Tikiu Dievu ir sąžine. III eil.sekmadienis

Nepamenu, kur skaičiau pasakojimą apie vieną ūkininką, kuris nežmoniškai engė savo samdinius. Kai kas nors jį priekaištaujančiai klausdavo, ar jis nebijo Dievo, ar dar turi nors kiek sąžinės, atsakydavo: „Nei Dievu, nei sąžine netikiu!“. Tai buvo jo gyvenimo devizas  ir pasiteisinimas.

Vieną dieną jį rado nužudytą ir apvogtą: plėšikai išsinešė visus jo pinigus. Nusikaltėlių paieškos buvo nesėkmingos, galiausiai nutrauktos, bet visų nuostabai, nusikaltėliai prisistatė patys. Tai buvo nužudyto ūkininko samdiniai. Kai buvo paklausti, kodėl jie nužudė šeimininką, atsakę, jog jiems trūko kantrybė dėl patiriamų skriaudų, todėl jį nugalabijo. Jo pinigus pasiėmė kaip kompensaciją. Vieną akimirką jie patikėjo savo skriaudiko žodžiais, jog Dievo ir sąžinės nėra, todėl tą devizą pritaikė jo paties atžvilgiu.  Tačiau vėliau su šiuo devizu gyventi buvo nebeįmanoma, jie nerado sau vietos ir ramybės, todėl prisipažino.

Minėtų galvažudžių atsivertimas į Dievą ir sąžinę leidžia suprasti ir šio sekmadienio evangelijos skaitinį, kuriame skelbiama Jono Krikštytojo ir Jėzaus patvirtinta gyvenimo būtinybė: atsiversti ir tikėti į Dievą bei sąžinę.

Bažnyčia vykdo labai plačią veiklą, todėl kartais sunku suprasti, kokia yra pagrindinė jos užduotis. Iš tikrųjų, nei kova už taiką ir teisingumą, nei alkstančiųjų ar vargšų gelbėjimas, nei ekumenizmas ar tarpreliginis dialogas, net nei maldos ar kongresai, nei žmonių linksminimas ar guodimas. Žinoma, visa tai yra daroma, tačiau tai nėra pagrindinis krikščionybės tikslas. Vienui vienintelė užduotis yra ši – kviesti ir padėti atsiversti, gelbėti sielas.

Atsivertimas į Dievą ir sąžinę yra esminis visų minėtų problemų sprendimas. Tai priežasties sprendimas iš pagrindų, o ne vien rūpestis padariniais. Atsivertimas išsprendžia ir ekumenizmo problemą, ir socialinio neteisingumo, ir vargo bei kitus sunkumus, kuriuos sukuria asmeninė ar visuomeninė nuodėmė.

Žmogaus išganymas priklauso nuo jo atsivertimo, kai jis ima suvokti savo atsakomybę ir sąryšį su Dievu, žmonėmis, pasauliu ir savimi pačiu. Atsivertimas čia reiškia savo mąstymo, jausmų ir elgesio pakeitimą, kai iš egoizmo ir savitiksliškumo žmogus pereina į gyvenimo pagal meilės ir tiesos vertybes su Dievu ir žmonėmis matmenį.

Antras susitikimas. II eil.sekmadienis

Antrojo eilinio laiko sekmadienio bibliniuose skaitiniuose pasakojama apie antrąjį Jėzaus susitikimą su Jonu Krikštytoju. Nors jiedu buvo tolimesni giminačiai iš motinų pusės, tačiau žemiškame gyvenime matėsi tik du kartus. Pirmą kartą susitiko prie Jordano. Antrą – kažkur dykumos pakraštyje. Abu kartus Jėzus ateina pas Joną.

Pirmą kartą susitiko, kad Jėzus priimtų krikštą iš Jono rankų. Antrą kartą Jėzus atėjo pas jį, kad atpažintų jį esant Dievo Sūnumi ir paskelbtų tautai. Jonas prieš tai turėjo kažkokį apreiškimą, regėjimą, kokie ženklai lydės ir kaip pažins Jėzų. Tuo ženklu yra Šventoji Dvasia, kuri balandės pavidalu nužengė ant Jėzaus.

Jėzus ateina pas Joną, nes istorijoje būta daug kristų (pateptųjų), tačiau yra tik vienas tikrasis Kristus. Šventykloje aukota daugybė avinėlių, tačiau tik tas vienas naikina pasaulio nuodėmę. Prie Jordano krikštijosi minios, tačiau tik vienas krikštijosi nė dėl savo asmeninės, bet dėl kitų nuodėmės. Jis buvo tikrasis krikšto davėjas.

Šventoji Dvasia apsireiškė ne todėl, jog Jėzus jos neturėjo, ji visą laiką buvo su Jėzumi, tačiau apsireiškė dėl Jono, kad jis galėtų suprasti, kuris yra Dievo Sūnus. Panašiai be Šventosios Dvasios pagalbos niekas nei vėliau, nei dabar negali pažinti Jėzaus, sulaukti tikėjimo malonės ir patirti vidinio apšvietimo bei tikrumo, jog jis yra Dievo siųstasis Mesijas.

Jonas buvo rūstokas žmogus, teisuoliško, kažkiek neurotiško charakterio, tipiškas nuodėmės pamokslininkas, atvirai ir tiesiai parodęs nuodėmę, skelbęs besiartinančią rūstybę nusidėjėliams, kvietęs atsiversti ir plovęs jų nuodėmes atgailos krikštu. Galiausiai jis nurodė Dievo avinėlį, kuris vienintelis naikina pasaulio nuodėmę. Per savo drąsumą ir teisumą Jonas užkliuvo nuodėmingiesiems, ypač Erodo meilužei, todėl tapo jų pašalintas.

Kažkada tarybinis poetas Gorkis yra sakęs: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“. Erodui irgi tuomet atrodė, jog jo asmuo daug reiškė. Tačiau ir tuomet, ir šiandien nelabai norima pripažinti, jog per nuodėmę žmogus praranda vidinį orumą ir belieka tik povyzos. Tik per atgailą ir atsivertimą, dėka Kristaus ir krikšto žmogus atgauna savo vardo vertę, jo vardas yra įrašomas į gyvenimo knygą Danguje. Gražiausias to pavyzdys yra šventieji.

Jono ir Jėzaus skelbtasis atsivertimas ir nuodėmių atleidimas yra didelės svarbos. Ypač šiais laikais, kai žmonės ima prarasti nuodėmės ir sąžinės jausmą. Po nuopuolio žmogus tapo apvaldytas nuodėmės, vidinio sugedimo, polinkio link blogio, neklusnumo Dievui. Kaip jūra yra pilna vandens, taip žmogus yra pilnas nuodėmės, todėl tas, kuris sako nesąs nusidėjęs, yra melagis ir melagiu daro Dievą. Jei kas sakosi nejaučiąs nuodėmės ir nuodėmingumo, sąžinės priekaištų, ko gero yra užsiauginęs begemoto odą, yra praradęs sąžinės jautrumą, arba kenčia nuo blogos atminties, kuri užsiblokuoja neigiamam savęs vertinimui. Dažnas dalykas, kad ir velnias bei jo tarnai užliuliuoja sąžinę, užblokuoja atmintį. Išties, kai kurių atmintis panaši į balandžių, nes sugeba skaičiuoti iki dviejų nuodėmių: nepavogiau, nenužudžiau. Tuo tarpu kai kurie šventieji ėjo išpažinties kasdien ar net kelis kartus per dieną, nes suvokė tragišką polinkį į blogį ir velnio daromą įtaką.

Jonas skelbė nuodėmės buvimą, žmogaus pražūtingą sugedimą. Kai jis tapo likviduotas, tai darė Jėzus. Kai ir jo nebeliko, nuodėmės ir atsivertimo skelbimo pareiga buvo patikėta apaštalams. Ir taip iki šiol Jėzaus bažnyčia skelbia tiesą apie nuodėmę ir atsivertimą, apie Dievo Avinėlį, kuris atėjo naikinti nuodėmės, kadangi per nuodėmę žmogus atsiskiria nuo Dievo ir atsiranda žmonijos priešo – velnio – valdžioje.

Kai tik Jėzus tapo Jono pakrikštytas, patraukė į dykumą, kur praleido 40 dienų ir naktų melsdamasis ir pasninkaudamas. Jis išėjo susigrumti su šėtonu, kuris yra pirmasis nuodėmės šaltinis. Dykumoje Kristus pirmą kartą nugalėjo velnią, jo pagundas, sutraukė nuodėmės grandines ir panaikino jos ideologiją. Iki to meto dar niekam nebuvo pavykę velnio ir jo nuodėmės nugalėti, nes visi buvo jo nugalėti. Tarp žmonių velnias buvo nenugalimas ir nenugalėtas, turėjo žmogui pilną valdžią per nuodėmę. Šėtonas šnibždėjo, o žmonės jo klausė, laikė jį savo dievu. Dykumoje šėtonas pirmą kartą susilaužė dantis, bandydamas savo pagundomis perkrimsti Kristų. Juk iki šiol jo pagundos tokios efektyvios žmonijoje.

Tai buvo Kristaus pirmas, tačiau ne paskutinis laimėjimas. Vėliau jis atmetė šėtono šnabždesį kančioje ir ant kryžiaus, kai nepasidavė netikėjimo, neklusnumo, nusiminimo, nekantrumo, protesto pagaundoms klusnumu, kantrumu, nusižeminimu ir pasitikėjimu dangiškuoju Tėvu. Jis laimėjo ir trečią kartą, kai prisikėlė iš mirties. Dabar belieka laukti jo galutinės pergalė apsireiškimo laikų pabaigoje, kai ateis atskirti gėrio ir gerųjų nuo blogio ir blogųjų.

To dar niekada istorijoje nėra buvę, jog žmogus nugalėtų žmonijos priešą. Nuo to meto Kristaus vardu ir jo galia senasis priešas yra nugalimas ir nugalėtas. Savo pergalės šlovę ir galią Kristus apreiškia ypač per krikštą ir išpažintį.

Tokia yra Dievo valia, kad vaduotų mus iš nuodėmės, kuri yra velnio įtakos žmogui būdas ir tikrovė. Nuodėmę naikinantis Dievo Avinėlis nori apšviesti mūsų protus dėl nuodėmingumo, atgaivinti jautrumą ir atmintį, pažadinti širdis atgailai ir nuodėmių atleidimo priėmimui, kad priklausytume Jam, kuris už mus mirė ir prisikėlė.

Kas naujo Naujuosiuose?

„Su Naujais Metais, su nauja laime” – milijonai žmonių ištarė sveikinimus ir linkėjimus civilinių metų pradžios proga. Bet ar visi susimasto apie šio pasveikinimo ir progos prasmę? Jei naujas, tai vadinasi naujas iš esmės, o ne naujai apipavidalintas, užmaskuotas senas dalykas. Ar tikrai ir kas naujo naujuose metuose?

Koheleto knygos autoriaus mintimi, nieko naujo nėra po saule, nes kas yra, tas jau buvo, tik kai kurie dalykai buvo primiršti, bet ir vėl prisiminti. Su didžiausiu pesimizmu jis kalba apie žemiškus pasiekimus, turtus ir žemišką laimę, vadindamas tai tuštybe ir vėjų vaikymusi, nes iš esmės tai nieko nekeičia ir neduoda, yra tas pats per tą patį per visas kartas. Sakytum, jog Nauji Metai yra iliuzijų šventė, proga pabaliavoti, kai, pasak liaudies tautosakos, „užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios“ visi seni dalykai, kurie buvo žinomi nuo pat pradžių: turto siekimas, visuomeninis ir šeimos gyvenimas, linksmybių ir patogumų ieškojimas ir t.t.

Čia vartojamas žodis „naujas“ pasaulietinėje perspektyvoje yra tuščias, pridengiamas tuščiais pažadais, reformomis ir įsivaizdavimais. Pasaulis nėra pajėgus duoti kažką naujo, nes tai yra tik krikščioniškos religijos galimybė. Visa nauja prasidėjo ir yra įmanoma tik dėka Naujojo Testamento, kai Dievo veikimu Mergelė Marija tapo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, kai pradėjo iš Šventosios Dvasios ir pagimdė žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kuris atnešė tiesos ir malonės šviesą, nugalėjo nuodėmę ir mirtį savo prisikėlimu, kai įsteigė Bažnyčią ir davė jai sakramentus. Kristus atėjo, kad iš esmės atnaujintų nuodėmės sugadintą kūriniją, ypač žmogų. Visa atnaujinti Kristuje – štai tikro naujumo esmė.

Kur dar nėra Naujojo Testamento tikrovės, ten tebesitęsia senasis testamentas su savo senais dalykais, žinomais iki skausmo ir nuobodumo: bedievybė, neapykanta, godulystė, neklusnumas, puikybė, palaidumas ir t.t. Visa tai toliau tęsis sekančiais metais, todėl netinka jų vadinti naujais, kadangi tai besitęsiantys senųjų laikų seni reikalai.

Nauji pirkiniai, naujas verslas, sportas, tvarkymasis, susipykimai ir susitaikymai, nauji mokesčiai ir nauji vagystės būdai – tai nėra nauja, nes tik evangelija yra nauja, todėl naujumą ir atsinaujinimą galima pastebėti tada, kai per tikėjimą atsinaujina žmonės ir jų gyvenimas, kai atsivertę ateina į bažnyčią, kai atšalę atnaujina savo tikėjimą.

