinis. „Noriu Rojaus“ (preferisco paradiso) – šiuos žodžius mėgo kartoti šv.Filipas Neri, garsus Romos apaštalas, garsėjęs savo linksmu charakteriu. Šie jo žodžiai išreiškia kiekvieno sąmoninigo kataliko gyvenimo programą, ar tam, kuris amfitetruose buvo žvėrių drąskomas džiūgaujančios pagonių minios akivaizdoje, ar tam, kuris išmestas iš darbo sovietmečiu, nes nepaliovė sekmadieniais dalyvauti šv.Mišiose, ar tam, kuris savo kasdiene tarnyste Dievui ir žmonėms pakelia vargus.

Kas yra Dangus? Daug apie tai pasakyta ir parašyta. Kiekvienas turime asmeniškai tą tiesą, pažadą ir tikrovę atrasti ir suprasti. Pirmiausia tai yra draugystės su Dievu patirtis, gyvenimas prasmingai ir egzistencijos gerumas. Žinoma, galima pasitelkti gausius ir įdomius mistikų pasakojimus apie jiems atvertą Dangaus tikrovę. Ypač įdomūs yra šv. Pijaus iš Pietrelčinos ir šv.Faustinos pasakojimai.

 

Dangus – kaip draugystės su Dievu tikrovė

Prieš eilę metų įstrigo vieno kunigo pamokslas, kuriame jis kalbėjo apie Jėzaus ir Judo istoriją. Mes žinome tik jos blogą pabaigą, bet juk tai buvo ilgos draugystės istorija, pasakojanti apie Jėzaus pasitikėjimą Judu, jo pašaukimą, pavedant visus materialius apaštalų ir artimiausių mokinių reikalus. Jėzus savo draugyste su Judu norėjo jį pakeisti, išmokyti, jog žmogus yra svarbiau pinigų, o pasitikėjimas ir draugystė – svarbiau už turtų teikiamą galią. Šios istorijos tragedija pasireiškė tuo, jog draugas išdavė draugą už 30 sidabrinių, t.y. už vergo kainą, draugas neteko draugo, draugas tapo priešu, nieku.

Dievas mums save apreiškė kaip mylintį Tėvą, kuris siuntė mylintį Jį ir mus savo Sūnų, kad mus sutaikintų su Dievu, grąžintų į pirmapradę draugystę. Nėra pasaulyje asmens, kuris turėtų tiek gerumo, tiesos, pasitikėjimo, ištikimybės ir pasiaukojimo mūsų atžvilgiu kaip Dievas. Dievo gerąjį veidą matome Jėzaus asmenyje, jį apreiškia šv. Marija, savitu būdu kiekvienas šventasis ir dievobaimingas žmogus.

Dangaus esmė ir yra priimti Dievo meilę ir ja gyventi, būti Dievo draugu jo vaiko būdu. Kas atmeta nuoširdų artumą su Dievu dėl žemiškų dalykų, tas toliau tęsia Judo istoriją: draugas išduoda draugą ir tampa priešu už praeinančius ir nereikšmingus dalykus. Kam teko tai patirti bendraujant su žmonėmis, gali suprasti, ką reiškia netekti amžinos draugystės su Dievu džiaugsmo.

Ir mūsų maldos apibrėžimas yra trumpas ir tikslus – tai kasdienis nuoširdus pokalbis su Dievu, su Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis: su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Ypač ruošiantis mirčiai savo širdyje reikia ieškoti nieko daugiau kaip tik meilės ir draugystės jausmų Dievui, iš kurių ir kyla gailestis dėl nuodėmių bei išdavysčių. Visi sakramentai, o ypač Krikštas, išpažintis ir šv. Komunija yra Dievo artumo ir draugiškumo pasireiškimas. Juk išgirstame draugišką Dievo atleidimą, atstatoma draugystės būsena, į širdį grąžinant dieviškas ir drauge draugystės dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.

