Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda imtis žemiškų priemonių, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Dievas neatgežia mums nugaros

Amerikietis kardinolas Burke, buvęs aukščiausiojo bažnytinio teismo vadovas, ragina lankyti bažnyčią net ir epidemijos laikais, kad patirtume Dievo artumą ir sulauktume jo pagalbos, nes be Dievo pagalbos pražūsime. Šv. Jono XXIII 1962 m. patvirtintame mišiole yra specialūs tekstai Mišioms prašant išgelbėjimo nuo mirties epidemijos laikais (Missae Votivae ad Diversa, nr 23), kurias parapijų kunigai galėtų nuolat aukoti už jiems patikėtus žmones.

Dievas niekada neatsuka mums savo nugaros, neatšaukia savo sandoros su mumis, nors esame dažnai abejingi, šalti ir neištikimi. Dabartinės kančios atskleidžia daugelio širdžių šaltumą ir abejingumą. Turime atsigręžti į Dievą ir melsti jo gailestingumo. Dabartiniais laikais akivaizdus yra dalies visuomenės pasitraukimas nuo Dievo. Ten kur atakuojamas žmogaus prigimtinis seksualumas, šeima, negimę kūdikiai, platinama gender ideologija, kur atliekami gamtos ir žemės pagoniški kultai, netgi Bažnyčios viduje, ten pasireiškia  akivaizdus pasitraukimas nuo Dievo. Yra žmonių Bažnyčioje, kurie vadina žemę mūsų motina, tarsi iš jos mes būtume kilę, tarsi ji būtų mūsų išganymas. Mes ateiname iš Dievo rankų ir Jame atrandame išganymą.

Kardinolas nesupranta, kodėl buvo sustabdytos apeigos ir sakramentai bažnyčiose, kuriose yra pakankamai didelės erdvės, kad būtų galima užtikrinti separacijos reikalavimą. Klausyklas galima aprūpinti apsaugos plėvelėmis, kad būtų galima prieiti išpažinties visiems norintiems. Tai ypač svarbu viruso sukeltos ligos ir mirties akivaizdoje, ypač skubant susitaikyti su Dievu sunkios nuodėmės būklėje esantiems katalikams.

 

Vatikano dekretas Didžiosios Savaitės ir Velykų klausimu

Vatikano Dievo kulto ir Sakramentų kongregacija kovo 25 d.  išleido dekretą, pasirašytą kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah, dėl Didžiosios Savaitės apeigų epidemijos sąlygomis.

Velykų data negali būti perkelta, kunigai apeigas turės atlikti be tikinčiųjų dalyvavimo, be koncelebros ir ramybės palinkėjimo. Parapijiečiai skatinami melstis namuose tą valandą, kai parapijos bažnyčioje bus atliekamos apeigos ir taip vienytis dvasiniu būdu, nebent parapija turi galimybę transliuoti kunigo atliekamas apeigas per internetą.

Apleidžiamos visos procesijos, kojų plovimo apeigos, imamos trumposios kai kurių apeigų formos, krizmos Mišios nukeliamos į ateitį pagal galimybę, Didžiojo Penktadienio apeigose kryžių pabučiavimu pagerbia tik kunigas, iškilminguose maldavimuose prisimenami visi sergantieji ir slaugantieji, liaudies pamaldumo elementai perkeliami į Kryžiaus išaukštinimo šventę rugsėjo viduryje.

Mano komentaras. Negalėjimas švęsti Velykų savo esme yra tragiškas reiškinys, kažkoks baisus ženklas, tarsi bausmė ar atlygis, tarsi bloga pranašystė. Tapome sutrukdyti ir atriboti nuo esminio dalyko, lyg išgyvenant jaunosios mirtį per jos vestuves.  Epidemijos laikas atskleidė tikrąjį žmonių dvasinį ir moralinį veidą.

Velykas tikintieji sutiks melsdamiesi ir giedodami prie žydrųjų ekranų, kadangi vyskupai neleidžia realaus dalyvavimo. Nepaisant tokios aplinkybės, reikėtų Velykas švęsti, o savo namus padaryti namų bažnyčia su visais dvasiniais elementais: malda, giesme, įrengiant altorėlį su intronizuotais Jėzaus ir Marijos Širdžių paveikslais, su Velykų simboliais ir papuošimais, kiek tai įmanoma.

