Šv. Baltramiejus-Natanaelis – apaštalas iš kaimo

Apaštalas šv. Baltramiejus yra tylusis, istorijoje pradingęs apaštalas. Kartais laikraščiuose būna skyrelis apie dingusius be žinios asmenis. Į tą skiltį reikėtų įdėti ir Baltramiejų, nes šv.Rašte randame labai negausias žinias apie jį. Senoji tradicija ir padavimai teigia, jog jis iškeliavo skelbti evangelijos į Armėniją, paskui į Indiją, kur ir žuvo kankinio mirtimi.

Tikrasis šio šventojo apaštalo ir kankinio vardas yra Natanaelis, o „Baltramiejus“ yra tėvavardis, reiškiantis „Timiejaus sūnus“. Bet ir „Timiejus“ reiškia ne vardą, bet pravardę, profesijos pavadinimą – artoją. Šį šventąjį reikėtų vadinti Natanaeliu – artojo sūnumi. Ši aplinkybė liudija, jog apaštalas priklausė žemdirbių šeimai. Taip buvo pradėta iš kaimo kilusių kunigų tradicija, kildinusi Bažnyčiai daug garbingų popiežių, vyskupų, kunigų ir vienuolių.

Evangelijose randame ne vieną palyginimą, paimtą iš žemdirbystės srities, kai žmogaus širdis prilyginama dirvai, kurią reikia „arti“, kad taptų tinkama tikėjimo šimteriopam derliui. Natanaelis, artojo sūnus, gerai suprato šią tikrovę, kur vienas sėja, kitas laisto, kur Dievas augina, kur reikia laiko ir kantrybės.

Jėzus Baltramiejų-Natanaelį apibūdino žodžiais, kurie išreiškė jo moralę, būdą ir pašaukimą: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Kai Natanealis paklausė, iš kur Jėzus jį pažįsta, Jėzus atsakęs, jog regėjo jį sėdintį po figmedžiu. Ką jis ten veikė? Figmedžių lapų pavėsyje žmonės mėgdavo pasikalbėti apie tikėjimą, gyvenimo reikalus, figmedžio pavėsis buvo to meto vaikų mokykla, kurioje jie mokėsi skaityti ir rašyti, pažinti Bibliją. Taigi, galima sakyti, jog Baltramiejus – Natanaelis – artojo sūnus – buvo apsišvietęs ir religingas žemdirbys, kaimo politikierius ir kaimo inteligentas.

Jėzus jį pagyrė, jog esąs tikras izraelitas, kitaip sakant, pamaldus tikintysis, kuris uoliai laikosi Dievo įsakymų ir priesakų. Tuomet tai buvo sunkus dalykas, kad kažkas tobulai išpildytų Mozės įstatymą. Apskritai, gyvenimas pagal tikėjimą yra sunkus dalykas, sunkesnis už bet kokį fizinį darbą. Lengviau krauti anglis iš vagono, negu gyventi tikru tikėjimu, lengviau būtų už pinigus boksuotis ringe, negu kontroliuoti save, kovoti su nuodėme. Tikėjimas reikalauja tabu, siauro kelio į išganymą: reikia kontroliuoti mintis, jausmus, veiksmus, žodžius; vietoj 10 žodžių pasakyti 2, vietoj 10 dešrelių suvalgyti tik dvi, vietoj 10 moterų galima turėti tik vieną kaip žmoną, vietoj 10 poilsio valandų miegoti – tik 7 ar 8 ir t.t. Pabandyk tai sukontroliuoti. Todėl matome, jog kai kurie žmonės visokioms kvailystėms atranda arkliškų jėgų, bet kai reikia ką nors dėl Dievo padaryti – tampa bejėgiai kaip kūdikiai. Net ir tikinčiųjų tarpe pastebime, jog pamaldumą ir tikėjimą yra lengviau suvaidinti, negu iš tikrųjų jo laikytis.

Bet nėra kitos išeities, kadangi pažinus Dievą, reikia tikėjimą puoselėti. Geriau būtų buvę Dievo nepažinti, negu pažinus jį atmesti, jam likti nedėkingu. Tikėjimas yra dovana, tačiau reikalauja pastangų, tarsi kreditas, kurį gavus, reikia darbuotis, kad jį išmokėtum ir duotum procentus. Kas  tikėjimo nepraktikuoja, tas jį ilgainiui ima prarasti.

