Biurokratizmas – stabmeldystės forma (2 d.)

Katekizmo mokyme nurodomi 10 Dievo duotų žmogui įsakymų. Vieni iš jų draudžiantieji, kiti įsakantieji, vieni liečia santykį su Dievu, kiti – su žmogumi. Tai, vaizdžiai tariant, pasaulio ir gyvenimo naudojimo taisyklės, kad tikrovė nevirstų pragaru ir šiukšlynu, kad žmogus galėtų išsaugoti prasmingą ir tvarkingą gyvenimą, vedantį jį link Dievo.

Kai klausiame, kuris įsakymas yra svarbiausias, turėtume pažvelgti, kurį įsakymą labiausiai pabrėžė ir gynė pranašai, dievobaimingi žmonės, kurio įsakymo nesilaikymas atneša didžiausią blogį ir yra skaudžiausiai baudžiamas. Akivaizdu, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų laikais labiausiai kovota už pirmąjį Dievo įsakymą. Jokio  kito įsakymo netoleravimas nebuvo toks nuožmus, kaip pirmojo. Pilnesnė to įsakymo versija skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 2–5).

Biblijoje minima ir prakeikiama Kanaano pagonybė garbino savo dievukus Astartę ir Malochą. Pastarojo skulptūra buvo vaizduojama su ištiestomis rankomis. Apiegų metu ant jų paguldydavo aukojamus gyvus kūdikius, kuriuos iš apačios degindavo ugnimi. Kūdikių tėvai dažniausiai priklausydavo aukštuomenei. Jie patys aukodavo savo kūdkius ir turėdavo apeigų metu būti šalia ir su visa minia džiaugsmingai giedoti ir šokti, kad nesigirdėtų kenčiančio kūdikio klyksmas. Šis kanaaniečių ritualas kėlė pasibaisėjimą visoms kaimyninėms tautoms.

Panašiai pirmaisiais amžiais po Kristaus iš krikščionių buvo reikalaujama, kad imperatoriaus statulos akivaizdoje įmestų jo garbei smilkalų grūdelį. Teigta, kad imperatorius yra pusiau dievas. Užteko tik parodyti didesnį paklusnumą ne Kristaus, bet žmogiškosios valdžios atžvilgiu, ir prievartaujamas krikščionis atgaudavo laisvę. Kurie to nepadarė, buvo kryžiuojami, kankinami, žudomi, atiduodami sudraskyti žvėrims, kadangi formalumo nelaikė aukščiausia taisykle, kuriai reikia paklusti.

Ar kanaaniečiai ir kitos pagoniškos tautos tikėjo savo dievukais, kad pateisintų tokias aukas? Ar romėnai tikėjo imperatoriaus dieviškumu? Jei būtų tikėję, tai nebūtų jų tiek nužudę… Akivaizdu, kad paprasti žmonės buvo linkę tikėti, o aukštuomenė ir labiau išsilavinę reiškė skeptiškumą ar net atvirą netikėjimą. Antikos laikų filosofų užrašuose randame ištisas patyčių ir skeptiškumo pastraipas.

Tai kodėl buvo atliekami tokie ritualai? Kadangi tai atitiko praeitų kartų mokymą, tradicijas, apeigų knygas, religijos raidę, nusistovėjusį viešąjį paprotinį įstatymą, kitaip sakant, atitiko formalumus. Sąžinė ir protas tapo paminti ir paaukoti kažkieno sukurtam nežmoniškam ir nelogiškam įstatymui.