Kunigai budi bažnyčiose, todėl dera prisiruošti velykinei išpažinčiai pagal visus atsargumo reikalavimus, kuriuos nurodo vyskupai ir civilinė valdžia. Niekas teneatskiria mus nuo Dievo meilės – net koronavirusas. Gal ši epidemija atskleidė mūsų tikėjimo menkumą ir butinybę jį atnaujinti?

Epidemijos protrūkis kunigų seminarijoje

Visi šv. Petro brolijos seminarijoje Wigratzbade Vokietijoje  dirbantys kunigai ir pusė studijuojančių klierikų apsikrėtė koronavirusu nuo italo kunigo, kuris svečiavosi seminarijoje ir nežinodamas atvežė iš savo šalies ligą. Daugumos sveikata pasitaisė, beliko 10 sunkiai sergančių.

Kovo 14 d. pradėjusi plisti liga privertė visą bendruomenę izoliuotis ir sudarė tinkamas sąlygas ne tik gydytis, tačiau ir pamąstyti, koks trapus ir trumpas yra gyvenimas, kad būtina rūpintis ne tik savo kūniška sveikata, tačiau ir savo sielos amžinuoju išganymu.

Savo internetiniame puslapyje seminarijos atstovas rašė, jog Dievas leidžia blogiui įvykti tik dėl to, kad būtų pasiektas dar didesnis gėris, todėl epidemija paskatins daugelio grįžimą pas Dievą, o jo ištikimiesiems dar labiau sustiprinti tikėjima Tuo, kuris vienintelis gali suteikti prasmę mūsų trapiai  egzistencijai žemėje.

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Kovo 25 d. popiežius kviečia bendrai maldai

Popiežius Pranciškus kovo 25-ąją, Viešpaties Apreiškimo iškilmės dieną, paskelbė visuotinės maldos koronaviruso epidemijos intencija diena, šaukiantis Dangaus pagalbos ir kartu vidurdienį meldžiantis Viešpaties išmokyta malda – Tėve mūsų.

Tą pačią dieną 18 val. šv. Petro ir Povilo bazilikoje Vatikane popiežius vadovaus bendrai maldai epidemijos įveikimo intencija, perduodamai visuomenės komunikavimo priemonių pagalba.

 

Nuo viruso mirę kunigai Italijoje

Praeitą penktadienį Italijoje mirė 10 kunigų, kurie skubėjo patarnauti sergantiems tikintiesiems teikdami patepimą, šv. Komuniją ir stiprindami juos dvasiškai. Bendras nuo korona viruso mirusių kunigų skaičius Italijoje – jau 50. Daugiausia tai vyresnio amžiaus dvasininkai, tačiau jų tarpe yra du 55 ir 45 metų sulaukę kunigai.

Daugiausia nuo viruso mirusių kunigų yra iš Bergamo ir Lombardijos. Bet ko gero didvyriškiausias buvo kun. Giuseppe Berardelli, Casnigo klebono, pavyzdys. Kai sirgdamas pateko į ligoninę, atsisakė kvėpavimo aparato dėl kito ligonio, kadangi yra didelis jų trūkumas.

Tai paslaptis, kaip Dievas sugeba iš blogio išvesti gėrį, kai savo Sūnaus kančia ir mirtimi atnešė pasauliui išganymą. Liga ir kančia gali tapti akstinu atrasti Dievą ir atsiversti. Tai patyrė jaunas gydytojas iš Lombardijos Iulian Urban (38 m.), kuris grįžo į tikėjimą, išgyvenęs daugybę skaudžių savo pacientų mirčių ir sutikęs ligoninėje sergantį kunigą.

Dar prieš dvi savaites jis buvo ateistas ir juokėsi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eidavo į bažnyčią į Mišias. Didelę jam įtaką padarė jo skyriuje sunkiai nuo viruso komplikacijų sergantis kunigas, kuris niekuo nesiskundė, tačiau guodė kitus ligonius. Tai 75 metų kunigas, kuris mirė su biblija rankose ir malda lūpose.

Kovo 24 d. Lenkijoje mirė pirmas kunigas iš Zamostės-Lubiešovo vyskupijos Boreckis, Bialopolės klebonas prie sienos su Ukraina. Kunigas buvo sulaukęs 67 metų.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp šventųjų per amžius, nes Tu maloningas.