Kristus atnešė tą esminį naujumą ir pavadino Dievo karalyste, pradėjo naują dangų ir naują žemę, naują žmogų, kurio pavyzdžiai šviečia šventuosiuose. Į tą naują tikrovę tapome pakviesti. Tačiau milijonai žmonių dar nežino, jog Kristus yra karalius ir nepriima jo tokiu. Net ir tarp katalikų randame uoliai praktikuojančių, bet netikinčių, negyvenančių atnaujintu gyvenimu pagal naująjį įstatymą. Pasaulietiniai visokio plauko karaliai ir karaliukai jiems yra didesni autoritetai nei vienintelis valdovas – Kristus.

Egzistuoja Dievo karalystė, naujas pasaulis ir gyvenimas Kristuje, kuris reikalauja, kad užbaigtume sena. Tam tepadeda malda ir naujų civilinių metų programa, prašant Kristų paimti iš mūsų tai, kas yra sena, ir duoti tai, kas yra nauja. Praėjus dar vienam laiko etapui belieka Dievui padėkoti už visa, kas buvo teisinga, ir atsiprašyti už klaidas, prašant, kad eitume atsinaujinimo keliu ir plėstume Dievo karalystę savo širdyje ir aplinkoje.

Kalėdos su čili

Ar Kalėdos, Kristaus užgimimo iškilmės, yra rimtos ar linksmos? Kad atsakytume į šį klausimą, pirma reikia aptarti du tikėjimo būdus: vaikišką ir suaugusiojo.

Vaikiškos Kalėdos yra linksmos, naivios, su švieselėmis ir blizgučiais, norisi šokinėti, ploti rankomis. Tai tikėjimas į karamelinį Jėzuliuką, apsuptą avinėlių ir angeliukų. Kita vertus, naivaus tikėjimo atgarsiai (eksploatuojant Kalėdų nuotaiką) pasireiškia keistais  komerciniais ir televiziniais Kalėdų variantais, kur vietoj Jėzuliuko propaguojami senio šalčio (tokio panašaus sovietinį stabą Marksą), nykštukų, elnių, snaigių ir kiti naivumo personažai, skatinant nekritiško, emocionalaus pirkimo įpročius.

Sakysit, smagu šiuo laiku mums pabūti naiviais ir keistais, apsiseilėjusiais vaikiščiais, niekam nereikia į kalėdinį sirupą kritikos čili maišyti. Bet tikrosios Kalėdos turi dramatizmo apraiškų, jos nėra saldžios ir naivios.

Vaikus galima suprasti, vaikiškos Kalėdos turi savo metą, tačiau matant suvaikėjusius suaugusius, darosi liūdna. Vaikiškas tikėjimas neveda į išganymą, nepadeda įveikti gyvenimo sunkumų, neduoda atsakymų į esminius klausimus. Jei suaugęs turi vaikišką tikėjimą, reiškia jis yra bedievis arba tokiu netrukus taps. Suaugęs turi turėti brandų, stiprų, aiškų tikėjimą, kadangi pasaulis yra baisus ir žiaurus, velnias – klastingas, žmonės – pikti ir naivūs.

Prie mažų vaikų mėgstama paploninti balsą, kalbėti mažybiškai, maždaug, – „utiutiu, koks gražutis, koks saldutis, koks gerutis“. Bet nevalia užmiršti, kad vaikų gerumas – tai tik iliuzija, kurią sukuria jų silpnumas, nes gimtoji nuodėmė juose veikia ir su amžiumi jų blogumas vis labiau išryškėja  bei stiprėja, ir tik rūpestingo auklėjimo dėka ir su Dievo malonės pagalba tai galima sumažinti. Matant mažą vaiką negali apie jį pasakyti, kas jis toks yra savo genais, charakteriu, gimtosios nuodėmės paveldėjimu, todėl neaišku, kas ir koks jis bus ateityje. Šiais laikais atsisakius klasikinės pedagogikos, didžiąja dalimi galima tikėtis tik sugyvulėjusio socliberalistinio išgamos.

„Utiutiu Jėzuliukui“ seilėjimasis čia visiškai netinkamas, kadangi apie kūdikėlį Jėzų mes žinome beveik viską: paliko Dangaus ir Tėvo artumo laimę, gimė kaip šviesa iš šviesos, be nuodėmės, iš tyros mergelės Marijos, tamsią ir žvarbią naktį kažkokioje pašiūrėje tarp gyvulių; atėjo pasiaukoti už kitus. Jėzus buvo vargšas nuo pat pradžių, persekiojamas ir nuolatiniame mirties pavojuje nuo pat kūdikystės, skelbdamas Evangeliją, kentėdamas ir savo kraują paliedamas mūsų nuodėmių atleidimui. Žinant tai, prie prakartėlės norisi verkti, todėl tie idiotiški ir perkreipti šypsniai čia netinka.

Džiaugsmas čia turi tik tą prasmę, jog Kristus atėjo manęs gelbėti iš nuodėmės, melo ir  blogio, iš šėtono nagų, nuo amžinosios pražūties pragare. Jo gimimas turi aiškų tikslą ir prasmę – žmogaus išgelbėjimą. O kaina – Jėzaus Kryžius.

Sveikindamas su Kristaus Užgimimo švente kviečiu būti suaugusiais žmonėmis, kurie turi brandų tikėjimą, džiaugtis su pagarba ir išmintingai, nepulti į naivių Kalėdų miražą. Mes sugebame džiaugtis su rimtumu ir protingai, priešingai nei pasaulis, kuris juokiasi ar liūdi ne laiku ir ne vietoj. Džiūgaukime kaip karaliai Dovydas ir Saliamonas, kaip pranašai Izaijas ir Jeremijas, kurie skelbė ir laukė gelbėtojo atėjimo.

Ženklas. IV Advento sekmadienis

Paskutinį Advento sekmadienį skaitomas paslaptingas pranašo Izaijo knygos tekstas apie ženklą iš aukštybių ir iš žemybių. Pranašas ragina karalių Achazą prašyti to ženklo, bet šis atsisako jo. Nepaisant jo nenoro, pranašas jį paskelbia. Ženklo esmė – mergelė motina pagimdo sūnų Emanuelį, atėjusį pas mus Dievą.

Kad galėtume geriau suprasti šį pasakojimą, dera susipažinti su istoriniu kontekstu. Judėjos karalių Achazą galima pavadinti tikru problemų karaliumi: karalystė buvo apsiausta priešiškų Izraelio ir Sirijos armijų, šalis skendo moraliniame ir visuomeniniame chaose. Nenuostabu, kadangi ir pats karalius buvo atsimetęs nuo tikrojo tikėjimo, praktikavo pagonišką kultą, garbino stabus. Jo atvejis patvirtina taisyklę, kad kas praranda tikrąjį tikėjimą, tas praranda ir protą, ir išmintį, ir sąžinę. Savo nuodėmę, kvailumą ir beviltiškumą jis bando paslėpti ir pateisinti uolia bei kraštutine stabmeldyste: stabams paaukojo netgi vieno iš savo sūnų gyvybę. Nusirito taip žemai, kad nebuvo daugiau kur.

Ne tik Biblijoje, tačiau ir apskritai žmonijos istorijoje, ne išimtis – ir mūsų laikais, svarbus yra ženklo reiškinys, kurio dėka buvo patvirtinami arba paneigiami pranašai ar magai, tikslai ir sprendimai. Antgamtinės kilmės, neįprasti ar net nenatūralūs reiškiniai buvo laukiami, iššaukiami, būtini, siekiant įsitikinti, ar Dievas, įsivaizduojamos dievybės, demonai, paslaptingosios jėgos išreiškia palankumą norimiems įgyvendinti dalykams ir asmenims. Šiais laikais tų palankių ženklų prasmių ieškoma, pavyzdžiui, žvaigždžių, delnų skaitymu, kortų simboliuose, sapnuose ir t.t. Biblijoje aprašomi tikri ženklų iššaukimo konkursai, kai pranašas stoja prieš pagonių krivius ir įrodo gyvojo Dievo būvimą ir viršenybę. Ir Naujojo Testamento laikais apaštalų mokymą, kaip liudijama apaštalų darbuose, lydėjo stebuklingi ženklai ir stebuklai, patvirtindami jų skelbiamą Jėzaus Kristaus asmenį, tiesą ir iš jo gautą kunigystės galią.

Pranašas Izaijas tuo stebuklingu ženklu pateikia mergelę ir jos sūnų. Aramėjų kalboje mergelė vadinama „alma“. Jos sūnaus Emanuelio vardo prasmė yra „Dievas su mumis“. Tai vienas iš daugelio biblinių fragmentų, kuris pagrindžia katalikų dogmą apie Marijos nekaltą prasidėjimą ir jos mergaitišką motinystę, iš kurios gimsta žmogaus prigimtį priėmęs antrasis Švč.Trejybės Asmuo – Dievas Sūnus.

Švč. M.Marijos asmuo, pašaukimas ir vaidmuo, Dievo Sūnaus įsikūnijimo mokymas yra toks aiškus ir tvirtas katalikų ir stačiatikių mokyme, jog nėra jokios vilties suderinti jį su žydišku ir protestantišku skeptiškumu. Pastarųjų poziciją galima pavadinti tikru išsisukinėjimo meistriškumu. Bet pamaldžiam žydui galima pasakyti: tu gi geriau skaitai ir supranti aramėjų kalbą, tuomet kodėl Izaijas vadina ją „alma“, kuri gimdo „Dievą su su mumis“? Ir protestantams, kurie taip giriasi „sola scriptura“ (vien tik Biblija) taisykle, derėtų patarti geriau skaityti Bibliją ir neapsimetinėti aklais ar lesinėti pageidajamų fragmentų trupinėlius.

Juozapui nėščios Marijos ženklas pradžioje buvo nesuprantamas, maža to, jis jį priėmė kaip nuodėmę ir išdavystę. Angelui atskleidus dvasinę prasmę, Juozapas tapo ištikimu  Marijos ir Jėzaus ženklo priėmėju ir gynėju. Šis ženklas reiškia išgelbėjimą, išeitį iš beviltiškos padėties. To liudijimus randame ir gausiose šventovėse, Marijos apsireiškimo įvykiuose. Bažnyčia seka šv.Juozapo pavyzdžiu, kai abejonė ir natūralistinis interpretavimas yra įveikiami angelo mokymu.

 

 

Našlaitis pranašas. III Advento sekmadienis

Trečią Advento sekmadienį psalmistas kviečia dykumas pradžiugti ir sužaliuoti, nes prisiartino Viešpaties šlovė. To džiaugsmo skelbėjas yra dykumos gyventojas – šv. Jonas Krikštytojas ir jo atliktas darbas. Jis yra svarbiausias Advento šauklys, kuris Viešpaties atėjimą paskelbė, jo atėjimui paruošė tautą, jį atėjusį parodė. Bet kad tas džiaugsmas ateitų, jis pats turėjo labai kentėti.

Jono pašaukimas buvo didingas, tačiau ir negailestingas. Gimė seniems tėvams, vėliau tapo ir pasiliko vienišu dykumų našlaičiu, skelbdamas žmonijos vienišumą be Dievo. Gyveno skurdžiai vienuolyne ir paskui kaip laukinis dykumoje, sulaukęs 30 metų ėmė skelbti atsivertimą, susikirto su valdžios „elitu“ ir dėl intrigų tapo įkalintas bei  nukirsdintas. Taip trumpai galima apibūdinti jo trumpą ir dramatišką gyvenimą.

Kaip liudija šv. Raštas, Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir jo žmona Elžbieta susilaukė vienintelio sūnaus stebuklingai, iš Dievo malonės jau būdami seni. Žodinė tradicija patikslina, jog jiems galėjo būti apie 80 metų, kai žmogiškai yra nebeįmanoma vaiko pradėti ir išnešioti.

Gimus Kristui išėjo Erodo potvarkis išžudyti visus izraelitų pirmagimius, kadangi sužibusi žvaigždė ir išminčių liudijimas sukėlė Erodo nerimą dėl gimusio žydų karaliaus konkurencijos. Juozapas ir Marija su kūdikiu pabėgo į Egiptą. Kas atsitiko su Jonu? Juk jis irgi turėjo būti užmuštas su kitais kūdikiais. Kaip teigia žodinė tradicija, Jono tėvas Zacharijas atsisakė išduoti savo sūnų, todėl pats buvo užmuštas kareivių. Motina Elžbieta pabėgo su kūdikiu į dykumą, tačiau dėl senyvo amžiaus, gimdymo ir streso mirė palikdama savo vaiką našlaičiu.

Iš visko sprendžiant, Jonas buvo atiduotas Kumrano esėnų bendruomenei, kuri gyveno netoli Negyvosios jūros esančiuose kalnuose. Toji bendruomenė priimdavo žydų našlaičius, kuriais niekas nebegalėjo pasirūpinti. Bendruomenė laukė Mesijo atėjimo, gyveno griežtai ir pamaldžiai, atsidavė šv. Rašto studijoms ir jo perrašinėjimui. Taip Jonas krikštytojas buvo paruoštas misijai, užgrūdintas sunkiam gyvenimui.

