Gydantis prisilietimas prie Jėzaus. XIII eil.sekmadienis

Šio sekmadienio šv.Rašto skaitiniuose pateikiama pagrindinė mintis, jog Dievas nesukūrė mirties ir nesidžiaugia kūrinijos nykimu. Vienintelė sukūrimo priežastis ir motyvas buvo Dievo meilė. Tokią tiesą atskleidžia apreiškimas. Tai reiškia, jog visa, kas yra sukurta, turi tęstis ir būvoti amžinai.

Bet kiekvieno mūsų asmeninė patirtis byloja ką kita: kūrinija ir mes patys nykstame ir galų gale mirštame. Ir šv.Raštas paaiškina, iš kur tai, kas prieštarauja Dievo valiai, atsirado: per velnio veikimą ir nuodėmę mirtis atėjo į kūriniją.

Evangelijos skaitiniai perteikia Jėzaus, įsikūnijusio Dievo, reakciją, požiūrį ir veikimą ligos ir mirties atžvilgiu. Pas jį atėjo sinagogos vyresnysis prašyti pagydyti jos sunkiai sergančią dukrą. Išmanydamas Bibliją jis žinojo, jog Dievas viską sukūrė savo žodžiu, o žmogų – rankomis, todėl prašo Jėzaus uždėti ant mergaitės rankas, kad kas rankomis buvo sukurta, rankomis būtų ir atkurta. Taip ir atsitiko. Neatsitiktinai daugelyje pasakojimų perteikia Jėzaus ir jo apaštalų gydymą rankų uždėjimu ant galvos.

Šis gestas turi sakramentinę ir liturginę reikšmę, todėl jo nedera naudoti pasauliečiui, jis rezervuotas tik kunigams. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, kunigo rankų uždėjimas visada turės tą pačią prasmę, nes per kunigystės sakramentą jis veikia Kristaus ir Bažnyčios vardu, o pasauliečio rankų uždėjimo ant galvos reikėtų vengti, nes tai nėra vienareikšmiška: jei jis yra sunkioje nuodėmėje arba apsėstas, tai gali būti būdas persikraustyti demonams.

Gretimas pasakojimas perteikia kitą išgydymo atvejį, kai prie Jėzaus rūbo kraštelio prisilietė ir pagijo moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo kraujoplūdžio, išeikvojo visą turtą gydymuisi ir daug prisikentėjo nuo įvairiausių gydytojų. Tokių ligonių tenka sutikti ir šiandien: jie kenčia ir nuo ligos, ir nuo gydytojų, ir nuo gydymo. Kai žmogiški būdai nepadėjo, ją išgelbėjo nuolankus ir stipraus tikėjimo lydymas prisilietimas prie gyvybės šaltinio – prie įsikūnijusio Dievo.

Apie šį įvykį rašoma, jog Jėzų iš visų pusių spaudė minia, jog prie jo spūstyje lietėsi daug žmonių, tačiau tik viena išgijo. Pasirodo, kūniško prisilietimo neužtenka, reikia ir dvasinio, o tai įvyksta per tikėjimą. Dėl šios priežasties Jėzus yra sakęs apie kai kuriuos, kad jie regės, bet nematys, klausys, bet neišgirs, panašiai – liesis prie jo, tačiau nebus jo paliesti.

Šis įvykis mums paaiškina, kodėl šv.sakramentai yra žodžiu ir prisilietimu pagrįsti, nes jų metu prisiliečiame prie Kristaus per kunigo asmenį. Mokymas apie šv.Komunijos priėmimą išskiria tuos du lygmenis, jog priimant Komuniją neužtenka kūniško priėmimo, tačiau dar turi būti dvasinis troškimas, vadinamas dvasine Komunija.

Bet gali būti, jog ta pati minia stumdosi prie Jėzaus, jį užkabindama, tačiau nėra nuolankumo ir tikėjimo, todėl nėra ir Dievo malonės veikimo, nėra atgimdančios ir gyvybę, amžiną gyvenimą teikiančios malonės.

Didis šv.Jonas Krikštytojas

Sakoma „didis žmogus“ – visuomenės veikėjas, meno kūrėjas, atlikėjas, mokslininkas, pamokslininkas ir pan. Kuo didis Jonas Krikštytojas, kad Jėzus Kristus jį vadina „didžiausiu tarp gimusių iš moters“.

Didis žmogus, nes giminė garbininga. Jo tėvai Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas ir Elžbieta, kuri buvo Jėzaus motinos Marijos giminaitė.

Didis, nes gimė vien iš Dievo malonės. Tėvai buvo senyvo amžiaus ir bevaikiai. Angelas Gabrielius praneša apie šio kūdikio gimimą. Kūdikis kaip ypatinga Dievo dovana, kuris yra ne tik tėvų meilės, tačiau ir tikėjimo, kantrybės vaisius. Priešingai nei šiandien, kai kūdikiai viena vartus nelaukiami, kita vertus „priverčiami“ gimti medicininėmis priemonėmis.