Žmogiškojo įstatymo kūrėjas, saugotojas ir teisėjas šiais laikais yra valstybinė valdžia, dar tiksliau – biurokratija.  Biurokratinės valdžios įsigalėjimas reiškia tą patį, kad ir šiais laikais bus aukojami žmonių likimai įstatymo raidei, formalumui, kai labiau paisoma ne sąžinės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo, tačiau nuolat kintančio žmogiško įstatymo raidės ir jo kūrėjų puikybės. Pavyzdžių yra daug, kaip ant žmogiškojo įstatymo rankų deginamos piliečių aukos. Baisiausias ir tiesiogiai susijęs su Kanaano pagonybės ritualu yra abortų įstatymas, kai žmogiškosios teisės vardu yra leidžiama žudyti negimusius žmones. Nepriklausomybės pradžioje rašyta apie močiutę, kuri turguje nelegaliai pardavė 20 kiaušinių ir gavo 60 000 litų baudą. Kažkuris policininkas sustabadė ir nubaudė už greičio viršijimą vyrą, kuris vežė į ligoninę gimdyti pradėjusią žmoną. Girdime, kad kelių patruliai pasirenka kontroliuoti ne tas vietas, kur daugiausia įvyksta avarijų ir žūna žmonių, bet pasislepia tokiose vietose, kuriose gali prisigaudyti greičio viršytojų ir kyšių davėjų. Gydytojas atsisakė padėti mirštančiam ligoniui, kadangi jis neatitiko formalumų.  Mokykloje dirba mokyta, kuriai jos darbas nepatinka, neišplaukia iš širdies, ji tik atlieka formalumus, dirba kaip kiaulidės darbuotoja be dvasios, meilės, polėkio ir kūrybiškumo. Panašiai gali atsirasti kunigų ir vyskupų, kurie viską atlieka formaliai, tačiau kunigystė nėra jų pašaukimas, todėl jie sugeba užgesinti degančias tiesa ir šventumu širdis, sukuria biurokratines struktūras, kurios gina jų bedvasį gyvenimo stilių.

Formalizmas yra plačiai paplitęs, tačiau mes dažnai su juo taikomės. Žmonių skausmas, nelaimės ir jų tikrieji poreikiai yra nepaisomi, paminami įstatymo vardu tų bedvasiais pasidariusių biurokratų, kurie supranta, žino, jog elgiasi neteisiai, tačiau nieko nedaro, kad žmogui padėtų. Jie pildo instrukcijas, tačiau savo širdimi nepergyvena dėl savo darbo padarinių, atlieka formalius reikalavimus, tačiau nesidomi, ar tai yra teisinga, ar pasitarnauja atskiro žmogaus ir visuomenės gerovei.

Šv.Rašto ir ypač Jėzaus Kristaus nešama žinia yra ši: nesielgsiu formaliai, nesilenksiu žmogiškų įstatymų ir bedvasiškumo stabui, aukodamas kitų gyvenimus. Biurokratija nėra pasaulio kūrėja ir centras, bet, apaštalo Pauliaus mintimi ir demokratinės visuomenės vizijoje, tik Dievo ir visuomenės tarnaitė, kuri egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet kitų gerovei. Jėzus Kristus buvo užsipultas fariziejų, kai pažeidė savo pačių užaštrintą įstatymą ir draudžiamą dirbti Šabo dieną išgydė ligonį. Šiuo poelgiu jis parodė, jog ne žmogus tarnauja šabui, bet šabas žmogui, ne žmogus įstatymui, bet įstatymas žmogui.

 

Biurokratija (1d.)

Nesenai Laisvosios Rinkos Instituto atlikto tyrimo duomenys atskleidė faktą, jog mažėjant gyventojų Lietuvoje, savivaldybių biurokratinis aparatas auga http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paradoksas-gyventoju-mazeja-o-savivaldybiu-administracijos-pleciasi.d?id=71793160 . Bet tai buvo akivaizdu jau prieš dešimt metų, kai netekus pusės milijono gyventojų, Seimo narių skaičius nesumažėjo. Netekus ir vieno milijono gyventojų, tas skaičius išliko toks pats.

Žmonijos istorija mena įvairias valdžios formas: monarchų, teokratinę-pranašų, dvasininkų, teisėjų, liaudies. Išbandytos beveik visos galimos versijos, apart vaikų valdžios (efebokratija), kurios bruožai ima ryškėti. Mums atrodo, jog dabar gyvename demokratijos laikais, tačiau nepastebime, jog iš esmės tai yra biurokratinės valdžios epocha, kuri prasidėjo po prancūzų revoliucijos, stipriai įsišaknijo toje šalyje ir jos modelis tapo permestas į Europos Sąjungos institucijas. Apskritai, visos pro ar post socialistinės šalys turi tą patį biuroktiškumo ir per daug išsiplėtojusios biurokratijos bruožą.

Kas yra biurokratija? Tai valstybės tarnautojai (ypač turintys sprendimų ir reguliavimo galią), privilegijuota visuomenės dalis, kuri turi kur kas geresnes socialines ir darbo sąlygas bei teises, pradedant pensijomis, baigiant priedais, komandiruotėmis, viršvalandžiais ir t.t., negu asmeniniu verslu užsiimantys ar jame įdarbinti piliečiai. Maža to, tai grupė, kuri turi stiprų polinkį į susireikšminimą, savitiksliškumą, korupciją, vis didesnę visuomenės kontrolę, sprendimų uzurpavimą, sustabarėjimą ir augimą. Apie tai, jog biurokratija kuria valstybę valstybėje ir visais įmanomais būdais gina vien savo interesus, parašyta nemažai. Dėl šios priežasties biurokratinį aparatą reikia ypatingai akylai kontroliuoti ir riboti.