 

Dangus – kaip prasmingas gyvenimas

Nuolat tenka girdėti netikinčio žmogaus skepticizmą ne tik Dangaus, bet ir apskritai gyvenimo prasmingumo tema. Yra netikinčiųjų, kurie niekur nemato prasmės. Yra netikinčiųjų, kurie ieško prasmės, tačiau tik laikino gyvenimo ir materialaus pasaulio ribose. Pirmiesiems visi esminiai klausimai yra beprasmiški: pasaulio atsiradimas yra atsitiktinis, t.y. beprasmiškas, betikslis; žmogaus atsiradimas, egzistavimas, kančia neturi prasmės, todėl pateisina eutanaziją ir savižudybes; šeima neturi prasmės, todėl gyvena kaip nori; ir po mirties nėra jokios prasmės, tik nebūties tamsa pagal šūkį „po mūsų nebebus mūsų“.

Kai kurie iš jų samprotauja, jog netikėjimas į protingą prasmę (kitaip – tikėjimas į beprasmybę) suteikia tobulą laisvę. Jei nėra prasmės, tuomet galima elgtis beprasmiškai, neprotingai ir be atsakomybės. Iš pažiūros optimistiška netikėjimo laisvė yra pažymėta daugelio problemų. Pirmiausia, žmogaus mąstymas, psichika ilgainiui nebegali pakelti beprasmybės, neprotingumo naštos, todėl tai gręsia išprotėjimu, nusisvaiginimu, savižudybe, asocialiu ir destrukyviu elgesiu. Kažkokią prasmę reikia būtinai susikurti, kad nesubyrėtų pasichika ir gyvenimas. Bet ilgainiui mąstantį žmogų ima varginti ir alinti tikrųjų prasmių neturėjimas.

Kadangi netikėjimas neigia Dievą ir dvasią, todėl susikoncentruojama į materiją ir kūniškas jusles. Gresia pavojus, kad žmogus neturės jokių principų, savigarbės ir taps lengvai paperkamas.

Katalikai ir stačiatikiai mąsto visiškai priešingai: visame kame, net ir menkuose dalykuose  mato prasmę, t.y. protingų asmenų veikimą, jų atsakomybę ir padarinius. Svarbiausias čia yra absoliuti, protinga ir kuriančioje, visagalė Dvasia – Dievas, kuris viską pagrindžia, palaiko ir vadovauja. Šiuo požiūriu Dangus yra pilnai įprasmintas gyvenimas tiesoje ir meilėje, Dievo ir šventų asmenų bendrystėje. Dangaus siekimas priklauso prasmingo gyvenimo apibrėžimui.

 

Dangus – kaip egzistencijos gerumas

Po II pasaulinio karo Europos tautos buvo sukrėstos karo padarinių, jog su mokslo ir technikos atradimų pagalba taip paprasta ir lengva viską sugriauti, išžudyti milijonus, sunaikinti gamtą, kultūrą ir sugyvenimo pagrindus. Panašiai kiekvienas žmogus turi nemažai progų patirti, kad gyvenimas gali tapti blogas, sugadintas, išvaistant laiką, sveikatą, jėgas ir turtą. Išgyvenę tokią patirtį ir atsivertę, išsigelbėję asmenys arba tie, kuriems nedaug liko gyventi, su didžiausiu entuziazmu ir dėkingumu pasakoja apie gyvenimo grožį ir stengiasi prasmingai ir gerai praleisti likusį laikiną gyvenimą.

Remiantis degradavusių asmenų patirtimi galima įsivaizduoti pragaro tikrovę, kurioje pasireiškia sugriautos, beprasmės ir priešiškos egzistencijos patirtis. Ir atvirkščiai, Dangus yra tobulos, pilnos ir geros egzistencijos tikrovė, į kurią Dievas pašaukė žmogų nuo pat pradžių. Sugadinus ir netekus tos egzistencijos Dievas ir vėl kviečia ją atstatyti ir paveldėti kaip amžiną jo dovaną žmogui.

Šv.Teresė Didžioji turėjo regėjimą, kuriame pamatė savo vietą ir Danguje, ir pragare. Tą buveinę Danguje paruošė Kristaus gailestingumas. Rytų Ortodoksai krikščionys moko, jog prieš pasmerkiant save amžinai pragaro kančiai žmogui leidžiama pamatyti, ko jis neteko Danguje. Reikia svajoti apie Dangų, jam ruoštis ir siekti  draugystės su Dievu, prasmingos ir geros egzistencijos, pasak Šv.Rašto žodžių: „Siekite to, kas aukštybėse, o ne to, kas yra žemybėse“.

