Ar tą patį Dievą tikime

Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.

Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.

Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.

Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.

Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.

Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.

Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.

Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų  altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.

Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.

 

Atvelykis. Dievo gailestingumo sekmadienis

Šv.Faustina, Dievo gailestingumo apaštalė, yra sakiusi, jog gailestingumas yra prakilniausioji Dievo savybė. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir šv.Rašte perteikiamos istorijos bei mokymas liudija, jog Dievas yra labiau gailestingas nei teisingas, todėl mes turime šansą.

Mums apsireiškęs Dievas vadinamas Viešpačiu Dievu. Kartais klausiama, kodėl šie vardai gretinami. Ten, kur Biblijoje vartojamas vardas Dievas, ten jis veikia kaip teisingas Kūrėjas ir Teisėjas. Ten, kur vadinamas Viešpačiu, ten jis pristatomas kaip gailestingas Tėvas. Gailestingumo Viešpaties vardas minimas kelis kartus dažniau nei teisėjo Dievo.

Visgi tarp teisingumo ir gailestingumo yra pusiausvyra. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau yra tarsi palengvintas kelias link išganymo ir nuteisinimo, link teisingumo įsiviešpatavimo.

Dabar Dievo gailestingumas labiausiai pasireiškia per Krikšto ir Išpažinties sakramentą. Kyla pagunda nuvertinti šiuos malonės šaltinius: arba jų visiškai nepraktikuoti, arba lengvabūdiškai. Ypač išpažinties traktavimas tarsi tualetiniu popieriumi, kai labai lengvai  daromos nuodėmės, be tikro gailesčio ir rimto pasiryžimo taisytis priimant šį sakramentą. Juk nuodėmės nuplaunamos Jėzaus krauju, už jas jis atkenčia ant kryžiaus, todėl nuodėmių atleidimas yra lengvas nusidėjėliui, tačiau labai skausmingas Jėzui.

Pagal teisingumą žmogus turėtų gauti tik tiek dienų laimės Danguje, kiek dienų buvo šventas, geras ir vykdė Dievo valią. Kadangi jis daugiau nusideda negu ką gero padaro, todėl klaidos nusveria nuopelnus ir nelieka jokio pagrindo išganymui. Susitikus žmogaus atgailai ir Dievo gailestingumui jam duodama visa laiminga amžinybė.

Dievas ieško  menkiausio preteksto žmogaus pasigailėti ir suteikti jam galimybę nors kažkiek atsiteisti. Antai žmogus turi gailestingą širdį vargstantiems, ypatingą domėjimąsi teologija, malda ar kitu kokiu geru dalyku. Dievas skatina jame tą gėrį, kuris prie jo gailestingumo veda. Jis viską daro, ne kad pasmerktų, bet kad pasiagailėtų.

Patarimai, kokie dalykai turėtų būti kiekvieno kataliko kasdieniame gyvenime

1. Pradėti dieną su malda (ypatingai į švč.M.Mariją), apžvelgiant būsimus reikalus ir prašant Dievo palaimos, bei keleto Šv. Rašto eilučių paskaitymu. Rytas yra blogiausia dienos dalis, sunku išsiristi iš lovos, reikia daug dalykų paskubomis nuveikti, tačiau su Dievu pradėta diena reiškia, jog pakvietei jį į savo gyvenimą.
2. Kiek leidžia galimybės, reikia stengtis būti mielam su kitais ir savo paties atžvilgiu, nors tenka ir įpulti į pasaulio chaoso ir susipriešinimo jūrą. Taip išpildysi pagrindinį Dievo įsakymą mylėti kitą kaip save patį.
3. Reikia naudotis progomis ir galimybėmis liudyti tikėjimą kasdienybėje ne tik savo aplinkoje, tačiau ir per socialinius tinklapius, dalijantis nuorodomis, mintimis, pavyzdžiais, straipsniais su kitais vartotojais.
4. Reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį draugiškumo su kitais linkme, ypač šeimos atžvilgiu, nes be artimųjų ir draugų pasaulis taptų siaubinga vieta.
5. Reikia ieškoti galimybių kalbėtis apie Dievą pirmiausia su bendraminčiais, kad nesijaustumei vienišas ir pasidalintumei tuo, kas tau svarbu ir esminga, ne tik namuose, tačiau ir kitose aplinkose, taip pat ir su kitokių įsitikinimų žmonėmis.
6. Reikia kasdien ką nors kad ir menko paaukoti Dievui ir kitiems žmonėms.
7. Kasdien reikia stengtis padaryti kad ir nedidelius gerus darbus, patarnavimus kitiems.
8. Dienos pabaigoje reikia stengtis atlikti sąžinės sąskaitą, darbų įvertinimą, suprasti kas gero ar blogo įvyko, pakoreguoti planus. Reikia padėkoti Dievui už viską, atsiprašyti už klaidas ir prašyti gero poilsio kitos dienos gražioms pastangoms.
Beje.
Kas savaitę:
Sekmadienį drauge su šeima dalyvauti šv.Mišiose ir kartu poilsiauti,
Rasti laiko adoracijai ar ilgesnei maldai,
Rasti laiko šeimos nariams ir draugams,
Paaukoti maisto ar pinigų vargstantiems.