Bandydami išvengti tikėjimo reikalo, kai kurie ima tegti, jog užtenka būti geru žmogumi, nebūtina tikėti. Gerumas čia reikštų moralės užlaikymą, kai žmogus žino, kas yra gera ir bloga, ir nedaro blogio, bet stengiasi vykdyti gėrį. Bet tai suvokti galima tik krikščionybės dėka. Būti geru be Kristaus – yra neįmanoma, vis tiek kažkokia krikščioniška įtaka turi žmogų lydėti. Pavyzdžiui, tėvai labai tikėjo, jų vaikai šiek tiek, anūkas – jau nėra aiškiai tikintis, bet dar išlieka savo senelio ir tėvo įtakoje, dar kažkokie moraliniai principai, gauti iš tėvų, jame atsiliepia. Vadinamų gerų netikinčių žmonių mes sutinkame todėl, jog jie yra kilę iš krikščioniškų giminių, juos dar įtakoja nematomas praeities pasaulis.

Matome tam tikrą nuoseklumą, kurį nusako mums Biblija, jog žmogus, negerbiantis Viešpaties vardo, bus prakeiktas per keturias kartas. Tarkime, senelis buvo šventasis, gyveno dorai, darbščiai, buvo pamaldus, naudojosi sakramentų malone, užlaikė visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Jo sūnus, dėl laikmečio įtakos, pavyzdžiui, tarybiniais laikais, jau nebebuvo toks pamaldus, bet dar neprarado teisumo, t.y. krikščioniškos moralės ir gyvenimo būdo. Anūkas jau nebėra nei šventas, nei teisus, tik geras ta prasme, jog nėra agresyvus ir atvirai neniekina Dievo ir kitų žmonių, bet nei pamaldumo, nei krikščioniškos moralės jis nebeturi. Matome, jog proanūkiai jau nebebus nei šventi, nei teisūs, nei geri, jie jau bus pražuvę kaip pagonys ir žvėrys, gyvenantys bet kaip, be jokio atsižvelgimo į Dievo įsakymus, į krikščioniško tikėjimo reikalavimus.

Tas degradavimas atsiranda dėl to, jog šeimoje nesirūpinama ugdyti žmogų, jog nededamos asmeninės pastangos, nėra nuoširdaus ir gyvo tikėjimo. Nors jis klausosi pamokslų, kažką paskaito iš krikščioniškos literatūros, tačiau jis panašus į kiaurą maišą, iš kurio viskas išbyra, kadangi priimdamas vien protu nededa to į savo širdį. Asmeninės pastangos viską atnaujina, atgimdo tikėjimą, o per tai šventumą, teisumą ir gerumą. Nors senelis buvo bedievis ir nedorėlis, panašiai gal  ir tėvas, bet jei jų sūnus atsivertė ir stangėsi šventai gyventi, jis pradeda giminėje naują erą, jis tampa gyva ir gera šaknimi, iš kurios ima augti gera giminė. Ir atvirkščiai, per keturias kartas prarandamas tikėjimas, nudžiūva geroji šaknis, proanūkiai pasirodo kaip Dievo bausmė ir prakeikimas tėvams, kurie ėmė nebegerbti Viešpaties vardo.

Dabar baigiame išlaidoti šventųjų kartą. Šventaisiais čia suprantame tuos, kurie, nors ir būdami netobuli, gaivino ir šventino savo sielas sakramentų ir maldingumo jėga. Tuokiame dabar tuos, kurie dar nėra tapę visiškais pagonimis ir žvėrimis, bet jų anūkai jau tokie bus. Kai kuriose giminėse, šeimose tas procesas atsitiko anksčiau. Dar 25 metai ir tikėjimas gali visiškai numirti, o su tikėjimu ir visa tai, prie ko mes buvome pripratę: draugiškumas, taika, užuojauta, pasidalijimas, tarpusavio pagalba, ištikimybė šeimose, vaikų ir senų tėvų globa, sąžiningumas ir t.t. Nelikus tikėjimo, ima merdėti moralė, krikščioniškasis gyvenimo būdas.

Ateis laikas, kai bus nebesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, reikia atleisti: „tu mane įžeidei, tai dabar tave aš nužudysiu“. Arba, užsimanys kaimyno žmonos, ateis ir papjaus jį, žmoną išprievartaus. Bus laikai, kai niekas nebesupras, jog negalima žudyti. Kai kas nors sakys, jog negalima žudyti, visi nustebę klaus: „kas tai pasakė, kodėl negalima“? Kai bus pranešta, jog Dievas neleidžia, visi labai stebėsis kaip negirdėtu dalyku.