Išgyventi dykumoje – sudėtingas dalykas. Biblijoje minima, jog Jonas maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais, vilkėjo kupranugario kailiu. Akivaizdu, jog šis maistas yra sezoninis ir apsirengimas nepakankamas, todėl Jonas turėjo palaikyti ryšius su Kumrano bendruomene ir dykumos pakraščių gyventojais, kad galėtų gauti maisto ir išgyventi žiemos metu.

Jonas nebuvo keliaujančiu pamokslininku, tai pas jį keliavo minios pasiklausyti. Pradėjo skelbti atsivertimą švenčių metu ties ta vieta, kur Jordano upė ribojasi su dykuma ir kur vykdavo masiniai ritualiniai apsiplovimai. Jonas krikštijo žmones Jordano upėje, savitai pritaikydamas mikvos ritualą. Panardinus žmogų vandenyje ir jam išlipus kunigas tyrinėdavo vandens paviršių, ar neplaukia koks plaukas, nešvarumas ar riebalų dėmė, ir taip konstatuodavo ritualinį švarumą. Jonas fizinio švarumo apeigai suteikė moralinio atsivertimo prasmę.

Kaip liudijama šio sekmadienio evangelijos ištraukoje, Jonas pažinojo savo giminaitį Kristų, tačiau tarp pranašo ir mesijo pasekėjų buvo atsiradusi trintis. Jau būdamas kalėjime Jonas siunčia savo mokinius pas Kristų, kad jie įsitikintų mesijo atėjimu ir prisijungtų prie jo. Kaip žinome, dalis Kristaus apaštalų ir mokinių buvo būtent iš jų tarpo.

Kristus įvardija Joną Krikštytoją kaip didžiausią tarp moters pagimdytųjų, tačiau nurodo, jog ir mažiausias Dangaus karalystėje yra už jį didesnis. Čia tinka toji taisyklė, jog didžiausias tarp mažiausių yra mažesnis už mažiausią tarp didžiausiųjų. Kitaip sakant, Krikšto sakramentą gavęs kūdikis yra didesnis už Joną Krikštytoją, nes priklauso Dievo karalystei. Didingiausi Senojo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos yra menkesni nei Naujo Testamento įvykiai, asmenys ir tiesos. Tai reiškia, jog Kristaus atneštasis tikėjimas bei vertybės yra aukščiau ir vertingiau nei Mozės bei pranašų.

Su Jono Krikštytojo misija baigiasi svarbus istorinis ir tikėjimo laikotarpis. Tai drastiškai simbolizuoja jo nukirsdinimas. Kaip nuo kūno visumos atidalinta galva  reiškia mirtį, taip atėjęs Mesijas išpildė ir atėmė iš judaizmo religijos prasmę.

Jėzus Kristus yra žmonijos dykumai skelbiamas džiaugsmas.

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų“.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Į Adventą – su Nojaus arka

Pradedame Adventą, kuris nurodo du Kristaus atėjimus: jau įvykusį kūne ir dar laukiamą laikų pabaigoje. Vis dažniau šį laiką prieš Kalėdas imama vadinti „džiaugsmingu Kristaus atėjimo laukimu“, tačiau vis menkiau suvokiama, jog ne visiems tas atėjimas bus džiaugsmingas.

Pirmojo Advento sekmadienį cituojami Jėzaus palyginimai ir perspėjimai įmeta mus tarsi į šaltą vandenį, prisimenant Nojaus laikų tvaną. Išganytojas nurodė, jog pasaulio pabaiga užklups kaip ir Nojaus laikais, kaip vagis, kai niekas nesitikėjo, kai žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo, apie jokią pabaigą, apie jokį tvaną negalvojo. Nojus įėjo į arką, durys buvo uždarytos ir  tvano vanduo visus paskandino. Pasaulietinis nerūpestingumas ir neatsakingumas tapo sugriautas netikėtos pabaigos.

Nojus statė laivą gan keistomis aplinkybėmis: ne prie jūros, upės ar ežero, bet dykumoje, jis nebuvo inžinierius, jo projektas buvo nestandartinis – kažkokia gigantiška, belangė skrynia.  Tai Dievas davė jam išgelbėjimo planą ir laivo brėžinius. To meto žmonėms tai kėlė nuostabą ir juoką, bet juokdamiesi iš Dievo, jie žlugo per savo išbujojusią puikybę kaip kad ir dabartiniais laikais: Titaniko, lėktuvų, atominio ginklo ir gamtos stichijų nelaimėse.

Statybos trūko net 120 metų. Tai galima suprasti, nes po išvarymo iš Rojaus dar ilgai žmonės turėjo natūralų gyvybingumą, gyveno labai ilgai. Pavyzdžiui, Adomas sulaukė beveik pilnų tūkstančio metų. Vėliau Dievas trumpino žmogaus amžių, kad tas blogio kandis mažiau žalos sau ir kitiems darytų.

Šimtmečio statybos reiškė ir Dievo gailestingumo matą: kol buvo statomas išsigelbėjimo laivas, tol buvo skelbiamas ir išsigelbėjimas, tačiau norinčių gelbėtis neatsirado. Nojaus arka yra tikėjimo ir Bažnyčios simbolis: kol Bažnyčia dar yra matoma, kol skelbiamas tikėjimas, tol dar Dievo gailestingumo durys yra atvertos.

Ir tuomet, ir dabar žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi pagal Dievo duotą išgelbėjimo planą: kai mato tikinčiųjų liudijimą, juos einančius į šv.Mišias, gyvenančius neišsidarkius, ne kaip gyvulius ar pagonis, bet pagal Dievo nurodytą tvarką. Jei tik kas ima gyventi pamaldžiai ir šventai, tuoj pat velniai organizuoja savo tarnus, kad žemintų ir išjuoktų teisiuosius. Juokėsi ir Nojaus laikais. Bet kai vanduo patvino, viskas pasikeitė: jie raudojo anapus arkos durų, kurias Viešpats uždarė.

Ilgas arkos statymas nurodo, kaip sudėtinga ir sunku buvo sutelkti medžiagas ir savo šeimą, fizines jėgas. Tai simbolis ir kiekvieno mūsų ilgo bei ištvermingo siekio atsiversti ir save pašventinti. Mes ruošiamės išgelbėjimui, kai tą dieną teisingumo banga nuplaus nuo žemės visus nešvarumus ir nešvariuosius. Esame pašaukti statyti išgelbėjimo arką sau ir kitiems.

Dievas liepė mums gelbėti savo sielas, ruoštis tikrajam gyvenimui, kurio mokykla ir įžanga yra gyvenimas keliaujančioje šiame pasaulyje Dievo tautoje . Bet pasaulis ir jo žmonės pašiepia: kokia dar siela ir koks ten amžinasis gyvenimas, kam čia tas atsivertimas?

Dievas savo ištikimų kunigų ir tikinčiųjų lūpomis kviečia: atsiversk, daryk atgailą, melskis ir gydykis šv. sakramentais, būk ištikimas tarnaujant Dievui ir laikantis krikščioniško gyvenimo. Toji akimirka gali ištikti netikėtai: gal automobilio avarija, gal insultas ar infarktas, gal net užspringimas trupiniu. Žmogus yra toks trapus, silpnas kaip žvakės ugnelė – pūstelėjus užgęsta. Nebus laiko teisintis, jog nepasiruošei, jog nežinojai: bažnyčių pilna kaip grybų, kunigų ir gyvenimo pamokslų – daugybė.

Kai kurie netiki, nemano, jog yra nusidėjėliai. Bažnyčios nelankantis lietuvis taip sako apie lenkų pamaldumą: kadangi jie daug daro nuodėmių, todėl kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Žinoma, dar kunigai yra labai nuodėmingi. „Normalus“ lietuvis nuodėmių neturi. Kai (jei) ateina į bažnyčią, jis savo širdyje taria tokia maldą: prisipažįstu, broliai ir seserys, kad esu labai šventas, šventas, šventas…

Ateis tiesos, netolerancijos ir nedemokratijos diena, gerųjų atskyrimo nuo blogųjų diena, kuomet ožiai bus varomi į kairę, o dievobaimingieji avinėliai vedami į dešinę. Vieni bus išgelbėti, kiti ims paklaikę šaukti, kai pragaro bangos juos paskandins.

Jėzus rodo mums Nojaus pavyzdį, kaip reikia Dievo klausyti ir priimti jo duodamą mūsų išgelbėjimo planą, kaip reikia ilgai ir kantriai darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo ir išganymo. Adventas yra ne tik Išgantyjo pirmojo atėjimo prisiminimas, bet ir jo antrojo laukimas, kai pasirodys kaip teisingas teisėjas, kuris atskirs pelus nuo grūdų.

 

Kryžiaus lentelės programa. Kristaus karaliaus iškilmė

Virš prikalto ant kryžiaus Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patalpinta lentelė su užrašu trimis kalbomis (hebrajų, lotynų ir graikų): „Jėzus nazarietis judėjų karalius“. Tai buvo jo kaltės užrašas, kurį, nepaisydamas žydų religinių vadovų protestų, užrašė romėnų kareivis. Mat Jėzus skelbėsi karaliumi, tačiau aiškiai nurodė, jog jo karalystė nėra iš šio pasaulio.

Kaltės formuluotėje atsispindėjo romėnų okupanto pašaipa Jėzaus ir ypač žydų vyresnybės atžvilgiu. Jį įkvėpė pats šėtonas, kuris išliejo savo pagiežą ir panieką karaliui, pasikėsinusiam į jo, pasaulyje viešpatavusio tamsos kunigaikščio, pretenzijas.

Dievo planas yra toliaregis ir nepakeičiamas, todėl pašaipaus kaltinimo užrašas tapo Jėzaus karaliavimo programa ir simboliu. Lotynų kalba reiškė Romos imperiją, galingiausią to meto civilizaciją. Graikų kalba yra žmogiškosios išminties ir tiesos simbolis. Hebrajų kalba reiškė tikrąją religiją ir pamaldumą. Tai skamba taip, jog Jėzaus karalystė bus paremta tikrąja galia ir nepalaužiama stiprybe, tiesa ir išmintimi, tikru ryšiu su Dievu ir pamaldumu. Lotynų-graikų-hebrajų kultūros esmingai priklauso taip vadinamos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos apibrėžimui.

Kristus jau yra karalius, todėl neturėtų jokios prasmės pastangos jį naujai karūnuoti ar paskelbti. Tinkamiausias poelgis būtų jį priimti tokį, kaip lyderį ar vadą. Tai reikštų, jog nei konstitucijos, nei instrukcijos, nei EU, nei JTO, nei jokie kiti totalitariniai subjektai neturėtų būti priimami kaip svarbesni už Jėzų, kuris vienintelis yra tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalius.

Deja bažnytinėje terpėje vis labiau įsigali politinis korektiškumas, bet ne Kristaus autoriteto dvasia. Labiau dairomasi, iš kur vėjas pučia, todėl jos narių nepavadinsi drąsiojo Jėzaus, kuris pasakė ir padarė tai, ką norėjo, pasiuntiniais, bet labiau politikais. Pataikavimas pasauliui privedė prie to, jog tylioji visuomenių apostazija tapo agresyviąja.Kai kurie katalikai ir jų dvasininkai tapo orų prognozių specialistais, nes susitikimuose laiką užima paviršutiniškomis ir nereikalingomis temomis, išvengiant esminių diskusijų apie teologiją, dabartinę padėtį ir Dievo valią.

Net jeigu ir būtų kalbama teologinėmis temomis, nepakaktų, nes reikia gyventi ir veikti pagal Kristaus pateiktus principus. Net jei ir daugintume maldas, tai nepateisintų konkrečių užduočių apleidimo. Juokingai atrodytų klebonas, jei vėjui nuplėšus bažnyčios stogą organizuotų maldų devyndienius ar aštundienius, tačiau ne žmones ir išteklius konkrečiai užduočiai spręsti.

Kristaus kryžius buvo jo pergalės plano dalis, jo karaliavimo pasireiškimas, liudijant tiesą, drąsą ir atiduodant savo gyvybę už daugelį, kad suburtų iš jų sau pasišventusią tautą, sugebančią kovoti už savo karaliaus reikalus. Juk ir Jėzus sakęs, jog jo karalystėje dalyvaus tik smarkieji, kurie turi dvasinės jėgos už ją kovoti.

A.a. mons. A. Svarinskas yra kalbėjęs, jog gėda kunigui mirti lovoje, bet ne prie altoriaus, ne kovojant už Kristaus karalystę. Monsinjoras mirė lovoje, nes sulaukė gilios senatvės,  nemažai iškentėjęs lageriuose, kalėjimuose, teismuose. Šalia jo daugumas atrodome ne kaip Kristaus pasiuntiniai ir tarpininkai, bet kaip apkerpėję instituciniai darbuotojai. Kur pasidėjo toji Bažnyčios galybė, išmintis ir liturgija, apie kurią pranašavo jos karaliaus kryžiaus lentelė?

Kristus Karalius, tiesa, jau užviešpatavo, tik laiko klausimas, kada pilnai bus tai paskelbta ir pasireikš. Bet ar mes su juo?

Apokalipsė ir Lapkričio 11-oji. 33-čiasis sekmadienis

Baigiantis bažnytiniams metams ir artėjant Adventui liturgijoje pradedami skaityti apokaliptiniai šventraščio skaitiniai apie paskutiniuosius įvykius, kurie ištiks žmoniją prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Šių metų apokaliptinius svarstymus naujai nušvietė šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis.