To istorijoje dar nėra buvę – šv. Mišių uždraudimas

Kanonų teisės specialistė Catherine Caridi, kurios interviu pasirodė ChurchMilitant.com puslapyje, neįsivaizduoja, kad šv. Jonas Paulius II leistų kuriam nors dieceziniam vyskupui uždrausti tikintiesiems garbinti Dievą Bažnyčios nustatytu tobuliausiu būdu – šv. Mišiomis. Ji giria Lenkijos vyskupus, kurie leido padidinti aukojamų šv. Mišių skaičių, kad padaugintų maldas ir tuo pačiu išvengtų spūsčių pavojaus epidemijos akivaizdoje.

Caridi ragina tikinčiuosius oponuoti vyskupams, kurie visiškai uždraudė šv.Mišias ir dalyvavimą jose, nes nuo neatmenų laikų Bažnyčia mokė, kad lex iniusta non est lex – neteisinga teisė nėra teisė, todėl nėra prievolės jai paklūsti. Nei vienam vyskupui nesuteikta teisė uždrausti viešas šv. Mišias, nes toks sprendimas būtų negaliojantis  455 kanono mintimi. Visuotinė teisė nesuteikia vyskupams galimybės atšaukti viešas Mišias.

Caridi atkreipė dėmesį, jog viešų Mišių uždraudimas yra beprecedentinis įvykis, kurio analogo nerandame istorijoje. Be abejo, Bažnyčios persekiotojai tai darė ne kartą, bet kad vyskupai jas uždraustų – negirdėtas dalykas. Mišių ir sakramentų uždraudimo mastas šokiruoja, todėl galima tai vadinti įžengimu į kažkokią „alternatyvios  katalikybės“ epochą.

Lenkijos kardinolas Višinskis ir kard. Vojtyla nepakluso viešosios valdžios reikalavimams apriboti liturginę ir pastoracinę veiklą. Jie išlieka pavyzdžiu visiems kunigams, kurie Dievo įsakymų klauso labiau nei žmonių. Viduramžiais gyvenęs kardinolas Karolis Boromėjus epidemijos laikais (1575-1576) rengė šv. Mišias atvirose vietose ir procesijas gatvėse, viešas Eucharistijos adoracijas. Kaip paradoksas atrodo dabartinis Milano vyskupas, šv. Karolio įpėdinis, kuris pirmasis uždarė bažnyčias ir uždraudė viešas Mišias Italijoje, kai tuo tarpu niekas neliepė jam to daryti, nebuvo dar jokių valdžios nurodymų.

Caridi pastebėjo, jog protestantizmo laikais Bažnyčia aktyviai kovojo prieš pažiūrą, jog sakramentai nėra būtini išganymui, o dabar vyskupai liepia tikintiesiems žiūrėti Mišių transliacijas iš tolo, ekranuose, kai vien tik kunigai priima šv. Komuniją. Tai panašu į išbadėjusius, kuriems liepta per langą žiūrėti, kaip kiti valgo, ir tuo pasisotinti.

Nuo savęs norisi pridėti pastebėjimą, paskatintą pokalbio su žmonos išsiilgusiu vyru, kuomet dėl epidemijos ji nebegalėjo grįžti iš užsienio. Jis juokaudamas klausė, kad jei vyskupai atleido nuo Dievo įsakymo sekmadienį švęsti laikymosi, tai gal galėtų epidemijos metu atleisti tokius kaip jis nuo šešto Dievo įsakymo? Kad bažnyčioje vis labiau įsivyrauja žmogiškos nuomonės, jau atrodo nebestebina, tačiau kad artėtume prie tendencijos uzurpuoti Dievo autoritetą tokiu atviru būdu, – yra neįtikėtina.

Paveikslėlis iš gloria.tv

Krokuvos vyskupas laimino miestą

Krokuvos arkivyskupas metropolitas Marek Jędraszewski iš šv. Jono pauliaus II šventovės Baltųjų Marių vietovėje iš ten esančio apžvalgos bokšto palaimino Švenčiausiuoju Sakramentu Krokuvos miesto gyventojus, prašydamas miesto globėjo šv. Juozapo užtarimo epidemijos akivaizdoje.

Krokuvos miestą ne kartą siaubė karai, ligos ir badas, todėl miestiečiai meldė šv. Juozapo globos ir ją patyrė. 1715 m. Šventųjų Apeigų kongregacija patvirtino šv. Juozapą miesto globėju.

Atlaidai koronaviruso epidemijos akivaizdoje

Vatikano Apaštalinė Penitenciarija paskelbė papildomus atlaidus tiems, kurie susiduria su naujosios epidemijos tikrove.