Kas mėnesį:
Priimti Atgailos sakramentą,
Perskaityti nors vieną religinę knygą,
Prisidėti kaip savanoris prie gerus tikslus turinčios organizacijos veiklos,
Sudalyvauti renginyje, kur autoritetingi ir protingi žmonės pasisako.

Kasmet:
Išsiruošti į piligriminę kelionę,
Sudalyvauti rekolekcijose.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

Kažkada viename laikraštyje teko skaityti interviu su motina, kuri augina sunkiai sergantį sūnų. Sulaukus trylikos metų jam smegenyse atsirado pavojingas auglys. Gydytojai tada sakė, jog  gyventi liko trys savaitės. Interviu vyko praėjus trims metams nuo tos diagnozės, ir berniukas dar gyveno. Kaip tai galėjo atsitikti, juk jis  pagal visas naujausias medicinos mokslo  išvadas neturėjo teisės gyventi? Atsakymas yra tik vienas: tai motinos stipraus tikėjimo malda ir meilė. Ji meldėsi šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, tepraeina ši taurė. Tačiau tebus ne mano, bet Tavo valia“. Šiai moteriai tinka Jėzaus žodžiai: „Moterie, stiprus yra tavo tikėjimas“.

Kristus nuogąstavo dėl mirties, mes visi bijome mirties. Sunku šį jausmą nugalėti. Kai mirties šešėlis prie mūsų prisiartina, tuomet mes imame ieškoti gyvybės priežasties ir šaltinio, ieškome priemonių gyvybingumui sustiprinti, prote ima aiškiau klostytis gyvybės, kurios nevertinome, vertė ir grožis. Kai kurie leidžiasi į paslaptingas, demoniškos prigimties jogos, spiritizmo, ezoterikos ir kitokias sritis, griebiasi net ir to smaluoto šiaudo, kad iš mirties verpeto išsigelbėtų, manydami, kad gyvybės šaltinis yra kažkur šalia Dievo, ar net pas velnią…

Tikinti moteris neabejojo, kas yra gyvybės šaltis. Ji ėjo per kančią ir mirties akivaizdą prie Dievo, gyvybės davėjo, prie Kristaus prisikėlimo paslapties. Dažnas dalykas, jog per kančią žmogus ateina prie prisikėlimo patirties. Kol jaunas, sveikas, turtingas ir pagerbtas, neretai su abejingumu ar panieka žvelgia į Dievą, nesupranta ir prisikėlimo tiesos.

Kaip gerai, kad yra Velykų šventė. Mes nuolat atsiduriame prie vienokių ar kitokių kapų, prarandam viltį, bejėgiškai klausiam – „kas toliau?“. Tuščias kapas šiandien skelbia: nenuogąstaukite, drąsos, nusišluostykite ašaras, net jei ir pavargote nuo asmeninių ar pasaulio dramų, gyvybė yra pirmesnė už mirtį, ji amžina, prie jos per Velykas ir tikėjimą prisiartiname džiaugsmingai giedodami „Aleliuja“.

Su šv.Velykomis!