Lapkričio 11-ąją Lenkija švenčia savo nepriklausomybės paskelbimo 98-ąsias metines, todėl šia proga verta susimąstyti apie šv. Faustinos teiginį, jog „iš Lenkijos kils kibirkštis, kuri paruoš pasaulį Kristaus galutiniam atėjimui“ (Dienoraštis. 1732). Ar šventoji turėjo mintyje Dievo Gailestingumo žinią, ar kažką kita, sunku yra tiksliai įvardinti. Paskutinius šimtmečius Lenkija metė ne vieną kibirkštį, iš kurių išaugo liepsnos.Omenyje turiu ir šv. Jono Pauliaus II pontifikatą bei pirmąjį komunizmo sužlugdymo atvejį ir pavyzdį Rytų Europoje. Ši šalis dabar kibirkščiuoja bendraudama su Europos Sąjungos kairiųjų apvaldytomis institucijomis dėl vertybinių dalykų.

Daugiau nei akivaizdu, kad ES institucijas ir atskiras jos šalis vis labiau užvaldo neomarksistai, kuriems būdinga savybė – tai praeities, tikrovės bei prigimties neigimas. Jie nenori tapatintis su Europos ištakomis – krikščionybe; jie užsispyrusiai ir agresyviai  įgyvendino emigraciją iš Azijos ir Afrikos, nenorėdami pripažinti tragiškų šio poelgio padarinių; jie kaip išprotėję platina abortų darymo kultūrą, nepaisydami demografinės krizės; jie privalomai visiems bruka gender ideologiją kaip vienintelį teisingą požiūrį į žmogaus prigimtį. Kaip kadaise Rusijoje komunistai bandė pakeisti upių bėgimo kryptį, taip ES neomarksistai ėmė kėsintis į dalykus, kuriuos žmogus gauna kaip duotybę, kurie lemia jo teisingą prigimtinį funkcionavimą.

Savu metu mums buvo teigiama, jog ES yra ekonominė sąjunga, tačiau dabar mes matome,  jog čia yra kiaurai marksistinė sąjunga, brukanti savo vertybes per ekonominį šantažą. Pasaulio Bankas ar Valiutos Fondas verčiau linkėtų Afrikos šalių žmonėms mirti iš bado, tol nesuteikdama paramos, kol jos neįteisins gender ideologijos reikalavimų.  Aukščiausiu lygiu ES vadovai ėmė atvirai kalbėti, jog tautinės valstybės ir sienos tarp jų yra didžiausias blogis, kurį reikia kuo skubiau likviduoti. Galima tai pavadinti tautinės tapatybės naikinimu. Kartu per gender ideologiją yra naikinama ir lytinė tapatybė, dėl kurios griūna žmogaus gebėjimas sukurti normalią šeimą. Maža to, Ilarijos Klintonienės susirašinėjimų išviešinimas atskleidė ir iliustravo, kaip neomarksistai organizuoja antpuolius prieš katalikų tikėjimą, griauna jį iš vidaus, parūpindami ir finansuodami įvairaus plauko revoliucionierius, darančius įtaką mokymui, moralei ir liturgijai.

Su didžiausiu nerimu tenka stebėti, jog neomarksistai daro įtaką hierarchijos formavimo politikai, jog daugybė vyskupų ir kunigų dalyvauja katalikų tikėjimo ir jos tapatybės išplovimo darbe.  Tikintieji ir dvasininkai negali suprasti ir dabartinio popiežiaus kai kurių poelgių bei sprendimų. Paskutiniu metu Dėl Amoris laetitia teiginių ir konkrečių sprendimų išaiškinimo atviru laišku kreipėsi keturi kardinolai. O kur dar praeityje nuskambėję teiginiai ir atlikti poelgiai…

Žmogus praradęs tautinę, religinę ir lytinę tapatybę netenka orientyrų, juo lengva manipuliuoti, jis bus priklausomas nuo totalitarinės valstybės. Šią trejopą tapatybę praradęs asmuo netenka ir gilesnio tikrosios laisvės bei gyvenimo prasmės patyrimo, todėl neatsitiktinai kairieji stengiasi vis labiau uzurpuoti tautos, tėvų ir dvasinį autoritetą, pasitelkdama visą įmanomą klastą ir melą.

Lenkija jau atsikvošėjo: iš jos kilo tautiškumo, šeimos ir tikėjimo išsaugojimo kibirkštis. Toji kibirkštis tešoka ir į Lietuvą. Jei leisime neomarksistams sužlugdyti tikrąsias vertybes,  gali  sugrįšti Nojaus ir Gomoros laikai bei visuomenės, kai jau nebeliko jokios vilties, ir niekas nebepadėjo, tik vanduo ir ugnis.

 

Katuka ataka. Visi Šventieji

Visų Šventųjų dieną Bažnyčia džiūgauja, jog išgelbėtųjų būrys vis didėja, o pražūstančiųjų – mažėja. Milijonai Dangaus laimę pasiekusių sielų, viešai paskelbtų ar tik Dievui žinomų šventųjų mus užtaria ir įkvepia. Pasidžiaugti jų laime ir sutvirtėti savo pašaukime į Dangų bei šventumą susirenkame šią dieną į Eucharistiją.

Šventiesiems mūsų tarpe apibūdinti tiktų žemaitiškas pasakymas – katuka ataka (kačiukai atako, praregėjo, atsiklijavo jiems akys). Tai praregėję žmonės, matantys pasaulio struktūrą, prasmę, sprendimus ir galimybes. Šventumo keliu einantys realiai sutinka šventuosius, ima bendrauti su Jėzumi (mato jį Eucharistijoje), su angelais, su švč. M. Marija ar kitais šventaisiais. Ne retas atvejis, jog praregėję šventieji mūsų tarpe slepiasi po tylos, kuklumo ar net kvailumo kaukėmis, būdami įsitikinę dėl tikrovės ir daugumos neįveikiamo naivumo. Deja, dangiškosios mistikos liudijimų ir pasireiškimų pasitaiko vis mažiau, kadangi maža yra einančių šventumo keliu.

Kur kas dažniau tenka susidurti su įsipainiojusiais į demoniškąją mistiką, kai panirę į sunkios nuodėmės dugną, Dievo kultą išmainę į horoskopus, ekstrasensus, kortas, jogas, pagonybę ir kitas velniavas, susiduria su puolusių angelų tikrove, smarkiai nuo jų nukenčia, būna jų gąsdinami ar kankinami. Šėtonas subūrė savo visų nešventųjų ir pasmerktųjų, blogio ir blogų personažų Halloween antišventę kaip patyčią iš šventųjų ir būdą naujoms demoniškoms iniciacijoms vaikų ir paauglių tarpe įvykdyti. Krikščionys privalo nuo to reiškinio laikytis toli ir saugoti savo jaunimą, o klystantiems ir naiviems pažįstamiems bei draugams paaiškinti jo absurdiškumą ir žalą.

Kas padeda žmogui tapti šventu? Galima išskirti keturis pagrindinius dalykus tarp daugelio kitų:

  1. Šventieji sakramentai, ypač Krikštas, Išpažintis ir Eucharistija. Šventieji ateina nuo krikštyklų ir klausyklų, nepaisant to, kuo jie buvo anksčiau;
  2. Nuoširdi ir kantri malda bei atsirandantis artimumas Dievui bei šventiesiems;
  3. Iš meilės Dievui ir artimui daromi geri darbai kaip Dievo valios vykdymo ir tikėjimo pagrindimo būdas;
  4. Šventojo Rašto ir viso to, kas išplaukia iš jo, skaitymas: dvasinių autorių ir šventųjų biografijų, katekizmo studijavimas, nes tai yra teisingo Biblijos interpretavimo pavyzdžiai atskirų žmonių gyvenime ir Bažnyčioje.

Linkiu sau ir jums: į šventumą, į praregėjimą ir Dievo regėjimą.

Muitininko Skaidriaus-Murziaus istorija. 31-asis sekmdienis

Visų Šventųjų iškilmių išvakarių sekmadienį pasakojama evangelinė istorija, kaip nusidėjėlis sutiko Jėzų Kristų, atsivertė ir patyrė išganymo malonę. To nusidėjėlio vardas reiškia  tyrumą ir švarumą – Zachiejus. Lietuviškai pavadintume – Skaidrius. Iki atsivertimo jis nebuvo vertas to vardo ir, pasak to poeto,: „Aš – ne Skaidrius, aš – Murzius“…

Nedaug žinome apie tą Dievo malonės užantspauduotą žmogų. Buvo žemo ūgio. Paprastai tokie žmonės turi įvairių kompleksų, susiformavusių iš vaikystės laikų, kai tenka patirti aukštesnių ir stipresnių bendraamžių patyčias ir smurtą. Kiekvienas žmogus, ypač jaunas, turi bendruomenės, priklausymo, įvertinimo poreikį, tačiau mažaūgiams ar kitaip išsiskiriantiems iš kitų tenka patirti atmetimą. Mažam žmogui išsivysto sunkus, neurotiškas charakteris, stiprus savotiškai suvokiamo teisingumo siekimas,  norint kitus aplenkti ir net atkeršyti. Šį bruožą imta vadinti Napoleono kompleksu.

Skaitinyje minima, jog būdamas žydas Zachiejus dirbo Romos imperijos tarnautoju – muitininku, netgi muitininkų viršininku. Tai tikras parsidavėlis ir išgama, kuris troško pasirodyti, kažką reikšti ir atsikeršyti už patirtus pažeminimus.

Vienas kunigas savo atsiminimuose iliustravo, kaip Zachiejaus istorija pasikartojo naujesniais laikais. Dar būdamas jaunas klierikas tarpukario Lietuvos laikais vasaromis atostogaudavo savo gimtojoje parapijoje, kurios klebonas po sekmadienio Sumos siųsdavo jį į šventorių padalinti pinigėlių elgetoms. Buvo įprasta, kad duodant išmaldą, prašoma elgetos  pasimelsti nurodyta intencija. Klebonas buvo paliepęs klierikui sakyti: „Pasimelsk, kad ubagas netaptų ponu“… Keistai tai skambėjo, tačiau žodžių prasmė paaiškėjo, kai Lietuvą okupavo komunistinė Sovietų Sąjunga. Daugumas tų ubagų tapo naujos valdžios bendradarbiais, valdininkais, baudžiamųjų burių nariais, uoliai skundė ir padėjo sudarinėti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Tai buvo jų kerštas visuomenei ir likimui.

Jėzaus laikais muitininkai rinko ne tik mokesčius, tačiau atliko ir antstolių funkcijas. Nei tuomet, nei dabar žmonės nedegė dideliu troškimu mokėti mokesčius, išgalvodavo įvairių būdų juos aplenkti. Muitininkai apie visus ir viską žinojo, todėl turėjo prievolę už kiekvieną sau priskirtą žmogų asmeniškai sumokėti mokesčius nurodytu terminu, jei tas neišgalėdavo ar sukčiaudavo. Tačiau turėjo teisę vėliau išsireikalauti dvigubai ar net keturgubai daugiau, imantis netgi radikalių priemonių, kaip antai, parduoti į vergiją kurį nors šeimos narį ar net visą šeimą. Piktybiniams skolininkams grėsė ir mirtis.

Muitininko pajamos buvo pasakiškos, nes galėjo vogti, apgaudinėti, priskaičiuoti aukštas palūkanas. Būdamas muitininkų viršininku Zachiejus, ko gero, ėmė dovanas ir kyšius. Buvo labai turtingas žmogus, su pilnomis kišenėmis, tačiau su tuščia širdimi, nes nieko jis nemylėjo ir kitų buvo nemylimas, niekas su juo nesisveikino, nedraugavo, buvo visų nekenčiamas ir keikiamas.

Galima įsivaizduoti, kokios dvasinės būklės buvo Zachiejus. Jis buvo persisotinęs patyčių, smurto, turtų ir ištaigos, ligotos šlovės ir veidmainystės. Pasakojime girdime, jog jis susidomėjo Jėzumi, norėjo jį pamatyti, kadangi daug girdėjo apie jo daromus stebuklus, skelbiamas idėjas, ypač jog nesiekė turtų kaip visi žmonės, sąmoningai pasirinko neturtą.

Matome neįtikėtiną dalyką, jog tas, kuris taip kovojo už savo garbę, kuris bandė visiems įrodyti savo vertę, įsilipo į medį, būdamas suaugęs vyras ir dar aukštas pareigas užimantis, rizikavo savo reputacija. Tas, kuris buvo pajuokiamas dėl žemo ūgio, tapo dvigubos patyčios objektu, kai įsilipo į medį. Zachiejus nugalėjo savo kompleksus ir nekreipė dėmesio į vertinimus, kadangi taip norėjo pamatyti Išganytoją. Jėzus pastebėjo jį medyje ir perprato jo širdies troškimą, liepė išlipti ir ruoštis priimti jį į svečius. Zachiejaus džiaugsmui nebuvo ribų, nes išgirdo draugišką Viešpaties žodį ir sulaukė nuoširdaus gesto, kurio ilgėjosi per visą savo gyvenimą. Kaip rašoma pasakojime, liaudis žado neteko ir ėmė smerkti Jėzų, jog jis vaišinsis pas visų nekenčiamą nusidėjėlį, tautos išdaviką ir lupikautoją. Dabar blogas buvo ne tik Zachiejus, bet ir Jėzus, kadangi nepaisė tautos nuomonės ir sulaužė tabu.

