Išminties dorybė. XVII eilinis sekmadienis.

Sakoma, kad žmogaus išmintis jau yra pusė Dievo valios. Išties, tokia Dievo valia, kad žmogus pirmiausia naudotų protavimo galią, ieškotų tiesos ir išminties. Dėka to galima atrasti vertybes. Salamonas prašė Dievą išminties, todėl buvo jo pagirtas ir palaimintas. Tačiau ir Kristaus mokinys neturėtų būti kvailesnis už Saliamoną, nes pats Kristus yra amžinoji Dievo išmintis.

Žmogiška išmintis ateina iš meilės, pažinimo, mąstymo, neskubant karštligiškai kalbėti ir veikti, nepasiduodant pasaulio nuomonių, madų ir aistrų blaškymuisi. Dieviška išmintis pasiekiama per Kristų ir Šventąją Dvasią.

Kai žmogus susidraugauja su išmintimi, tada ima atskleisti įvairias vertybes ir dovanas. Panašiai kaip evangelijoje minimas žmogus, kuris atrado lobį. Jis neskubėjo pasisavinti jo, tačiau nupirko sklypą, investuodamas į tai, kas atnešė jam didesnę naudą.

Išmokus atrasti vertybes, būtina perprasti, kaip prastesnius gėrius pakeisti geresniais. Evangelijos skaitinyje pasakojama, kad radęs lobį žmogus už jį nusipirko brangų perlą.  Kitaip sakant, pasiektas gėris tampa pagrindu siekti didesnio.

Kita vertus, kad tai būtų įmanoma, kasdien turime vykdyti vertybių ir gėrių selekciją, kaip evangelijos žvejys, kuris tinlu užgriebė visokių žuvų, tačiau pasiliko tik dideles ir naudingas. Sugebant atskirti blogį nuo gėrio, skirtingus gėrio laipsnius žmogus pamaži perpranta vertybių hierarchijos tikrovę, kurios paisant galima statyti tvirtą gyvenimo mūrą.

Tas, kas nemoka mažesnio gėrio pakeisti į didesnį, o gal net gėrį iškeičia į blogį, eina į bakrotą, pralaimi ne tik laikiname, tačiau ir amžiname gyvenime. Tokiu pavyzdžiu mums išlieka biblinis personažas Ezavas, kuris dėl pupelių troškinio atsisakė pirmgimio teisių, paveldėjimo, palaiminimo. Panašiai ir iš Egipto nelaisvės keliavę izraelitai garsiai svajojo apie Egipto česnakus, nerodydami susidomėjimo gyvenimu laisvėje ir su Dievu perspektyvos.

Žmonių prigimtis linksta prie iškirtinių, įkvepiančių dalykų. Pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas sukėlė daugelio susidomėjimą ir džiaugsmą nugalėtojais. Bet tik tiek, nieko daugiau. Akivaizdžiai matome, jog šėtonas sugeba apkarpyti žmonių gerus troškimus, pasitenkinant mažais ir primityviais pasiekimais. Jis atima iš žmonių didžiąsias vertybes, tobulumo siekį, Dangaus viltį, leisdamas džiaugtis kuo tik tai, bet ne prakilniomis vertybėmis.

Pasaulietinė išmintis Dievo akyse yra kvailystė, kai norima tikrovę matyti be Dievo Kūrėjo, kai apsiribojama vien visuomenės nuomonėmis ir madomis, nesąžiningais būdais siekti valdžios ir turtų. Tuo tarpu Dievo išmintis – tai Kristus, jo sekimas, nes jis atveria mūsų širdis, kad eitume tiesos ir meilės keliu. Kas atrado Kristų, tas atrado brangiausią lobį ir gražiausią Dangaus perlą, dėl kurio verta viską prarasti, nes jį turėti reiškia laimėti amžinąjį gyvenimą.

Kas esate, kun. Svarinskai?

Šiuo klausimu pavadintas sovietiniais laikais sukurtas dokumentinis filmas apie jau a.a.monsinjorą Alfonsą Svarinską. Filmo autorių sumanymas buvo aiškus: parodyti jį kaip priešišką, suktą ir fanatišką dvasininką šalia kitų – „gerų“.