Pabandykime suprasti, kodėl Jėzus pavadino Timiejų – Baltramiejų, artojo sūnų žmogumi be klastos. Reikėtų laikraščiuose patalpinti skelbimą, jog prapuolė žmogus, kuris neturi klastos… Visais laikais kaime gyvenantys žmonės pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu, buvo be klastos kaip Baltramiejus. Deja, metai iš metų matau, kad žemdirbių nuoširdumas ir paprastumas nyksta, jog žmonės darosi pikti ir veidmainiai. Turbūt mokosi iš seimo, politikų ir verslininkų? Mūsų laikus galima pavadinti ne tik mirties civilizacija, kaip teigė Jonas Paulius II, bet ir melo, klastos, apgaulės ir vagysčių civilizacija. Ypač tai aktualu Lietuvoje, kurioje valstybė apgaudinėja žmones, bet ir žmonės tuo pačiu atsilygina.

Kas yra paprastumas ir nuoširdumas, tos priešingos klastai vetybės? Galima išskirti kelis dalykus:

  1. Kai gyvename pagal paprastas taisykles, nekomplikuojame gyvenimo keistomis filosofijomis ir išvedžiojimais. Dievo įsakymai – tai paprastos ir aiškios taisyklės, be jokių apstatymų. Pasakyta nevok – tai ir nevok. Kiti ima išvedžioti, girdi, nevagiu, tik pasiskolinu negražintinai, tik priglaudžiau pasimetusį daiktą; girdi, visi vagia tai ir aš; nes, girdi, valdžioje esantys vagia daugiau negu paprastas žmogus… Ypač svarbu aiškias ir paprastas taisykles turėti namuose vaikų atžvilgiu: atlikai pareigas, tada gali turėti pramogas; nusikaltai – bus bausmė, už bloga baudžiama, už gera atlyginama, ir viskas visiems aišku.
  2. Antras dalykas, kuris reikalingas paprastumui išsaugoti, tai – nelipti per galvas, kad būtum už kitus aukštesnis, nesipuikuoti, nesididžiuoti, nenorėti pasirodyti geresniu už kitus, tuščiai nesigirti ir kitų nežeminti.
  3. Trečias dalykas, kuris padeda paprastumą išsaugoti, tai nuoširdus dalijimasis su kitais iš geros širdies, nesiekiant savo interesų ir pasipelnymo. Sudegė kaime kažkieno troba, žiūrėk, visi daro rinkliavą, eina į talką ir pastato naują namą.
  4. Ketvirtas dalykas, būtinas paprastumui, tai reikia sutvardyti troškimą daug turėti. Niekas kitas nesugadina žmogaus kaip dideli turtai ir godumas. Dabar soduose lūžta obelų šakos, kadangi neatlaiko vaisių svorio. Panašiai lūžta morališkai žmogus, kuris be saiko siekia turto. O kad galėtumei turto pasiekti, reikia daug neteisybių padaryti, daug pavogti, nusukti, nuskriausti, išeikvoti jėgų ir nervų.
  5. Dar kitas dalykas, kad išlaikytume paprastumą ir nuoširdumą – būti dėkingais už viską ką gauname, ką turime Dievui, šeimai ir kitiems žmonėms, ir atsisakyti murmėjimo. Sutikau ne kartą ūkininkų: buvo geri metai, gerai byrėjo grūdai, tai keikėsi, kad mažos kainos. Kitais metai, kaip šie, daug lijo, sugadino derlių, tai keikiasi, kad mažai paims. Klausimas – o tai kada padėkos Dievui? Nelaiminga murmeklių lietuvių tauta…
  6. Paprastumas moko mus būti savimi, nusimesti veidmainystės kaukes, moko mus sugebėjimo kalbėti iš širdies, o ne tai, ką reikia. Žinoma, reikia būti išmintingu ir bet ko kitiems nekalbėti.

Taigi, Baltramiejus – artojo sūnus, tikras tikintysis be klastos, kurį Jėzus pasirinko būti apaštalu iš kaimo, tarsi iš po obels. Už jo teisumą ir tiesumą pagonys lupo jam odą. Mažai beliko vyskupų ir kunigų be klastos bei drąsių. Daugumas tapo labiau politikais negu evangelistais, labiau žiūri, iš kur vėjas pučia, ir, esant iššūkiams, pasirenka pabėgimo, tylėjimo, veidmainystės ir ignoravimo taktiką.