Čia vėl man prisimena kito kunigo pasakojimas, kaip jį po Stalino mirties išleido iš lagerio Sibire. Lagerio karininkas jo paklausė, ar suprato per tuos ilgus sunkaus darbo ir gyvenimo metus, kodėl buvo įkalintas. Kunigas atsakęs, jog nesuprato kaltės ir priežasties. Tuomet kareivis atšovęs jam: „Todėl kalėjai, jog nenorėjai eiti kartu su liaudimi. Jei liaudis veržiasi į revoliuciją – tai ir tu privalėjai. Jei liaudis atmetė religiją, griovė bažnyčias, tai ir tu turėjai išsižadėti tikėjimo drauge su visa liaudimi“. Sekant ta logika išeitų, jog jei liaudis vagia, girtauja, paleistuvauja, tai ir kunigai turi taip elgtis. Iš tikrųjų, paklusdamas Kristui kunigas ėjo priešinga liaudžiai kryptimi. Komunistams tai reiškė, jog ėjo prieš liaudį, todėl buvo ištremtas į Sibirą. Nieko naujo, nes ir dabar yra kuriama kažkokia nauja visuomenė ir naujos vertybės, pagrįstos modernizmu, liberalizmu ir bedievybe, o pagrindiniu tokios iškrypusios visuomenės priešu paskelbta Katalikų Bažnyčią.

Betgi grįžkime prie muitininko Zachiejaus. Jis sutiko Jėzų nestandartiniu būdu – medyje, kadangi buvo liaudies atmestas, kadangi jam buvo tas pats, ką liaudis pasakys. Ir Jėzus nekreipia dėmesio į liaudies nuomonę, kai patraukė pas jį į svečius. Svarbiausia, jog pražuvęs žmogus sutiko savo Gelbėtoją, nugalėjęs savo traumas, kompleksus, visuomenės spaudimą ir jos primetamus standartus. Zachiejaus-Skaidriaus pavyzdys ypač svarbus ir savalaikis jaunimui bei visuomenės atstumtiesiems.

Puikybė „labanakt, vaikučiai“ multikų šviesoje. 30-asis sekmadienis

Amžinojo Tėvo Sūnus Jėzus Kristus buvo jaunas, gražus, stiprus, tačiau turėdamas visą dievišką visagalybę elgėsi paprastai, nuolankiai ir ramiai. Jis paragino mokytis iš jo romumo ir nuolankumo, idant jo sekėjas atrastų širdies ramybę.

Šio sekmadienio evangelijos pasakojimu pateikiamas nuolankios maldos, kuri teikia ramybę, apibūdinimas per dviejų besimeldžiančių vyrų palyginimą: asmeniniu teisumu įsitikinęs fariziejus gyrėsi ir didžiavosi, o nusidėjelis muitininkas nedrįsdamas akių pakelti ir šventovės gale stovėdamas sielvartavo dėl savo klaidų. Pirmasis yra puikybės pavyzdys, antrasis – nuolankumo.

Vėl ir vėl ieškome atsakymo, kas yra puikybė? Tai iliuzija, melas apie savo asmenį, savo galimybes ir ateitį. Geriau suprasti šią ydą tepadeda Kristaus gundymo dykumoje aprašymas. Šėtonas akimirką parodė Kristui visą pasaulį, turtus ir galimybes, žadėdamas jam tai visa atiduoti, jei Kristus parpuolęs jį pagarbins. Ką gi ten tokio velnias tokio parodė ir pažadėjo? Iliuziją, plačią plačią fantaziją. Iš tikrųjų, puolę angelai viską prarado ir nieko neturi išskyrus nuolatinę pragaro karštinę ir kliedesius. Pavadinkime tai gal net multiplikaciniu filmuku „Labanakt, vaikučiai” mintimi. Nieko bendro su realybe neturinti  virtualybė, kuriai atsispirti būna sunku, jei Šventoji Dvasia žmogui nepadės iš jos ištrūkti.

Panašiai atsitiko ir pirmiesiems žmonėms, kai šėtonas pasiūlė jiems tapti „kaip Dievas“. Pasiūlė svaiginančią fantaziją ir apgavo, kaip bankininkai paskolų ir procentų galimybėmis.  Tai, kad sugebėjo juos apgauti, įrodo, jog jie leido sau būti naivūs ir kvaili. Žmogų kankina ir kvailumas, ir puikybė, todėl nėra lengva suvokti jam savo prigimtinį orumą, neprimaišius kliedesių iš ligotos fantazijos srities.

Kažkada gyveno toks kankinys ir vyskupas be vyskupijos šv. Nektarijus, kuris išskyrė dvi puikybės rūšis: proto ir širdies. Proto puikybės apvaldytas žmogus mano, jog jis viską gerai žino ir išmano, jog nereikia jam nei patarimų, nei mokytis, nei tyrinėti. Tai gryna velniška puikybė, iš kurios išeities beveik nėra. Asmuo sudegina logikos tiltus, kad galėtų grįžti, būti nešališkas ir savikritiškas.

Širdies gi puikybės esmė yra didžiavimasis savo savybėmis, galimybėmis ir nuosavybe: jog esi gražus, jaunas, stiprus, sveikas, gabus, drąsus ir t.t. Na, jaunystė praeina, grožis nuvysta, jėgos apleidžia, prasideda ligos, taip sudaromos galimybės tapti nuolankesniu. Antai žvelgia garbingo amžiaus moteris į savo jaunystės nuotrauką ir mąsto: „tai buvo taip senai ir taip netikra, kad atrodytų kaip tiesa“… Arba štai žmogus praturtėja. Akivaizdu, kad darbuojantis savo rankomis sunku praturtėti, tačiau iš bado niekas dar nemirė. Na, gal išlošė loterijoje, gal rado lobį, o gal apiplėšė banką… Tuomet ima galvoti, koks jis ypatingas ir laisvas. Bet gyvenimas praeina, reikia mirti, viską palikti. Tarkime, jauna ir graži mergina, pasitikinti savimi ir išdidi, kelis kartus išduota ir apgauta – nebėra ko puikuotis. Jėgų pilnas sportininkas jas panaudoja nusikaltimui, pasodinamas į kalėjimą, išeina pagyvenęs – kur ten kokios išdidžios mintys? Dievas kai kuriuos laužo kaip nendres ir meta į dulkes, taip gydydamas nuo širdies puikybės.

Kitaip yra, kai žmogus serga proto puikybe. Jis nuolat pykstasi su Dievu, su tėvais, su Bažnyčia, su kitais tikrais autoritetais. Ši liga yra išplitusi mūsų laikais ir vadiname ją mūsų civilizacijos pasididžiavimu. Kokia čia civilizacija – kuprota ir užkrėsta kenksmingomis idėjomis.

Viena iš puikybės apraiškų yra beatodairiška konkurencija. Mes, europiečiai katalikai, nebuvome užkietėję konkurencijos šalininkai, nes mums svarbiau ir tikruoju laimėjimu yra dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Laukinė konkurencija yra protestantizmo ir Amerikos išsigalvojimas, kai gyvenimas įsivaizduojamas kaip lenktynės autostradoje: kas kurį aplenks ir nustums į šoną.

Dėl šios priežasties reikėtų labiau vertinti ne sportą, bet aktyvų poilsį, kai žmogus nealina savo sveikatos dėl prizo. Bėgti reikia ne kad kitus aplenktum, ne kad prizą gautum, bet kad smagu ir sveika yra pabėgioti.

Smuikeliu grojama ne tam, kad laimėtum prizinį milijoną, ant visų spjautum ir išvažiuotum į Amerikos Metropolitan. Muziką atlikti reikia dėl to, jog semiamės iš jos džiaugsmo.

Šv.Raštą studijuoti reikėtų ne tam, kad su kažkuo ginčytumeisi, bet kad jis apreiškia mums Dievo tiesą, grožį ir meilę, kadangi jis yra saldus, džiaugsmą ir peną teikia sielai, leidžia išsaugoti gyvenimo džiaugsmą.

Puikybė susargdina žmogų. Dvasiškai ligoto žmogaus kūryba yra ligota. Kai ligotas vyras ar žmona gyvena šeimoje, tai ir visa šeima pradeda panašėti į psichiatrinę ligoninę. Net ir Bažnyčioje ligotas dvasiškai vyskupas ar kunigas savo vyskupiją ar parapiją padaro psichiatrine ligonine ar kalėjimo kazarmu. Panašiai  dvasinių ir psichinių problemų turinčių vadovų valdomos įmonės ir įstaigos, verslo bendrovės tampa tikru pragaru normaliam ir sąžiningam darbuotojui, kuris kaip evangelijos muitininkas bažnyčioje nebegali akių pakelti į altorių dėl to, ką priverstas daryti ir iškęsti. Ligotas dvasiškai žmogus viską daro ligotai ir visus užkrečia liga: puikybe, idiotišku konkuravimu, noru pasirodyti, troškimu kitus žeminti, valdyti ir kontroliuoti ir pan.

Tai galima pavadinti smulkiu, kasdieniu, buitiniu satanizmu – aš pirmas, aš geriausias, viskas tik pagal mano valią, pagal mano nuomonę, visi turi man tarnauti, gyvenimas skirtas tik man, bet ne kitiems. Apie tokį satanizmą kalbėjo ir Kristus palyginime apie du besimeldžiančius, kai fariziejus net maldoje gyrėsi ir puikavosi, o kitus niekino ir siekė konkuruoti.

Evangelijoje minimo muitininko sąžinė dar buvo gyva, nes Dievo akivaizdoje apgailestavo dėl visko ir ieškojo išeities. Fariziejus turėjo jam padėti, bet buvo apsvaigęs nuo tariamo savo šventumo iliuzijos, todėl viską tik pablogino. Puikybė nugalima tiesos matymu ir priėmimu, bet ne „labanakt, vaikučiai“ multikais. Tik nuolanki tiesa Dievo akivaizdoje atneša ramybę ir neteisinimą.

Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: „kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?“.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?

Plurimos annos!

Spalio 10 d. Lietuvos kariuomenės pirmasis vyr. kapelionas, atsargos majoras, kardinolo V. Sladkevičiaus kancleris ir sekretorius, antitarybinis pogrindininkas ir Nepriklausomybės laikų bažnytinis disidentas kun. Alfonsas Bulotas sulaukė 70-ties metų jubiliejaus. Bendraminčiai ir bendražygiai linki Jubiliatui ir meldžia Aukščiausiąjį tolimesnės palaimos bei Jo globos bei dėkoja už kunigišką ir patriotinį pavyzdį, brolišką buvimą šalia.

Valdančiojo Kauno arkivyskupo Liongino kvietimu jubiliatas kun. Bulotas spalio 13 d. dalyvavo Šiluvoje  su tikinčiąja liaudimi padėkos šv. Mišiose, kurias atnašavo į pensiją išėjęs buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

kapel

Ištverminga malda. 29-asis sekmadienis

Žmogus yra didis niekas!.. Jis niekam šiaip nerūpi. Išskyrus Dievui. Na, gal dar mamai, tėčiui, žmonai, bet ir tai ne visada, nes gal jų nebuvo ar neliko. Tik Jėzus mirdamas ant kryžiaus galvojo apie kiekvieną iš mūsų. Mes sirgdami ar kentėdami nemokame galvoti apie kitus, nes galvojame tik apie save.

Šio sekmadienio evangelijoje Išganytojas iliustruoja šią tiesą pasakodamas apie skriaudžiamą našlę, kuri buvo niekas ir jos skriaudėjams, ir abejingam bei išpuikusiam teisėjui. Ji neturėjo nei fizinių jėgų, nei artimųjų, kad galėtų apsiginti, tačiau buvo išklausyta dėl savo įkyrumo. Bet ne taip yra su Dangiškuoju Tėvu, apie kurį liudija jo vienatinis Sūnus.

Šį sekmadienį tęsiama ištvermingos, pasitikinčios, iš tikėjimo išplaukiančios maldos tema. Tai nelengva tema, kadangi išmokyti žmogų maldos yra sunkus dalykas. Apaštalai taip pat prašė pamokyti, todėl Jėzus davė maldą, kuri veda link tikėjimo Dangiškuoju Tėvu ir tikėjimo, jog esame jo mylimi vaikai. Jėzus nuogąstavo, jog atėjęs neberas tokio tikėjimo.

Malda dažnai yra nelengvos kūno, proto ir širdies pastangos, kadangi reikia melstis protingai, mąstyti ką kalbi, su kuo kalbi, išlaikyti dėmesį, pagarbą, kad ir širdis atsilieptų į tai, ką sakai maldoje. Būtų nesusipratimas, jei tik liežuviu maltume, o širdis išliktų akmeninė ir tylėtų.

Kaip sportininkui prieš varžybas reikalingas apšilimas, taip ir mes prieš maldą turime dvasiškai sušilti. Gal penkias, gal dešimt, o gal dvidešimt minučių ir rankas sudedame, ir iškeliame, ir klaupiamės, ir stojamės, ir žemai nusilenkiame, ir į krūtinę mušamės, gal net kryžiumi gulamės, įžangines maldas skaitome, kad įeitume į maldos nuotaiką. Reikia, kad besimeldžiantis žmogus įeitų į ugnies būseną, kad degtų, spinduliuotų. Jei gerai meldžiamės, tuomet aplanko dvasinė šiluma, tuomet nesame šalti ir kitų nešaldome.