Popiežiaus Pranciškaus nutarimas suteikia visuotinius atlaidus sergantiems tikintiesiems, jei atmesdami prisirišimą prie bet kokios nuodėmės, komunikacijos priemonių pagalba dvasiškai jungsis į Šventųjų Mišių auką, Šventojo Rožinio kalbėjimą, Kryžiaus kelio apmąstymą arba į kitas pamaldumo formas, arba bent sukalbės Tikėjimo išpažinimą, Tėve mūsų maldą ir maldą į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, aukodami šį išmėginimą Dievu tikėjimo ir artimo meilės broliams dvasioje, ir, kai tik bus įmanoma, pasiryžę įvykdyti įprastas sąlygas (sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda Šventojo Tėvo intencija).

Visuotiniai atlaidai suteikiami ir medicinos darbuotojams, šeimos nariams ir visiems, kurie, sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, rizikuodami užsikrėsti, slaugo koronavirusu sergančiuosius, tomis pačiomis sąlygomis kaip nurodyta aukščiau.

Tomis pačiomis sąlygomis visuotiniai atlaidai dabartinės pandemijos proga suteikiami  tikintiesiems, kurie aukoja Švenčiausiojo Sakramento aplankymą arba eucharistinę adoraciją, arba bent pusvalandį Šventojo Rašto skaitymo, arba Šventojo Rožinio maldą, arba Kryžiaus kelio apmąstymą, arba Dievo Gailestingumo vainikėlį, maldaudami Visagalį Dievą epidemijos numalšinimo, sveikatos visiems šios ligos paliestiesiems bei amžinojo išganymo tiems, kuriuos Viešpats pasišaukė pas save.

Kurie atsidurtų tokiose sąlygose, kur nebus įmanoma gauti Ligonių patepimo sakramento bei Viatiko (Šv.Komunijos prieš mirtį), mirties akimirką tikinčiajam suteikiami visuotiniai atlaidai, jei tik šis buvo tinkamai nusiteikęs ir per visą gyvenimą įprastai kalbėjo kokią nors maldą ( šiuo atveju Bažnyčia papildo tris įprastai reikalaujamas sąlygas). Norint gauti tokius atlaidus patariama pasinaudoti Nukryžiuotuoju ar kryžiumi.

Atlaidų suteikimo dekretas pasirašytas Romoje, Apaštalinės Penitenciarijos rūmuose 2020 metų kovo 19 dieną.

Kard. M. Ranjith įtarimai

Kard. Malcolm Ranjith, Kolombo metropolitas, įtaria, jog korona virusas atsirado dėl mokslinių tyrimų ir manipuliavimo laboratorijose. Jis reikalauja tarptautinio tyrimo, siekiant nustatyti kaltininkus ir užkirsti kelią panašiems dalykams ateityje.

Pasaulio galingosios valstybės nuolat kuria naujus biologinio ginklo variantus, kaip sunaikinti žmogaus gyvybę ir gamtą efektyviu būdu. Nekaltų žmonių gyvybės yra laikomos tarsi laboratorinių pelių, kurias gali bet kada sunaikinti.

Šalia mokslinių eksperimentų yra vykdomi ir kiti pertekliniai eksperimentai, kuriant naujas virusų veisles, kurių nežino gamta ir žmogaus imuninė sitema. Užtenka nedidelio žioplumo, kad virusai patektų į išorę ir sukeltų pavojingą epidemiją.

Pasak kardinolo, eksperimentai su tokiais virusais yra nusikaltimas prieš žmoniją, todėl būtina išaiškinti, kas juos sukūrė, kokios institucijos ir fondai už viso to stovi. Tokių eksperimentų iniciatoriai turi būti nubausti ir patys eksperimentai uždrausti.

Koronė Dievo. Apie krikščionių laikyseną epidemijos laikais

Taip sakydavo kadaise kaimo žmonės apie sunkias patirtis. Šių dienų koronė – korona virusas , tačiau ar nuo Dievo – reikia aiškintis, nes vieni Dievą karikatūrina, pripaišydami jam naivų ir kvailą gailestingumą, kiti jį daro despotu, baudžiančiu už kiekvieną prasižengimą. Akivaizdu, kad Dievas yra kaip teisingas ir mylintis tėvas, kuris nesitaiksto su savo vaikų nuopoliu ir juos ugdo, tačiau visada vadovaujasi nuoširdžios meilės ir geranoriškumo valia.