Šiais laikais posakis „Dievui nėra negalimų dalykų“ pertvarkytas į „mokslui nėra negalimų dalykų“, tačiau tai tik pagyros. Blogio ir mirties žmogus mokslu neįveikė. Priešingai, mokslo dėka blogis įgavo kur kas didesnę griaunamąją ir naikinančią galią.

Kūdikis ypatingas ir tuo, kad Dievo malonė jį palietė dar įsčiose. Susitikus nėščiosioms Elžbietai ir Marijai Jonas Krikštytojas pajaučia savo išganytoją Jėzų, jį aplanko Dievo malonė, jis iš džiaugsmo šokteli įsčiose.

Ypatingas tuo, kad jam vardą duoda pats Dievas. Tėvas paslaptingu būdu tampa nebylys, todėl giminačiai imasi iniciatyvos pavadinti pirmagimį tėvo vardu. Ir motina, ir tėvas pasipriešina ir pavadina jį Jonu. Sm 1,27.

Didi žmogus, nes pas jį plaukė daugybė žmonių paklausyti pamokslų ir priimti atgailos krikšto. Jis kalbėjo apie tiesą ir teisingumą, apie religijos svarbą asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Štai kirvio ašmenys jau pridėtos prie šaknų“ – taip jis kalba apie gresiančią amoralaus ir bedieviško gyvenimo nešamą grėsmę. Jei neatsiversi – pražūsi.

Didis jis yra tuo, kad parodė į Jėzų Kristų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir duoda naują gyvenimą, kurį jis gavo kaip vienas iš didžiausių šventųjų Danguje.

Jis didis, nes buvo tiesos tarnas ir Dievo pranašas, mokantis pildyti Dievo valią, juo pasitikėti ir atsiversti.

Su tikėjimu ir drąsa. XII eil. sekmadienis

Evangelijos pasakojimas perteikia miegančio Kristaus audroje pasakojimą. Apaštalai persigandę budina jį priekaištaudami dėl demonstratyvaus abejingumo didelio pavojaus akivaizdoje.

Miegantis Dievas. Toks abejingas ir tolimas, jog kai kuriems filosofams pasirodė, jog jis yra miręs. Dievas nedalyvaujantis mūsų gyvenime ir nelaimėse. Kodėl? Šis klausimas buvo keliamas po karų baisumų, po žydų holokausto, armenų genocido, sovietiniuose lageriuose nukankinus dešimtis milijonų žmonių, šimtus milijonų nužudžius abortų kabinetuose. Išties, lyg Dievo nebūtų… Jonas Paulius II į klausimą, kur buvo Dievas, vykstant tokiems baisumams, atsakė klausimu apie žmogų: kur buvo žmogus ir jo sąžinė, kai tos tragedijos prasidėjo.

Dievo nedalyvavimo mūsų tragedijose patirtis liudija, jog taip darosi tuomet, kuomet Jis tampa nesvarbus žmonių gyvenime, tarsi Jis neegzistuotų. Kristaus miego paveikslas nurodo į žmogaus užsimiršimą, tikėjimo praradimą ir sąžinės mirtį.

Bibline mintimi, ypač Jono Apokalipsėje, šėlstanti jūra yra pragaro ir blogio simbolis. Kai Dievas miega žmonių širdyse, tuomet ateina velnias ir jo audra, chaoso, sunaikinimo, pavojaus ir mirties siaubas. Įvairios audros aplanko žmones: karai, konfliktai, šeimos problemos, bankrotai, ligos, nelaimės. tuomet atrodo, jog žūvame ir nėra jokios vilties.

Būtent tokiais atvejais reikia prisiminti miegantį Kristų. Jį reikia žadinti savo širdyje, apaštalų pavyzdžiu malda ir prašymu, nes tik jis tramdo velniškas audras ir atneša vėl ramybę.

Lengva tikėti, kai gyvenime ramu ir lengva. Kristus veda apaštalus į auros patirtį, norėdamas juos paruošti būsimoms užduotims ir sunkumams. Istorija liudija, jog Bažnyčios laivą reikėjo laviruoti nuolatinėse sumaištyse ir išbandymuose, todėl jiems reikėjo turėti tikėjimo ir drąsos.

Būti silpnu ir bejėgiu dar nėra tragedija, nes jei žmogus turi tikėjimą ir drąsą, tuomet Dievo malonė labiau pasireiškia. Mūsų atsakas visokiems sunkumams – pagilintas tikėjimas ir išmintinga drąsa.

Šv.Grigalius Nazienzietis apie krikščionis sakė, jog jie panašūs į ėriukus, kai jie mušami per veidą, tačiau tampa panašūs į liūtus, kuomet garbina Švenčiausiąją Trejybę ir darbuojasi jos garbei. Kitaip sakant, jie priima iššūkius ramiai, tačiau nėra ramūs dėl Dievo reikalų: su tikėjimu ir drąsa juos įgyvendina.