Iš esmės, biurokratijos filosofinės prielaidos slypi ypač kairiųjų, neomarksistinėje ideologijoje. Tai amžinojo, prigimtinio įstatymo ir žmogiškosios teisės santykio klausimas. Ne visada žmogiškoji-valstybinė-biurokratinė teisė atspindi ir gina prigimtinį įstatymą. Matome tendenciją vis labiau atmesti amžinąją, prigimtinę, dieviškąją teisę, ir vis labiau įtvirtinant nepastovią, nuolat besikeičiančią, tačiau pretenzingą ir agresyvią žmogiškąją  teisę. Kitaip sakant, biurokratija ima uzurpuoti Dievo ir gamtos vietą.

Žmogiškoji teisė ir yra biurokratijos erdvė, kurioje ji tarpsta. Ypač socialistinė biurokratija pasižymi dideliu nepakantumu kitoms valdžios formoms, todėl stengiasi susilpninti ar pašalinti religinę, tėvų, tautinės tradicijos, bendruomenių ir kitas valdžios apraiškas, įvesdama vis daugiau nereikalingo reguliavimo, versdama priimti visuotinai smerkiamus dalykus ir kišdamasi į visas gyvenimo sritis.

Napoleonas yra sakęs, jog kas penkeri metai reikėtų pusę visų valdininkų sušaudyti be teismo, siekiant sumažinti jų skaičių iki realių poreikių (biurokratija sugeba padvigubėti, kadangi per daug nori aprėpti, tačiau yra per daug tingi), kad būtų apribojama jų įtaka, ir kadangi biurokratai neabejotinai įvykdę įvykdę tiek korupcinių nusikaltimų, jog neapsimoka net vykdyti teismo proceso. Žinoma, tokiam jo pasiūlymui pritarti negalima, bet perspėjimas yra teisingas, jog nusimetusi visuomenės ir prigimtinio įstatymo kontrolę, biurokratija paskandina sveiko proto ir elementaraus teisingumo sąvokas, piliečių ir valstybės interesus  įstatymų, instrukcijų, potvarkių ir savo interesų pelkėje.

Nesenai viena pažįstama pasidalino vienos institucijos atsakymu į jos užduotą klausimą, kuris iliustruoja biurokratinio pasaulio savitas taisykles, savitą kalbą ir ceremonijas, kurį paprastam žmogui sunku suprasti ir prie jo prisitaikyti:

„Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 p. nustato, kad asmenų prašymai raštu, atsiųsti institucijai elektroniniais ryšiais, turi būti pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, sukurtu saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintu galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, arba suformuoti elektroninėmis priemonėmis, kurios leidžia užtikrinti teksto vientisumą ir nepakeičiamumą. Asmenų prašymai, pateikti elektroniniais ryšiais nesilaikant Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, per 2 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje grąžinami asmeniui ir nurodoma tokio prašymo grąžinimo priežastis (Taisyklių 42 p.). Šiuo atveju 2016  m. liepos 5 d. iš  …………….@gmail.com  elektroninio pašto siųstas asmens prašymas neatitinka Taisyklių 28 punkte nustatyto reikalavimo, todėl vadovaujantis Taisyklių 42 p. yra nenagrinėjamas“.

Šis atsakymas liudija, jog biurokratų pasaulis atitrūksta nuo kasdienės kalbos, žmonių poreikių, tampa nesuprantamas ir neįveikiamas eiliniam žmogui, todėl atsiranda tarpininkų (teisininkų ir advokatų) poreikis, be kurių žmogus tampa tiesiog valstybinio-biurokratinio gyvenimo autsaideriu. Nebent jis disponuoja pakankamomis lėšomis, kad galėtų pasisamdyti tuos tarpininkus. Antraip jo laukia antrarūšio piliečio likimas, tuščias susirašinėjimas ir bėgiojimas nuo vieno langelio prie kito.

Lietuva yra šalis, kuri turi biurokratų perteklių, bet kuriai trūksta valstybininkų. Neatmestina, jog kai kurie biurokratai turi ir sąžinę, ir padorumą, ir valstybinį mąstymą, t.y. gali būti vadinami valstybininkais, bet bendra patirtis rodo, jog daugumas biurokratų nėra užaugę iki tokio laipsnio, todėl Lietuvos respublika skęsta problemose ir nesimato jai optimistiškos ateities.