Kaip turėtų reaguoti į epidemijos protrūkį Bažnyčia? Nereaguoti neįmanoma ir būtų aplaidu. Daugelis Europos šalių pasirinko izoliavimo principą ir vietiniai vyskupai parėmė vyriausybių iniciatyvas. Bet štai Lenkijos vyskupai patarė patankinti Mišių skaičių, kadangi tikėjimo dorybe pasižyminti vyriausybė nesiėmė radikalaus draudimo, tik apribojo dalyvaujančių skaičių iki 50. Kiti visiškai uždarė bažnyčias ir atšaukė pamaldas. Samarietės sekmadienį vienoje Varšuvos bažnyčioje buvo atlaikyta 18 Mišių (viršutinėje bažnyčios dalyje ir apatinėje, pritaikytoje žienos metui), o Osle – nei vienos. Čia matome, kaip tikėjimo lygis įtakoja ir konkrečius sprendimus.

Įdomūs yra Vokietijos kanclerės ir Britanijos premjero pasisakymai, kuomet jie išreiškė  kvietimą drąsiai pasitikti virusą, kuris neišvengiamai užkrės apie 80 procentų žmonijos. Vidutiniškai nuo jo dabar miršta apie 4 procentus užsikrėtusiųjų. Tai nėra didelis procentas, bet pasaulio mastu susidaro nemažas skaičius, už jo slypi skaudžios netektys (pagal šią statistiką, Lietuvoje galima tikėtis apie 100 000 asmenų mirties). Šeimos turi nusiteikti ir pramatyti, kad neišvengiamai kažkas iš artimųjų sulauks priešlaikinės mirties. Izoliavimosi praktika yra naudinga tuo požiūriu, kad staiga nesusirgtų ir nemirtų didelis kiekis asmenų, kai nebebus įmanoma visų slaugyti ir mirusių tinkamai laidoti.

Be abejo, išmintingas rūpestis žmonių sveikata ir saugumu turi prasmę, tačiau reikia suprasti, jog Šv. Mišios turi išganingą prasmę, vadinasi yra ir ne tik dvasinės, tačiau ir fizinės sveikatos šaltinis. Nors Komunija nėra priešinfekcinė priemonė, tačiau suteikia malonę susivienyti su Dievu, per tai sustiprina žmogų ligoje ir kančioje, yra vilties ir išgelbėjimo ženklas bei laidas. Bažnyčia tiki ne tiek mokslu ir materija, kiek Dievu ir jo malone, kuri amžių bėgyje yra apsireiškusi akivaizdžiai įvairiose vietose ir progomis stebuklingais išgijimais. Be abejo, jei Apvaizdos lemta, kaip sakoma lietuviškoje patarlėje, – ir medinėje bažnyčioje plyta ant galvos  nukris… Turime drąsiai priimti teisingą Dievo atlygį už savo nuodėmes ir jas aukoti atsiteisimo intencija.

Kitas dalykas, pavojaus ir išbandymų akivaizdoje krikščionys turi nešti išganymo viltį, meilę, veiklią pagalbą ir bendruomeniškumo, vienybės vertybę. Amerikietis profesorius Rodney Stark, agnostikas, viename savo straispnių klausė, kodėl taip greitai išplito krikščionybė? Apie 40 mūsų eros metais jų tebuvo apie 1000, o štai IV amžiuje jų buvo jau 33 milijonai – pusė tuometinės Romos imperijos gyventojų. Lemiamas veiksnys buvo krikščionių laikysena epidemijų ir imperijos negandų akivaizdoje. Nuo bėdų bėgo autoritetai (jų tarpe buvo garsusis gydytojas Galenas), pagonių kunigai, imperijos valdininkai. Tik krikščionys nebėgo nelaimės akivaizdoje.

Viduramžių epidemijų protrūkio laikais krikščioniškos laikysenos pavyzdžiu buvo kapucinų vienuoliai, kurie rizikuodami savo gyvybėmis teikė paskutinį patepimą merdintiems namuose ar gatvėse, atliko laidojimo apeigas. Tapti kapucinu reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Per tai pasireiškė Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Būtų neišmintinga šiuo sunkiu laiku mažinti maldas, todėl teisingas pasiruošimas epidemijos protrūkiui turėtų apimti ir dvasinius dalykus. Reikėtų užsakyti šv. Mišias už save ir savo artimuosius, prašant sveikatos ir apsaugos malonės. Kad ir tuščiose bažnyčiose ar koplyčiose, kunigai kasdien jas aukoja. Privalu kuo greičiau atlikti išpažintį tiems, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje, nes tai yra amžinos pražūties grėsmė. Kai liga užklups, bus sudėtinga prisikviesti kunigą. Tai laikas, kol dar galima kreiptis į kunigus privačiai ir pakviesti juos senyvo amžiaus ligonims, nes jie, kaip rodo statistika, yra pirmosios korona viruso aukos. Praktiškai, prieš uždarant bažnyčias viešoms pamaldoms, reikėjo atlikti masinį tikinčiųjų patepimą ligonių aliejais. Nežinia, kiek jų apsikrės ir išliks gyvi.