Jei norime suprasti, kuo buvo mons.Svarinskas, susipažinkim, kuo buvo bibliniai pranašai. Jis daug kuo panašus į juos, ir tai nebus pasakyta per daug ar nepagrįstai. Beje, Bažnyčios teologija pabrėžia kunigų ir vienuolių pranašiškąją misiją, tačiau retai kada ši misija pasireiškia taip aiškiai, kaip pasireiškė monsinjoro asmenyje.

Nors monsinjoro kalbose Lietuvos ateities tema buvo dažna, tačiau pranašas nėra vien ateities numatytojas ir skelbėjas. Pranašai buvo drąsūs ir ištikimi Dievo tarnai, sąžinės vyrai, dažnai likę vieni prieš tautą, valdžią, ėję prieš srovę, kalbėję tai, ko nenorėta klausyti, skelbę ne pataikavimus ar išvedžiojimus.

Kaip pranašas Ezechielis monsinjoras dalyvavo ir rūpinosi politika bei religija, parodydamas glaudžią jų sąveiką, kaip ir jis dėl tautinio ir tikėjimo reikalo kalėjo tremtyje, buvo su ištremta fiziškai ir kultūriškai tauta, kad skelbtų jai viltį, palaikytų jos dvasią ir paruoštų ją grįžimui.

Kaip Izaijas jis kovojo už visuomenės moralės pakėlimą, ypač valdžios tarpe. Buvo nesutaikomas komunizmo ideologijos ir jos apraiškų kritikas post ir vis dar sovietinėje Lietuvoje. Jis nuolat teigė, jog neapsivaliusi nuo komunistinės praeities šalis liks silpna, jog nutolusi nuo krikščionybės Lietuva neteks moralinės stiprybės, kurios pavyzdžiu jis neabejotinai buvo.

Atlikęs misiją sovietmečiu, jis nebuvo labai laukiamas Nepriklausomos Lietuvos tikrovėje. Tarsi Jonas Krikštytojas gyveno dykumos skurdo sąlygomis, ugningu žodžiu telkė minias ir buvo pelnęs valdančiųjų pagiežą. Kai kas monsinjorą pašiepdavo, girdi, – jis kaip šarvuotas riteris pasibaigus karui nenusiėmė šarvų, kad tremtys ir kankinimai pakenkė jo emocijoms ir mąstymui. Jis buvo stumiamas iš viešumos, pats kelis kartus mačiau kaip iš jo buvo atiminėjimas mikrofonas, kaip buvo varomas ir iš bažnyčių.

Galų gale, Jėzaus žodžiais tariant, tauta pranašus persekioja, o paskui stato jiems paminklus. Būti šventu ir tiesiakalbiu yra pavojinga ne tik priešiškame pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Čia, žiūrėk, uja ir atiminėja mikrofonus, o prie karsto tie patys vaikytojai beria pagiras, jog buvo legendinis žmogus. Tai dar labiau išryškina monsinjoro pranašišką prigimtį.

Į klausimą, kas buvo kun.A.Svarinskas, bandome atsakyti naujai. Šarvonės ir laidotuvių iškilmingumu, tautos, Bažnyčios, valdžios ir žiniaslaidos dėmesiu buvo įvertintas ir pagerbtas jo indėlis, padėkota už jo asmens ir gyvenimo dovaną. Buvo pasakyta daug teisingų įvertinimų.

Bet kam monsinjoras užmes savo apsiaustą, kaip Elijas Eliziejui? Ar Dievas siųs Bažnyčiai ir tautai drąsų, konjunknūroms nepriklausantį kunigą, kuris išdrįstų būti pranašu, kančios vyru, tiesos liudytoju ir kelrodžiu tautai?

svarinkas

 

XVI eilinis sekmadienis. Kviečiai ir raugės

Mes gyvename keistame pasaulyje, nes mūsų gyvenimas yra gėrio ir blogio mišrainė. Esame netobuli žmonės, gyvenantys netobuloje visuomenėje. Mūsų šauta, šalis, ir net Bažnyčia yra tuoj pačiu ir geri, ir blogi.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinyje girdime Jėzaus sakoma palyginimą apie šalia vienas kito augančius kviečius ir rauges. Raugė yra kvazdikinių šeimai priklausanti javų piktžolė, brandinanti nuodingas sėklas, kurios netinka maistui.