Lietuvos Respublika nutolo nuo klasikinių valstybės tikslų

Praėjusi savaitė buvo ypatinga tuo, jog lietuviško interneto puslapiuose aptarinėtos nepamatuotai didelės maisto kainos lietuviškose parduotuvėse. Dar anksčiau matėme Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios reportažus iš Lenkijos, kurią užplūdo lietuviško maisto nebeįperkantys piliečiai. Atrodo, jog Lietuvos Respublika tapo rojumi postsovietams, bet pamote savo piliečiams, kurie bėga iš jos, kaip kad bėga iš namų nemylimi vaikai.

Kas vyksta Lietuvoje – ar vien tik maisto revoliucija? Kadaise panašią buvo sukėlusi karalienė Marija Antuanetė, badaujantiems gyventojams patarusi vietoj trūkstamos duonos valgyti pyragus. Žeminami žmonės pasiuto ir nukirsdino arogantišką egoistę. Panašu, kad rinkėjai „giljotinuos“ arogantiškus socdemus, kurių premjeras neįžiūri kainų padidėjimo.

Kažkas pašaipiai pavadino šį maisto kainų sukeltą maištą primityvizmu, tautos degradavimo ženklu, jog labiau rūpinamasi maistu, tačiau ne valstybės bendru nuosmukiu. Iš dalies galima tokiam teiginiui pritarti, bet „kalafiorų revoliucija“ turi ir filosofinį išmatavimą – teisingumo ir valstybės prasmės klausimą.

Matant, kaip atsainiai valdžia rūpinasi savo piliečiais, dera prisiminti pamatines Vakarų civilizacijos idėjas, kurias pasiūlė Antikos filosofai (ypač Sokratas, Platonas, Stagiritas, Aristotelis), jas perėmė ir papildė žydų ir krikščionių religijos, tačiau kurios Lietuvoje tapo primirštos, tarsi Lietuvos Respublika nepriklausytų tai civilizacijai. Gal tai skamba ir utopiškai, bet galima rasti neblogų pavyzdžių kai kuriose Europos valstybėse, kurios yra populiarios lietuvių emigrantų tarpe.

Pirmoji taisyklė yra ši: valstybė egzistuoja žmogui, dėl žmogaus, kad žmogus galėtų gyventi, gyventi gerai ir kad jo gyvenimas būtų geras.

Valstybė nėra tikslas, bet instrumentas visų piliečių laimei, asmeninei ir bendruomeninei naudai (bendram gėriui) pasiekti, todėl valstybė teisingai funkcionuoja, geriausia politinė santvarka yra tuomet, kai privalomai siekiama dalykų, kurie žmones padaro labiau laimingus,  leidžia jiems jaustis gerai ir būti gerais. Laimės ir gėrio siekimas yra valstybės gyvenimo ir veiklos „priežasčių priežastis“. Pavyzdžiui, euro įvedimas buvo siekiamas ir skelbiamas kaip didesnės naudos garantas, iš esmės buvo teisingas žingsnis, tačiau kaip tapo pritaikytas, tapo didžiausia katastrofa daugumai šalies žmonių.

Aristotelio mintimi, gerai gyvenama ir geras gyvenimas yra tuomet, kai žmogus yra laimingas. Papildant pridėčiau, jog laimė reiškiasi kūniška, psichine ir dvasine plotmėmis: žmogus turi tinkamas sąlygas darbuotis, maitintis, ilsėtis ir gydytis; gyvena nestokodamas jo psichikai būtinų draugystės, ramybės, šeimos, bendruomenės, kūrybos, pažinimo, vilties ir kitų būtinų vertybių; kai laikosi Vakarų civilizacijai pamatinių moralinių taisyklių – dešimties Dievo įsakymų ir Kristaus meilės įsakymo, taip išvengdamas sunkių nuodėmių, semdamas džiaugsmą ir ramybę iš maldos bei liturgijos.