Ir aš kasdien aukosiu šv.Mišias ir rožančiaus maldą prašydamas sveikatos malonės ir apsaugos. Kviečiu atsiųsti savo artimųjų vardus e.pašto adresu sv.misios@kunigas.lt

Nuoširdžiai –

kun.O.P.Volskis

Pelenų trečiadienis prieš korona virusą

Korona virusas plinta po pasaulį, užsikrečia vis daugiau žmonių. Mokslinis viruso pavadinimas yra Covid-19, jis giminingas gripo virusui, tačiau dėl gydymo metodo trūkumo, veda žmones į paniką.

Žmonijos istorija žino ne vieną užkrečiamos ligos epidemiją, kurios į kapus nuvarė milijonus žmonių. Viduramžių metraštininkų palikti pasakojimai kelia siaubą, kai maro ar šiltinės ligos sukeldavo ištisų visuomenių sunaikinimą ir chaosą.

Šiais laikais į šį reiškinį žiūrima iš mokslinio taško, tačiau užmirštamas biblinis ir teologinis mokymas, jog ligos gali būti leistos Dievo Apvaizdos kaip bausmė ir išgelbėjimas klystantiems žmonėms. Su ligomis kovojama ne vien vaistais, bet taip pat atsivertimu, malda, atgaila ir susitaikymu su Dievu.

VI am. Bizantiją, Italiją, frankų žemes nusiaubė maro epidemija. Pirmasis miręs nuo maro asmuo Romoje buvo popiežius Pelagijus II (590 m.). Miestiečiai šią tragediją priėmė kaip Dievo siunčiamą ženklą ir bausmę už nuodėmingą ir bedievišką gyvenimo būdą, kuris buvo išplitęs to meto Romoje. Naujai išrinktas popiežius šv. Grigalius I savo pamoksle šv. Sabinos bažnyčioje atkreipė miestiečių dėmėsį į Ninivės įvykį, apie kurį rašoma šv. Rašte, kviesdamas visus atgailai. Jis įsakė atlikti specialias pamaldas ir litanijų maldas, išsiuntė septynis būrius maldininkų į procesiją, lankant Romos bazilikas.

Basomis kojomis, lėtu žingsniu, pasibarstę pelenais galvas, mirtinoje tyloje maldininkai nešė šv. Luko nutapytą M.Marijos paveikslą, vadinamą Salus populi Romani, iš Maria Maggiori bazilikos. Beeinant nuo ligos krito pirmieji 80 maldininkų, tačiau Grigalius I liepė nesustoti nė akimirkai ir toliau tęsti maldą. Legenda teigia, jog pranešant paveikslą pro vietovę oras toje vietoje tapdavo švaresnis ir sveikesnis, iš ten pasitraukdavo liga. Priėjus Hadriano tiltą priešais Arkangelo Mykolo pilį, staiga popiežius išgirdo angelų giedamą giesmę „Regina Coeli, laetare, Alleluja – Quia quem meruisti portare, Alleluja – Resurrexit sicut dixit, Alleluja”. Tai giesmė, kuri dabar giedama Velykų laiku. Pabaigus giedoti, angelai apsupo Marijos paveikslą, o Grigalius I išvydo virš pilies angelą, kuris paslėpė kruviną kardą makštyje: „Tunc Gregorius vidi super Castrum Crescentii angelum Domini qui glaudium cruentatum detergens in vagina revocabat: intellexitque Gregorius quod pestis illa cessasset et sic factum est. Unde et castrum illud castrum Angeli deinceps vocatum est”. Nuo to laiko Hadriano mauzoliejaus pilis tapo pavadinta Angelo pilimi, kurios viršūnėje patalpinta šv. Mykolo statula.