Kad galėtume gerai melstis, reikia išmokti gerai kalbėti ir patylėti. Kalbėjimas yra tarsi durų varstymas, kuomet įsileidžiame į namus svečią, o gal žiurkes arba šaltą orą. Jei visą laiką namų durys atlapotos, juose bus šalta. Panašiai širdies šiluma ir ugnis nuslopsta, jei kalbame bet ką ir be pagarbos. Pasidalinai šmeižtu, neviltimi, neapykanta, patyčia, ir jauti, kad širdyje pasidaro tuščia ir šalta. Tuo šalčiu bei „dvasine radiacija“ ir kitus sušaldai bei pablogini.

Jei pagarbi malda sušildo, tai dvasinį šaltį sukelia ypač nepagarbus Dievo vardo, jo asmens minėjimas, formalus meldimasis. Kaip kažkuris poetas pastebėjo, tik ištarei be reikalo ir be pagarbos „O Dieve“, ir kažkas tarsi paukštis iš tavo širdies išskrenda palikdamas tuštumą. Durys atsidarė, šiluma išsisklaido, padvelkia šalčiu. Todėl Dievo vardus ir jo asmenį galima minėti tik nuoširdžiai meldžiantis, jį šlovinant, skelbiant tikėjimą. Kai reikia apie Dievą kalbėti, negalima tylėti. Kai nereikia, tuomet geriau jo perlų pasaulio tvartelyje nebarstyti.

Apaštalas Paulius yra sakęs, kad niekas negali pasakyti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia jo neįkvėptų. Būtent, Šventoji Dvasia turi vadovauti maldai, ir kur ji veikia, ten aplanko dvasinės šilumos, ramybės ir aiškumo pojūtis.

Dažniausiai nusidedame kalba. Negalima užmiršti, jog už kiekvieną žodį duosime apyskaitą Dievo teisme. Pasaulis ir mūsų aplinka yra užteršta žodžių šiukšlėmis. Lietuvos visuomenėje yra daug pykčio, nevilties ir nepagarbos. Ta blogų žodžių srovė liudija, jog lietuvių liežuviai yra jų aptemusių ir piktų širdžių išdavikai: kas širdyje, tas ir lūpose pasirodo. Su pranašu Izaiju reikia šaukti: „Vargas man, nes pražuvau! Esu žmogus suteptomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių suteptomis lūpomis“ (6, 5). Nuo mažo iki senelio visi keikiasi ir keikia, dergiasi, pykstasi ir meluoja. Pražūsime dėl liežuvio, dėl suteršto žodžio, ir šia prasme žodžio laisvė yra tiesus kelias į pragarą.

Malda yra tik pirmas žingsnis link Dievo, tačiau Šv. Rašte rašoma apie antrą: „Kodėl man sakote: „Viešpatie, viešpatie“, tačiau nevykdote to, ką jums sakau?“. Vien malda neveda į Dangų, dar reikia pildyti Dievo valią. Kaip žinia, Mozė buvo pamaldus vyras, tačiau tą antrą Dievo valios vykdymo žingsnį darė keturiasdešimt metų. Pirma darbas, tada ir atlyginimas.

Na, gal šokiruos patarimas ir paraginimas pasiimti po bomžą pas save į namus ir jais rūpintis. Tai būtų per sunku, bet reikia kad ir jais kažkas pasirūpintų. Gal bent pradėkime nuo paprastų Kristaus užduočių. Kristus liepia mylėti savo artimą ir nenusisukti nuo mažutėlių. Kodėl Lietuvoje tiek mažai krikščionių įsivaikina vaikų namuose esančius vaikus, sunku tai suprasti. Juk Armėnijoje ar Egipte nerasime krikščionių tarpe paliktų jų vaikų, auginamų valstybinėse įstaigose, pas musulmonus ar dar kažkur.

Kristus draudžia kitus teisti. Stengtis suprasti kitą galima ir reikia, nuodėmę smerkti galima, tačiau nusidėjėlio  pasmerkti – ne. Čia derėtų paklausti, kodėl Respublikos valdžią keikiame, tačiau nesimeldžiame ir nepadedame jai keistis į gerą? Piktų žodžių lavina plūsta nuolat, tačiau paprasčiau būtų dalyvauti rinkimuose ir būti aktyviu piliečiu kitose situacijose. Kita paprasta Kristaus užduotis – melstis už savo priešų atsivertimą ir išgelbėjimą.

Kristus mokė prašančiam duoti. Nesunku įsivaizduoti, kiek kraugerių ant sprando užliptų. Kai esi žmonėms geras, tuomet jie pradeda tuo piktnaudžiauti. Čia svarbu savo namų adreso nepasakyti, kad nepradėtų buriuotis prie durų dieną ir naktį.

Išties, Kristaus valia mūsų gyvenimą daro komplikuotą: atleisti, dalintis, melstis ir t.t. Ji laužo mūsų žmogiškus įsivaizdavimus ir skatina būti tokiai tobulais, koks tobulas yra Dangiškasis Tėvas. Nelengva tai priimti, todėl su Dievu maldoje ginčijamės ir diskutuojame kaip toji našlė su teisėju iš Jėzaus pasakyto palyginimo.

Kažkada vienas žmogus klausęs žydo, kodėl jie meldžiasi taip triukšmingai. Mes pratę melstis ir giedoti darniai, išlaikyti tylą, o štai jie daro tikrą erzelį. Jis atsakęs, jog žydai yra pratę ginčytis su Dievu. Kadangi jie Jį priima kaip Tėvą, o save laiko jo vaikai ir jo šeima, todėl nebijo Tėvo klausinėti, kalbėtis ir diskutuoti. Tikrai norisi ginčytis išgirdus Jėzaus žodžius, jog už priešus reikia melstis ir stengtis juos mylėti. Bet Dievas nėra mums svetimas ir abejingas, kad reikėtų jį pulti įkyriai ir ginčytis. Per krikštą ir tikėjimą tapome jam savi ir artimi, pažįstame Jėzų, jo Motiną, kuri ir mums turi motinišką širdį, pažįstame ir Jėzaus draugus – apaštalus, šventuosius. Tai didelė ir nuostabi dvasinė šeima, kurioje su pagarba, dėmesiu ir geranoriškumu klausomasi, kas ką sako, kur išklausomos nuoširdžios maldos, dalijamasi dvasine šiluma.

Pirmosios ir šeštosios dienų žmonės. 28-asis sekmadienis

Sukūręs pasaulį Dievas džiaugėsi, jog tai buvo gera. Gerasis Kūrėjas davė žmogui gerą pasaulį, todėl geras žmogus, neturėdamas kuo jam atsilyginti, tegali jam dėkoti. Religija yra žmogaus dėkingumo Dievui pasireiškimas, todėl ir svarbiausia katalikų bei ortodoksų liturgija vadinama Eucharistija – dėkojimu už sukūrimą ir atpirkimą.

Eucharistijos diena sutampa su civiliniu sekmadieniu. Čia derėtų atkreipti dėmesį, jog civilinių dienų pavadinimų prasmė  neatitinka bažnytinio skaičiavimo prasmės, nes pirmąja diena (dominica – Viešpaties diena) katalikams yra ne pirmadienis, bet sekmadienis, o pirmadienis jau yra antroji diena (feria secunda). Šeštadienis yra septintoji diena, kuri žydams yra Šabo diena, lotyniškai vadinama – sabbaticum (žydų diena). Skaičiuose ir dienose atsispindi gilios teologinės prasmės.

Krikščionys švenčia ne šabą, bet pirmąją dieną, kai Jėzus prisikėlė iš mirties, todėl ši diena yra Dievo pergalės ir jo Karalystės diena, neretai vadinama ir aštuntąja, t.y. paskutiniąja ir amžinąja diena. Septintoji žydų šabo, poilsio diena, krikščionims nėra pasyvumo ir nieko neveikimo diena, bet pasiruošimo Eucharistijai diena. Septyni Biblijoje reiškia tobulumo, pilnatvės, žemiškos palaimos skaičių.

Yra taip pat šeštoji diena, kuri sutampa su civiliniu penktadieniu. Skaičius 6 laikomas nepilnu, laužytu, netobulumo, šėtono skaičiumi. Šeštąją dieną Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus ir mirė. Ši diena pavadinta tamsybių siautėjimo diena, todėl joje yra pasninkas ir atgaila, ilgesnė malda. Kaip matome, penktadienis ypač šiais laikais tapo tamsybių ir nuodėmės diena, nes pradeda savaitgalio šėlsmą. Šešetas reiškia žemiškąją gerovę, kai žmogus viską turi, tačiau Dievo neturi.

Iš esmės žmones galima skirtyti į pirmosios dienos ir šeštosios dienos būrius. Pirmieji švenčia Eucharistiją, jų visas gyvenimas yra nenutrūkstamas dėkojimas Dievui. Kitų gi gyvenimą galima apibrėžti kaip didžiojo penktadienio dramą, kai Kristus yra atmetamas ir kryžiuojamas. Tokie žmonės vietoj dėkingumo turi tik priekaištų, murmėjimo ir neapykantos jausmų.

Pasakojimu apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, Kristus paaiškina nedėkingumo tikrovę: nors visi patiria Dievo malonę, tačiau tik nedaugelis dėkoja. Nedėkingumas Dievui yra didžiausia neteisybė, sunkiausia nuodėmė, kurioje pasilieka demonai ir jų apvaldyti žmonės, todėl niekaip nesuderinamas su tikru maldingumu ir religija.

Nesugebėdamas dėkoti Dievui žmogus vis labiau tampa panašus į šunį, kuris čiumpa numestą kąsnį ir skuba jį praryti, neturėdamas jokio atžvilgio į davėją. Tarp šunų galioja vagystės taisyklė: kas pirmas pasičiumpa, kas yra nuožmesnis, tas ir turi. Jei dar atkreiptume dėmesį į šunų instinktą vienas kitam tarpukojį ir pasturgalį uostyti, nesunkiai atpažintume pilną dažno žmogaus paveikslą: nedėkingas, agresyvus ir pasileidęs. Apie tai ir sukasi dabartinės nuopuolio kultūros dėmesys televizijoje, spaudoje ir kasdieniame gyvenime.

Dėkingumas yra ir dvasinė nuostata pastebėti gėrį net sudėtingose aplinkybėse. Antai visą savaitę pilant lietui daugumas galėtų tik murmėti ir nusistebėtų, jei kas pavadintų tai nuostabiu reiškiniu, kuriame matytis gili prasmė ir grožis, nešantis atgaivą visai kūrinijai. Paprastai tik šventieji dėkoja už kančią, per kurią jie susivienija su Kristumi, ir už mirtį, kuri yra peržengimas iš šio pasaulio pas Dievą. Dėkingas žmogus nei akimirkai neužmiršta, jog pasaulis iš esmės yra geras ir sukurtas gerojo Dievo, kuriam verta padėkoti. Kita vertas, reikia visa padaryti, kad to pasaulio nesugadinus, kad jo nepraradus. Bet jei ir kažkas sugadina, Dievas pajėgus jį atstatyti ir atnaujinti.

Krikščioniškas gyvenimas ruošia žmogų gyvenimui Danguje. Šv. Rašte skaitome, kad Dangus pristatomas kaip nuostabi liturgija, kurioje dalyvauja angelai ir šventieji, nepaliaujant dėkojant ir šlovinant Viešpatį. Šv. Mišios yra tos liturgijos laidas, pradžia ir užtikrinimas, todėl tie, kurie nebeateina į pirmosios dienos liturgiją, į Eucharistiją, negalės pasiekti Dangaus. Kas neišmoksta dėkoti Dievui žemėje, tas nemokės dėkoti ir po mirties.

Garstyčios grūdo filosofija. XVII sekmadienis.

Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Palyginimu apie garstyčios grūdą mūsų Viešpats Jėzus Kristus šio sekmadienio evangelijos skaitinyje nori paaiškinti pasaulio ir tikėjimo vystymosi tvarką.

Garstyčios grūdas tėra 1-2 milimetrų skersmens, tačiau išauga į didelį augalą. Panašiai, jei tikėti mokslininkų teiginiais, pradžioje visa dabar visatoje esanti materija buvo sukoncentruota į garstyčios dydžio grūdą, kad sprogimo metu tas grūdas išsiskleidė ir toliau auga mums matomos visatos pavidalu. Pradžioje kiekvienas iš mūsų motinos įsčiose buvome garstyčios grūdo dydžio, tačiau užaugome, išsivystėme neatpažįstamai.

Mūsų tikėjimo kelias prasidėjo nuo Krikšto sakramento, nuo malonės grūdo, kurį Dievas pasėjo mūsų sielose. Kad grūdas augtų, reikalingos tinkamos sąlygos, pavyzdžiui, vanduo ir šviesa. Šie simboliai ypač tinka nusakyti dalykus, kurie augina žmogų: sakramentų malonę ir tiesą, gaunamus iš Dievo.

Tikėjimo augimo, brendimo klausimas yra svarbus kiekvienam žmogui, kad vis labiau puoselėtų vienybę ir bendrumą su Dievu, ir per tai augtų išmintimi, pažinimu, maldingumu, gerais darbais, šventumu ir kitomis dorybėmis bei gėriais. Deja, kai kurių tikėjimo augimas sustojo po I Komunijos, t.y. vaikystėje, ir dabar yra kur kas silpnesnis arba visiškai išsivedėjęs.