Kad laimė, pagrindinis valstybės ir įstatymų tikslas būtų įmanoma, privalu laikytis teisingumo, kuris yra laimės pagrindas. Teisingumas turėtų būti aukščiausioji dorybė visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Kuo daugiau teisingumo, t.y. gyvenimo pagal dorybes, tuo daugiau darnos ir tvarkos, tuo labiau įmanoma laimė ir gėris. Tuo tarpu neteisingumas visada reiškiasi kaip blogis, kvailystė, veda į frustraciją ir pykčius.

Iš esmės, teisingumas – tai daugybės dorybių suma ir sintezė. Dėl šios priežasties kiekvienas pilietis turi stengtis ir valstybė turi sudaryti sąlygas piliečių dorybingumui ugdyti ir išsaugoti. Dorybėms lavinti turėtų pasitarnauti ugdymo, švietimo sistema bei teisės normos, meno ir religijos iškeliami didvyriai ir šventieji, kurie dorybę įvardija, gina, išaukština, apdovanoja, o ydą – nurodo, jos netoleruoja, stengiasi pataisyti.

Antikos filosofai ypač pabrėžia tvirtumo (vyriškumo), saiko ir draugiškumo dorybes, kai išliekama gretoje per karą ir sunkius išbandymas, nepabėgama, nemetamas ginklas, kai atsisakoma paleistuvystės, prievartos, girtuokliavimo, kai žmonės siekia sugyventi taikiai, nesielgiama nemandagiai, agresyviai ir t.t. Krikščioniškoji tradicija taip pat pateikia panašų 4 didžiųjų dorybių sąrašą: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Aristotelio ir Platono mokyme pabrėžiama „auksinio vidurio“ taisyklė, kurią atranda išmintimi besivadovaujantis protas, tačiau čia remiamasi ne tiek skaičiais ir kiekiais, kiek individualia asmens laime ir gėriu. Tai nieko bendro neturi su apetitu, kurį skatina reportažai apie popso žvaigždžių ir turtuolių prabangą.

Teisingumas, pasak Sokrato, tai ne tik žinoti, kas yra teisinga, bet būti teisingu, teisingai elgtis su kitais, nes teisingumas yra „dorybė kitiems, dėl kitų“. Tai svarbu yra materialiuose ir teisiniuose reikaluose, kad valstybėje būtų teisingai pasidalijama ir nauda, ir įsipareigojimais, laikomasi lygybės bei teisingų mainų.

Toks yra klasikinis supratimas, kurį stengiausi glaustai pateikti. Ar tai yra utopiška, kad kiekvienas asmeniškai ir visi drauge bandytume skleisti geros nuotaikos, mandagumo, savitarpio pagalbos nuotaiką? Kiek Lietuvos Respublika tuo vadovaujasi? Emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, sergamumo ir nelaimingumo požiūriais Lietuva yra pirmaujančiose vietose, tai reiškia, jog dorybės nėra praktikuojamos ir teisingumas nėra pati svarbiausia vertybė.

Maisto, kitų prekių ir paslaugų kainų skandalas parodė, jog dabartinė valdžia yra nutolusi nuo eilinių piliečių, nežino ar nenori žinoti, kaip paprasti žmonės gyvena, menkai stengiasi, kad žmonės jaustųsi oriau ir turėtų daugiau progų džiaugtis savo šalimi, o pavienė ir korporacinė godulystė siekia išvengti bendrojo gėrio siekio. Belieka tik užjausti tokią valdžią, jei nesugeba sukontroliuoti tokio menko dalyko kaip kainų ir godulystė, ką ten kalbėti apie piliečių laimės siekimą!

Žmogus savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, kurios gyvenimas gražiausiai skleidžiasi šeimoje, tautoje ir valstybėje. Jis tiek laimingas, kiek laimingas yra dorybingoje šeimoje ir valstybėje, ir tiek nelaimingas, kiek nelaimingas dėl šeimos ir valstybės nedorybingumo.  Kita vertus, būtų klaidinga manyti, jog dėl kiekvieno mūsų asmeninės laimės pilnai atsakinga tik valstybė, tarsi mes patys individualiai nebūtume atsakingi už savo gerą savijautą, sveikatą ir sąžinės ramybę.