Šis įvykis buvo tiriamas ir vėlesniais laikais, nustačius, jog tai buvo neabejotinas šv. Mykolo apsireiškimas. Jo ištrauktas kardas reiškė bausmę romiečiams, o kardo paslėpimas – jos paliovimas. Tai patvirtina biblinį mokymą ir patirtį, jog angelai yra Dievo tarnai, kurie vykdo jo paliepimus, tame tarpe neša ir jo bausmes. Trečiajame Fatimos regėjime vėl pasirodo angelas, kuris kairėje rankoje laikė ugninį kalaviją, svaidantį ugnies liežuvius, padegančius pasaulį. Liepsnos geso melsvuose spinduliuose, kurie sklido iš Marijos dešinės rankos. Ištiesęs dešinę ranką į žemę angelas stipriu balsu pasakė: „atgaila, atgaila, atgaila”.

Nuo to laiko dažniausiai Velykų laiku bažnyčios liturgijoje atliekamos metinės maldavimų maldos ir dienos, laukų laiminimas ir pakelės kryžių lankymas. Šis paprotys Lietuvoje nunyko paskutiniais dešimtmečiais, bet dar gyvas tarp lietuvių Lenkijos pusėje. Susidaro įspūdis, kad gyvenimas pasidarė toks geras, jog kunigams ir žmonėms tos procesijos tradicija tapo nebereikalinga.

Italijos pietuose corona virusu apsikrėtė jau keli šimtai žmonių. Vyskupai nuo vasario 23 d. liepė visuotinai atšaukti šv. Mišias. Viena pamaldi katalikė Pelenų dieną nerado nei vienos bažnyčios, kur galėtų priimti šv. Pelenų palaiminimą ir dalyvauti Mišiose. Tuo tarpu gatvių restoranai perpildyti besivaišinančių žmonių. Apvažiavusi visas įmanomas bažnyčias 100 km spinduliu, ji net uždarame karmeličių vienuolyne nerado šv. Mišių, nes vyskupas uždraudęs. Nusiminusi skambino į vyskupo kontorą klausdama, ar korona virusas yra kitoks katalikams ir kitoks restoranų lankytojams, kurie šalia bažnyčios gausiai vaišinosi vynais ir valgiais?

Laikas parodys, ar korona virusas yra bausmės priemonė žmonijai, kuri nuodėmėje paskandino savo sielas ir visą pasaulį, tačiau kilęs nerimas dėl ligos plitimo turi vėl išbudinti gerovės iliuzijos užmigdytus žmones, kurie beatodairiškai ėmė naikinti ryšį su Dievu, gamta, prigimtimi, šeima ir parapija. Bažnyčios atsakas į plintančią epidemiją turi būti pagrįstas bibline ir ilgaamže patirtimi, kviečiant atgailai, maldai ir atsilyginimui, kai Europą baigia sunaikinti ne korona virusas, o nuodėmės ir bedievybės ligos. Kai Dievas baudžia, bažnyčias reikia ne uždaryti, bet jas pripildyti atgailos maldų, kad jei ir ne visi bus pagydyti, tačiau daugumas mirtų išgelbėję savo sielas Dangui.

Jėzaus radikalumas. VI eil. sekmadienis. A metai

Nuostabus Jėzaus radikalumas: jei tavo akis ar ranka verčia nusidėti, geriau pašalink juos. Tai perskaitėme  pagiedoję džiaugsmingą aleliuja ir paskelbę kaip džiaugsmingąją naujieną, kunigui pasmilkius ir paskui pabučiavus tą tekstą. Giliai širdy lieki sutrikęs, ar čia išgirdome juoką, ar klejonę… Kaip atrodytų žmonės Mišiose, atėję kaip savanoriški invalidai – be ranku ar akli? Net jei ir kovotų dėl kilnių idealų ar su asmenine nuodėme.

Jėzaus kalbėjimo stilius yra šokiruojantis. Esame pripratę girdėti bažnyčioje įdomių ar net keistų teiginių, kuriuos nežinia kaip įgyvendinti. Praleidžiame pro ausis, nesinori varginti savo proto ir valios.

Pliuralizmo laikais populiaru interpretuoti. Akivaizdu, kad Biblija taip pat yra interpretuojama, nes kai kuriuos dalykus reikia suprasti tiesiogiai, kai kurių tiesiogiai negalima priimti, kad nepapultume į absurdus. Žmonių civilizacija žino ne tik mokslinius teiginius, bet ir poetines metaforas, ne tik dalykišką ir tiesų kalbėjimą, tačiau ir perkeltines prasmes. Panašiai bibliniai tekstai yra parašyti skirtingais stiliais ir tikslais, todėl radikalūs Jėzaus raginimai turėtų būti suprantami taip, kaip juos norėjo perteikti pats autorius, kaip suprato jo pirmieji mokiniai ir  Bažnyčia.