Valstybės ir valdininkų egzistavimas turi prasmę tuomet, kai jų pirmasis tikslas ir svarbiausia užduotis – tarnauti piliečiams ir bendram gėriui, kai padedama piliečiui būti atsakingam už savo gyvenimą ir veiklą, kai pasitikima bendru pagrindu, kurį gauname užgimdami, kurį perduoda tautinė ir religinė kultūra – prigimtinį įstatymą, įspaustą gamtoje, protuose ir sąžinėje. Valstybės aparatas neturėtų naikinti visuomenės, kaip vyksta dabar, bet ją vystyti ir gausinti. Ir naujoji D.Britanijos premjerė Teresė May savo programoje paminėjo siekį, kad valstybės institucijos gyventų ne sau, bet piliečiams.

biurokratija

„Suvalkų koridorius“ ir nepilietiškumas – Lietuvos „Achilo kulnas“

JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodges yra teigęs, jog Rusijos Federacija Baltijos šalis galėtų užimti per pusantros – dvi paras, izoliuojant jas nuo Lenkijos ir tuo pačiu nuo NATO „Suvalkų koridoriaus“ ruože. Tai Baltijos šalių „Achilo kulnas“, 65 km ruožas, kuris prasideda Kaliningrado srityje ir baigiasi Baltarusijoje. Abiejuose taškuose yra pakankami kariniai pajėgumai izoliuoti Lietuvą nuo NATO teritoriniu požiūriu. Nebūtina užimti visos Lietuvos teritorijos, užteks to koridoriaus, kad ši šalis taptų visapusiškai izoliuota ir valdoma iš kito „centro“.

Jei taip įvyktų, NATO neturėtų jokių galimybių pasipriešinti šiam žingsniui. Nepakaktų planuojamų užsienio batalionų ir Lietuvos pajėgų atremti šį žygį. Akivaizdu, kad Rusija galėtų pagrasinti atominiu ginklu, jei būtų imtasi atkovoti jos okupuotas NATO nares.

Ar tikrai rizikuos likusios karinės sąjungos narės veltis į didelį ir ilgą konfliktą, kad apgintų nedideles ir nereikšmingas Baltijos šalis? Teoriškai turėtų pasireikšti solidarumo įsipareigojimas, tačiau kai kurių šalių ekonominiai sprendimai parodo, jog praktiniai sumetimai yra aukščiau ideologinių. Pavyzdžiu čia galėtų būti Vokietija, kuri kartu su Rusija tiesia antrą dujotiekį, nepaisydama kitų Baltijos šalių interesų ir protestų. Didieji eilinį kartą nesiskaito ir nulems mažų valstybių ateitį.

Belieka melstis, kad tai neatsitiktų, ir ruoštis, jei tai atsitiktų. Klausimas, ar dar bus kam ginti Lietuvą, nes milijonas pajėgiausių, bet idėjiškai silpniausių jos žmonių emigravo, ir, tikėtina, nemažai likusiųjų baiminsis pasilikti Suvalkų žaibo grėsmėje, kol Lietuva neturės realios karinės galios sulaikyti antpuolį bent kelioms savaitėms, kol atskubės didesnė NATO pagalba.

Žvelgiant iš Lietuvos provincijos ar neturtingo daugiabučio gyventojo perspektyvos, niekas iš esmės nepasikeistų: ar dabar žmogus vargsta, ar paskui teks vargti, vis tas pats. Žvelgiant iš dabartinės valdančios daugumos perspektyvos, irgi mažai kas keistųsi – liktų beveik tie patys ir jiems nebereikėtų drebėti dėl perrinkimo valdomos demokratijos tikrovėje.

Ar Lietuva turi ir supranta savo misiją, pašaukimą, tikslą, dėl kurio būtų verta melstis, darbuotis ir gintis? Savo piliečius skriaudžianti, nemylinti, jų sau nesistengianti laimėti, rimto dvasinio ir ideologinio pagrindo neturinti respublika gali būti jų pačių išduota esminėmis akimirkomis. O koks skirtumas materialiai, kultūriškai ir dvasiškai vargstančiam žmogui, kurį suplyšusį švarką užsidėti, kurį poną keikti: lietuvišką ar rusišką?

koridorius

Kaip vertinti Hario Poterio nuotykių romaną ir jo ekranizaciją

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.