Matome netgi sąmoningas pastangas tarp savęs ir Dievo statyti svetimumo ir priešiškumo sieną, pasitelkiant žemiškus reikalus, pramogas, meną ir mokslą, cementuojant tai nuodėmės betonu. Per tokią dvasinę sieną nei nesimato, nei nebesigirdi, nebeprasiveržia joks Dangaus panešimas. Šia siena dabar vadiname sekuliarizmą, supasaulėjimą, kurį galima  įvardinti kaip labai pavojingą užsisklendimo, pabėgimo nuo esminių klausimų ir atsakymų pasireiškimą.

Žmonės gyvena skubėjime ir chaose, nepastebimai prabėga jų užsimiršimo gyvenimo metai, kol nepasirodo pirmieji mirties pasiuntiniai – ligos. Galiausiai kaip vagis įsliūkina mirtis, pagrobdama iš žmogaus jo susikurtą keistą pasaulį ir išsivesdama jį į amžinos vienatvės ir atsiskyrimo nuo Dievo vietą – pragarą.

Ateistai teigia, jog religija kilo iš mirties baimės. Iš dalies tame tiesos yra, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pridėti, jog daugumos tautų ir visuomenių kultūros atsirado iš mirties baimės, kaip kovos su mirtimi pasireiškimas.  Kodėl žmonės plauna rankas? Kadangi bijo užsikrėsti liga ir numirti. Kodėl jie dirba, stengiasi iš paskutiniųjų? Kadangi bijo bado mirties. Kodėl taip mėgstame kalbėtis? Todėl, kad kol kalbi, tol dar gyvas, nes kai nebekalbėsi – būsi nebegyvas. Kodėl net nacistų ar sovietų lageriuose kaliniai priimdavo sunkaus darbo ir pažeminimo sąlygas? Kadangi bijojo mirties. Vos viename kitame lageryje vyko sukilimai ir pavergtieji aukojo savo gyvybes, kad išsivaduotų iš žeminančio gyvenimo sąlygų. Despotai ir niekšai sėkmingai išnaudojo mirties baimę, kad galėtų pavergti ir manipuliuoti žmonėmis.

Krikščionys gyvena ir veikia ne tiek mirties baimės, kiek gyvenimo džiaugsmo bei Dievo ir artimo meilės vedami, sudėdami savo viltis į gyvybės ir amžinojo gyvenimo Davėją. Su šv. Pranciškumi jie mirtį vadina ne vagimi, giltine ar kitais epitetais, bet sese.

Sekuliarizmo laikai pasižymi nenoru kalbėti ir prisiminti mirtį, nenoru mąstyti apie Dievą, apie susitikimą su juo. Pasaulietinio chaoso sąlygomis žmogus nebeturi kada melstis. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kaip neprarasti Dievo ir tikėjimo vertybių? Kai kurie asmenys mojo ranka į beviltišką pasaulį ir išėjo į vienuolynus, kad išsaugotų gyvenimo prasmę: Dievą, maldą, liturgiją, išmintį ir galėtų pildyti Dievo valią. Jie suprato, jog neįmanoma puoselėti tikėjimo ir gėrio grūdų jiems nepalankioje dabartinio pasaulio terpėje.

Jei visi geri žmonės išeitų į vienuolynus, kas prisiimtų atsakomybę už žlungantį pasaulį, kas galų gale gimdytų ir auklėtų naujas kartas? Pasaulyje gyvenantys tikintieji dūsta ir dūsauja: iš ryto skubu, vakare esu labai nuvargęs, todėl nebegaliu pasimelsti, todėl mano tikėjimas silpsta.

Norėčiau jiems patarti: bėkite atgal į sodžius, į Dievo prieglobstį gamtoje ir laisvėje. Gal bus kuklesnis gyvenimas, be šiuolainių puikybės formų, tačiau artimesnis prigimčiai, palankesnis tikėjimui ir vaikų auklėjimui. Bet jeigu tai neįmanoma, tuomet patarimą jiems randame šv. Rašte, Dievo nusakytoje programoje Abraomui: „Vaikščiosi mano akivaizdoje ir būsi tobulas“. Tai reiškia, jog nebūtinai klūposi maldoje 20 minučių, tačiau stengsiesi gyventi nuolatiniu Dievo ir jo žodžių prisiminimu. Būdų ir galimybių yra labai daug.

Antai tikintis žmogus išeina į lauką ir mato šviečiančią neprotingąją saulę, ir iš karto prisimena protingąją Saulę – Kristų, kuris savo šviesa apšviečia tiesos ieškančią sielą, ir tuomet meldžiasi jam Jono evangelijos prologo žodžiais: šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa šviesos neužgožė. Kai vakare tikintysis gulasi, prisimena graikų padavimą, jog miegas (hypno) ir mirtis (tanatos) yra dvyniai, jog miegu Dievas moko ir pratina žmogų mirčiai. Argi tai ne puiki proga trumpai pasimelsti, padaryti tinkamas filosofines ir praktines išvadas? Kai ryte prabundame, argi negalėtume tam suteikti prisikėlimo iš mirties prasmės ir džiaugsmo, apie kurią aiškiai kalbėjo, ir kurią parodė Jėzus? Plaunant rankas tegul į mintį ateis psalmės malda, prašant nuplauti nuodėmes, apvalyti širdį. Iš rankų iškritus ir sudužus indui, tuoj pat galima susivokti, jog kai kurios nuodėmės ir klaidos gali sudaužyti gyvenimą į šipulius, ir paskui vargiai ką besuklijuosi. Argi tai ne puiki proga melsti išminties, atsargumo ir apaugos? Kai darome duris, kodėl negalėtume melstis šv. Rašto žodžiais į Jėzų, kuris yra vartai į Dangų, kad kas per juos žengia, tas atranda ganyklą? Kai sėdamės valgyti, kodėl nesusimąstyti ne tik apie Dievo dovanas, teikiančias stiprybę kūnui kelioms valandoms, bet ir apie šv. Eucharistiją, kuri, pasak Išganytojo, teikia sielai amžinąjį gyvenimą? Net ir užkliuvus už akmens ir pakritus ant žemės galime prisiminti, jog jei pamatinis akmuo – Jėzus – yra atmetamas į šoną, jis tampa suklupimo akmeniu. Puiki proga tarti kelis maldos žodžius apie parklupimą ir atsistojimą, apie išpažinties būtinybę.

Tai pavyzdžiai, kurie liudija, kaip vaisingai galime suvienyti maldą su gyvenimu, kaip kalbėtis su Dievu apie tai, už ką esame atsakingi. Tokia malda padės augti tikėjimo grūdui ir gyvenimo struktūrai, padės sulaukti gerų vaisių.

Čia užsiminiau apie dūžtančius indus. Tikrai esame panašūs į indą, kurį galima kažkuo pripildyti. Klausimas: kiek ir kuo? Pasaulio chaose gyvenančio žmogaus protas ir laikas būna užpildytas – žemėmis… Neretai ir puvenomis. Dvasiniam turiniui vietos nėra, nes visa laiko, psichikos ir minčių erdvė yra užgriozdinta žemiškais, laikinais dalykais. Į švč. M. Mariją meldžiamės „sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“. Kai kuriems galima būtų pasakyti priešingai: „Vargas tau, žemės ir puvėsiu pilnasai, Viešpats nėra su tavimi“… Tokiems per pasninką reikėtų padaryti tuščios šventos erdvės šventiems dalykams.

Pradėkime po milimetrą augti tikėjime ir tobulume. Padės dvasinio gyvenimo ABC: kasdienės trumpos maldos, sekmadienio Mišių ir poilsio atradimas, sakramentų praktikavimas, šv. Rašto ir šventųjų biografijų bei jų mokymo skaitymas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Panašiai kaip Visata išsiskleidė iš garstyčios grūdo koncentruotos materijos, taip Krikšto sakramente glūdinti „koncentruota“ malonė pradės skleistis į nuostabų gyvenimo medį, kuris bus persodintas tikėjimo galia Dievo pasaulyje.

Nuolankiųjų dangus ir išdidžiųjų pragaras. XXVI sekmadienis

Sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai tęsia temą, kas pasidaro, kai žmogus myli labiau ne Dievą ir artimą, bet turtą. Kietaširdžiui turtuoliui priešpastatomas varguose tikėjimo nepraradęs elgeta Lozorius ir svetingasis Abraomas.

Vardas Lozorius yra trumpinys vardo Eleazaras, kuris reiškia „Dievas padeda“. Lozorius galėjo pasitikėti tik Dievu, nes jam nebepadėjo žmonių pasaulis: šeima paliko, praeiviai abejingai skubėjo pro šalį, aptekusio gėrybėmis, girtaujančio turtuolio akys ir širdis buvo užpiltos alkoholiu, todėl nekreipė dėmesio į prie savo vartų merdintį žmogų. Dievas padėjo Lozoriui tuo, jog jį iš beviltiškos ir piktos aplinkos paėmė ir nuvedė į Abraomo prieglobstį,

Turtuolio vardo Jėzus nepaminėjo, nes tas degradavęs žmogus tikrą savo vardą, savo esmę prarado tuomet, kai prarado žmogiškumą. Be to, į pragarą einančios sielos tampa tarsi šešėliai, tarsi bevardės ir beasmenės būtybės, kurių Dievas nebeprisimena.

Panašu, jog Lozorius mirė nuo bado, o turtuolis – nuo balių. Jėzus užsiminė, jog palaidotas buvo turtuolis, o apie Lozoriaus laidotuves nutylėjo, nes, ko gero, jų nebuvo. Gal tie patys valkataujantys šunys, kurie laižė jo votis, jo kūną – sudraskė…

Laikinasis Lozoriaus gyvenimas ir mirtis buvo baisi tragedija, kurią nutraukė Dievo gailestingumas. Jėzus pasakojo, jog angelai  nunešė jo sielą į Abraomo prieglobstį. Čia dera pastebėti, jog iki Jėzaus prisikėlimo teisiųjų sielos keliavo į pragarus (nemaišyti su pragaru), į tokią vietą, kurioje nebuvo kančios, laukiant, kada bus atkelti vartai į Dangų.

Tas lietuviškai išverstas Abraomo prieglobstis susilpnina prasmę, nes originaliai tai vadinama tiesiog Abraomo glėbiu. Kaip sušalęs ir išsigandęs kūdikis paimamas į glėbį, kad būtų sušildytas, nusiramintų ir būtų paguostas, taip Abraomas glaudžia Lozorių prie savęs, kaip tikėjimo tėvas tikėjimo sūnų, kad jį paguostų po siaubingo gyvenimo vargų.

Mirus suvelnėjusiam turtuoliui jį pasitinka ne Abraomo, bet pragaro liepsnų glėbys. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: liovėsi vakarėlių liūto šėlsmas, nevertas supuvusio skatiko. Turtuolis pamatė, kad ir Lozoriaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: jis buvo kartu su Abraomu, tik dabar turtuolis voliojosi pragaro vartuose, o Lozorius – atrado tikrą gyvenimą.

Jėzus palygina turtuolį su Abraomu. Skaitome šv. Rašte, koks svetingas buvo Abraomas, kaip nuoširdžiai priimdavo svečius ir pakeleivius: pats jų dulkėtas kojas plovė, geriausiu maistu vaišino, prie stalo patarnaudavo. Nežinodamas ir nesuprasdamas taip jis priėmė tris Dievo pasiuntinius, kurie už jo svetingumą jam, bevaikiui seniui, dovanojo sūnų.  Kaip matome, Abraomas niekuo nepasikeitė: jis su užuojauta ir jam būdingu svetingumu priima Lozoriaus sielą. Todėl čia belieka tik paklausti, kas trukdė turtuoliui atrasti gerumo ir svetingumo kitam žmogui, ypač vargstančiam? Tiktai puikybė.

Jėzaus palyginime, tarp radikaliai skirtingų žmonių, Abraomo ir turtuolio, vyksta dialogas. Gailėjęs maisto trupinių vargšui turtuolis prašo jam duoti nors vandens lašo atsigaivinti. Deja, neperžengiama bedugnė neleidžia keliauti iš pragaro į rojų ir atvirkščiai. Abraomas nešaukia, nepasmerkia turtuolio, maždaug, jog niekšu būdamas to ir nusipelnė, tekenčia pragaro liepsnose, bet švelniai ir nuolankiai sako jam: „Sūnau, vaikeli mano“. Jis užjaučia pražuvusį turtuolį. Panašiai Jėzus užjaučia ir švelniai kalbasi su savo išdaviku Judu, kuris priėjęs jį pabučiavo kaip sutartinį ženklą kareiviams, kurį žmogų reikia suimti. Jėzus Judui tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50). Panašiai ir mes savo priešams neturėtume kabėti piktai, tačiau su užuojauta ir švelniai, nes blogą darantis pirmiausia ir labiausiai sau bloga padaro.