Deja, istorijos bėgyje atsirado kur kas daugiau interpretacijų, kurias skelbia ne 40, net 400 bet 40 000 įvairių protestantiškų grupuočių visame pasaulyje. Iš pažiūros jas vienija tas pats Sola scriptura (vien tik šv. Raštas) principas, tačiau tikrovėje jie neturi vienos biblijos, tačiau daugybę biblijos versijų. Tai priklauso nuo to, kiek kuri grupuotė išplėšė biblijos puslapių ir kaip aranžavo tekstų vertimus, siekiant pritraukti prie išankstinių pageidavimų.  Dera atminti, kad Liuteris pašalino apie 10 procentų katalikų biblijos knygų ar  fragmentų, kurie neatitiko jo asmeninio įsivaizdavimo ir moralės.

Kai Norvegijos liuteronų bažnyčios sinodas patvirtino tos pačios lyties asmenų santuokas ir jų laiminimo apeigas liuteronų bažnyčioje, tuometinis Stavangerio liuteronų vyskupas televizijos interviu džiugte pradžiugęs tvirtino, jog pagaliau laimėjo meilė.  Čia kyla klausimas, ar jis matė ir susipažino su Jėzaus kategoriškais teiginiais apie santuoką ir svetimavimą, apie akies išsilūpimą už paleistuvingą pažiūrėjimą? Kokią bibliją tas liuteronas skaitė, kokius puslapius išplėšė, kokią interpretaciją pritaikė, jog Dievo žodį padarė priešybių vienybe? Jis Jėzaus „ne“ padarė „taip“.

Jėzaus radikalumas šio sekmadienio evangelijoje liečia ypatingai penkis klausimus: religinės tiesos ir Dievo įsakymų iškraipymo, neapykantos, palaidumo, melo (interpretacijos) ir vagystės. Tai klausimai, kurie iš esmės griauna meilės, tiesos ir teisingumo vertybes, kurių dėka žmogus gali artėti prie Dievo. Jėzus vadina menkais tuos, kurie nuo Dievo įsakymų kablelius nuima. Jis uždraudė ne tik žudymą, tačiau neapykantą pavadino žudymu, kuris užtraukia amžiną Dievo praradimą.  Ne tik paleistuvystė, šeimos griovimas, tačiau net geidulingas žvelgimas yra nesuderinamas su moralumu. Rankos nuodėmė – daroma skriauda kitų atžvilgiu, neteisingai pasisavinant ne savo nuosavybę. Balto darymas juodu, ar juodo baltu, nesugebėjimas sakyti „taip“ ar „ne“ ir kalbėjimas daugiau nei reikalauja tiesa, yra iš velnio.

Gyvename laikais, kai radikalumas nėra populiarus ir laukiamas. Jėzaus reikalaujama radikali meilė, radikali tiesa, radikali religija, radikalus teisingumas ir sąžiningumas pagal Dievo įsakymus tampa nesuprantami užgaidų epochoje. Neatsitiktinai apaštalas Paulius statė nelygybės ženklą tarp Dievo išminties ir pasaulio filosofijos: skelbiame išmintį tarp tobulųjų, o ne šio pasaulio ir valdovų išmintį. Todėl priešais mus padėtas gyvenimas ir mirtis, kurie pasireiškia per radikalų apsisprendimą, kuo vadovausimės: ar Dievo įsakymais, ar pasaulio madomis.

 

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Pabaigos pradžia? 2020 sausio 31 d. – D.Britanijos išėjimas iš ES

Kodėl pradžioje ekonominė sąjunga ilgainiui tapo tautų ir valstybių niveliavimo sistema, lotyniškosios civilizacijos naikintoja, dirbtine anticivilizacija? 80 procentų šalių teisės tapo pakeista ES įstatymais, kai kas dieną atsiunčiama po vieną naują direktyvą kolonijinėmis tapusioms valstybėms. Pasak britų politiko Farage pramatymo, sekanti šalis, kuri paliks ES, bus Lenkija. Ar dar kas melsis ir kovos už autentišką ES idėją, kuri nekels grėsmės tautoms, valstybėms ir tikėjimui?