Pradžioje yra sunku suprasti, kas yra kas, nes raugės želmuo atrodo kaip kviečio. Pražysta gražiu violetiniu žiedu. Sakytum, nieko blogo nežada. Panašiai blogis dažnai atrodo kaip gėris, o gėris – kaip blogis. Tik vėliau vaisiai išduoda, kas yra kas, todėl pjūties metu naudingas grūdas yra atskiriamas nuo nuodingo.

Raugių ir kviečių palyginimu Jėzus atskleidė ne tik puolusio pasaulio tikrovę, tačiau ir Dievo laikyseną, kuri yra apagrįsta kantrumu ir neskubėjimu, leidžiant pasirodyti vaisiams. Žinoma, šis būdas reiškia, jog dažniausiai nėra greito ir radikalaus būdo pašalinti blogį.

Kad galėtume būti kantrūs ir nesikarščiuoti, privalome turėti tikėjimą mylinčio Dievo planu. Savo gyvenimo, kančios ir prisikėlimo pavyzdžiu Jėzus pakvietė ir mus turėti jo požiūrį, palikti Dievui atskirti gėrį ir blogį.

Nors mūsų pasaulis ir gyvenimas yra labai keisti, visgi čia yra ir daug gėrio, daug nuostabių žmonių, kurie mums liudija, jog gėrio stebuklas vyksta, jog meilė yra nenugalima, sugeba pernešti blogio puolimus, jog ilgainiui kiekvienas subrandina savo vaisius, kurie jį maitina arba nuodija, neša gyvybę arba nusviedžia į neužgesinamą ugnį. Juk kiekvienas nusipelno tokių vaisių, kokius puoselėjo. Gėris jau savaime yra ir atlygis. Blogis, nuodėmė savaime neša bausmę ir kančią.

rauge

Šimteriopas malonės grūdas. XV eilinis sekmadienis

Jėzaus palyginime apie sėjėją ir į skirtingas terpes krentantį grūdą atsiskleidžia Dievo malonės veikimo tikrovė. Dievas yra sėjėjas, grūdas – jo malonė, terpė – žmogaus širdis: kieta, lengvabūdiška, užmarši ar pagarbi.

Grūdas savyje turi gyvybę, jis yra vaisius to, kuris jam suteikė gyvybę, kaip kad malonė yra Dievo vaisius. Grūdas yra pradmuo, iš kurio gali išsisvystyti užslėpta tikrovė. Taip ir malonė savo pradžia yra tarsi grūdas, ypač Krikštas, kuris tampa pasėtas, tačiau ne visose širdyse išsivysto, o jei vystosi, turi galią daugėti ir užsisėti.

Malonė nori būti šimteriopa savo vaisiais ir išpažinėjais. Pakrikštytųjų yra daug, o nešančių šimteriopus teisumo vaisius yra vienetai. Dėl šios priežasties vieni su tikėjimu yra tik susidūrę, prie jo prisilietę, kai kuriuose tikėjimas įsišaknijo paviršutiniškai kaip negyva tradicija be giluminio įsitvirtinimo, kituose tikėjimas neatlaikė pasaulietiškos konkurencijos ir kompromisų.

Neįdomu, kaip nusidėjėlis nusideda, kokią tikėjimo parodiją jis demonstruoja. Įdomu yra, kaip šventieji yra šventi, kaip juose reiškiasi įvairiopa ir turtinga malonės gėrio tikrovė. Įdomu, kaip katalikiškoji civiliazacija tapo šimtagrūde, davusi gėrio vaisius visose gyvenimo srityse: mene, moksle, technikoje, filosofijoje, visuomenės gyvenime ir t.t.

Dievas ir minkština, ir sėja sielos dirvon malonę, kai žmogus paprasčiausiai neužkietina širdies per puikybę, nepražudo pirmųjų gėrio daigų nekantrumu, nesileidžia išblaškomas pašalinių pasiūlymų. Tų šimteriopų vaisių krikščionių, o ne žūvančio tikėjimo proformos, meldžiame Bažnyčiai.