Gailestingumo vargšams neturėjęs ir pragare kenčiantis turtuolis susirūpino dėl savo brolių, kurie panašiai kaip jis gyveno, kad Abraomas siųstų jiems mirusįjį perspėti apie siaubingas pragaro kančias. Pirmas įspūdis, jog turtuolis dar neprarado užuojautos kitiems, pergyvena dėl brolių likimo. Pradedi nejučiom abejoti, kad gal dar nėra toks beviltiškas ir nusipelnęs pragaro kančios? Nieko panašaus. Savo žodžiais turtuolis apreiškė savo akiplėšišką puikybę ir panieką teisiesiems, Dievo pasiuntiniams žemėje. Maždaug, turtuoliai yra nusipelnę tik angelų pranešimų, nes jiems pranašai yra per menki. Todėl Abraomas jam atsakęs, jog tegul klauso Dievo pranašų, nes nieko daugiau nesulauks. Kas jų neklauso, tas ir apsireiškimų neklausys. Prisiminkime, kiek stebuklų Jėzus yra padaręs, bet ar fariziejai atsivertė? Jėzui mirštant ant kryžiaus žemė sudrebėjo, tamsybės apgaubė žemę, bet tik vienas šimtininkas po kryžiumi įtikėjo juo. Jėzaus prisikėlimo liudininkai, kareiviai, žydų kunigams pranešė, kas atsitiko, bet niekas iš jų neatsivertė. Priskėlus Jėzui mirusiųjų sielos pasirodė daugeliui gyvųjų žemėje, tačiau ir tai nepadėjo. Jei apsireiškimai padėtų žmonėms atsiversti, Dievas tikrai jų siųstų gausiai, bet tai nepadeda, todėl lieka visiems vienodas kelias: tikėti šv. Raštu, Bažnyčios Mokymu, Dievo tarnų kunigų ir teisių tikinčiųjų žodžiu, taip pat ir sąžine.

Dažna turtuolio stipriausioji savybė yra puikybė. Ir nebūtinai reikalingi milijardai. Žmogus linkęs išpuikti net dėl menkniekių. Bet Kristus paskelbė, jog „Palaiminti dvasiniai vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3). Dvasiniu vargdieniu ir yra nuolankusis, todėl ne visi vargdieniai yra palaiminti, ir ne visi turtuoliai yra prakeikti. Ubagų revoliucijos Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Kinijoje ir kitur parodė, jog vargšas gali tapti sužvėrėjusiu padaru, skandinančiu pasaulį kraujyje ir chaose. Nesiverčia liežuvis ištarti, kad palaiminti yra girti bomžai prie šiukšlių konteinerių, nes tada pirmiausia vyskupams reiktų pas juos išsikraustyti…

Šis palaiminimas kalba apie nuolankiuosius kaip kad šiandien minimas Lozorius, kuris nieko neturėdamas turėjo tik Dievą. Jo nuolankumas primena ir krikščioniškojo nuolankumo savybes, apie kurias šv. Raštas moko, jog nuolankusis turi sutrintą širdį, bijosi Dievo, jį labai gerbia ir dreba jo akivaizdoje. Taip nuolankumą nusako ir pranašas Izaijas: „Aš žvelgiu į tą, kuris yra suvargęs ir sielvartauja, kuris drebėdamas gerbia mano žodį“ (66, 2). Jam pritaria psalmistas: „Mano auka, Dieve, – tai širdis sugrudus; nuolankios ir atgailaujančios širdies tu neatstumsi“ (51).

Žmogus nusidėjo Dievui puikybe norėdamas būti kaip Dievas, lygus Dievui, bet per tai Dievą prarado, tapo varganas ir ligotas. Visų nuodėmių šaltinį – puikybę – galima nugalėti tik nuolankiu tikėjimu.  Velniui gundžius Jėzų, jis atšovė, jog vieną Dievą tereikia garbinti ir jam vienam tetarnauti.

Nuolankumas yra visų dorybių motina, todėl Kristus viską pradeda ir baigia nuolankumu: gimė tvartelyje, savo viešą veiklą pradėjo nuo pasninko dykumoje, mirė ant kryžiaus, nusižemindamas iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas jį išaukštino. Panašiai išaukštino ir vargšą savo tikintįjį Lozorių.

Dievas priešinasi išpuikusiems ir savo malonę teikia nuolankiesiems. Išpuikėliai išsigimsta, pasidaro tokie patys kaip Jėzaus palyginimo turtuolis. Tešviečia mums Abraomo, Lozoriaus, o ypač Jėzaus nuolankumo pavyzdys, kurį pasekę aplenksime išdidžiųjų pragarą ir pasieksime nuolankiųjų rojų.

Mylėti nesugebantys mamonos tarnai. XXV sekmadienis

Negali žmogus tuo pačiu metu tarnauti Dievui ir mamonai, todėl kažkurį mylės, o kito nekęs. Tokį mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus tvirtinimą išgirstame šį sekmadienį.

Mamona yra aramėjiškos kilmės žodis, reiškiantis pinigus arba apskritai materialinį turtą, tačiau krikščioniškoji tradicija už šio pavadinimo mato ir stabo bei demono Mamonos vardą. Kitaip sakant, laikinasis turtas yra viena iš efektyvesnių šėtono gundymo ir veikimo priemonių, siekiant atitraukti žmogų nuo Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo. Būti turtingu dažniausiai reiškia būti iš anksto pasmerktu amžinam pragarui. Dievas leidžia tokiam žmogui pasidžiaugtų laikinu ir keistu savo rojumi, nes po mirties jo nepasieks.

Mamonai tarnaujantis žmogus nemyli ir neapykantą rodo ne tik Dievui, tačiau ir žmonėms. Jais yra ypač turtingieji. Šv. Jonas Paulius II yra sakęs, jog dabartiniame pasaulyje vis labiau įsivyrauja ne demokratija, bet plutokratija, t.y. turtingųjų valdžia, kuomet saujelė akiplėšiškų, suktų  ir sąžinę praradusių plutų, užsisėda ant valstybių ir tautų sprando, kaupia sau kapitalą išnaudodami ir apgaudinėdami darbuotojus bei visuomenes.

Pranašas Izaijas ragino ieškoti teisingumo ir gelbėti prispaustuosius (1, 17), todėl visuomenė turi kovoti su tokiais turtuoliais, kad žemė degtų jiems po kojomis ir jie nerastų sau ramybės bei vietos šiame pasaulyje. Turtingieji yra prakeiksmas tautoms ir visuomenėms, kadangi jų pinigai yra persisunkę skriaudžiamų žmonių prakaitu, ašaromis ir krauju.

Niekas negali pats vienas tapti turtingu vien remdamasis savo fizinėmis jėgomis, todėl kiekvienas turtuolis yra įsiskolinęs daugybei žmonių, kurie ir sukuria turtą. Deja, jis naudojamas nedaugelio. Net jei kas nors sąžiningai, teisingai ir Dievui laiminant praturtėjo, privalo pertekliumi dalintis, nes, Jėzaus žodžiais tariant, kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta.

Turtai ir godulystė yra visų blogybių šaknis, kaip moko šv. Paulius, nes skatina žmones priešiškumui bei išdavystėms. Judas dėl pinigų išdavė Jėzų, panašiai praturtėti norintys išduoda sąžinę, tikėjimą, Tėvynę, tautą ir valstybės interesus. Vis dažniau pasigirsta pranešimų apie svetimų šalių tarnyboms parsisamdžiusius agentus, parsiduodančius verslininkams politikus, kurie iš godumo tampa slaptais savo tautos ir valstybės kenkėjais. Ką bekalbėti apie išdavystes tarp draugų, mylimųjų, šeimose ir parapijose…

Tiesa sakant, būti labai turtingu yra ne tik kad pavojinga, bet tikram krikščioniui turėtų būti gėda, nes šv. Apaštalas Jokūbas primena, kiek daug bėdų krikščionims daro turtingieji: „Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! (Jok 2,6-7).

Turtai nepriartina žmogaus prie Dievo, bet atitolina, todėl turtingieji gali pasiekti išganymą tik per laisvanorišką nusižeminimą, nusiskurdinimą visuomeninio teisingumo labui ir atgailos vardan. Tai pasiekti galima per labdarą ir dešimtinę, kai iš skurdo traukiami vargšai ir prašoma vienuolių bei kunigų melsti pas Dievą nuodėmių atleidimo.

Mozės įstatymo mintimi ir pirmųjų krikščionių tradicijoje kategoriškai neleista statyti ir išlaikyti šventovių iš nuodėmingų pinigų, gautų apgaulės būdu, pavogtų, pelnytų iš nuodėmės, pavyzdžiui, iš palaidumo, narkotikų, alkoholio, lošimų, prekybos ginklais bei žmonėmis ir t.t. Nuodėmingai sukaupti turtai privalo būti atiduoti nukentėjusiems ir kaip permaldavimas už nuodėmes. Nežinia, kiek yra tiesos, bet viešai yra kalbama, jog viena Vilniaus bažnyčia yra statoma nuodėmingais pinigais, t.y. iš lošimo verslo, aplaistyto  nukentėjusių šeimų ašaromis ir savižudžių lošėjų krauju. Šventovės turi būti statomos ir išlaikomos doromis tikinčiųjų aukomis.

Bibliniu požiūriu, turtingumas turi būti siekiamas darbuojantis veido prakaite, šeimos ir tautos kontekste. Sąžiningas darbas yra tarnavimo Dievui, šeimai, valstybei ir Bažnyčiai būdas. Darbas yra šventa kiekvieno krikščionies pareiga ir teisė. Net jei jis tampa bedarbiu socialine prasme, niekas jo rankų nesuriša užsiimti sąžiningais ir teisėtais užsiėmimais savo ir kitų labui. Darbas apsaugo žmogų nuo daugelio ydų, kvailysčių ir klaidų, turi ir atgailos pobūdį, kai per nuovargį, kančią, sunkumą, kantrybę žmogus aukoja jį Dievui kaip atsiteisimą, ir priima kaip vaistą nuo ydų. Žmogaus darbas turėtų keisti į gerą ne tik pasaulį, bet taip pat jo sielą.

Vienas vienuolis kentėjo nuo dvasinio liūdesio, juodų minčių ir pagundų. Maldoje prašė Viešpaties parodyti išeitį. Dievas leido tą būdą pamatyti sapne, parodydamas lauke besidarbuojantį žmogų, kuris pertraukdavo savo užsiėmimą malda. Tada išgirdo balsą: „Daryk tai ir tu, ir būsi išganytas“. Ne veltui šv. Benediktas savo suburtos vienuolijos šūkiu pasirinko „Ora et labora“ – „Dirbk ir melskis“.

Baisu net pagalvoti, kokie baisūs, šalti ir išpuikę galėtume kiekvienas tapti, jei staiga labai praturtėtume. Tokia Dievo valia, kad gyventume kukliai pasiturinčiai. Bet labiausiai reikia rūpintis dvasiniu turtingumu: išmintimi, meile, teisingumu, gerais darbais. Tikru turtu, kuris nerūdija ir kurio kandys nesuėda, yra religija – gyvas ryšys su Dievu.

Velnias gundo žmogų mintimi praturtėti, neva būtų galima daugiau gerų darbų padaryti. Tikrovė yra šokiruojanti: turtingi žmonės daro mažiau gerų darbų negu neturtingi, sumoka mažiau mokesčių negu minimalią algą gaunantys piliečiai. Visi dieviški darbai daromi paprastų tikinčiųjų rankomis, todėl nebūtina tapti turtingu, kad galėtum daryti gerus darbus.  Kai teko vykdyti evangelizacinius ir sieloganos darbus, tol bėdų nebuvo, kol nesusidūriau su klastingais verslininkais, kurie savo darbuotojams moka tik pragarą žemėje padaryti.

Šiais laikais mamonos demonas vadinamas kitu vardu – materializmu. Nepanašu, kad jaunos šeimos saugotų savo vaikus nuo šios ydos, kadangi augina vaikus kaprizingus, brangiai, nemoko dalintis, tausoti, padėkoti, suprasti kainą, nepadeda įgyti darbo,  kantrumo, pagalbos ir užuojautos įgūdžių. Gyvendami dėl vienintelio tikslo – turto ir pinigų, apleisdami materialinės naudos neduodančias sritis: tikėjimą, tautines vertybes, prakilnųjį meną, labdarybę, nesirūpindami senais tėvais, jie įteigia primityvią taisyklę, jog svarbiausia yra tik daiktai ir asmeninis patogumas. Materialistais užauginti vaikai kažkada tėvams parodys savo abejingą požiūrį, gal net muš iki sąmonės atėmimo, kad pasirašytų paveldėjimo dokumentus, negailestingai pames mirti slaugos ligoninėse. Kas myli Dievą ir žmogų, tas turto nelaiko tikslu, bet jam suteikia tikslą, pasitelkia jį kaip meilės, gailestingumo ir tarnavimo išraišką bei priemonę.

Lietuva niekada nebuvo ir nebus turtinga šalis, todėl reikia su ta mintimi susitaikyti. Čia ypač svarbus yra teisingumo ir pasidalijimo klausimas, krikščioniškosios vertybės, solidarumas, kad būtų įmanoma gyventi didelių ekonominių perspektyvų neturinčiame krašte. Dėl šios priežasties žmogui geriau gyventi žemės ūkio sąlygomis, bandant plėtoti žemės ūkio, ekologijos, sveikatos mokslų bei naujųjų technologijų sritis. Lietuvoje galima gyventi ir išgyventi tik su ta sąlyga, jei bus paisoma Kristaus perspėjimo dėl prisirišimo prie mamonos, jog tik meilė Dievui ir artimui daro gyvenimą įmanomą ir pakenčiamą.