Net jei valstybė tik nuvilia (taip buvo carmečiu ir sovietmečiu, panašu ir dabar), reikia puoselėti šeimos ir bendruomenių ryšius, nuoširdų tikėjimą ir gražius papročius, kurie gali suteikti jėgų, prasmės supratimą ir džiaugsmo patirtį, atsverti skaudžius išgyvenimus. Bet neužmirškime, jog artėja rinkimai: tai puiki proga pakeisti valstybės vairuotojus, kurie vairuoja mūsų šalį į ydų, konfliktų, liūdesio ir problemų pakalnę. Piliečiai turėtų priminti valdžiai, kad prioritetas – žmonių gerovė, kad valdžios dorumas priklauso nuo į ją išrinktų žmonių asmeninio dorumo. Kita vertus, kokie esame, tokią ir valdžią renkame.

Norėtųsi palinkėti jums žodžiais, kuriuos mėgsta nuolat kartoti viena pažįstama: „linkiu, būk laimingas!“. Štai kokio prezidento, Seimo narių ir premjero, merų reikėtų mūsų šaliai, kurie nuoširdžiai palinkėtų ir stengtųsi, kad visi būtume labiau laimingi teisingesnėje ir dorybingesnėje šalyje.

Ar tą patį Dievą tikime

Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.

Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.

Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.

Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.

Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.

Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.

Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.

Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų  altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.

Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.

 

Atvelykis. Dievo gailestingumo sekmadienis

Šv.Faustina, Dievo gailestingumo apaštalė, yra sakiusi, jog gailestingumas yra prakilniausioji Dievo savybė. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir šv.Rašte perteikiamos istorijos bei mokymas liudija, jog Dievas yra labiau gailestingas nei teisingas, todėl mes turime šansą.

Mums apsireiškęs Dievas vadinamas Viešpačiu Dievu. Kartais klausiama, kodėl šie vardai gretinami. Ten, kur Biblijoje vartojamas vardas Dievas, ten jis veikia kaip teisingas Kūrėjas ir Teisėjas. Ten, kur vadinamas Viešpačiu, ten jis pristatomas kaip gailestingas Tėvas. Gailestingumo Viešpaties vardas minimas kelis kartus dažniau nei teisėjo Dievo.

Visgi tarp teisingumo ir gailestingumo yra pusiausvyra. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau yra tarsi palengvintas kelias link išganymo ir nuteisinimo, link teisingumo įsiviešpatavimo.

Dabar Dievo gailestingumas labiausiai pasireiškia per Krikšto ir Išpažinties sakramentą. Kyla pagunda nuvertinti šiuos malonės šaltinius: arba jų visiškai nepraktikuoti, arba lengvabūdiškai. Ypač išpažinties traktavimas tarsi tualetiniu popieriumi, kai labai lengvai  daromos nuodėmės, be tikro gailesčio ir rimto pasiryžimo taisytis priimant šį sakramentą. Juk nuodėmės nuplaunamos Jėzaus krauju, už jas jis atkenčia ant kryžiaus, todėl nuodėmių atleidimas yra lengvas nusidėjėliui, tačiau labai skausmingas Jėzui.

Pagal teisingumą žmogus turėtų gauti tik tiek dienų laimės Danguje, kiek dienų buvo šventas, geras ir vykdė Dievo valią. Kadangi jis daugiau nusideda negu ką gero padaro, todėl klaidos nusveria nuopelnus ir nelieka jokio pagrindo išganymui. Susitikus žmogaus atgailai ir Dievo gailestingumui jam duodama visa laiminga amžinybė.

Dievas ieško  menkiausio preteksto žmogaus pasigailėti ir suteikti jam galimybę nors kažkiek atsiteisti. Antai žmogus turi gailestingą širdį vargstantiems, ypatingą domėjimąsi teologija, malda ar kitu kokiu geru dalyku. Dievas skatina jame tą gėrį, kuris prie jo gailestingumo veda. Jis viską daro, ne kad pasmerktų, bet kad pasiagailėtų.