Dievas ieško tikinčiųjų iš kaimo, tikrų katalikų be klastos, kurie turėtų gyvą tikėjimą. Gyvuoju mūsų senelių ir tėvų, kunigų ir vienuolių, valstybės vadovų ir tarnautojų tikėjimu laikomės mes patys, mūsų šeimos ir mūsų šalis. Nes tikėjimas kvailius padaro išmintingais, silpnus – stipriais, vaduoja žmones iš tamsos ir veda į šviesą, keičia šalis ir tautas, šykštuolius ir vagis daro dosniais bei teisingais, pijokus – blaiviais; suvienija valdžią ir žmones, turtingus ir vargšus, vyrą ir žmoną, atgaivina ir keičia. Gyvąjį tikėjimą, paprastumą ir nuoširdumą gauname ir iš Šventosios Dvasios, tačiau ir mūsų pačių pastangos yra labai svarbios.

Bus baisu, kai neliks tikrų ir neklastingų tikinčiųjų, kurių gražiausias pavyzdys yra šv.Baltramiejus-Natanaelis.

Žolinių manifestas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.

 

 

 

 

 

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu“

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina“  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Apie neturtą XVIII eil.sekmadienio evangelijos šviesoje

Šio sekmadienio evangelijoje pasakojama apie turtuolį, kurį Dievas vadina kvailiu, kadangi sulaukęs gero derlio jis neketino ieškoti gyvenimo prasmės, dėkoti Dievui, keistis į gerą, kažkam padėti, nesiruošė mirti, bet planvo statytis didesnius sandėlius ir save guodė, jog ilgiems metams turės gėrybių, kurios leis jam ilsėtis, puotauti ir vartoti. Dievas netrukus pareikalavo jo gyvybė ir teismo, ir jis buvo rastas skurdžiumi Dievo akivaizdoje.

Nesunku pastebėti, jog Jėzus Kristus asmeniškai pasirinko neturtą ir gan dažnai smerkė turtuolius, nematydamas didelių šansų jų sielų išgelbėjimui iš pragaro. Dar ir kitose Biblijos vietos rasime prakeikimo žodžius turtuoliams: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar esate sotūs, nes kentėsite alkį“ (Mt 5). Mato ir Luko evangelijose randame pagyrimą neturtingiesiems ir alkstantiems, jiems žadama Dangaus Karalystė ir pasisotinimas“.

Kai tai girdi stiprūs, sėkmingi, turtingi vyrai, jie ima manyti, jog krikščionybė yra silpnųjų ir vargšų religija, ir tos religijos teiginiai skamba atgrasiai. Natūralu, jog nesinori tapatintis su silpnaisiais, tačiau krikščioniškas „silpnumas“ yra kur kas stipresnis už materialinių turtų galią, kadangi remiasi dalijimusi ir solidarumu.

Kad suprastume, kur slypi Kristaus mokymo apie neturtą tikroji prasmė, reikia pažvelgti į ištakas. Dievas sukūrė žmogų kaip apdovanotąjį, ir visa, ką jis turi, yra gavęs kaip dovaną iš savo Kūrėjo. Tai, pasak šv.Ignaco Lojolos, yra esminis ir prigimtinis žmogaus neturto pagrindas. Užtenka pažvelgti į vaikų ir tėvų santykį, kad pastebėtume tą pačią taisyklę: vaikai gyvybę, meilę, rūpestį ir daiktus gauna iš tėvų kaip absoliučią dovaną, jie negalėjo be tėvų nei atsirasti, nei išgyventi, nei kažką turėti, jie yra visiški vargšai, todėl gan ilgą laiką vaikams yra viskas.

Panašiai Dievas pirmiesiems žmonėms Rojuje buvo viskas, jis buvo vienintelis jų turtas, kuris užpildė jų širdis ir gyvenimą. Ką apdovanotasis galėjo daryti, tai dėkoti Davėjui ir savo ruožtu dalintis su kitais. Tuo ir remiasi katalikiškoji religija, todėl jos pagrindinė ir aukščiausia malda – šv.Mišios – bei elgesio norma yra dovanojimo, dalijimosi ir dėkojimo pasireiškimas.

Biblijoje skaitome, jog žmonijos aušroje pasirodė šėtonas, iš pažiūros labai malonus ir draugiškas gyvenimo žinovas, klastingai pamokęs juos, kaip galima tapti „kaip Dievas“, lygiu Dievui ir nepriklausomu nuo jo. Šių „kursų“ rezultatas buvo tragiškas, nes žmogus atsiskyrė, neteko Dievo. Būdamas iš prigimties neturtingu, tačiau apdovanotas turtingai, kartu su Dovanotoju žmogus neteko ir esminių jo dovanų, tapo dar be to dvasiniu vargšu ir moraliniu skurdžiumi, kurio širdyje ir gyvenime atsivėrė baisi tuštuma ir nuobodulys.

