Išmaldos svarba

Gavėnios metu esame kviečiami labiau melstis, labiau pasninkauti ir labiau dalyti išmaldą. Tai dalykai, kurie švelnina žmogaus širdį, padaro atvirą Dievui ir kitam žmogui.

Tikrai tikintis ir Dievą mylintis žmogus nėra šykštus ir nekaupia beprasmio turto. Nors jis ir dirba uoliai, tačiau gautą pelną skiria geriems tikslams ir darbams, nes daromi geri darbai, duodama išmalda atlygina už nuodėmes ir padeda pasiekti Dangų. Visų šventųjų gyvenimo biografijos turi tą patį bruožą, jog jie rodė gailestingumą vargstantiems.

Kai kurie mano, jog dalindami išmaldą patys nuskurs, tačiau Biblijoje randame Tobijo pamokymą sūnui, jog nevalia nugręžti veido nuo neturtingojo, kad nuo tavęs nenusigręžtų Viešpaties veidas. Už gailestingumą ir dosnumą Dievas atlygina gausiai. Išmalda išgelbėja iš nuodėmės ir mirties, neleidžia sielai patekti į tamsą. (Tb 4, 7-12). Pagal galimybes reikia duoti išmaldą vargstantiems, nes mirties valandą geri darbai guos ir stiprins. Pats Jėzus yra sakęs, jog atiduos amžinąją karalystę tiems, kurie jį, trokštantį ir alkaną, pagirdė ir pamaitino (Mt 25, 34-35).

Dievas laimina dosnių ir gailestingų šeimų vaikus. Šv. Blanka savo sūnui kartodavo, jog visada būsime turtingi, jei mylėsime Dievą ir darysime gera kitiems.

Norint patikti Dievui ir atpirkti savo nuodėmes nevalia už daromus gerus darbus ieškoti padėkos ar atlyginimo, nes tuomet nebus jokio atlygio iš Dievo. Koks tuomet bus atlygis Danguje, jei atsiimame už gerus darbus jau žemėje? Todėl geriau daryti gerus darbus tiems, kurie negalės atsidėkoti ar atsilyginti, kad įgytume nuopelnų Danguje.

Šv.Gabrielius Išpažinėjas – vyriškumo pavyzdys

sv.Gabrielius

Vasario 27 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv.Gabrielį, vienuolį ir išpažinėją. Jis mirė sulaukęs 24 metų nuo tuomet nepagydomos džiovos. Paveiksluose jis vaizduojamas su revolveriu  rankoje.

Kai 1859 m. Sardinijos ir Piemonto karalius Viktoras Emanuelis susidėjo su Garibaldžiu ir jo kariuomenė ėmė plėšti Abruzzi regioną,  Gabriel Possenti gyveno Isoli mieste. Igirdę, kad plėšikaujanti kariuomenė artinasi prie miesto, žmonės pasislėpė kalnuose ir miškuose. Atėję kareiviai ėmė plėšti ir deginti namus, prievartauti mieste likusias moteris.

Matydamas, kaip vienas kareivis tempia verkiančią mergaitę, Gabrielis pribėgęs iš jo atėmė revolverį ir pareikalavo ją paleisti bei užgesinti įsismarkaujančią ugnį viename iš namų. Išgirdę triukšmą kiti revoliucionieriai subėgo į tą vietą, o Gabrielis pareikalvo, kad ir jie atiduotų ginklus. Tiems pradėjus juoktis Gabrielis nežiūrėdamas taikliai peršovė gatvėje pasirodžiusios žiurkės galvą, tuo sukeldamas paniką kareivių tarpe, kurie pakluso jo įsakymui. Gabrielis liepė jiems suklaupti ir kalbėti poterius. Kareiviai išsigandę pagalvojo, kad jis juos nušaus, tačiau pabaigus maldą, liepė visiems nešdintis iš miesto.

Džiūgaujantys miestiečiai ant rankų nešė jaunąjį drąsuolį, išgelbėjusį miestą nuo plėšikaujančių revoliucionierių.

Šis šventasis yra pavyzdys ir mūsų laikų jaunimui, kuris yra pasimetęs, neranda gyvenimo prasmės, stokoja jėgų kovoti už kilnius idealus. Pramogaujančios visuomenės nešamas paviršutiniškumas ir nihilizmas vis labiau atima iš jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, ir ateityje jie mato daugiau pavojų nei vilties.

Nėra kitos išeities: arba jaunimas taps didvyriais, sugebančiais nugalėti baimę ir patogumų pagundą bei realiai keičiantys pasaulį, arba jis taps nedraugiškų struktūrų manipuliuojamais pavargėliais ir depresininkais.