Sunku visą laiką gyventi nuobodžiai, nejausti gyvenimo skonio ir prasmės, todėl kaip pabėgimo, kaip savęs apgavimo ir tuštumos užpildymo būdą žmogus išrado kultūrą: meną, pramogas, technolgijas, virtualybę ir t.t. Viena pažįstama inteligentų pora kadaise yra tai išreiškusi pasispasakojimu, jog sekmadienį praleidžia dvasingai ne bažnyčioje, bet klasikinės muzikos koncerte. Čia esą jie išgyvena grožį, dvasiškai pasiilsi, pasikrauna jėgų. Tikra tiesa, jog koncertų salės tapo bedievių bažnyčiomis, kuriose skambanti sakralinė muzika šlovina ne Dievą, bet su juo kovoja. Su Volteru galima tarti, kad niekas taip nesugadino dabartinių žmonių kaip mokslas ir menas….

Aukščiausią dvasinio subrendimo laipsnį žmonija buvo ir būtent Europa buvo pasiekusi  Viduramžiais, davus pasauliui tiek nuostabių mistikų, teologijos ir tikrovės filosofijos matmenis, meno genijų, teisės, mokslo, švietimo ir ugdymo pagrindus. Nuo to meto, vis labiau vystantis technikai, žmogus be paliovos tik degraduoja, griaudamas savo vidinį ir išorinį pasaulius. Liovėsi jo pastangos praturtinti savo širdį ir gyvenimą Dievu ir jo tiesa, tačiau labiau siekiama viso to, kas būtų vietoj Dievo: besaikių turtų, valdžios, garbės, malonumų, įspūdžių, vaikantis didingų, nerealių efektų ir išgyvenimų, kas atrodytų dieviškai, bet Dievą užgožtų. Tam pasitarnauja ne tik decibelai, bet ir narkotikai, adrenalinas ir t.t.

Evangelijoje minimo turtuolio probema buvo ta, jog jis praturtėjo tik materialiai, bet ne kaip asmenybė, ir ketino plėsti savo aruodus, bet ne širdį. Jis pripildė savo sielą ir gyvenimą tuo, kas nėra Dievas ir ką jis ketino turėti vietoj Dievo, t.y. puoselėjant šėtoniškos pagundos temą būti „kaip Dievas“, t.y. puikybės beprotybę.

Būti apdovanotu ir gyventi dalijantis su kitais reiškia plačią širdį, atvirumą, reiškia statyti bendradarbiavimo, draugystės ir meilės ryšius. Plečiantis savo sandėlius, bet ne širdį turtuolis iš esmės sugadina savo būdą, tapdamas egoistu ir išpuikėliu. Apie tokio tipo žmones antrame laiške Timotiejui rašė šv.Paulius: „Savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Tai skaitant tik gali klausti, kaip toks galės išganyti savo sielą, nebūdamas draugu nei Dievui, nei žmonėms?

Šv.Tomas Akvinietis sakęs, jog „homo – capax Dei“, t.y., jog žmogus yra gabus pažinti, priimti Dievą, būti juo užpildytas. Šia prasme žmogaus siela primena indą, kuris tampa kažkuo užpildytas. Gražiausiu pavyzdžiu išlieka švč.Mergelė Marija, kuri priėmė Dievą ir savo siela, ir kūnu, ir kuri vadinama malonės pilnąja. Deja, dvasios ir gyvenimo erdvę galima užpildyti ir kažkuo kitu, ir dar taip, kad nebelieka vietos nei Dievui, nei šeimai: darbas, sportas, gamta, turtai, virtualus pasaulis, alkoholis (kažkas yra sakęs, jog alkoholikas ieško savo dievo griovyje…), apskritai visa įvairovė nuodėmingo juslingumo.

Gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, tenka palikti šį pasaulį, visus žemiškus turtus, lieka tik dvasinė būklė. Tada pasirodys, jog žmogus neteko ir neturi Dievo, atmetė jo dovanas, kurių didžiausia yra Šventosios Dvasios, todėl prarado amžiną jo artumą, gyvenimą mylinčių asmenų bendruomenėje Danguje. Todėl palaiminti yra visi, kurie trokšta ir alksta Dievo ir jo Karalystės, jie bus pasotinti, o visa kita jiems bus pridėta.