Tai aktualu yra ir Lietuvoje, kurioje iškilo poreikis atnaujinti šauktinių į karinę tarnybą  praktiką. Pasigirdo nepasitenkinimo balsai, grasinimai ir manipuliavimai. Šv.Gabrielius paliudijo, jog nebūtinai smurtas, vien drąsa ir moralinis stiprumas bei Dievo palaima gali atbaidyti priešą nuo piktų sumanymų. Ar tas jaunuolis arba jaunas vyras, kuris šiandien murma, leis, kad priešas temptų už kasų verkiančią seserį išprievartauti? O taip tikrai atsitiks, jei neatsiras drąsių ir kilnių vyrų kaip šv.Gabrielius.

Nejau kunigai ir vienuoliai turės stoti į ginkluotą kovą už tautos garbę, o jos vyrai išsilakstys kaip žiurkės iš skęstančio laivo?

kardinolas

Naujoviškos bažnyčios mažai ką bendro turi su Dievo garbinimu

Kardinolas Ravasi yra garsus biblistas ir dabar vadovauja Popiežiškajai Kultūros Tarybai. Jau ne vieną kartą yra kalbėjęs, jog vis dažniau naujos bažnyčios projektuojamos ne Dievo garbei ir liturgijai atlikti, tačiau siekiant apdovanojimų už originialią architektūrą. Vatikanas vis labiau reiškia nepasitenkinimą dėl ultramoderniškų bažnyčių, kurias projektuoja pasaulietiniai architektai, daugėjimo Italijoje ir pasaulyje.

Kard.Ravasi sakęs, jog architektai yra atiktrūkę nuo tikinčiųjų bendruomenės, nuo tikėjimo bei teologijos dvasios ir prasmių, todėl kuria objektus, kurie visiškai nesiderina su Dievo garbinimo tikslais. Kai kada architektai tiek nesiorientuoja sakralinės architektūros srityje, jog net nenumato vietos šventųjų paveikslams. Jie padirbina monolitinius angarus, kurie labiau tinka malunsparnių remontui, o ne maldai. Vienoje bažnyčioje kunigas pats atnešė M.Marijos paveikslą, baigus statybos darbus, nes architektas nebuvo to numatęs.

Žinoma, tai klausimas apie užsakovus, kuriais yra vyskupijos ir parapijos, apie atsakingų asmenų išsilavinimą ir tikėjimo pojūtį, jei leidžia statyti ir paskui sumoka krūvą pinigų bažnyčių parodijoms padaryti.

Kardinolas sakęs, jog katalikybėje altorius, tabernakulis, paveikslai ir kiti liturginiai, sakraliniai dalykai yra būtini. Tačiau bažnyčių projektai  labiau atitinka protestantizmo lūkesčius bei atsipindi architektų idėjas, kaip apvaldyti garsą, šviesą, linojas ir erdvę. Laikai, kuomet architektai bendradarbiavo su bažnyčia, senai praėjo. Tai buvo baroko laikotarpiu…

Vatikano muziejų vadovas Antonio Paolucci Romos priemiesčių bažnyčias, pastatytas po 1990 metų apibūdino kaip mažai bendro turinčias su malda, nes labiau primena muziejus, nėra tinkami maldai ir mąstymui.

Ateistai yra didžiausi nusikaltėliai

Jei norime suprasti, kas yra ateizmas ir pagal jį sutvarkyta visuomenė, pažvelkime į Šiaurės Korėją. Ten jau 70 metų valdo ateistai. Bendrai paėmus, nuo ateistinės komunistų valdžios nukentėjo apie 150 milijonų žmonių, todėl ateizmą reikia įvardinti kaip pavojingiausią ir labiausiai žmonijai nusikaltusią ideologiją, o ateistus – kaip labiausiai žmogiškumą ir sąžinę praradusius asmenis.

Statistikos byloja, kad kuo mažiau katalikų šeimoje, visuomenėje, tuo daugiau smurto ir nenormalumų. Ir atvirkščiai, kuo labiau pamaldus žmogus, tuo labiau taikus ir doras. Tikinčiose šeimose yra daugiau pagarbos vienas kitam, tokios šeimos yra labiau pavykusios, jose mažiau psichinių ir kitokių susirgimų.

Statistikos liudija, kad nesaugiausia gyventi yra susidėjus ir su netikinčiu žmogumi. Tokia konfigūracija yra smurto ir nusikaltimų šaltinis.